PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Šios merginos užsienis nevilioja. Ingrida Milikauskaitė tiki, kad Lietuvoje taip pat  yra daug galimybių.   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Į užsienį? Ne, pirmiau ji visas sultis išspaus čia!

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 12:56 Gegužės 23d. 2018

Jauna, žavi, veikli ir nenori į užsienį! Hmm... kažkas netikėto ir traukia it gaiva per svilinančią vasaros kaitrą. Tai 24-erių jonaviškė Ingrida MILIKAUSKAITĖ, Kėdainių kultūros centro Pelėdnagių skyriuje einanti renginių organizatorės pareigas. Tiesa, ji darbuojasi ne tik čia, bet taip pat ir... pašte. Darsyk nustebote? Manote, šios dvi profesijos nedera? O Ingrida šypteli ir taria, jog taip jai tik įdomiau ir netgi galima mėgautis pusiausvyra.

Akivaizdu – iš šios jaunos merginos turėtume pasimokyti kūrybingo požiūrio į kasdienybę. Net tada, kai gyvenimas priverčia nuryti karčią piliulę, ji nenurašo savo galimybių. Jei norisi, nuplauna širdį viena kita ašara, taria sau kelis griežtus žodžius ir papildžiusi pozityvumo bei vidinės stiprybės atsargas žengia pirmyn.

Iš nedidukės kultūros darbuotojos algos reikia pridėti kelis eurus organizuojamo renginio reikalams? Kitas iš siuto plaukus rautųsi ir sukalbėtų pagiriamąjį žodį Anglijai, Airijai, Norvegijai ar kitam emigrantų pinigų rojui, o ši jauna dama ramiai sako „nieko tokio“ ir užtikrina, kad užsienis būtų jos paskutinė stotelė – pirmiausia visas galimybių sultis Ingrida išspaus čia.

– Ingrida, ką toks jaunas žmogus kaip Jūs veikia mažo miestelio kultūros centre?

– Esu iš Jonavos. Studijavau Kauno kolegijos Kėdainių fakultete. Pabaigusi studijas sulaukiau kolegės, Kėdainių kultūros centro Pelėdnagių skyriaus vadovės Sandros Jasudavičienės, kvietimo padirbėti kultūros centro skyriuje. Taip atsidūriau Pelėdnagiuose ir iki šiol čia esu. Kol kas nesiskundžiu darbu mažame miestelyje (žaviai nusišypso).

Užsienį pavadinčiau savo paskutine stotele. Tikiu Lietuva ir savimi. Jaučiu vidinį balsą, kuris sako: „Pabūk dar čia, o į užsienį visada spėsi.“ I. Milikauskaitė

– Jaunas žmogus dažnai nori stiprių potyrių, permainų, šiek tiek beprotybės savo kasdienybėje. Ar Jums gyvenimas čia ne per lėtas?

– Neslėpsiu, kartais taip pasirodo, bet, kaip aš sakau, pirmiausia norisi išspausti visas sultis ir pasižiūrėti, ką žada rytojus čia. Jei nieko nepavyks, tada galbūt ieškosiu kitų horizontų, bet kol kas pasitikiu likimu ir, manau, kad dar galiu ir čia daugiau pasiekti. Nežinia, ką atneš kita diena – galbūt ir teks galvoti apie permainas, bet Lietuvoje man tikrai patinka.

– Kaip suprantu, nesate užsienio galimybių garbintoja?

– Užsienį pavadinčiau savo paskutine stotele. Tikiu Lietuva ir savimi. Jaučiu vidinį balsą, kuris sako: „Pabūk dar čia, o į užsienį visada spėsi.“

„Aš esu už išskirtinumą. Žmogus nebūtinai turi būti idealus. Mano nuomone, visi esame idealiai neidealūs“, – sako I. Milikauskaitė. A. Barzdžiaus nuotr.– Kaip Jus, nepažįstamą žmogų, priėmė Pelėdnagių bendruomenė?

– Turbūt natūralu, kad su nauju žmogumi iš pradžių visi elgiasi atsargiai. Tiesiog aš pati su visais stengiuosi labai nuoširdžiai, geranoriškai bendrauti. Galbūt kai kurie žmonės net ir tada laikydavosi atokiau, nelabai norėdavo prisileisti, bet savo šypsena bendruomenę prisijaukinau ir dabar labai gerai sutariame. Patariu visiems – nereikia bijoti pirmam prieiti ir užkalbinti.

– Esate baigusi kultūros vadybos studijas. Kodėl pasirinkote būtent tokias? Juk kultūra politikams jau senokai nėra prioritetas ir šios srities darbuotojams, o ypač mažų miestelių kultūros centruose, tenka itin kūrybingai bei išmoningai laviruoti tarp ribotų finansinių išteklių ir galimybių skleisti kultūrą. Ar tėvai, artimieji neragino rinktis sotesnį gyvenimą užtikrinsiančius mokslus?

– Prisimenu, kai septintoje klasėje su mokytojomis kalbėjomės apie tai, kuo norėtume tapti užaugę. Aš jau tada turėjau labai konkretų tikslą – svajojau tapti renginių organizatore. Vėliau tie norai išgaravo. Tada norėjau tapti teisininke, bet dvyliktoje klasėje svarstyklės nusvėrė į meninę pusę ir pasirinkau kultūros vadybą. Tėvai mane palaikė.

– Kultūros vadyba, regis, aprėpia labai daug. Ko teko mokytis?

– Aš maniau, kad ten tiksliaisiais mokslais nė nekvepės ir tikrai neteks prisiminti matematikos, ekonomikos, bet juk tai vis tik vadyba – nesvarbu, kad kultūros. Taigi buvo visko: nuo vaidybos bei istorijos disciplinų iki matematikos ir ekonomikos.

– Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?

– Mano darbas apskritai pirmiausia prasideda nuo mėnesio planų ruošimo. Su skyriaus vadove planuojame, ką darysime, tarkim, po trijų mėnesių.

– Oho! Tokie tolimi planai?

– Taip, renginius planuojame trims mėnesiams, pusei metų į priekį. Sudėliojus planus toliau pagrindinis darbas vyksta telefonu – skambiname rėmėjams, atlikėjams. Žinoma, daug laiko užima popieriai, rašymai, prekių, medžiagų pirkimas, sąskaitų rinkimai.

– Kaip nusprendžiate, ko reikia kaimo bendruomenei? Pagal kokius kriterijus atrenkate renginius?

– Su jaunimu pasidarome jaunimo vakarus ir tada susėdę prie puodelio arbatos bei skanumynų pasikalbame, kokių renginių jie norėtų. Taip gerokai lengviau organizuoti. Na, o su suaugusiaisiais neretai pasikalbame iškart po renginių. Jie mielai išsako savo nuomonę, lūkesčius, kuriuos stengiamės įtraukti į veiklos planus.

– Ar pavyksta į mažo miestelio renginius pritraukti publikos?

– Kartais tikrai nusistebiu, kai žmonės žada ateiti ir džiaugiesi manydamas, jog gausiai susirinks, bet iš tiesų sulauki gerokai mažiau publikos. Vis tik nutinka ir taip, kad pakvietus žmogų asmeniškai – pasikalbėjus akis į akį, jis mielai ateina ir dalyvių gausa maloniai nustebina.

Galbūt tai priklauso nuo gyventojų užimtumo, nes šiaip informacijos apie vyksiančius kultūros centro renginius sklaida yra labai didelė. Turime du feisbuko puslapius, kuriuose yra nemažai draugų, taip pat reklamuojame renginius Pelėdnagių skelbimų lentose.

– Kokius matote savo darbo sunkumus?

– Didžiausias – labai riboti finansai. Iš karto išsidėstome visų metų biudžetą. Didesnę sumą skiriame tiems renginiams, kurie sulaukia daugiausia dėmesio, o mažesniesiems tenka kuklesnė biudžeto dalis. Tai ir būna sunkiausia: kaip turimą idėją įgyvendinti su esamais finansais. Kartais ir patys iš savo kišenės dengiame kokias nors smulkias išlaidas, bet nematau čia bėdos, nes keli eurai manęs skaudžiai neskriaudžia, o juo labiau jei renginys sulaukia susidomėjimo ir publikai suteikia džiaugsmo. Jausmas, kad padovanojai žmonėms gerų emocijų, labai malonus.

Jei biudžetas neribotų, tai Pelėdnagius aplankytų visa Lietuva (nusišypso). I. Milikauskaitė

– Koks renginys pelėdnagiškių mylimiausias?

– Pelėdnagiškiai mėgsta pašokti, padainuoti, pasilinksminti. Populiariausios šventės čia yra Joninės ir Kalėdų eglės įžiebimas. Antroji – itin patinka vaikams, kai jie gali pasišokti ir pasidūkti, o per Jonines įdomu tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, nes degame laužą ir šventė užsitęsia iki išnaktų. Šiems dviem renginiams skiriame daugiausia lėšų.

– Jei pamirštume apie piniginę pusę ir būtų galima svajoti, kiek norisi, kokį matytumėte kultūrinį gyvenimą kaime?

– Tada būtų galima pasikviesti atlikėjų, amatininkų iš visos Lietuvos, tolimesnių šalies kraštų. Taip, mes Kėdainiuose turime patyrusių amatininkų, muzikantų, šokėjų, bet vietiniai gyventojai labai norėtų pamatyti naujų veidų. Įvairovė tikrai pritrauktų daugiau žiūrovų. Jei biudžetas neribotų, tai Pelėdnagius aplankytų visa Lietuva (nusišypso). Be to, ir pačiuose Pelėdnagiuose yra į ką pasižiūrėti.

I. Milikauskaitė: „Sunkumai suteikia gyvenimui prieskonių. Kad gyventi būtų įdomu, jame turi būti staigmenų – ne tik gerų, bet ir blogų. Taip pat būtina susigalvoti sau iššūkių, tikslų ir niekada nesustoti.“ A. Barzdžiaus nuotr.– O ar prisimenate savo pirmą suorganizuotą renginį? Pavyko naktį iki jo sudėti bent bluostą?

– Pirmasis rimtas mano renginys – Joninės Pelėdnagiuose. Tada buvo paskutiniai studijų metai. Vienu metu turėjau ir rašyti baigiamąjį darbą, ir viena organizuoti Jonines, nes tada pavadavau skyriaus vadovę ir renginių organizatorės nebuvo. Buvau visiškai žalia. Vis tik ir suorganizavau Jonines, ir apsigyniau diplomą. Buvau savimi labai patenkinta, nes renginys sulaukė žiūrovų pagyrų. Prisimenu ir iki šiol jaučiu tą malonų jausmą, kad viskas pavyko. Bet kad jūs įsivaizduotumėt, kiek man reikėjo ašarų išlieti, naktų nemiegoti..! Nes tau kiekvieną dieną yra darbo diena kultūros centre, bet kartu ir paskaitos, baigiamasis darbas, kažkas nepavyksta, o laikas tiksi. Nežinau, kiek plaukų iš galvos išslinko (juokiasi), bet per kančias į dausas.

– Renginių organizatorės pareigos nėra vienintelė Jūsų veikla.

– Taip, dar dirbu pašte. Tiesa, ne Pelėdnagiuose. Tai gali pasirodyti nesuderinami dalykai, bet aš kaip tik tai pavadinčiau galimybe išsaugoti pusiausvyrą. Man taip patinka.

– Kultūra daugeliu atvejų neatsiejama nuo kūrybos. Ar Jums, Ingrida, yra tekę pabūti ne tik vadinamąja kultūros vartotoja, bet ir kūrėja?

– Užsiiminėjau rankdarbiais. Taip pat buvo laikas, kai vėriau karoliukus. Mama nuo mažens mane mokė siūti, tad aš visada prijausdavau siuvimui. Mokėjau naudotis siuvimo mašina ir paauglystėje prisisiūdavau sau visokiausių sijonų. Deja, dabar šioms veikloms neatrandu laiko, bet šilumą šiems užsiėmimas vis dar jaučiu.

Kažkada kultūros centre organizavome renginuką, kurio metu siuvome sėdmaišius. Dalyviai buvo patenkinti tokiu praktišku užsiėmimu, o aš ypač (nusijuokia), nes sėdmaišį galėjau pasisiūti ir sau.

– Kultūros renginiai daugeliui iš mūsų yra laisvalaikis. O kaip savo laisvalaikį leidžia kultūros darbuotoja?

– Radus laisvą minutę man patinka ištrūkti į gamtą, nuvažiuoti į gražią vietą pasivaikščioti, pavyzdžiui, į Lajų taką, pačiuožinėti ant ledo. Jei norisi šio to ekstremalesnio, tada keliauju pasikarstyti „Lokės pėdoje“, pasivažinėti kartingais. O kartais labai smagu paprasčiausiai su drauge pasiimti kavos ir išeiti pavaikštinėti, pasišnekučiuoti – nuostabus laisvalaikis.

Koncertuose, renginiuose retai lankausi, nes jų pakanka dirbant. Manau, daugelis kultūros darbuotojų laisvalaikį leidžia paprasčiau.

Jaunam žmogui tikrai nėra lengva, nes jaunu žmogumi daug kas nelabai pasitiki, galvoja, kad jam kliudys patirties trūkumas. Turi eiti ir įrodinėti savo galimybes. I. Milikauskaitė

– Jei vis tik tenka laisvalaikiu dalyvauti renginyje, ar pavyksta pamiršti savo profesijos virtuvę ir stebėti reginį kaip eilinei žiūrovei?

– Oi (juokiasi), jau nuo studijų kiekviename aplankytame renginyje sukdavau galvą: „Kaip padarė tą ir aną?“, „Ar čia vienas žmogus organizuoja?“ ir pan. Labai smalsu. Prieš kelerius metus dalyvavau Kėdainių arenoje vykusioje Vasario 16-osios šventėje. Renginys nepaprastai patiko. Tikrai analizavau, kaip jis suorganizuotas, kas ir už ką galėjo būti atsakingas.

– Daugelis gyvenimą Lietuvoje peikia. Retas sako, kad čia galima įdomiai ir gerai gyventi. Kokia Jūsų patirtis? Ar lengva jaunam žmogui Lietuvoje siekti svajonių ir ko reikia, kad čia patirtum sėkmę?

– Manau, kad jaunam žmogui tikrai nėra lengva, nes jaunu žmogumi daug kas nelabai pasitiki, galvoja, kad jam kliudys patirties trūkumas. Turi eiti ir įrodinėti savo galimybes. Vienam žmogui sunku ir iš finansinės pusės.

– Mudvi gyvename supermoterų eroje. Ar pati jaučiate visuomenės, aplink esančių jaunų moterų spaudimą būti tobula visose srityse?

– Jaučiu spaudimą, gal ne viską daryti tobulai, o viską žinoti. Vis tik aš esu už išskirtinumą. Žmogus nebūtinai turi būti idealus. Mano nuomone, visi esame idealiai neidealūs (nusijuokia). Nėra idealių žmonių. Kuo žmogus labiau išsiskiria ir būna savimi, tuo jis įdomesnis. Aš pati irgi nesistengiu būti waw, nes aš esu aš.

– Šiuolaikiniame gyvenime netrūksta iššūkių. Kartais jie baigiasi ne taip, kaip tikimės. Kaip Jūs reaguojate į nesėkmes: jos verčia dar labiau stengtis ar vis tik pakerpa sparnus?

– Neslėpsiu, būna visko, ašarų taip pat. Bet ašaros viską nuplauna, palengvina širdžiai ir tada atsitiesi. Galiausiai juk yra artimi žmonės, kurie padeda, palaiko ir pozityviai nuteikia. O kartais ir pati su savimi griežčiau pasikalbu: „Kas tau negerai? Viskas gerai. Juk kitiems dar sunkiau.“ Taigi pabūnu su savimi ir einu toliau. Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuriam nebūtų tekę palūžti, bet svarbiausia paskui atsitiesti ir žengti pirmyn. O nesaldi, nesėkminga patirtis praverčia ateičiai – žinai, ką daryti, jei vėl užklumpa sunkumai.

– Kada gyventi įdomiau: kai viskas eina tarsi per sviestą, be jokio nepatogaus akmenėlio bate ar tada, kai tenka nuryti vieną kitą karčią gyvenimo piliulę?

– Be abejo, gyventi įdomiau, kai susiduri su sunkumais. Vėliau pagalvoji: „Štai kaip man buvo, bet va kaip aš padariau ir man pasisekė.“ Tada džiaugiesi ir sėkmingai išspręsti sunkumai virsta maloniais prisiminimais. O jei ne, tada bent pasidžiaugi, kad tai jau pragyvenai, vis dar esi čia ir kad dabar tau geriau.

Sunkumai suteikia gyvenimui prieskonių. Kad gyventi būtų įdomu, jame turi būti staigmenų – ne tik gerų, bet ir blogų. Taip pat būtina susigalvoti sau iššūkių, tikslų ir niekada nesustoti.

Beje, kalbant apie iššūkius, kultūros darbuotojams jų tikrai netrūksta. Štai lieka dvi dienos iki renginio, o lauktas atlikėjas skambina pranešti, kad susirgo ir negalės dalyvauti. Tai būna lengvas stresas, bet vis tiek su juo turi susidoroti, suktis iš padėties ir publikai pasiūlyti kažką kita.

– Pabaigai, Ingrida, kas Jus pačią motyvuoja?

– Mane motyvuoja tai, kad jei aš nieko nedarysiu, tai nieko ir neturėsiu. Kuo daugiau stengsiuosi, veiksiu, tuo daugiau laimės pritrauksiu. Nežinau ar galėčiau sėdėti vienoje vietoje ir  nieko neveikti arba veikti tai, kas man nelabai patinka. Atsidurčiau tarsi transo būsenoje, pavargčiau nuo nuobodžios monotoniškos rutinos. Turbūt užpultų depresija! Taigi, reikia eiti ir daryti tai, ką nori daryti. O jei dabar nepavyksta, vis tiek nepasiduoti. Juk jei sieki, anksčiau ar vėliau pasieksi.

– Ačiū, Ingrida, už smagų pašnekesį bei Jūsų šypseną. Linkiu gausios publikos Jūsų renginiuose ir visada išlaikyti tokį žavų entuziazmą!

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Miesto ritmu – smagiai ir neįprastai (FOTOREPORTAŽAS)

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
11:45 Rugsėjo 26d. 2018
img

Lietuvos prancūzė, besirūpinanti savuoju vynuogynu

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
11:50 Rugpjūčio 22d. 2018
img

„Treneris turi būti geras aktorius“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:08 Liepos 31d. 2018
img

Didmiesčio ženklas jiems nereikalingas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:09 Liepos 12d. 2018
img

Ligų detektyvė su šeštu pojūčiu

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:29 Birželio 18d. 2018
img

Jai skirta matyti stebuklus

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:05 Birželio 12d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!