PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Nuo pat pradžių, tik pradėjusi siūti, Mirana Kišonienė pajuto simpatiją kokybiškiems odos dirbiniams. Prieš penkerius metus ji įkūrė rankų darbo odinių rankinių gamybos verslą.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

„Pavorial“ įkūrėja: „Moterį labiausiai puošia šypsena“

Justina ŠVEIKYTĖ - 15:40 Vasario 22d. 2018

„Vienas tų kelių daiktelių, kuriuos močiutei leido pasiimti iš namų tremties į Sibirą metu, buvo siuvimo mašina. Būtent ji tremtyje išmaitino septynių asmenų močiutės šeimą. Sakyčiau, jog netgi išgelbėjo, – atvirauja Pelėdnagių miestelio gyventoja Mirana KIŠONIENĖ (45). – Mano mamytė labai norėjo, kad turėčiau amatą. Ji nuolat kartojo, kad žmogaus rankos sutvertos dirbti ir kurti.“

Prieš penkerius metus moteris įkūrė rankų darbo odinių rankinių gamybos verslą, o pačios gležnomis rankytėmis siūtus aksesuarus nešioja ir kėdainietės, ir vilnietės. O kartą savo gamintą rankinę M. Kišonienė sutiko... Barselonos gatvėje.

Siūti pradėjo dešimties

– Mirana, kada adatą į delną paėmėte patį pirmąjį kartą? Veikiausiai, kaip ir kiti pasaulio modeliuotojai, siuvėjai – pradėjote nuo to, jog visos lėlės buvo aprėdytos, išpuoštos, išdabintos.

– (juokiasi) Išties, visos mano lėlytės buvo aprengtos, apvilktos, ir net ne po vieną suknelę turėjo. Kiek save pamenu, siuvu nuo dešimties (šypteli). Tėvelis nuolat parveždavo labai gražių flanelinių atraižų. Sėdėdavau palėpėje tėvelių namuose, tokioje šiltoje, saulėtoje, ir iš tų atraižėlių siuvau.

Baigusi tuometinę M. Daukšos pagrindinę mokyklą, ir, tarp kitko, egzaminus išlaikiusi labai gerai, persikėliau mokytis į Šlapaberžę. Ten buvusi pati pirmoji profesinė mokykla, kuri mokė „buitinio siuvimo“. Žinote, tuo metu atrodė, jog tik tie, kurie mokosi prastai, vidurinę baigia kartu su profesiniu mokymu, todėl aplinkiniams buvo šokas, kuomet nusprendžiau mokytis Šlapaberžėje. Šiam žingsniui gana stipriai pastūmėjo mama. Ji, kaip ir močiutė, buvo labai naginga.

Mada ateina su savimi atsinešdama tai, kas buvo, bei pasiimdama kažką iš dabarties, ir išeina, nusinešdama vakarykštes dulkes. O stilius lieka, nes tai – pojūtis. M. Kišonienė

Esu dėkinga pirmajai siuvimo mokytojai Audronei Ribokienei, su kuria bendraujame iki šiol. Dėkinga už kantrybę su mumis, už įdėtą darbą, suteiktas žinias, kurios praverčia ir šiandien. Teko siūti viską. Pradėjome nuo prijuosčių. Vėliau siuvome ir marškinius, kas buvo labai paprasta, kostiumus, ir vyriškus, ir moteriškus paltus.
Paskatinta auklėtojos, mokslus pratęsiau aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje Vilniuje.

– Sostinė juk – jauno žmogaus svajonių miestas. Kodėl po mokslų joje nelikote?

– Nė nežinau. Net ir neplanavau likti – didelis miestas niekada nežavėjo. Taip, galbūt galimybės didesnės. Taip, galbūt karjerą susikurti lengviau. Sostinėje pasiliko labai daug mano bendramokslių.

Tačiau užvis smarkiau mane traukė gimtasis miestas. Galbūt aš prieraiši? Sugrįžau ir pradėjau savo gyvenimą kurti Kėdainiuose. Krašte, kuriame gimiau, kuriame gyvenau ir iš kurio išvykusi buvau tik labai trumpam laikui (šypteli).

Grįžusi, po trejų metų mokslų Vilniuje, įsidarbinau vienoje siuvimo įmonėje Kėdainiuose. Kartu su komanda teko kurti ir užsienio užsakovams. Po dvidešimties metų produkto technologės pareigose, prieš penkerius, įkūriau savo įmonę.

– Sakote, jog tarp užsakovų būta ir užsieniečių. Ar Lietuvoje – pigesnė darbo jėga? O galbūt užsieniečiai mūsų šalyje ieškojo naujų idėjų?

– Ne, Lietuvoje siuvimo paslaugos tikrai ne pigesnės. Jeigu užsakovai nori „greitai ir pigiai“, įprastai kreipiasi į Kinijos gamyklas (šypteli).

Jie labai vertina lietuvių kruopštumą, atsakingumą, planų įvykdymą laiku. Tai jiems – labai svarbu.

Mirana nė neabejoja – mokėti siūti turėtų kiekviena moteris: „Ji privalo sugebėti viską: ir vaikus auklėti, ir valgyti gardžiai gaminti, ir siūti – na, bent jau įsiūti ištrūkusią palto sagą. O užvis maloniau moteriai apsivilkti savo pačios siūtą drabužį. Tada žinai – gatvėje taip apsirengusi tu būsi vienintelė“. Algimanto Barzdžiaus nuotr. Giminė – linkusi į kūrybą

– Mirana, galbūt talentas kurti – giminės genuose užkoduotas? Ar viena vienintelė visoje giminėje esate, kaip sakoma, šiek tiek „prie meno“?

– (šypteli) Išties, veikiausiai tai užkoduota giminės genuose. Visa giminė vienaip ar kitaip yra linkusi į meną. Mano teta Gražina Urbonavičiūtė – nusipelniusi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė, pusbrolis Šarūnas Antanaitis – tapytojas. Turime ir mados dizainerį, tai – antros eilės pusbrolis Giedrius Šarkauskas.
Su teta G. Urbonavičiūte susijęs vienas labai svarbus prisiminimas. Močiutės pokario, 1948–1949 metų, siūta suknelė išsaugota mano tetos. Nupūtus laiko dulkes nuo tos suknelės, tu matai, kiek kruopštaus rankų darbo įdėta. Nuo sagučių iki mažų kabliukų, identiškų dygsnelių... Labai tikiuosi, kad mano kuriamas rankines mamos paliks savo dukroms, o gal net anūkėms (šypteli).

– Jums – keturiasdešimt penkeri. Kaip jaučiasi tokio amžiaus moteris?

– Manau, tai žavingi metai (šypteli). Keturiasdešimt penkerių metų moteris yra brandi. Gyvenime jaučiasi gana tvirtai. Gerovė jau sukurtas, nebereikia sukti galvos, kaip, iš ko auginsi vaikus. Vienas sūnus jau užaugo – studentas (šypteli). Ko gero, paveldėjo iš manęs dalelę kruopštumo, nes pasirinko dantų techniko studijas. 

Mažajam – septyneri. Aišku, metų skirtumas tarp jų nemažas. Tačiau kaip gera, kaip smagu šiandien turėti ką nors mažesnio (juokiasi).

– Mergaitiškai paatviraukite: kur sutikote savo sutuoktinį?

– Yra labai paprastas ir trumpas pasakymas – „Laimei patinka tyla“. Asmeninį gyvenimą labai saugau (šypteli). Tačiau pasakysiu paprastai – esu daugiau nei palaiminta, turėdama antrosios pusės palaikymą. Vyro palaikymas man labai svarbus. Tai man leidžia užsiimti veikla, kuri man patinka, kuria aš alsuoju, kuria aš gyvenu. Jis supranta, kad mano darbas tuo pačiu metu man yra ir hobis.

Išties, mane palaiko visa šeima. Daug palaikymo skrieja iš mamos ir anytos pusės. 

Esu preciziška, todėl niekada nespartinu kūrybos proceso, o stengiuosi išgauti kuo kokybiškesnį rezultatą, nesvarbu, kiek tai užtruktų. Man, kaip kūrėjai, tai yra maloni dalis, kuriai negailiu ir neskaičiuoju laiko. Kai pagalvoji – viskas mūsų gyvenimas yra nesibaigianti kūryba. M. Kišonienė

Rankinė – paslapčių saugotoja

– Kartais juokaujama, kad moters rankinė – tarsi dviejų kambarių butas. Kur jau ten butas – rankinėje telpa visas moters gyvenimas. Tai ką gi dama nešiojasi rankinėje?

– Šukos, veidrodėlis, piniginė, mobilusis telefonas, dokumentai – tai tik dalis lobio, kurį moteris slepia savo rankinėje. Joje galima rasti įvairių niekučių, kurių niekaip negalime išmesti, nes tai brangūs prisiminimai ar daiktai, kurių dar gali prireikti. Gal ir kelia šypseną, bet reta moteris išeitų be savo paslapčių saugotojos – rankinės (juokiasi).

– Kaip manote, kiek rankinių privalo turėti kiekviena save gerbianti dailiosios lyties atstovė?

– Iš esmės, ne kiekyje, bet kokybėje esmė. Nesakyčiau, kad rankinių kiekis turėtų priklausyti nuo to, kokio dydžio moters garderobas. Gera rankinė yra ta, kuri tinka ir prie klasikinio juodo palto ir odinių batų, ir prie sportinių batelių. Kokybiškų rankinių moteriai pakanka dviejų, trijų, na, daugų daugiausiai – keturių.

„Gera matyti moterį, kuri eidama išdidžiai šypsosi. Tai – tobulumo išraiška. Manau, kad moters šypsena yra nuostabiausias aksesuaras!“, – įsitikinusi M. Kišonienė.  Algimanto Barzdžiaus nuotr. Rankų darbas prieš masinę gamybą

– Kūrėjai neretai susiduria su dilema – į veiklą žvelgti kaip į darbą, sėsti ir daryti tai, ką reikia, ar laukti įkvėpimo, kaip kokio mistiškojo Godo. Ar jūs kuriate, jeigu tądien nėra ūpo?

– Individuali veikla išties suteikia privilegiją nekurti, jeigu tuo metu nenori. Aš, asmeniškai, jeigu jaučiu, kad neturiu nuotaikos, nekuriu. Tačiau atsigriebti būtina kitą kitą. Namo terasą nušviečia saulė, prisėdi, ir nė nepastebi, kaip prabėgo aštuonios–dešimt valandų (šypteli). Tokiu atveju ir nepavargsti, ir viskas gerai sekasi.

– Kaip manote, kuo rankų darbo gaminys pranašesnis prieš masinės gamybos produktą? Ar paėmus rankų darbo daiktelį į rankas, jaučiama kūrėjo emocija, ar jaučiama, kad daiktelis – kažkieno siūtas, lipdytas, gamintas, kokį ilgą kelią jis nuėjo nuo to, kuomet iš idėjos tapo materija?

– Be abejo! Todėl žmonės ir renkasi rankų darbo daiktus. Tai – kokybė, individualumas, išraiška. Juk neretai žmogus pats renkasi to daiktelio formą, spalvas, pagal užsakovo fantaziją. O kūrėjas viską savom rankom iščiupinėja, nuglosto. Tarkime, aš pati rankinių kraštelius kruopščiai nudažau teptuku (šypteli).

Dėl to ir vertinu rankų darbo gaminį – pirkėjas dalyvauja jo modeliavimo procese, renkasi spalvas, tu nuolat su juo viską derini. O kūrėjui tai taip pat labai malonu, kadangi jis žino, jog jo gamintas daiktas nukeliavo tiesiai pas žmogų, kuriam ir buvo skirtas. O masinė gamyba... na, pagamini seriją, paleidi į prekybą ir nė nežinai, pas ką papuolė.

– Ne paslaptis, kad odos gaminiai yra nepigūs, tad jų priežiūra – be galo svarbi gaminio ilgaamžiškumui. Kaip deramai prižiūrėti odinį gaminį, kad jis tarnautų kuo ilgiau?

– Kaip ir gyvenime, taip ir odos gaminiui svarbiausia elementari higiena. Juk tai, ką myli, ką brangini, kas tau teikia džiaugsmą – prižiūrėti privalai. Tik tinkamai prižiūrimi daiktai tarnauja ilgiau.

Džiaugiasi, gatvėje išvydusi savo kūrybą

– Jūsų prekinis ženklas – „Pavorial“. Ar ilgai užtruko paieškos ženklo, kuris atitiktų jūsų kūrybos principus?

– „Pavorial“ savyje koduoja du sujungtus žodžius. Lotynų kalba „Pavo“ reiškia povų gentį. „Imperial“ – žodis iš anglų kalbos, reiškiantis imperinį, patį aukščiausią. Taigi „Pavorial“ – šių dviejų žodžių kombinacija, po kuria yra labai subtiliai užšifruota mano veikla. Tai – tarsi stiliaus namai, besikuriantys kiekvienoje širdyje.

Mano manymu, visada svarbu rinktis prekės ženklus, kurie neša tam tikrą socialinę žinutę. Žinutę apie jus kaip vartotoją, apie požiūrį, vertybes ir statusą. Po „Pavorial“ slypinti žinutė pasauliui ta, jog nesate tik pigus vartotojas.

– Rankinė, viena vertus – labai moteriškas aksesuaras. Ar jas užsako ir vyrai?

– Ko gero, vyrai užsisakinėja netgi dažniau. Bet įprastai – ne sau (juokiasi). Labai smagu tai, kad jie užsako savo žmonoms, draugėms. Ko gero, moterys parodo rankinę internete, vyrui labai aiškiai pasako, ko nori, ir su nekantrumu laukia švenčių – gimtadienio, Kalėdų, sukaktuvių (šypteli).

– Ar pastebite, kokias rankines nešioja moterys? „Pavorial“ dar netapo profesine liga?

– (šypteli) Visada pastebiu, visada. O užvis maloniausia, kuomet su savo gamybos rankine tenka prasilenkti gatvėje. Kulniuoju štai Kėdainių senamiesčiu ir žiūriu, kad mano rankinė praėjo. Širdį glosto.

Gražiausia pasaulio moteris – negraži be šypsenos

– Klausimas, į kurį, ko gero, atsakinėti tenka labai dažnai: tai kiek gi laiko trunka pasiūti vieną rankinę? Kiek užtrunka rankinės kūrimas nuo idėjos iki galutinio, ant peties kabinamo rezultato?

– Nuo dviejų darbo dienų iki savaitės (šypteli). Aš dažnai svarstau, kur gi prasideda kūryba ir kur ji baigiasi. Galbūt viso ko pradžia yra tiesiog gera nuotaika, smagus bendraminčių būrys, o gal kartais nušvitusi saulė, nebyliai kviečianti terasoje išgerti kavos. Tai aš laikau geru kūrybiniu impulsu, po kurio, žinoma, seka formų ir spalvų derinių kūrimas.

Esu preciziška, todėl niekada nespartinu kūrybos proceso, o stengiuosi išgauti kuo kokybiškesnį rezultatą, nesvarbu, kiek tai užtruktų. Man, kaip kūrėjai, tai yra maloni dalis, kuriai negailiu ir neskaičiuoju laiko. Kai pagalvoji – viskas mūsų gyvenimas yra nesibaigianti kūryba.

– O kiek mėlynių, sužeidimų būta?

– Vaje!... Neįmanoma suskaičiuoti (šypteli). Ant pirštų nuolat – mėlynės, nuospaudos, įpjovimai.

– Mirana, kokią rankinę ant peties užkabintumėt man?

– (juokiasi) Rankinės turbūt jums nekabinčiau. Manau, kad visą laiką visur skubat, bėgat, lekiat, turite susidėti daug daiktų ir jaustis patogiai. Tai būtų kuprinė.

– Koks yra jūsų pačios mylimiausias aksesuaras?

– Na, ne apyrankė, ne auskarai. Ir netgi ne delninė ar rankinė (šypteli).

Na, įsivaizduokime pačią gražiausią pasaulio moterį. Tebūnie ji aukšta, gracinga. Ilgais juodais garbanotais plaukais. Aprengta garsiausių dizainerių kurtais kokybiškais drabužiais. Geriausių visažistų atliktu makiažu. Bet... jeigu ji gatve eis lediniu veidu, jeigu ji nesišypsos – kiekvienas pasakys, kad jai kažko trūksta.

Gera matyti moterį, kuri eidama išdidžiai šypsosi. Tai – tobulumo išraiška. Manau, kad moters šypsena yra nuostabiausias aksesuaras!

 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Į užsienį? Ne, pirmiau ji visas sultis išspaus čia!

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:56 Gegužės 23d. 2018
img

Bijodami gyventi mes gyvenimą prarandame

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:09 Gegužės 21d. 2018
img

Kodėl miesto seniūnas nebijo nei žmonių, nei valdžios?

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:40 Gegužės 17d. 2018
img

Muzikos pedagogika planuotas, tačiau kartu ir netikėtas pasirinkimas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:01 Vasario 28d. 2018
img

Gyvenimas, telpantis viename kvadratiniame metre

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
10:25 Vasario 14d. 2018
img

Mūza neaplankė šiandien? Aplankys rytoj...

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
15:56 Sausio 31d. 2018
img

„Chanel“ dirbanti kėdainietė: „Nėra nieko neįmanomo“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:31 Sausio 16d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!