PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

„Kiekvienam linkėčiau, kuo daugiau svajoti, nes svajonės... pildosi“, – įsitikinusi E. Isakovičienė.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Jai skirta matyti stebuklus

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 12:05 Birželio 12d. 2018

„Į lentynėles gyvenimo nenorėčiau sudėti. Tikriausiai geriau chaosas, nes tuomet gyvenime atsirastų šarmo ir būtų įdomiau. Aš mėgstu iššūkius“, – sako jau beveik tris dešimtmečius Kėdainių ligoninėje akušere dirbanti Edita ISAKOVIČIENĖ ir aš jos žodžiais nė kiek neabejoju. Užuot lepinusi save vien šiltų kraštų saulės voniomis, ši trapi moteris kopia į Norvegijos kalnus ir nebijo klaidžioti po Černobylio tragedijos į miestą vaiduoklį paverstą Pripetę. O paskutiniu didžiausiu savo gyvenimo iššūkiu Edita įvardija sprendimą pasukti į politiką – ji priėmė pasiūlymą tapti Seimo nario Dariaus Kaminsko padėjėja ir visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ nare.

Vis tik, kad ir kokiomis svarstyklėmis besvertume, man tikrų tikriausiu ekstremalumu bei iššūkiu atrodo Editos darbas – ji kone kasdien tampa Motulės Gamtos dešiniąją ranka padėdama į šį pasaulį ateiti naujai gyvybei. „Kūdikio gimimas yra tikras stebuklas. Tai visada gražu ir labai jaudina“, – atskleidžia pašnekovė.

Edita, artėja atostogų metas, tad pradėkime savo pokalbį ypač malonia tema – kelionių. Jūs visai neseniai grįžote iš Maroko. Ar tai buvo pirma viešnagė tokiame krašte?

– Ne, ne pirma. Sakyčiau, Marokas žmonėmis ir aplinka labai panašus į mano jau aplankytus Egiptą bei Turkiją. Į Maroką iškeliavau labai spontaniškai – draugai pasiūlė ir išvykau. Stengiuosi aplankyti šalis, kuriose dar neteko pabūti. Kelionių virusu tikrai esu užsikrėtusi (nusišypso) ir iš viso jau aplankiau apie 30 šalių.

Užuot lepinusi save vien šiltų kraštų saulės voniomis, ši trapi moteris kopia į Norvegijos kalnus ir nebijo klaidžioti po Černobylio tragedijos į miestą vaiduoklį paverstą Pripetę. Aut. past.

Keliaudamas įgauni gyvenimiškos patirties, taip pat papuoli į vienokias ar kitokias ekstremalias situacijas. Tai leidžia pažinti save, nes įdomu, kaip pasielgsi. Bet kalbant apie musulmoniškas šalis, nepasakyčiau, kad mane itin trauktų būtent jos. Tiesiog norėjosi pajusti tą skirtumą nuo Europos. Ypač ryškus jis buvo Dubajuje. Ten tikrai labai gražu – prabanga atima žadą. Kai rytais išvykdavome ko nors aplankyti, aš apžvelgdama horizontą sakydavau: „Ir vėl mes Marse...“ (Šypteli) Reginiai Dubajuje nepaprastai įspūdingi.

Po Europą stengiamės keliauti savo transportu, kad kuo daugiau pamatytume. Teko pabuvoti ir Pripetėje, Černobylyje. Man įdomios tokios vietos. Kai čia atsiduri, suvoki, koks trapus yra gyvenimas. Vaikščiodamas po apleistus miestus matai, kaip keitėsi žmonių likimas, ką jie turėjo prarasti ir kaip jiems teko savo gyvenimą kurti iš naujo.

„Nežinau, ar likčiau medicinoje, jei tektų nutraukti akušerinę veiklą“, – svarsto E. Isakovičienė.O kaip jaučiatės po kelionių grįžusi į Lietuvą? Pavyzdžiui, po viešnagės spalvingajame Maroke. Ar Lietuva neatrodė pilka ir tyli?

– Grįžus iš Maroko Lietuva visų pirma atrodė labai žalia. Taip pat pajutau jaukumą, nes tai mano šalis. Čia – mano kalba ir bendraujant nereikia laužyti liežuvio. Dar grįžus į gimtąją šalį aplanko tikrumo bei saugumo jausmas.

O kur Jūs pati gimėte ir užaugote? Kur tas jaukiausias kraštas visoje Lietuvoje?

– Esu gryna kėdainietė: čia gimiau, baigiau mokyklą, vėliau studijavau Šiauliuose, Klaipėdoje, bet vėl grįžau į savo gimtąjį miestą.

Papasakokite, kaip nusprendėte pasukti savo gyvenimą į mediciną? Kodėl tapote būtent akušere?

– Mane traukė ne tiek medicina, kiek būtent akušerija. Ši sritis, tas vaiko gimimas man buvo labai paslaptinga... Tapti akušere norėjau jau nuo aštuntos klasės. Nebuvo minčių rinktis, pavyzdžiui, slaugytojos profesiją. Ne, man rūpėjo būtent akušerija ir įstojau iš pirmo karto.

O ar buvote iki tos aštuntos klasės apskritai bent jau su kūdikiais susidūrusi?

– Ne (šypteli). Pirmą kartą artimiau su akušerija susidūriau (daugiau veterinarine puse), kai anuomet tekdavo važiuoti į kolūkius padėti atlikti įvairius darbus. Tada pasitaikė pamatyti, kaip veršiavosi karvė. Net nežinau kodėl, bet jaučiau tą norą padėti.

Stebiuosi, kad Jūsų neišgąsdino.

– Daug kas iš draugų klausia: „Ar tau nebaisu?“ Ne, man atrodo, kad aš esu savoje vietoje. Man patinka mano darbas. Akušerija yra specifinė medicinos sritis, nes gimdymas – fiziologinis procesas, o ne liga. Tai yra džiaugsmas, kuris, žinoma, ateina per skausmą, bet tai gamta. Nežinau, ar likčiau medicinoje, jei tektų nutraukti akušerinę veiklą.

Ar prisimenate pirmąsias darbo dienas? Galbūt net ir pirmą priimtą kūdikį?

– Pirmo kūdikio neprisimenu ir dabar labai gaila. Manęs paklausia, kiek lėliukų esu priėmusi, o aš negalėčiau pasakyti, nes tikrai neskaičiavau.

Pirmosios mano darbo dienos buvo kitokiais laikais nei dabar. Tada per metus būdavo 1 300 gimdymų, o dabar turime tik 300. Taigi darbo tempas buvo labai didelis. Dirbdavome paromis. Prisimenu, važiuoju po vieno pirmųjų budėjimų namo su kolege akušere, kurią galėčiau pavadinti savo mokytoja, dabar ji jau pensijoje. Buvo labai sunki para – aštuoni gimdymai. Aš jos klausiu: „Maryte, kaip tu jautiesi? Nes man tai jau visi po du vaikšto – akyse mirguliuoja.“ Ji atsako: „Vaikeli, ir aš taip jaučiuosi, bet ką padarysi.“ Tada galvojau: na, ką aš čia pasirinkau, kur čia papuoliau. Sunku, bet ateini į kitą budėjimą ir gimdymų jau mažiau, lieka laiko pasigėrėti, pasimėgauti savo darbu. Tada supratau, kad vis tik esu savo vietoje.

O baimės jausmo nebuvo?

– Iš pradžių tikrai buvo. Vyksta gimdymas, atsistoji prie stalo, užsidedi pirštines ir rankas atremi į gimdymo stalą, nes jos dreba, o taip gėda parodyti. Aišku, paskui, kai jau pradėdavai atlikti savo darbą, rankos nustodavo drebėti, bet kol laukdavai ir nežinodavai, kaip pasisuks tas gimdymas, tai rankas padėdavau ant stalo, kad nesimatytų jų drebulio. Tai truko gal gerą pusmetį. Paskui įgauni daugiau patirties, praktikos ir baimė dingsta.

O priėmus tiek kūdikių naujos gyvybės atėjimas į šį pasaulį vis dar jaudina?

– Net kalbos nėra – žinoma, jaudina. Tai tikrai yra, kaip sako, stebuklas. Tai labai gražu. Nesvarbu, kaip tuo momentu aplinka atrodo. Man labai patinka, kaip reaguoja gimdyme dalyvaujantys vyrai. Tikriausiai 90 proc. jų verkia. Kitą kartą nuo vyro žodžių bei ašarų ir pati susigraudini.

Ar domitės, kaip vėliau sekasi Jūsų priimtiems vaikams?

– Turiu daug lėliukų, kuriuos matau augančius. Yra tėvelių, kurie išvykę gyventi į užsienį, todėl man vis atsiunčia nuotraukų tų mano „pagautų“ vaikučių. Labai smagu stebėti, kaip jie auga. Būna, einu per miestą ir galvoju: va, mano lelius eina (nusijuokia). Gimdant esu padėjusi ne vienai kolegei ar jų dukroms. Be to, kadangi dirbu jau tiek metų, tai prie manęs gimusios mergaitės jau susilaukia savų vaikų.

Kartą buvo toks įvykis. Paskambino į mūsų skyrių moteris, atsiliepė kolegė ir ta moteris teiravosi, ar aš vis dar čia dirbu. Pasikalbėjo ir tiek, o po pietų sulaukiame tos moters su didele gėlių puokšte ir saldainių dėžute. Ji norėjo padėkoti už priimtą jos sūnų, kuriam dabar jau 14 metų. Oi, net dabar susigraudinau, nes tokios akimirkos tikrai labai jaudina...

Keliaudamas įgauni gyvenimiškos patirties, taip pat papuoli į vienokias ar kitokias ekstremalias situacijas. Tai leidžia pažinti save, nes įdomu, kaip pasielgsi. E. Isakovičienė

Prisimenu, kartą pas vieną kolegę akušerę atėjo 22 metų jaunuolis su gėlėmis – jos priimtas kūdikis. Vaikinas padėkojo jai už rūpestį ir darbą. Tada pagalvojau, ar pas mane kas nors taip ateis? Ir atėjo (nusišypso).

Ar šis darbas keitė Jūsų požiūrį į gyvenimą?

– Galbūt, nes matai, kaip viskas dabar keičiasi ir ne visi gali susilaukti vaikų. Tada suvoki, kad tai toks trapus reikalas, o tu prisidedi prie naujos gyvybės atėjimo į šį pasaulį. Tai ypatinga.

Kokių jautriausių akimirkų darbe yra tekę išgyventi?

– Galbūt papasakosiu ne apie jautriausias, o apie sunkiausias. Kai pasitaiko rimti, sudėtingi gimdymo atvejai ir reikia nepadaryti klaidos, kad dar labiau nepablogintum padėties, tada būna labai sunku. Žinoma, liūdniausia – naujagimio netektis. Nors man per 29 metų darbo stažą tokių skaudžių atvejų, kai dėl kokių nors priežasčių vaikutis neišgyveno, pasitaikė tik pora. Tai pačios sunkiausios akimirkos, kadangi tiek tau skaudu, tiek matai ir kitų skausmą.

Jūsų darbe reikia daug psichologinės stiprybės. Ar laikote save stipria moterimi?

– Turbūt skirtingose situacijose. Vienur aš galbūt labai silpna, o kitur stipresnė, nors visada stengiuosi nepalūžti. Tarkim, vyksta gimdymas 11 valandų ir jei tu per tą laiką palūši, tai kaip jausis moteris, kuri papuola į svetimą aplinką, tarp svetimų žmonių? Per tas 11 val. tu jai tampi ir jos guodėja, ir mama, ir seserimi. Tokiomis akimirkomis aš save laikau stipria, nes stengiesi padėti kitam, kai ir tau pačiam nelengva.

Kiekviena moteris savo gyvenime turi daug pareigų: nuo draugės iki mamos. Kurios pareigos Jums svarbiausios?

– Mamos ir draugės. Esu draugė savo dukrai, nes su laiku tikriausiai ir ji, ir aš suvokiame, kad geriausia draugė yra mama dukrai ir dukra mamai. Kuo toliau, tuo ryšys tarp mūsų stiprėja ir šiuo metu jis labai jaukus, šiltas, mums gera ir smagu kartu. Drauge keliaujame, sprendžiame bėdas, džiaugiamės, švenčiame ir galime viena į kitą atsiremti.

Prakalbus apie buvimą mama, ar motinystė Jus pakeitė?

– Be abejo, nes pirmiausia atsiranda didelis atsakomybės jausmas, kadangi jau ne tik savimi turi pasirūpinti, bet ir kitu. Tad atsakomybės jausmas labai išryškėja. Gyvenimas jau nebebūna toks, koks buvo anksčiau. Motinystė – tikrai geras jausmas ir ji vienareikšmiškai pakeičia moterį.

O ką manote apie tą supermamyčių erą? Ar vaikui išties reikia idealios mamos?

– Jokiu būdu. Vaikas turi turėti vaikystę, pabūti ir purvinomis rankomis, ir atsisėsti į balą. Supermamytei pasiūlyčiau kokius tris vaikus pametinukus auginti. Tada ji tikrai užmirštų norą būti supermamyte, nes tiesiog neliktų nei laiko, nei sąlygų. Štai tokia galėtų būti supermamyčių ligos, kaip aš tai vadinu, profilaktika (nusišypso).

Edita, koks gyvenimas Jums labiau patinka: ramus ir sudėliotas į lentynėles ar pilnas pokyčių, nežinios, kas laukia?

– Aišku, esu iš tų, kurie mėgsta planuoti, bet man taip pat patinka ir staigmenos bei netikėtumai. Į lentynėles gyvenimo nenorėčiau sudėti. Tikriausiai tada geriau chaosas, nes įdomiau gyventi –atsiranda gyvenimo šarmas. Ne, gyvenimo lentynėlės ne man. Aš mėgstu iššūkius.

„Vienur aš galbūt labai silpna, o kitur stipresnė, nors visada stengiuosi nepalūžti“, – sako E. Isakovičienė.

O kada paskutinį kartą sau tokį metėte ir koks jis buvo?

– (Nusijuokia ir palieka iškalbingą pauzę. Suprantu, kad tas iššūkis buvo posūkis į politiką ir naujosios pareigos – Seimo nario Dariaus Kaminsko padėjėjos, o vėliau ir visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ narės) Nesu politikos žmogus, galbūt daugiau meniškos sielos, tad man čia yra iššūkis. Galbūt ateina gyvenime toks momentas, kai atitolsta vieni dalykai, o ateina kiti.

Esu ir visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ narė. Man patinka šis judėjimas ir jo veikla, nes bendradarbiaujant su labdaros ir paramos fondu „Viltis–Vikonda“ yra daromi gražūs darbai. Keliose gerumo iniciatyvose teko dalyvauti ir man. Pirkome bei vežėme padovanoti moksleivei kompiuterį, pagelbėjome per gaisrą namo netekusiai šeimai – nupirkome katilą. Buvo matyti, kad tiems žmonėms ši materialinė pagalba, nors ir neryški, bet buvo vertinga. Taip pat su judėjimo nariais nuolatos aptariame ir kitų iškilusių problemų sprendimo būdus.

Su amžiumi pradedu jausti, kad taip, mums reikia materialinės gerovės, galiausiai ir tam, kad galėtume leistis į keliones, bet tarpusavio santykių niekas neatstos. Jaučiu, kaip žmonės tampa vis šaltesni vieni kitiems. Norėtųsi, kad vienas į kitą žiūrėtume kitaip, kad būtume švelnesni, turėtume daugiau atjautos ir tiesiog daugiau žmogiškumo.

Kaip ir užsiminėte, prisidėjote prie judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“. Bet pasikalbėkime apie asmeninės sėkmės sąvoką. Koks gyvenimas, Jūsų akimis, yra sėkmingas?

– Kai esi apsuptas artimų žmonių, kurie su tavimi dalijasi viskuo: tiek liūdesiu, tiek džiaugsmais. Sėkmingo gyvenimo neįsivaizduoju ir be mėgiamo darbo, į kurį eidamas jauti malonumą. Taip pat svarbu turėti mėgiamą hobį. Aš savo draugų ratui organizuoju ir vedu teminius kalėdinius, naujametinius vakarėlius, gimtadienius. Teko net draugių vaikų vestuves organizuoti ir vesti (nusišypso).

Edita, o be ko Jūs nebūtumėte Jūs?

– Be asmeninės laisvės. Jei man kas nors pakirptų sparnus, tikriausiai negalėčiau jaustis laiminga. Visos mūsų asmenybės ir paties gyvenimo spalvos atsiskleidžia tada, kai esi nesukaustytas. Asmeninė laisvė žmogui yra svarbiausias dalykas ir aš ją turiu.

Pabaigai – Jūsų nuomone, ką kiekvienam iš mūsų gyvenime būtina patirti?

– Meilę. Taip pat saviraiškos galimybę – kai žinai, ką nori padaryti ir gali tai padaryti.

Dar kiekvienam linkėčiau, kuo daugiau svajoti, nes svajonės... pildosi (nusišypso).

Dėkoju Jums už pokalbį.

3 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Miesto ritmu – smagiai ir neįprastai (FOTOREPORTAŽAS)

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
11:45 Rugsėjo 26d. 2018
img

Lietuvos prancūzė, besirūpinanti savuoju vynuogynu

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
11:50 Rugpjūčio 22d. 2018
img

„Treneris turi būti geras aktorius“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:08 Liepos 31d. 2018
img

Didmiesčio ženklas jiems nereikalingas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:09 Liepos 12d. 2018
img

Ligų detektyvė su šeštu pojūčiu

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:29 Birželio 18d. 2018
img

Be liūdesio gyvenimas kaip virta mėsa – joks

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
11:13 Birželio 11d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!