Muzikos pedagogika planuotas, tačiau kartu ir netikėtas pasirinkimas

 Muzikos pedagogika planuotas, tačiau kartu ir netikėtas pasirinkimas

Turbūt niekas neprieštaraus, kad viena kilniausių žmonijos profesijų – pedagogo darbas, o bene nuostabiausias žmogaus sukurtas dalykas – muzika. Kėdainių profesinio rengimo centro (PRC) muzikos mokytoja Lina Karpienė džiaugiasi kasdien sukdamasi abiejose srityse.

Nuo mažų dienų moterį lydėjusi muzika ir šiandien ją supa vos ne kiekviename žingsnyje. Kažkada svajojusi tapti garsia chorvede kėdainietė nė kiek neliūdi kasdien save dalindama šimtams mokinių – juk muzika, be kurios ji neįsivaizduoja savo gyvenimo, visada šalia.

– Lina, sakykite, kodėl nusprendėte tapti muzikos pedagoge? Ar tai buvo jūsų noras, o gal netikėtas pasirinkimas?

– Abu jūsų klausime nuskambėję variantai man tinka (šypsosi). Iš tikrųjų, kad savo ateitį siesiu su muzika jokių abejonių neturėjau nuo mažens, tačiau niekada nemaniau, kad dirbsiu mokyklos mokytojos darbą.

Augau apsupta muzikos – mano mama buvo labai daininga, tėtis visą gyvenimą dainavo vyrų chore. Nė viena šventė neapsieidavo be dainų, muzikos. Tėveliai, pamatę mano gabumus muzikai, nuvedė mane į Panevėžio muzikos mokyklą – šiame mieste aš užaugau. Tad nuo šešerių metų muzikos mano gyvenime tapo dar daugiau, baigiau fortepijono klasę. Vėliau – Panevėžio konservatoriją.

[quote author=“L. Karpienė“]Labai džiaugiuosi, kad mano mokiniai noriai lanko muzikos pamokas. O kai jie čia, klasėje, tai visai nesunku juos sudominti ir parodyti koks gražus ir nuostabus dalykas yra muzika.[/quote]

Visada labai žavėjausi vyrų choru, kuriame dainavo mano tėtis – su mama važiuodavome klausytis bene kiekvieno šio choro koncerto. Labiausiai šiuose koncertuose mane žavėdavo dirigavimas chorui – choro dirigento darbas man atrodė kažkas tokio! Todėl kai konservatorijoje reikėjo rinktis specialybę, be jokių dvejonių, pasirinkau studijuoti chorinį dirigavimą ir chorvedybą.

Vėliau Šiaulių universitete dar įgijau muzikos pedagogo bakalauro laipsnį.

Lina Karpienė tvirtina, kad mokytojos darbas yra puiki galimybė ne tik mokyti, bet ir kasdien mokytis pačiai. G. Minelgaitės-Dautorės nuotr.– O kaip atsitiko, kad vis dėlto tapote muzikos mokytoja?

– Istorija nei romantiška, nei kažkokia išskirtinė. Neslėpsiu, į mokyklą atėjau tik todėl, kad nepavyko įsidarbinti chorvede.

Vis tik, kaip ir kiekviena pradžia, pirmosios dienos mokykloje man taip pat nebuvo lengvos. Tačiau labai džiaugiausi turėdama puikias galimybes save realizuoti kaip chorvedė, mat galėjau burti mokyklinius ansamblius ar net chorus. Muzikos mokytoja dirbu jau 30 metų ir beveik tiek pat metų turiu savo chorą ar bent jau nediduką ansamblį (šypsosi). Iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad likimas mane nubloškė į mokyklą. Mokytojo darbas yra puikus tuo, kad tu jauti stiprų grįžtamąjį ryšį. Labai džiaugiuosi, kad mokiniai noriai dainuoja chore ar ansamblyje, kartu kuriame įvairias šventes. Labai džiaugiuosi matydama darbo rezultatą – gerai atliktą dainą, gražiai surengtą šventę ir pan.

– Dirbate profesinėje mokykloje, kur mokosi paaugliai, galbūt kuriems kartais ir motyvacijos pritrūksta. O juk muzika dažnai yra laikoma nerimta pamoka, dėl šio mokomojo dalyko vaikai juk paprastai nelabai ir stengiasi. Kaip kovojate už savo dalyką? Ar bandote vaikams įrodyti, kad ši pamoka yra tikrai svarbi ir reikalinga?

– Visų pirma labai džiaugiuosi, kad mano mokiniai noriai lanko muzikos pamokas. O kai jie čia, klasėje, tai visai nesunku juos sudominti ir parodyti, koks gražus ir nuostabus dalykas yra muzika.

Būna, kad, ypač vaikinai, iš pradžių nenori dainuoti, o kai visa klasė užtraukia dainą, prisijungia ir tie, kaip jūs sakote, nemotyvuoti mokiniai. Ir stengiasi, ir dainuoja jie, ir būna tikrai labai gražu. Aišku, ne visi turi muzikinę klausą, gal kai kurie ir nepataiko truputėlį, ne visai tiksliai intonuoja, bet svarbiausia dainuoja (šypsosi). O šiaip jei vaikas nenori dainuoti, tikrai niekada neverčiu. Privalau atsižvelgti į kiekvieno psichologinius savitumus ir gerbti jų pasirinkimą. Leidžiu kukliems, užsidariusiems vaikams atsiskleisti kitose srityse.

– O dabar ar turite chorą mokykloje?

– Ne, deja, Kėdainių PRC šiuo metu choro neturi. Sudėtinga suburti chorą, kai yra didelė mokinių kaita. Mokslai Profesinio rengimo centre paprastai trunka apie 2 metus, vėliau jaunuoliai palieka mūsų įstaiga. Tad su choru mums sudėtinga, juolab kad ir besimokydami mokiniai atlieka praktiką, tad jų ugdymo įstaigoje dažnai nebelieka mažiau net ir nei po poros metų. Tačiau esu subūrusi šaunų merginų ansamblį. Gaila, bet vaikinus ateiti dainuoti prisikalbinti gana sudėtinga, tad po pamokų muzikuojame moteriškame būryje, važiuojame į įvairius konkursus, festivalius ir pan.

– Ar yra tekę mokykloje atrasti perliukų, kurie iki tol nieko bendro su muzika neturėję atrastų savo talentą?

– Žinoma, kad yra tekę. Štai ir viena mano mokinė, kuri jau senokai baigė mokyklą, bet mes vis dar palaikome ryšį, man atsiunčia savo „Youtube“ kanalo naujus įrašus, dainas, koncertus.

Kiekvienoje klasėje yra nemažai muzikalių, puikiai dainuojančių vaikų. Žinoma, išskirtiniu talentu apdovanotų perliukų pasitaiko rečiau – smagu, jei jie išnaudoja savo talentą, tačiau būna ir taip, kad unikalius muzikinius duomenis turintys jaunuoliai jų nevertina ir savo gyvenimo su muzika nesieja.

– Minėjote, kad muzikos mokytoja dirbate jau 30 metų. Esate sukaupusi išties didžiulę patirtį. Sakykite, kaip ir ar keitėsi muzikos dėstymas per visus šiuos metus? Kaip jūs vertinate šias permainas?

– Muzika yra muzika – nori nenori ji keičiasi. Kartu keičiasi ir muzikos pedagogika. Nors dabar, kaip ir anksčiau, per muzikos pamokas didelis dėmesys vis dar yra skiriamas klasikinei muzikai, jos autoriams bei atlikėjams, tačiau pamokose randame laiko ir šiuolaikinės muzikos klausymuisi, nagrinėjimui, aptarimui.

[quote author=“ L. Karpienė“]Smagu, jei jaunuoliai išnaudoja savo talentą, tačiau būna ir taip, kad unikalius muzikinius duomenis turintys jaunuoliai jų nevertina ir savo gyvenimo su muzika nesieja.[/quote]

Labiausiai pasikeitė priemonės, padedančios pagyvinti muzikos pamokas. Dabar bet kada vos per kelias sekundes internete gali susirasti ir pasiklausyti turbūt bet kurį kada nors žemėje sukurtą muzikos kūrinį, koncertą, garsus ir pan. Atsimenu laikus, kai reikėdavo tampytis didžiulį patefoną ir vinilinių plokštelių krūvą, kurių, beje, fonoteka buvo labai ribota, vėliau atsirado kompaktiniai diskai. Tačiau šiuolaikinės technologijos suteikia nepalyginamai platesnes galimybes muzikos, o turbūt ir visas kitas pamokas padaryti daug turiningesnes, įdomesnes ir gyvesnes.

Multimedijos technologija puiki pagalba dainuojant – tai ir fonogramos, dainų žodžiai, ir dar daugybė kitų galimybių.

– Užsiminėte, kad per muzikos pamokas didelis dėmesys yra skiriamas klasikinei muzikai. Koks šiuolaikinių jaunuolių santykis su ja?

– Suprantama, kad absoliučiai didžiosios dalies mano mokinių santykis su klasikine muzika yra gana komplikuotas (juokiasi). Nieko labai nenustebinsiu pasakydama, kad jaunuoliai jos nesiklauso ir net per pamokas nedega noru jos klausytis Tačiau aš nepasiduodu, primygtinai prašau pasiklausyti nors keletą minučių (šypsosi). Ir tada prasideda: „O! Mes žinome šitą dainą! Aš ją girdėjau! Ji mano telefone kaip skambėjimo tonas yra!“ (juokiasi). Tokiu būdu kai kurie ir sužino apie Mocartą, Bethoveną ir kitus. Žinoma, negali nieko absoliutinti ir apie kelis kalbėti kaip apie visus. Kiti mokiniai puikiai žino garsiuosius klasikinius kompozitorius ir be manęs.

Tačiau, suprantama, ir man tai atrodo visiškai normalu ir būtų keista, jei būtų kitaip, jaunimas labiau nori klausytis ir dainuoti šiuolaikinę muziką. Per pamokas, kaip minėjau, dėmesio skiriame ir jai, dainuojame, klausomės, tačiau vaikai privalo susipažinti ir su klasika. Šiuolaikinės muzikos jie ir taip kasdien klausosi, žino apie ją nemažai. O kur daugiau, jei ne mokykloje, dauguma jų sužinos apie klasikinės muzikos kompozitorius, muzikos istoriją, kūrinius.

Tačiau tikrai ne vien vaikai mokosi iš manęs, mokausi ir aš iš jų. Štai šiemet naujai atėję devintokai man parodė kaip reikia repuoti (juokiasi). Vaikinai taip užrepavo, kad man net žandikaulis atvipo – tikrai labai gražiai ir sakyčiau profesionaliai. Parodo man vaikai ir visokių įdomių muzikinių kūrinių, supažindina su muzika, kurios aš paprastai niekada neklausau.

– O kokia muzika dažniausiai skamba jūsų namuose ar vairuojant automobilį?

– Na, automobilyje tikrai labai retai kada klausausi radijo – ten per daug kalbų. Turiu įsirašiusi keletą kompaktinių plokštelių, kuriose sudėta labai įvairi muzika – nuo klasikinių kūrinių iki šiuolaikinių atlikėjų muzikos. Yra ten ir roko, ir džiazo, ir net popso.

– Kas, be muzikos, gyvenime jums dar teikia džiaugsmą?

– O, daugybė dalykų. Didžiausias džiaugsmo šaltinis, suprantama, man yra artimieji. Mano vaikai jau suaugę, tiek sūnus, tiek dukra kuria savo gyvenimus, todėl vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų, kai jie aplanko.

Džiugina mane ir mano mokiniai, darbas, kolegos ir t.t.

O jei kalbame apie užsiėmimus, tai labai mėgstu sportą. Pati nesu nei labai didelė sportininkė, nei siekiu kažkokių rezultatų, tačiau džiaugiuosi, kai ištaikau progą nueiti pasimankštinti į treniruoklių salę.

Taip pat esu mėgėja išbandyti ir šiek tiek ekstremalesnius dalykus – esu šokusi su parašiutu, skridusi parasparniu.

Taip pat džiaugiuosi galimybe dirbti su Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentais. Turime savo ansamblį, savo programą, tad koncertuojame įvairiose rajono bei šalies vietose.

Tikrai esu labai laiminga moteris, mano svajonės išsipildė su kaupu. Mane kasdien supa muzika ir supa ji labai įvairi, mano mokiniai tuo pasirūpina (šypsosi). Kasdien mokausi ir  sužinau kažką naujo, tuo taip pat pasirūpina mano mokiniai. Ir tai yra labai daug!

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video