Ligų detektyvė su šeštu pojūčiu

Ligų detektyvė. Būtent taip pavadinu Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoją Rimą RADAVIČIENĘ, kai mums besišnekučiuojant ji atskleidžia, jog baigusi spręsti pacientų negalavimų rebusus darbe, namie ji entuziastingai imasi kitų galvosūkių. „Detektyviniai filmai – mano silpnybė nuo 12 metų, – pomėgiu nustebina pašnekovė. – Labai įdomu narplioti ir spėlioti, kuo viskas baigsis.“ Tiesa, dažniausiai gydytoja ir atspėja. Regis, ji iš tiesų turi stiprią intuiciją, nuojautą ar, kalbant paslaptingiau, šeštąjį pojūtį. Greičiausiai todėl daugiau nei per dvi dešimtis darbo metų pašnekovei sėkmingai pavyko išvengti apmaudžių klaidų ir rūpinantis savo pacientais.

– Medicina neretai būna ta profesija, kuri perduodama iš kartos į kartą. Ar taip nutiko ir Jūsų šeimoje? Kodėl pasirinkote tapti gydytoja?

– Ši specialybė mane domino jau nuo paauglystės. Nors šeimoje medikų nebuvo, tačiau visada jaučiau vidinį norą – norą padėti, pagelbėti, išspręsti problemas.

Tėtis buvo patyręs širdies infarktų. Tada nebuvo tokių vaistų, kokių turime šiandien. Visą laiką kamavo mintis, kaip tėčiui padėti. Deja, vėliau jį praradome.

Mokydamasi baigiamosiose klasėse nusprendžiau, kad tikrai studijuosiu mediciną. Šiandien, kad ir kaip ten bebūtų, esu patenkinta ir jaučiuosi tikrai savo rogėse.

– Nors šeimai Jūsų pasirinkimas turėjo būti didelis pasididžiavimas, vis tik tai ir milžiniška atsakomybė už svarbiausią žmogaus turtą – sveikatą ir gyvybę. Ar nebandė artimieji atkalbėti nuo šio pasirinkimo?

– Mano sesutė irgi norėjo studijuoti mediciną, bet susiklostė taip, kad ji baigė tuometį Kauno politechnikos institutą, dabar Kauno technologijos universitetą. O mamytė (tėčio tada jau neturėjome) irgi nebandė atkalbėti. Jei atvirai, mamytė per gyvenimą mačiusi nemažai vargo, tad dūšioje ji tikrai didžiavosi, kad dukra tapo gydytoja.

[quote author=“R. Radavičienė“]Darbas tikrai atsakingas, sunkus, bet ir įdomus. Per pacientui skirtas 15 min. reikia ne tik labai staigiai susidaryti gydymo planą, bet kartu ir rasti laiko paprasčiausiam žmogiškam pokalbiui.[/quote]

Kai jau pradėjau dirbti ir teko naktimis budėti priimamajame, o paskui dieną dirbti poliklinikoje, mama labai jaudindavosi ir net man valgyti nešdavo (šypsosi).

– O Jūsų pačios ta atsakomybė negąsdino?

– Ne, tokios baimės niekada nejaučiau. Kiek teko kalbėti su bendrakursiais, visi bijodavo grįžti dirbti į gimtąjį miestą. O man kaip tik buvo smagu grįžti dirbti į Kėdainius. Sunku paaiškinti: negalvoji apie baimę, nes tiesiog jauti, kad važiuosi, dirbsi, o apie tai, jog kažkas gali būti blogai nė nemąstydavau. Visada tikėjau ir maniau, kad bus gerai. Taigi dirbti Kėdainiuose pradėjau tikrai drąsiai. Man grįžti buvo malonu.

– Koks dabar yra šeimos gydytojo darbas? Regis, pareigų jums kraunama vis daugiau.

– Darbas tikrai atsakingas, sunkus, bet ir įdomus. Per pacientui skirtas 15 min. reikia ne tik labai staigiai susidaryti gydymo planą: diagnozuoti būklę, paskirti vaistus, tyrimus, bet kartu ir rasti laiko paprasčiausiam žmogiškam pokalbiui. Pastebiu, jog patari žmogui, palaikai, padrąsini ir jis išeina šypsodamasis, dėkoja, jaučiasi gerokai ramesnis.

– Vadinasi, esate patyrusi, kad net ir žodis gydo?

– Žodis tikrai labai gydo. Daug būna tokių atvejų, kai žmogui vaistai išrašyti, jis geria juos, bet vis tiek nori ateiti pas gydytoją. Sako: „Aš atėjau pasitarti.“ Tada ir apie jo vaikus, anūkus pasikalbi (nusišypso). Kartais net patys pacientai patvirtina: „Gydytoja, žodis labai daug reiškia.“ Džiaugiuosi, kad pavyksta rasti kalbą su įvairaus amžiaus pacientais.

– Prisiminkite pirmąsias savo darbo dienas. Ar buvo lengva pačiai savarankiškai priimti sprendimus?

– Pradžioje buvo galbūt ir nelabai drąsu. Dirbdamas poliklinikoje jautiesi būryje – čia yra kolegos, su kuriais gali pasikonsultuoti, o išvykus į iškvietimą – kitaip.

Kai pradėjau dirbti poliklinikoje, per dieną tekdavo važiuoti į penkis–šešis iškvietimus. Pirmą dieną galvojau, kaip aš ten viena susitvarkysiu, juk net tyrimų negalėsiu pasidaryti. Jaučiau tą nerimo virpuliuką. Pasikalbėjau su vedėja, ji mane nuramino, padrąsino ir pasakė: „Pamatysi, viskas pavyks savaime.“ Iš tikrųjų taip ir buvo – nieko baisaus.

Džiaugiuosi, kad profesinių nesėkmių gydant pacientus iki šiol pavyko išvengti.

– Gydytoja dirbate 23 metus. Ar per tiek metų pasikeitė Jūsų požiūris į šį darbą?

– Dirbdamas susiduri su įvairiausių ligų atvejais, įgyji praktikos ir tai padeda jaustis gerokai ramiau. Nors į mane pasižiūrėjus galbūt ir nebūdavo nematyti, bet širdyje visada jausdavau tą virpuliuką, kad tik viską atlikčiau teisingai.

Žinoma, ir dabar pasitaiko visokių atvejų, neaiškumų, bet aiškiniesi, giliniesi, būna, kad ir naktį pabudusi galvoju apie pacientus, ar viską gerai sudėliojau. Vis tik ilgametė profesinė praktika leidžia jaustis gerokai ramiau.

– Ar per darbo metus pasitaikė itin jautrių profesinių momentų?

– Pamenu, kai pačioje darbo pradžioje pacientams šeimos gydytojas atrodė – viskas. Jie nenorėdavo eiti pas kito lygio specialistus. Štai siunčiau vieną pacientę pas kardiologą, nes moteris ir du infarktus buvo patyrusi, duso, bet ji nesutiko: „Niekur neisiu – Jūs mano šeimos daktarė ir aš Jumis pasitikiu.“ Bet juk mes nesame visagaliai, reikia platesnių tyrimų. Sunkiai, tačiau galiausiai pavyko ją įkalbėti. Po šiai dienai moteris gyvena, kai kuriuos vaistus geria, kai kurių ne, tačiau po to karto vis tiek daugiau neina pas kardiologą. Labai jaudinausi dėl šitos moteriškės.

– Taigi, besąlygiškas pasitikėjimas. O dar kuo nors pacientai buvo nustebinę?

– Buvo viena situacija. Taip pat darbo pradžioje. Slogavau, dirbau išsijuosusi, nosis bėgo ir reikėjo išsitraukti nosinę. Atsiprašiau pacientės, o ji taip nuoširdžiai nusistebėjo: „Daktare, Jūs sergat? Negali būti. Juk daktarai neserga.“ Man tokiai jaunai ir dar pirmą kartą sulaukti tokio pastebėjimo… Tai įstrigo labai ilgam.

– Jaučiate tą atsakomybę visada būti sveika?

– Tikrai jaučiu. Štai susloguoju ir labai nepatogiai jaučiuosi prieš savo pacientus. Nesinori sirgti.

– Minėjote, kad mintys apie pacientus neretai kankina net naktį. Kaip vis tik pavyksta atitrūkti nuo profesinių rebusų ir grįžus namo tapti žmona, mama, drauge, kaimyne?

– Atitrūkti tikrai reikia. Dažniausiai paimu paskaityti knygą ar pasižiūriu kokį gerą detektyvinį filmą. Šie filmai – mano silpnybė nuo 12 metų. Man labai patinka narplioti, spręsti, kuo viskas baigsis (juokiasi).

– Oi, čia juk galima atrasti sąsajų ir su mediko darbu – ligų detektyvė (šypteliu).

– Tikrai. Tiesa, filmuose dažnai pavyksta nuspėti baigtį. Sakyčiau, turiu tą šeštąjį pojūtį, stipresnę nuojautą, intuiciją.

Dar laisvalaikiu labai mėgstu keliauti, pažinti kitas kultūras. Esu pabuvojusi keliose Azijos šalyse. Man įdomu pamatyti ne tik turistinę šalies pusę, bet ir susipažinti su paprasto tenykščio žmogaus gyvenimu.

[quote author=“R. Radavičienė“]Dirbdamas susiduri su įvairiausių ligų atvejais, įgyji praktikos ir tai padeda jaustis gerokai ramiau. Nors į mane pasižiūrėjus galbūt ir nebūdavo nematyti, bet širdyje visada jausdavau tą virpuliuką, kad tik viską atlikčiau teisingai.[/quote]

Taip pat žavi šalys, kur išlikę senojo pasaulio paminklų, pavyzdžiui, Egiptas. Labai traukia ten grįžti ir dar kartą pamatyti piramides. Man labai įdomu tai, kur dar yra žmogui neįmintų paslapčių.

– Kiek žinau, regis, Jūs būsite savo šeimoje davusi pradžią medikų dinastijai – dukra Eglė irgi studijuoja mediciną. Kiek čia Jūsų indėlio?

– Manau, neprisidėjau prie šio Eglutės sprendimo. Nebent tuo, kad ji matė dirbančią mamą.

Paskutinėse gimnazijos klasėse dukra pradėjo svarstyti apie medicinos studijas, labai domėjosi biologija. Tiesa, vienu metu ji buvo pradėjusi dvejoti, apsigalvojo. Ją paveikė bendraklasių pasirinkimai. Tada buvo labai populiarios vadybos, ekonomikos studijos.

Vis dėlto lemiamas žodis, padėjęs Eglei apsispręsti, buvo jos klasės auklėtojos Nijolės Naujokienės. Ji savo nuoširdumu, kompetencija, žiniomis padrąsino dukrą ir ji galutinai nusprendė studijuoti mediciną. Tada man labai palengvėjo, nes aš negalėjau imti ir pasakyti, ką dukra turi pasirinkti – nuspręsti ji turėjo pati. Ačiū klasės auklėtojai. Eglė labai patenkinta savo pasirinkimu. Dabar ji šeštame kurse ir toliau planuoja rinktis tris kryptis: šeimos gydytojo, psichiatrijos ir pulmonologijos.

– Grįžkime prie Jūsų. Kuo gydytojo darbas šiais laikais džiugina ir kas čia sunkiausia?

– Man džiugu, kai ligonis iš kabineto išeina su šypsena. Tai didžiausia padėka. Nors būna labai sunki diena, bet tada nuotaika iškart pasitaiso – jaučiuosi gerai padariusi tą, ką ir turėjau padaryti.

O sunkiausia tai, kad pacientui gali skirti tik 15 min. Norėtum daugiau su žmogumi pabendrauti, išsikalbėti. Sudėtinga viską suspėti per 15 min. Pacientui tikrai pritrūksta dėmesio.

[quote author=“R. Radavičienė“]Tokia mūsų misija – rūpintis žmonėmis.[/quote]

Stengiuosi pasijausti paciento vietoje: kaip jam turėtų būti nesmagu, kai gydytojas skuba ir tik kelis kartus gali pakelti į pacientą akis. Nesvarbu, kad pacientui reikia tik vaistų išrašyti, bet vis tiek norisi su juo pasikalbėti.

Matyti, kad ir žmonėms trūksta to bendravimo, pašnekesių su gydytoju. Popierizmas labai apkrauna mūsų darbą. Ir patys gydytojai jaustųsi geriau, jei ligoniui galėtų skirti daugiau laiko bei dėmesio.

– Kokias įvardytumėte savybes, kurios medikui pačios būtiniausios?

– Atsakingumas, kruopštumas ir nuoširdumas.

– Kad be pirmųjų dviejų gydytojui nė iš vietos – viskas aišku. O kodėl paminėjote nuoširdumą?

– Nes, mano nuomone, kiekvienas žmogus iš kito laukia nuoširdumo. Juk visi norėtume, kad su mumis elgtųsi nuoširdžiai. Nuoširdumą visur reikia parodyti. Žmogus tai labai jaučia.

Pavyzdžiui, pasakai pacientui trumpai ir aiškiai: „Čia pasidarysit ir eikit.“ Jis į tokią trumpą šaltą kalbą atitinkamai ir sureaguoja. O jei dėmesingai pasakysi: „Nueikite čia, čia…“ Tada pacientas iškart pajunta tą nuoširdų gydytojo dėmesį, padėkoja ir, regis, net skausmas jam sumažėja, nuotaika pagerėja – viskas atrodo šviesiau.

– Dabar sveikatos sistema sulaukia nemažai kritikos kirčių ir iš pačių medikų. Kai pasiklausai, regis, rankos bedirbant turėtų nusvirti. Vis tik Jums nenusvyra.

Taigi kas Jus pačią, kaip gydytoją, motyvuoja kiekvieną rytą su atsidavimu bei rūpesčiu padėti savo pacientams?

– Mane labai motyvuoja geresnė paciento savijauta. Juk visko būna. Ypač sudėtinga su pacientais, kurie serga sunkesnėmis, lėtinėmis ligomis. Kartais būna sunku juos nuraminti. Bet atėjus tokiam pacientui antrą kartą, stengiuosi rasti kitą kelią, kitą priėjimą prie jo, kad net ir pats sunkiausias ligonis išeitų ramus. Kai tai pavyksta, dūšioj tikrai būna lengva. Tokia mūsų misija – rūpintis žmonėmis.

[quote author=“R. Radavičienė“]Norėčiau, kad visi jie rūpintųsi savo sveikata. Tai didžiausia dovana gydytojui.[/quote]

– Jūs neapsiribojate vien savo pacientų sveikatos ir gyvenimo pokyčiais. Užsimojote plačiau – prisijungėte prie naujojo judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“. Kodėl nusprendėte prisidėti?

– Matydama situaciją Lietuvoje ir mūsų krašte, negaliu ramiai sėdėti sudėjusi rankas, dejuoti ir laukti, kol kažkas pasikeis. Manau, jungiantis prie tokios organizacijos, kuri, mano akimis, turi aiškią poziciją, tikslus ir siekius, galima padaryti kažką daugiau bei išspręsti klausimų, liečiančių kiekvieną mūsų kraštietį.

– Kad jau prakalbome apie pozityvius pasikeitimus, papasakokite apie savo sveikatinimosi įpročius. Galbūt skaitytojams jie taps įkvėpimu.

– Būsiu banali, bet norint nesirgti reikia sveikai maitintis, sportuoti ir būti gryname ore. Tai svarbiausi patarimai.

– Pabaigai – ko palinkėtumėte savo didiesiems profesiniams įkvėpėjams – pacientams ir, žinoma, drauge visiems kraštiečiams?

– Patarčiau labai praktiškai. Norėčiau, kad visi jie rūpintųsi savo sveikata. Tai didžiausia dovana gydytojui. Kartais ateina pacientai tiesiog profilaktiškai pasitikrinti ir pasako: „Aš niekuo nesiskundžiu.“ Taip gera pasidaro (nusišypso)…

Kiekvienam patarčiau dalyvauti prevencinėse programose. Jų yra daug. Eikite ir tikrinkitės, kol nėra vėlu.

Taigi palinkėčiau saugoti ir mylėti save.

– Labai Jums ačiū, gydytoja, už pokalbį.