Bijodami gyventi mes gyvenimą prarandame

„Kartais mes užgožiame savyje tam tikras svajones bijodami kritikos, bijodami suklysti, ar prarasti tai, ką turime. Nerimas ir baimė negali trukdyti pilnaverčiam gyvenimui, nes bijodami gyventi mes gyvenimą prarandame“, – įsitikinęs visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ pirmininkas, Seimo nario Dariaus Kaminsko padėjėjas Arūnas KACEVIČIUS.

„Nemėgstu abejingumo, pataikavimo ir veidmainystės. Esu tas žmogus, kuris atvirai, tiesiai ir be jokių užkulisinių žaidimų įvardina savo tikslus bei atlieka darbus, – apie save pasakoja pašnekovas. – Manęs niekada nebuvo užvaldęs turto troškimas. Gyvenu savo gyvenimą ir džiaugiuosi jo teikiamomis galimybėmis.“

Bendraudama su A. Kacevičiumi visada stebėjausi, kaip viename žmoguje gali taip puikiai derėti tvirtas charakteris ir svetimoms bėdoms jautri širdis. „Ar kažkam kylančias problemas galima vadinti svetimomis? – retoriškai paklausia jis. – Tai visų mūsų problemos, todėl kiekvienas turime stengtis, kad jos būtų sprendžiamos. Man kiti žmonės svarbesni už mane patį.“

[quote author=“A. Kacevičius“]Jaunystėje, kaip ir daugelis mano bendraamžių, galvojau išvažiuoti į Vilnių ar Kauną, tačiau niekada nepasigailėjau likęs čia, savame mieste.[/quote]

– Ne kartą teko su Jumis bendrauti įvairiuose renginiuose, gerumo iniciatyvose, taip pat sprendžiant krašto gyventojų problemas. Kaskart negaliu atsistebėti, kaip viename žmoguje gali taip puikiai derėti ir veiklus, tvirtas charakteris, ir kito bėdoms jautri širdis. Greičiausiai tokiais ne gimstama, o tampama. Tad papasakokite, kokioje šeimoje užaugote ir ką Jus auklėdami tėvai akcentuodavo?

– Mano mama dirbo ligoninėje, tad nuo mažų dienų matydavau, kaip pas ją nuolat atskuba kaimynės, o neretai ir visai nepažįstamos moterys vienokios ar kitokios pagalbos. Ji niekam neatsisakydavo padėti. Tėtis dirbo tuometinėje Žemės ūkio valdyboje – irgi darbuose paskendęs. Turėjome sodą, tad man bei broliui tekdavo, kad ir be didelio noro (nusišypso), ir piktžoles ravėti, ir bulves kasti. Vasaromis dažnai važiuodavome pas senelius į kaimą, ten taip pat be darbo niekas nelaikydavo. Tad net negaliu pasakyti, kad mane ir brolį tėvai kažkaip ypatingai auklėjo – buvome vaikai, kaip ir visi kiti. Tiesiog turėjome tam tikras pareigas, kurias reikėjo atlikti. Tikriausiai savaime, matant tėvų pavyzdį, susiformavo tai, jog norėdamas kažką turėti, privalai tai užsidirbti, kad reikia padėti kitam, jeigu jį ištiko kokia nors nelaimė.

– Mus augina ir formuoja ne vien žmonės, bet ir gyvenimo įvykiai. Ar buvo tokių, kurie stipriausiai formavo Jūsų asmenybę, o gal netgi privertė perkainoti vertybes?

– Man buvo 14 metų, kai netekau mamos, teko rūpintis ir jaunesniu broliu. Tuomet supratau, koks trapus gali būti gyvenimas. Ir koks apima bejėgiškumas, kai negali paveikti tam tikrų gyvenimiškų procesų, o turi tik laukti ir tikėtis, kad skausmas ilgainiui išblės.

– Po tokių didelių netekčių, o ypač jautriame paauglystės amžiuje, ne vienas palūžta, užsisklendžia ar netgi praranda susidomėjimą gyvenimu, pasiduoda ir numoja į viską ranka. Akivaizdu, Jūs pasirinkote kitą kelią. Kas tuo metu Jums padėjo suprasti, kad net ir tada, kai nutinka skaudžių dalykų, gyvenimas vis tiek yra gražus ir prasminga laukti kiekvienos jo dienos?

– Kiek save pamenu, manyje visuomet buvo stiprus pareigos jausmas: jeigu kažką darau, privalau padaryti gerai. Tad nežiūrint to, jog mirus mamai tikrai buvo labai sunku, pareiga padėti tėčiui, broliui, paėmė viršų. O ir kaimynus turėjome labai gerus – nuolat rūpindavosi, ar mums ko nors netrūksta. Visa tai tikrai padėjo nepalūžti, nors randai širdyje tikriausiai liko visam gyvenimui.

– Dabar drąsus klausimas Jums – kaip manote, kuo išsiskiriate iš minios?

– Esu tas žmogus, kuris atvirai, tiesiai ir paprastai, be jokių užkulisinių žaidimų, įvardina savo tikslus ir atlieka darbus.

Kiti žmonės man yra svarbesni už mane patį. Kokiuose darbuose bedirbčiau, buvo, yra ir bus svarbiausia – bendravimas su žmogumi. Visada noriu išgirsti žmogų iš esmės, o ne tik jo žodžius. Kartais man sako: „Juk jis jau pas tave buvo, jau kartoja tą patį, ko tu su juo laiką gaišti.“ Tačiau man neatrodo, kad tai laiko gaišinimas. Juk valdiški darbai tam ir yra, kad žmogui padėtum, o ne skaičiuotum, kiek kartų jis kreipėsi. Kitų žmonių žeminimas, menkinimas, o savęs aukštinimas man absoliučiai nepriimtinas. Taip pat kiekviename žmoguje ieškau pozityvių savybių.

[quote author=“A. Kacevičius“]Kaip jau minėjau, aš visur stengiuosi pastebėti žmogaus gerąsias puses, netgi jeigu tas žmogus man nori „pakišti koją“. Tokiu atveju aš viską „nurašau“ susiklosčiusioms aplinkybėms. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris neturėtų nė krislelio gerumo. Tad bent jau tą krislelį aš visuomet randu.[/quote]

– Ar visuose pavyksta rasti to pozityvumo?

– Kaip jau minėjau, aš visur stengiuosi pastebėti žmogaus gerąsias puses, netgi jeigu tas žmogus man nori „pakišti koją“. Tokiu atveju aš viską „nurašau“ susiklosčiusioms aplinkybėms. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris neturėtų nė krislelio gerumo. Tad bent jau tą krislelį aš visuomet randu.

– Trumpam sustokime prie Jūsų paminėtų savybių: atvirumas ir dėmesingumas žmogui bei jo problemoms. Nemanote, kad šiuolaikinėje visuomenėje šios savybės yra retenybė? Galbūt todėl tiek pesimizmo nuodo Lietuvoje – nes gailime vienas kitam paprasčiausio nuoširdaus žodžio ir dėmesingo laiko?

– Tikrai nemanau, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmogus yra uždaresnis ar mažiau dėmesingas. Paprasčiausiai didelis gyvenimo tempas, nuolatiniai pokyčiai lemia tai, jog mes galbūt kažkiek rečiau bendraujame vienas su kitu tiesiogiai, tačiau daugybę reikalų išsprendžiame, pavyzdžiui, internetu. Daugelis keikia naujausias technologijas, tačiau juk būtent jos suteikia galimybę bendrauti net esant už tūkstančių kilometrų vienas nuo kito. Progreso neįmanoma sustabdyti, o ir nereikia. Tai yra gyvenimo variklis. Na, o dėl pesimizmo – gal paprasčiausiai Lietuvoje trūksta saulės? (nusišypso)

– Kai dirbama su dideliu atsidavimu, dažniausiai labai sunku nubraukti brūkšnį tarp profesinės veiklos ir asmeninio gyvenimo. Ar Jums taip pat? Ar grįžus namo ir bendraujant su šeima mintys nenukrypsta prie darbe spręstų žmonių bėdų? Nesate sulaukęs žmonos priekaištų, kad užuot pagyręs gardžią vakarienę prie stalo ėmėte gvildenti svetimas problemas? (šypteliu)

– Šeima man visuomet buvo, yra ir bus svarbiausia ir brangiausia, ką aš turiu. Džiaugiuosi, kad turiu puikią ir supratingą žmoną, kuri palaiko mano sprendimus. Nepamenu tokio atvejo, kad ji man priekaištautų dėl mano veiklos. Netgi priešingai – aš pats kartais savyje pajuntu lyg ir sąžinės graužimą, jog per darbus gal tikrai kartais skiriu per mažai dėmesio artimiesiems. O dėl svetimų problemų – ar kažkam kylančias problemas galima vadinti svetimomis? Tai visų mūsų problemos. Ir kiekvienas turime stengtis, kad jos būtų sprendžiamos.

– Spręsti asmenines problemas yra viena, o kitų žmonių – visai kas kita, turbūt reikia didesnio jėgų rezervo. Tad kas yra Jūsų energijos užtaisas? Kokių hobių turite, kaip ilsitės?

– Man patinka mokytis visomis prasmėmis. Nors esu baigęs tris universitetus, bet ekonomisto išsilavinimas man labiausiai padeda greitai įvertinti situaciją, tiksliai apskaičiuoti ir prognozuoti kitus žingsnius. Tai tikrai įdomūs potyriai. Bet man nė kiek ne mažiau reikšminga pasimokyti ir iš 80-mečio senolio, kurio kiekvienas žodis yra išgyventas, todėl padeda teisingai matyti ir įvertinti visas gyvenimo puses.

Žinoma, patinka kelionės, ypač istorinių vietų lankymas. Puikiai jaučiuosi važinėdamas dviračiu. Esu šeimos žmogus, todėl laikas šeimoje man suteikia daug gerų emocijų.

– Trys universitetai. Oho! Ar Jūs paroje turite daugiau valandų nei mes visi? (šypteliu) Kaip spėjate?

– Iki 40 m. amžiaus buvau „amžinas studentas“: baigiau 3 aukštąsias mokyklas, dirbau, atrodo, tarpusavyje visai nesuderinamus darbus (buvau ir statybininku, ir mokesčių inspektoriumi, ir savivaldybės darbuotoju…). Darbinėje veikloje buvo ir pakilimų, ir ne visai „minkštų“ nusileidimų, dirbau ir paprastu darbininku, ir įstaigos vadovu. Tai priimu kaip neįkainojamą gyvenimo patirtį, kuri padeda suprasti ir perprasti ne iš knygos, o iš gyvenimo, kiekvieną žmogų.

– Prakalbus apie įdomias gyvenimo patirtis, vaizdžiai tariant, palankiausia dirva tokių patirčių prikaupti yra kelionės. Ar prisimenate kokį linksmą nutikimą?

– Prisimenu pirmąją savo šeimos kelionę automobiliu į užsienį – Slovakiją. Aš prie vairo, žmona su žemėlapiu rankoje (navigacijos įrangos tuo metu dar nebuvo). Važiuojame per Lenkiją. Aš vis paklausiu žmonos, ar teisinga kryptimi judame.

– Viskas gerai, – atsako ji.

Po kurio laiko kyla įtarimas, kad pravažiuojame miestelius, kurių nebuvo, kai sudarinėjau kelionės maršrutą. Sustojome. Žiūriu į žemėlapį. Pasirodo, važiuojame ne Slovakijos, o Čekijos link.

– Kur tu žiūrėjai? – klausiu žmonos.

– Tai kad žemėlapyje raidės labai mažos, o aš akinių nepasiėmiau, – atsako ji.

Argi ne anekdotinė situacija?

– Tikrai smagi istorija (nusijuokiu). Judu su žmona dažnai matau parodų atidarymuose, kituose kultūriniuose renginiuose. Atrodote labai darni pora. Mūsų laikais tokia santuoka tikras brangakmenis. Taigi tradicinis, bet labai svarbus klausimas – kaip pavyksta išsaugoti santykius ir stiprų tarpusavio ryšį?

– O gal tai dėl to, kad namuose retai būnu – tai darbe, tai renginiuose? (šypteli) Nors iš tiesų tai žmona dar retesnis svečias namuose – darbas, jogos užsiėmimai, spektakliai, arbatėlės su draugėmis… (šypsosi) Tikriausiai pasiilgstame vienas kito, todėl ir santykiai geri (darsyk nusišypso). Na, o jeigu rimtai, svarbiausia turbūt suprasti kitą žmogų, neužgožti jo idėjų, gerbti jį ir būti jam dėmesingam.

[#gallery=1397#]

– Dar maga Jūsų paklausti, kodėl gyvate Kėdainiuose? Galbūt tiesiog esate nedidelių miestų žmogus?

– Tai mano gimtasis miestas, kuriame gimiau, užaugau, sukūriau šeimą ir užauginau vaikus. Šį miestą myliu už daugelį dalykų: įspūdingą istoriją, už gražius Nevėžio vingius, už nuostabų parką, įdomius vaikystės kampelius, už puikius žmones. Jaunystėje, kaip ir daugelis mano bendraamžių, galvojau išvažiuoti į Vilnių ar Kauną (apie užsienį tuomet net minčių nebuvo), tačiau niekada nepasigailėjau likęs čia, savame mieste.

– Šie metai – Lietuvos 100-mečio metai, tad greičiausiai dar iki kito vasario dalysimės prisiminimais bei praeities pasakojimais. Labai gaila, bet to pastarojo šimtmečio mūsų šalies istorija persunkta čia gyvenusių šeimų ir netgi ištisų giminių liūdesio bei skausmo. Ar skausmingi ano meto įvykiai Jūsų šeimos istorijoje irgi paliko pėdsaką?

– Pokario metais visa mano mamos šeima – tėvai, brolis – buvo ištremti į Sibirą. Mano senelis, mamos tėvas, ten ir mirė, jo palaikai į Lietuvą buvo parvežti 1988 m. Tik mamai pasisekė – ji tuo metu mokėsi Medicinos mokykloje, tad liko savame krašte. Mums, vaikams, apie tų metų įvykius tėvai beveik nepasakojo – jie vis dar bijojo represijų. Tik suaugus, jau artėjant nepriklausomybės atkūrimui, tėtis papasakojo, kaip mamos šeimai, gyvenusiai Ukmergės rajone, pokario metais dieną tekdavo ruošti maistą „stribams“, o naktį – partizanams. Daugelis šeimų taip gyveno, daugelis patyrė trėmimus, prarado artimuosius. Tai mūsų tautos istorija, deja, labai skaudi.

– Su kuo Jūs negalėtumėte susitaikyti? Kaip negalėtumėte pasielgti?

– Niekas nežino, kol kas nors nenutinka, kaip bus. O šiaip nemėgstu abejingumo, pataikavimo ir veidmainystės. Niekada nebuvo užvaldęs ir turto troškimas. Gyvenu savo gyvenimą ir džiaugiuosi jo teikiamomis galimybėmis.

– O ar yra kažkas ko bijote, dėl ko gyvenime nerimaujate?

– Nerimauju dėl savo artimųjų sveikatos. Juk tikriausiai yra įprasta rūpintis tais, kuriuos mylime. Na, o dėl baimių – man patiko kažkada nugirstas teiginys, kad bijodami gyventi mes prarandame gyvenimą. Visiškai pritariu tam, kad nerimas ir baimė neturi trukdyti pilnaverčiam gyvenimui.

– Ar dar liko neįgyvendintų svajonių? O galbūt svajoja tik moterys, o vyrai turi konkrečius tikslus bei siekius? (šypteliu)

– Ar gali būti laimingas žmogus, neturintis svajonių ir tikslų? Kartais mes užgožiame savyje tam tikras svajones bijodami kritikos, bijodami suklysti, bijodami prarasti tai, ką turime. O po kiek laiko gailimės, kad kažko nepadarėme. Tikslo siekimas – tai energijos šaltinis, padedantis tobulėti ir jaustis laimingu.