PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Anglijos ir Jungtinės Karalystės sostinės – Londono – pagrindinėje „Chanel“ parduotuvėje, įsikūrusioje New Bond Street gatvėje, greta kitų žymiausių ir prabangiausių parduotuvių, kėdainietė Egita Miniotė dirba jau dvejus metus.   / Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

„Chanel“ dirbanti kėdainietė: „Nėra nieko neįmanomo“

Justina ŠVEIKYTĖ - 14:31 Sausio 16d. 2018

Kuomet rugsėjį miesto šventės metu pirmą kartą pastebėjau kėdainietę Egitą MINIOTĘ (32), ši simpatinga moteris Didžiosios Rinkos aikštėje sau ramiai lūkuriavo, kol tuo metu jos vyras Dainius suko ratus bėgime vakarėjančiomis Kėdainių senamiesčio gatvėmis.

Na, kas gi čia neįprasto kyla klausimas, ar ne? Kaip ir nieko, jeigu nežinotumėte fakto, kad Dainius tik prieš kelias valandas buvo išlipęs Karmėlavos oro uoste, iš maršrutu Londonas–Kaunas skraidinančio lėktuvo.

Kad ir kaip tai glostytų kėdainietiškąją savimeilę, savaime suprantama, kad ne į bėgimo varžybas iš užsienio parskrido Dainius. Taip, jis atskrido pabūti su žmona Egita, kuri į Lietuvą, po aštuonerių metų emigracijoje, parvyko „priverstinėms“ keturių mėnesių atostogoms.

Ir ne vien tai šioje istorijoje įdomu. Dainius atskrido būti šalia, kuomet į pasaulį jau ruošėsi pasibelsti judviejų meilės vaisius – dukrelė Eiva. „Kada pasaulį išvys mažasis stebuklėlis?“ – bėgimo metu paklausiau Egitos su po nosimi pūpsančiu dideliu pilvuku. „Na, pagal viską... rytoj“, – nusijuokė moteris be menkiausios nerimo užuomazgos veide. Tai bent!

E. Miniotė neslepia – ji norėtų turėti dvigubą – ir lietuvišką, ir anglišką pilietybę tam, kad užsitikrintų sau saugią, garantuotą ateitį. Tačiau net ir tokiu atveju, jog Lietuvoje dviguba pilietybė nėra įteisinta, Miniotai savasties atsisakyti neskuba: „Nė negalvojam atsisakyti savo pilietybės. Aš didžiuojuosi būdama iš Lietuvos. Iš... Kėdainių!“ G. Minelgaitės-Dautorės nuotr.– Egita, kodėl susilaukti vaikelio nusprendėte būtent Lietuvoje? Anglijoje gyvenate aštuonerius metus, tos šalies kalba jau, ko gero, tokio paties lygio, kaip ir gimtoji...

– Na, kartais lietuviai sako, kad gimtoje šalyje medicinos paslaugos pigesnės negu Anglijoje. Šiuo atveju, joje taip pat viskas nemokama... Pirmaisiais kūdikėlio gyvenimo metais valstybė ligos atveju padengia visas išlaidas vaikučiui ir jo mamai reikalingiems receptiniams vaistams. Tačiau yra kita, svarbesnė priežastis. Man atrodo, kad čia medicinos priežiūra yra geresnė. Vienareikšmiškai.

Taip, anglų kalba susikalbu be jokių problemų. Tačiau... tuo kritiniu momentu norisi, kad žmonės aplinkui kalbėtų lietuviškai, kad jie būtų lietuviai. Čia viskas kur kas labiau sava ir priimtina.

Negana to, norėjosi ir pas tėvelius pabūti. Et, pagalvojau, vietoje to, kad sėdėčiau bute Londone, pasimėgausiu laiku su tėvais. Šie turi sodo namelį Pelėdnagiuose, yra tvenkinukas. Vasara–ruduo dargi kaip tik šviežių, mamytės augintų daržovių ir vaisių metas.

Emigracijon – įgijus universitetinį išsilavinimą

– Esate baigusi tuometinę Kėdainių „Aušros“ vidurinę mokyklą, gimėte, užaugote Kėdainiuose. Kokias asociacijas kelia šis miestas?

– Kėdainiai... Tai buvo puikus miestas užaugti. „Aušros“ mokykloje prabėgo fantastiški metai. Jeigu galėčiau, kartočiau juos, ypatingai – vienuoliktą klasę, kuomet egzaminų dar nėra, vėl ir vėl (šypteli). Buvau labai aktyvi, visur dalyvaudavau, lankiau tiek būrelių, kiek tik pajėgiau. Mokiausi labai geroje ir aktyvioje klasėje kartu su renginių vedėju Vytautu Mikaičiu. Kartu vesdavome mokyklos renginius (prisimena). Aš buvau pirmūnė, klasės seniūnė, mokyklos tarybos pirmininkė. Nors ir nemažai klasiokų išsibarstę po užsienio šalis, vos tik esame Kėdainiuose, stengiamės susitikti.

O kokie gi jausmai kyla atvykus? Na, pirmiausia, labai džiugu aplankyti tėvelius, vyresnįjį brolį su šeima... Sugrįžti visuomet yra labai labai gera, nes viskas taip sava, miela ir pažįstama. Užlieja nuostabus jausmas, kai išeini pasivaikščioti į miesto centrą ar po jaukias senamiesčio gatveles, o ten nėra tūkstantinės žmonių minios. Ir kas kartą stebiuosi, kaip mūsų miestas išgražėjo ir susitvarkė per tiek metų, kokie gėlynai vasarą žydi, kokie fontanėliai padaryti, kaip visos aikštės sutvarkytos. Kaskart atvykusi vis atrandu kažką gražaus.
Kita vertus, pačiame mieste būti keista. Tai – antroji medalio pusė. Po šitiek metų emigracijoje, kartas nuo karto sugrįždama, aš vis stebiuosi – žmonių mieste tarsi ir yra nedaug, bet automobilių visur pilna (juokiasi). Mano vyras, žemaitis Dainius, kaskart atvykęs į Kėdainius kartu, prašo aprodyti miestą, nori kur pasisėdėti... Išeiname į senamiestį sekmadienio vakarą, o jame – viskas užsidarę, tuščia. Jaunimui akivaizdžiai maža veiklos.

– Ar mintis išbandyti save kitoje šalyje galvoje kirbėjo jau nuo vyresniųjų mokyklos klasių?

– Nepasakyčiau. Mokslus užbaigiau gerai, stojau mokytis į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, į transporto inžinerinę ekonomiką ir vadybą. Galbūt kiek uždelsiau su praktikos paieškomis pagal savo specialybę, todėl logistikos srityje taip ir neįsitvirtinau, bet keliai mane nuvedė kitur – jau po antro kurso radau gerą vadybininkės darbą įmonėje, kurios veikla susijusi su stiklais, veidrodžiais ir berėmėmis stiklo konstrukcijomis.

Pagalvojau, kad aš, žmogus su išsilavinimu, ne to emigravau.  E. Miniotė

Norėjosi savų pajamų, sekėsi derinti ir darbą, ir mokslus – taip ir užbaigiau bakalauro studijas. Nebuvau tikra, ar magistro studijose noriu tęsti tą pačią specialybę. Nebuvau tikra ir kokią mokytis noriu, jeigu ne šitą (šypteli). Kaip tik atsirito 2009-ieji, smarkiai smogė ekonominė krizė, darbe ėmė mažinti premijas, prasidėjo sunkūs laikai... Suvokiau, kad aš nuosavo buto neturiu, neturiu ir įsipareigojimų bankams... Galų gale, neturiu ir vaikino, manęs niekas Lietuvoje nelaiko, galbūt reikia trumpam kur nors išlėkti? Kitose šalyse kontaktų neturėjau, o štai Londone gyveno mano draugė. Pakvietė, aš susipakavau lagaminą, brolis nuvežė į oro uostą, per plauką nepražiopsojau lėktuvo, bet išvykau (juokiasi). Bičiulė mane apgyvendino pas save, kol radau darbą, kol pradėjau tvirtintis.

Sugrįžus gyventi į Lietuvą – šokiravo atlyginimai

– Egita, ar sudėtinga buvo pati pradžia? Koks buvo pirmasis jūsų darbas?

– Ko gero, standartiškai – pradėjau nešioti ir į žmonių pašto dėželes mėtyti skrajutes, pranešančias apie renkamą labdarą. Tūkstantis skrajučių – dvidešimt penki svarai. Panešiojau dvi dienas (juokiasi). Žinote, anglų namuose, tiksliau – laukujėse duryse – įrengta speciali ertmė paštui, korespondencijai. O ta ertmė padengta šiurkščiais šereliais. Jau antrą darbo dieną jie man nudrožė pirštus. Pagalvojau, kad aš, žmogus su išsilavinimu, ne to emigravau. Mečiau tai antrąją darbo dieną (šypteli).

Galbūt depresija užpuolė, bet ėmiau analizuoti save ir supratau, kad kasdien darau tą patį, kasdien einu ten pat, kad niekas gyvenime nesikeičia.  E. Miniotė

Na, o pradžia ar sudėtinga? Pakankamai. Pirmiausia yra nemažai reikalų įveikti kalbos barjerą. O kokio baisumo pirmasis darbo interviu!... Nors anglų kalbą mokėjau, aštuonerius metus mokiausi ir kalbų mokykloje, buvo sudėtinga. Ko gero, buvo baisu tai, kad ką nors pasakysiu netaisyklingai. Bet po to pastebėjau, kad anglai, kurių kalboje laikų yra šešiolika, šnekamojoje vartoja kiek mažiau. Bet visiškai nesvarbu, ar tau tenka bendrauti su anglu, ar su užsieniečiu – žmogus ten tave labai stengsis suprasti.

Taigi, po trijų mėnesių nesėkmingų paieškų Naujametiniame vakarėlyje susipažinau su lietuvių kompanija. Jie pasiūlė darbą viename dideliame prekybos centre esančioje „Zara“ drabužių parduotuvėje.

– Lyg ir būtų viskas gerai, bet staiga, praėjus dvejiems metams nuo išvykimo, Egita sugrįžta į... Lietuvą. Kas nutiko? Kas lėmė tokį sprendimą?

– Uždirbamų pinigų pakakdavo ne tik save išsilaikyti, ne tik leisti sau papramogauti, bet ir pasitaupyti... Tačiau sugalvojau grįžti į Lietuvą. Susipakavau daiktus, kurių jau buvau prikaupusi nemažai, ir sugrįžau. Galbūt depresija užpuolė, bet ėmiau analizuoti save ir supratau, kad kasdien darau tą patį, kasdien einu ten pat, kad niekas gyvenime nesikeičia.

– Ar gera buvo sugrįžti gimtinėn?

– Gera buvo išvysti savus. Turbūt nekeista, kad darbo ieškojau prekybos sferoje – ją jau gerai išmaniau. Nuėjau į kelis pokalbius dėl darbo drabužių parduotuvėse ir visuose gavau darbo pasiūlymą.

Vis tik sugrįžusi pas tėvus pasakiau jiems: „Man nelabai čia kas išeina, manau, pasilikti nėra gera mintis“. Po keturių mėnesių parskridau į Londoną.   E. Miniotė

Tačiau mane išgąsdino kainos ir... algos. Alga tebuvo aštuoni šimtai–tūkstantis litų. Išsigandau. Nelabai įsivaizdavau, kaip galėčiau iš tiek pragyventi, juolab Vilniuje dar ir butą nuomodamasi. Pripratau prie užsienio standartų – angliškos algos ir angliškų kainų, kurios leidžia tau ir drabužių nusipirkti, ir už butą susimokėti, ir skaniai valgyti nusipirkti.

Pabandžiau administratorės darbą vienoje įmonėje kelias savaites. Vis tik sugrįžusi pas tėvus pasakiau jiems: „Man nelabai čia kas išeina, manau, pasilikti nėra gera mintis“. Po keturių mėnesių parskridau į Londoną. Tėveliai mano sprendimą palaikė.

Žemaitis Dainius Miniotas su kėdainiete Egita susipažino prieš ketverius metus emigracijoje. Abu svetur buvo praleidę panašų laiko tarpą, abu buvo vieniši... o šiandien jųdviejų meilės vaisiui – dukrelei Eivai – trys mėnesiukai. „Mano vyras suteikia man didžiulį palaikymą, – pasidžiaugia Egita. – Jis – man gyvenimo ramstis. Siena. Aš net neįsivaizduoju, kaip man reikėtų gyventi be jo.“ Asmeninio archyvo nuotr.Tiesiai į viršūnę: gavo pasiūlymą iš „Chanel“

– Kaip atsidūrėte legendinės prancūzų dizainerės Coco Chanel įkurtų mados namų vienoje iš Londone esančių parduotuvių ir dar užėmėte tokias rimtas pareigas?

– Artėjo Londono Olimpiada, statė naują prekybos centrą, o jame atsidarė daug naujų drabužių parduotuvių. Pradėjau dirbti parduotuvėje „Bershka“. Greta kuriam laikui atsirado ir pasiūlymas dirbti firminėje labai geroje „Diesel“ parduotuvėje. Sutikau. Tačiau po pusantrų metu pastarasis užsidarė. Padalinys, į kurį man siūlė persikelti, buvo per toli nuo mano namų. Likau „Bershkoje“, man buvo pasiūlytos aukštesnės pareigos – tapau atsakinga už visą sandėlį, parduotuvės darbuotojus, siuntas, kurias gauname kasdien, už tai, kaip parduotuvėje dėliojamos prekės, ar viskas, kas buvo užsakyta, pasiekė parduotuvę.

Vėliau sakė patirtis „MaxMara“ drabužių parduotuvėje. Tai – tarsi laiptelis mano karjeroje nuo gatvės mados link prabangiosios. Mano pareigos galbūt į lietuvių kalbą verčiamos gana keistai ar net juokingai, bet „sandėlio kontrolierius“ ant savo pečių neša daug atsakomybės. Jis kontroliuoja visas sandėlio operacijas, prekių tarp jo ir parduotuvės srautus, planuoja ir vykdo inventorizacijas, ieško neatitikimų tarp turimų atsargų ir sistemos duomenų, užtikrina, kad visi skirtumai būtų ištirti ir ištaisyti, taip pat užtikrina, kad kainų pokyčiai būtų atlikti laiku, moko ir instruktuoja naujus darbuotojus, yra atsakingas už prekių siuntimus ES, eksporto prekes tarptautiniu mastu, prižiūri, kad visos prekės būtų tvarkingos ir tinkamai organizuotos ir būtų užtikrintas efektyvus ir tikslus klientų aptarnavimas.

Na ir vieną dieną su manimi susisiekė įdarbinimo agentūra. Man pačiai kreiptis į ją neteko, tačiau turiu savo profilį populiarėjančiame „Linkedin“ socialiniame tinkle. Taigi agentūra mane surado per jį, pakvietė į pokalbį, susidomėjau, jau kitą dieną atėjau... Vienas kitą pakeitė keturi darbo pokalbiai į „Chanel“ parduotuvę, į tas pačias pareigas kaip „MaxMara“ parduotuvėje. Pastaroji tapo tarpine stotele ir tramplinu, nes retas atvejis, kad darbuotoją iš paprastos parduotuvės, tarkime, tokios kaip „Zara“ ar „Bershka“, bent pakviestų į darbo pokalbį „Chanel“.

– Ar dirbti tokio prekybinio ženklo parduotuvėje yra šioks toks prestižas?

– Be abejo... Tai juk – mados, stiliaus, kokybės viršūnė. Paklausk močiutėlės senos, ji žinos apie Coco Chanel kvepalus, paklausk jaunos merginos – ji taip pat pasakys, kas tai yra.
Vien ko vertas vaizdas administraciniame įmonės pastate – kaip atrodo koridoriai, kaip kiekviena detalė juose apgalvota, išdirbta. Kokios įspūdingos, auksine spalva dažytos sienos, kokie liftai, kokia simbolika... Daug prabangos, darbuotojai pasitempę.

Šeichas, apipirkęs... devynias dukteris

– Kiek kainuoja pati brangiausia „Chanel“ parduotuvėje esanti prekė?

– Ko gero, kelis šimtus tūkstančių svarų. Tai – suknelė su plunksnomis, siuvinėta, puošta rankų darbo karoliukais (šypteli).

Arba atvyksta koks arabų šeichas ir devynioms savo dukterims nuperka krokodilo odos rankines. Sumoka kone pusę milijono svarų. E. Miniotė

Tačiau šimtatūkstantinės parduotuvės kasoje paliekamos sumos nėra kaži kas neįprasto. Dažniausiai šios parduotuvės klientai neperka po vieną prekę. Žmonės, atvykę iš Kinijos, atvykę iš Honkongo, pinigų negaili. Apsiperka už tris, už keturis šimtus tūkstančių svarų vienu sykiu... Arba atvyksta koks arabų šeichas ir devynioms savo dukterims nuperka krokodilo odos rankines. Sumoka kone pusę milijono svarų.

Mano darbas apima ir eksporto reikalus. Pildau prekių dokumentacijas, organizuoju tarptautinius pirkinių siuntimus į jų šalį.

Ir taip ruošdama prekes siuntimui retsykiais susimąstau – čia rankinę, pora drabužėlių nusipirko, o už tą pačią sumą gali įsigyti butą Londono centre ar patį gražiausią automobilį!... (juokiasi).

– Ką gi pati iš įmonės firminių gaminių turite? Ar dažnai šiais dabinatės?

– Na, ką gi turiu... Rankinę, auskarus, batus, žiedą, saulės akinius... Rankinė – tokia, kuri tinka ir prie aukštakulnių, ir prie sportinių batelių. Bet pasipuošiu savo dalykėliais retai. Kuomet yra išskirtinė proga.

Lietuviai – atsakomybės jausmu pasižymintys

– Ar jūs džiaugiatės išgirdusi, kad tautietis lietuvis emigracijoje atsidarė savo verslą, pasiekė aukštumų karjeroje, o galbūt išgelbėjo kito žmogaus gyvybę?

– Labai! Nuoširdžiai džiaugiuosi už tokius žmones, kurie siekia, kurie kažką daro, kurie nori susikurti gyvenimą.

– Na, o kaip mes, lietuviai, esame žinomi anglams? Kokios asociacijos kyla anglams išgirdus žodį „Lithuania“?

– Na, gal kiek anksčiau dar buvo gajus neigiamas atspalvis... Tačiau dabar, na, bent jau mano aplinkoje, mano darbe lietuviai linksniuojami kaip tikrai labai darbštūs žmonės. Tokie, kuriais kaip darbuotojais pasitikėti galima. Darbdaviai ir kolegos žino, kad lietuvis ateis į darbą laiku, kad atliks viską taip, kaip reikia.

Darbštus – niekur nepražus

– Egita, o ko gi labiausiai trūksta gyvenant emigracijoje?

– Labai pasiilgstu Lietuvos. Pasiilgstu laiko su tėvais, šeima. Pasiilgstu su artimiausiais tiesiog ramiai pabūti ir jais pasidžiaugti. Be bėgimo. Visad, kai grįžtame atostogoms savaitei laiko reikia aplankyti labai daug žmonių. Pusdienį praleidi su vienais, kitą pusdienį – su kitais.

– Sakykime, kad koks nors jaunas žmogus, geltonkasė lietuvaitė ar mėlynakis lietuvaitis, šiuo metu svarsto apie išvykimą į Jungtinę Karalystę. Ar patartumėt žengti šį žingsnį?

– Esu įsitikinusi, jog tas, kuris norės, darbą tikrai susiras. Darbų yra daug. Bet kuriuo atveju, jeigu tik žmogus labai kažko trokšta, labai nori – viskas yra įmanoma. Kodėl gi nepabandyti?

Jeigu aš, prieš pirmąjį arba antrąjį kartą išvykdama į Angliją būčiau sudvejojusi, žengusi žingsnį atgal – kaži, kur dabar bučiau ir kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas?..

 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Į užsienį? Ne, pirmiau ji visas sultis išspaus čia!

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:56 Gegužės 23d. 2018
img

Bijodami gyventi mes gyvenimą prarandame

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:09 Gegužės 21d. 2018
img

Kodėl miesto seniūnas nebijo nei žmonių, nei valdžios?

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:40 Gegužės 17d. 2018
img

Muzikos pedagogika planuotas, tačiau kartu ir netikėtas pasirinkimas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:01 Vasario 28d. 2018
img

„Pavorial“ įkūrėja: „Moterį labiausiai puošia šypsena“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
15:40 Vasario 22d. 2018
img

Gyvenimas, telpantis viename kvadratiniame metre

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
10:25 Vasario 14d. 2018
img

Mūza neaplankė šiandien? Aplankys rytoj...

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
15:56 Sausio 31d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!