PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Darbas Kėdainių PRC moteriai reiškia labai daug – jau daugiau nei dešimt metų ji beveik visą save atiduoda šios ugdymo įstaigos mokiniams.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

„Kai veikla teikia malonumą, neišvengiamai tampi užkietėjusiu darboholiku“

Kristina MIRVIENĖ - 12:47 Sausio 02d. 2018

„Viskam yra savas laikas“, – įsitikinusi darbuose paskendusi aktyvi kraštietė Kėdainių profesinio rengimo centro (PRC) dėstytoja bei verslininkė Liudmila KOLOJANSKIENĖ (41).

Veikli moteris, pokalbiui laiko ištaikanti tik penktadienio pavakarę, rimstant savaitės darbų tempui, pasakodama savo gyvenimo istoriją pabrėžia, kad kiekvieną akimirką jame būtina priimti ir branginti tokią, kokia ji yra.

Vis tik žavi kraštietė pataria neužsnūsti besidžiaugiant tomis akimirkomis – svarbu savo likimo paukštę kartais kaip reikiant timptelėti už uodegos, kad ši nuneštų ten, kur gyvenančios svajonės.

Pašnekovės transformacija iš namų šeimininkės į nė minutės laisvo laiko neturinčią verslininkę įrodo, kad dažnai teigiamiems gyvenimo pokyčiams impulsą duoda ne kas kitas, o nepasitenkinimas juo.

– Minėjote, kad gyvenime teko pabūti abiejuose vaidmenyse – namų šeimininkės ir veiklios moters. Kuris vaidmuo labiau vertas dėmesio?

– Abu labai verti (juokiasi). Abu reikalingi ir abiems savas laikas. Anksti ištekėjau, netrukus mums su vyru Kęstučiu gimė sūnelis, dabar jis jau suaugęs 21-erių vyras, studijuoja, siekia savo tikslų.

Vėliau, vaikui ūgtelėjus, išbandžiau nemažai įvairios veiklos – darbavausi prekyboje, vadyboje. Tuomet į pasaulį pasibeldė antrasis mūsų sūnus – šiuo metu jis jau gerokai ūgtelėjęs paauglys, kuriuo taip pat labai didžiuojamės.

Laikotarpis, kai buvau tik mama, nors kiekvienas sutiks, kad žodelis „tik“ kalbant apie motinystę tikrai nėra tinkamas, man kelia vien šiltus prisiminimus. Tai buvo puikus metas ir labai smagi patirtis, tikrai džiaugiuosi ir esu dėkinga likimui, kad augindama sūnelius turėjau galimybę nesiplėšyti tarp darbo ir mamos pareigų. Liudmila Kolojanskienė

Laikotarpis, kai buvau tik mama, nors kiekvienas sutiks, kad žodelis „tik“ kalbant apie motinystę tikrai nėra tinkamas, man kelia vien šiltus prisiminimus. Tai buvo puikus metas ir labai smagi patirtis, tikrai džiaugiuosi ir esu dėkinga likimui, kad augindama sūnelius turėjau galimybę nesiplėšyti tarp darbo ir mamos pareigų. Vis gi vaikams ūgtelėjus pajutau, kad kažko gyvenime trūksta, norėjosi daugiau veiklos, mokytis, atrasti, siekti, veikti. Tad įstojau į Kauno technologijos universitetą (KTU) mokytis verslo vadybos bei administravimo. Dar studijuodama paskutiniuose kursuose susiradau darbą Kėdainių profesinio rengimo centre (PRC), kuris tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi. Vėliau tame pačiame universitete įgijau dar ir tarptautinio verslo magistro laipsnį.

Pedagogę jos darbe liūdina tik vienas dalykas – nemotyvuoti mokiniai: „Labai liūdna matyti jaunuolius, kuriems didžiausias džiaugsmas sukišti nosis į telefonus – nei pamokos, nei kita veikla jų neįtraukia, nedomina.“ Algimanto Barzdžiaus nuotr.– KTU įgijote paklausią specialybę. Kodėl nusprendėte dirbti ugdymo įstaigoje, kur atlyginimai tikrai nėra dideli. Juk greičiausiai nesunkiai galėjote įsidarbinti privačiame sektoriuje ir gauti kur kas didesnes pajamas garantuojančią darbo vietą?

– Kėdainių PRC atsidūriau gana netikėtai. Atėjo metas, kai pajutau, kad noriu daugiau veiklos nei teikė studijos ir rūpinimasis šeima – vaikai buvo paaugę, tad namuose darėsi nuobodu. Svarsčiau dvi galimybes – imtis savo verslo ar ieškotis samdomo darbo. Vienos dienos vakare nusprendžiau internete tiesiog pasižiūrėti, kokia darbo vietų pasiūla Kėdainiuose. Išnaršiusi net keletą darbo svetainių, tik smalsumo dėlei užsukau ir į darbo biržos puslapį, suprantama, nieko per daug nesitikėdama (šypsosi). Bet, gyvenimas gražiai su manimi sužaidė – štai jau dešimt metų aš degu darbu, kurį radau būtent per darbo biržą (šypsosi).

Kėdainių PRC tuo metu ieškojo ekonomikos mokytojo, susimąsčiau, ar mano KTU studijuojama profesija tiktų šiam darbui, tad ryte paėmiau ir pasiskambinau, o jau kitą dieną rankose laikiau raktus nuo savo kabineto Lančiūnavos skyriuje. PRC mane taip gudriai įtraukė, kad aš nė nespėjau kaip reikiant pasvarstyti, ar aš noriu būti mokytoja. Tiesiog pasiūlė darbą ir aš jo ėmiausi per daug negalvodama apie atlygį.

– Kokia buvo pirmoji pedagoginio darbo patirtis? Ar nesinorėjo po kelių dienų viską metus bėgti neatsigręžiant?

– Na pradžia tikrai buvo labai įsimintina. Manimi centro kolektyvas patikėjo iš karto (šiek tiek ironizuodama šypsosi) – todėl aš, absoliuti naujokė pedagogo darbe, ne tik pilną pamokų krūvį gavau, bet dar ir visą auklėtinių grupę. Prieš Rugsėjo 1-ąją išsinagrinėjau visų būsimų auklėtinių bylas, stengiausi įsiminti jų vardus, veidus iš nuotraukų, bet kai pirmąją mokslo metų dieną įžengiau į klasę, o ten į mane susmigo jų žvilgsniai, vis tiek pasimečiau. Galvojau: „O varge, ką man dabar su jais, jau beveik suaugusiais žmonėmis, daryti, apie ką kalbėtis“. Jie visi šypsosi į mane akis susmeigę – o mano vaizduotė jau pasiutpolkę šoka. Maniau, jie tik ir galvoja: „Kas čia tokia atėjo, per jauna, nepatyrus, nieko nemokanti“. Tačiau trauktis jau nebebuvo kur – ėmiau situaciją į rankas, pradėjom pažindintis, o toliau viskas ėjosi kaip iš pypkės (šypsosi). Pirmųjų auklėtinių ilgiuosi iki šiol.

– Ar tiesa, kad mokytojui pirmieji auklėtiniai visada išlieka brangiausi?

– Ir tiesa, ir ne. Širdyje išlieka ne tik pirmieji, bet ir visi kiti auklėtiniai. Gal su pirmaisiais prisiminimai ryškesni – atsimeni vos ne kiekvieną dieną, vos ne visas smulkmenas, viskas dar nauja, nepatirta, viskas ryškiau, aštriau, giliau, tad pirma laida mokytojui, manau, beveik visada yra ypatinga.

Su kai kuriais auklėtiniais užsimezgė labai stiprus ryšys, su jais net ir dabar nuolat palaikau ryšį. Kai kuriais jų be galo didžiuojuosi. Yra žmonių, kurie sukūrė sėkmingus savo verslus, užima vadovaujančias pareigas užsienyje ir pan. Labai smagu, kai matai mūsų tuomet buvusius neklaužadas, dirbančius gerus darbus, sukūrusius tvarkingas šeimas. Man kaip auklėtojai labai smagu, kai vaikams gerai sekasi, esu be galo laiminga.

– Profesinėje mokykloje susiduriate su labai įvairiais mokiniais? Ar su visais pavyksta rasti bendrą kalbą?

– Tikrai taip – mūsų centre mokinių kontingentas labai įvairus. Visuomenėje gajus stereotipas, kad čia mokosi tik silpnesnių gabumų nemotyvuoti jaunuoliai, yra labai klaidingas. Taip, pripažinsiu, turime ir tokių mokinių, tačiau absoliutinti negalima. Yra nemažai jaunuolių, kurie pas mus įgiję vidurinį išsilavinimą vėliau mokosi aukštosiose mokyklose ir pasiekia įspūdingų rezultatų.

Aišku, sudėtingiausia dirbti būtent su nemotyvuotais žmonėmis, bet mes labai stengiamės jiems įdiegti tinkamas vertybes. Aš niekada nė vieno mokinio nenurašau – kovoju iki galo, stengiuosi kiekviename atrasti jo gabumus, talentus ir pan. Vadovaujuosi nuostata būti ne tik mokytoja, drauge, bet ir laiku pasakyti griežtą žodį. Iš tikrųjų labai liūdna, kai nepavyksta žmogaus pakreipti tinkama linkme, kai jis pats griauna savo gyvenimą. Deja, turime ir tokių pavyzdžių.

Nuosavas verslas, ypač jį pradedant ir norint, kad jis augtų, klestėtų, iš tavęs reikalauja be galo daug energijos, laiko ir t.t. Su juo susiję reikalai dažniausiai niekada nesibaigia – nei po darbo valandų, nei savaitgaliais. Liudmila Kolojanskienė

– Ar nesunku tai matyti, ar kartais nesijaučiate benuleidžianti rankas?

– Dabar, praėjus dešimčiai metų nuo pedagoginio darbo pradžios, jaučiu, kad kaip mokytoja jaučiuosi šiek tiek pavargusi. Neslėpsiu ir nebandau realybės spalvinti gražesnėmis spalvomis nei yra iš tikrųjų – pedagogo darbas labai sunkus ir reikalaujantis be galo daug energijos. Todėl šiais metais net pasiprašiau mažesnio pedagoginio darbo krūvio – perėjau į praktinio mokymo vadovo pareigas, tad darbuosiuosi daugiau organizacinėje srityje. Tiesa, dar turiu nuostabius paskutinio kurso auklėtinius – puikią autoelektrikų grupę. Labai geri mano bernai, jie mane šauniai papildo! (šypsosi)

Turėjusi galimybę sėkmingai vystyti nuosavą verslą moteris pasirinko pedagogės darbą – šis pašnekovei pasirodė esantis artimesnis širdžiai nei verslininkės vaidmuo. Algimanto Barzdžiaus nuotr.O kaip manote, kas turi daugiausia įtakos pedagogo nuovargiui?

– Nežinau, kaip kitiems mokytojams, bet aš jaučiu, kad gal vaikai keičiasi, kitokie pas mus ateina. Tikrai nekalbu apie visus mokinius, bet, deja, dabar nemaža jų dalis yra labai nemotyvuoti. Su nostalgija atsimenu tuos, kuriems visko reikėjo, tik dėl jų iki išnaktų sėdėdavau, ruošdavausi pamokoms, rinkdavau pačią naujausią informaciją, ją sistemindavau, konkursai, projektai ir t.t. ir t.t. – nors ir nelengva buvo, bet jaučiau stiprų grįžtamąjį ryšį, jaučiau, kad mokiniams viso to labai reikia. Tuomet mokinius tik ant kelio užvesdavai, aš atlikdavau tik variklio starterio vaidmenį – užkuri komandą, o jie toliau jau patys, žiūrėk, ir nuvažiavo – sukūrė, padarė, laimėjo. Didžiuojuosi visomis jų pirmomis ir prizinėmis vietomis, visais iškovotais medaliais, visais debiutais ir dalyvavimais.

O dabar aš galiu ateiti su trejų metų senumo skaidrėmis ir didžiajai daliai grupės viskas bus gerai, jiems nieko nereikia. Dabar tik telefonai, telefonai, telefonai... Tai, tave kaip mokytoją labai išmuša iš vėžių.

Man labai patinka dėstyti, dirbti su jaunimu – ne tik tu jiems duodi, bet ir gauni nemažai – pasisemi jų jaunatviškumo, energijos. Bet liūdna, kad daug kam nieko nereikia – jie tik laukia pamokų pabaigos, greičiau namo. Ką veikti tuose namuose? Aš visai nenoriu namo, ką ten veikti? (šypsosi).

Kai atrandi save, atrandi veiklą, kuri tave „veža“ nejučiomis tampi darboholiku, nes tau tai be galo įdomu, tu nieko kito nenori veikti, tik visą save atiduoti tai veiklai, kuri tave domina. Laiko nuo darbo asmeniniam gyvenimui, vaikams lieka labai mažai, bet jo stengiuosi rasti. Džiaugiuosi, kad nepaisant užimtumo mano ryšys su vaikais yra labai stiprus. Matau, kad mano atžalos yra puikūs žmonės. Matyt, jiems to mano laiko užtenka (šypsosi). Anksčiau mano paauglys manęs klausdavo: „O kam jūs abu su tėčiu tiek daug dirbate? Juk mums visko užtenka“. Dabar jis supranta, kad norint turėti reikia įdėti daug darbo ir pastangų, niekas iš dangaus nenukrinta. Dabar jau būti vien namų šeimininke nebegalėčiau, savęs net neįsivaizduoju šiame vaidmenyje – savo jau atšveičiau (juokiasi). 

– Nors anksčiau pasirinkote pedagogo kelią, tačiau neatsisakėte ir verslininkės ambicijų. Ar sunku suderinti verslą ir samdomą darbą?

– Tik atėjusi dirbti į PRC, be pamokų ir auklėtinių, dar gavau ir užduotį sukurti imitacinę centro bendrovę. Tai buvo puiki patirtis, ateityje labai pravertusi ir kuriant savo verslą. Mūsų centro imitacinė bendrovė „Translanas“ puikiai gyvuoja iki šiol, ne kartą tokių bendrovių konkursuose įvairiose nominacijose esame gavę aukso, sidabro ir kt. medalius. Ir visi šie pasiekimai didžiąja dalimi pelnyti geros komandos, t.y. mūsų mokinių dėka.

Derinti savo verslą ir mylimą mokytojos darbą iš tiesų nebuvo lengva. Kai tik įkūriau savo mažulytį versliuką – limfodrenažo masažo saloną „Body Evolution“ – viskuo rūpinausi pati, tačiau vėliau supratau, kad besivaikydama abu zuikius, prarasiu ir vieną, ir kitą, t. y. abiem sritims atiduosiu tik po dalį savęs. Tad buvo įvairių pasvarstymų – likti prie savo verslo ar rinktis mylimą pedagogo darbą.

Nuosavas verslas, ypač jį pradedant ir norint, kad jis augtų, klestėtų, iš tavęs reikalauja be galo daug energijos, laiko ir t.t. Su juos susiję reikalai dažniausiai niekada nesibaigia – nei po darbo valandų, nei savaitgaliais. Tad verslui įsivažiavus jo valdymą tiesiog perdaviau kitam žmogui ir daviau jaunam žmogui visą veiksmų laisvę, o pati likau PRC – dar ne visus sumanymus čia įgyvendinau, dar ne viskas padaryta (šypsosi).

Dėkojame už pokalbį.

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Muzikos pedagogika planuotas, tačiau kartu ir netikėtas pasirinkimas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:01 Vasario 28d. 2018
img

„Pavorial“ įkūrėja: „Moterį labiausiai puošia šypsena“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
15:40 Vasario 22d. 2018
img

Gyvenimas, telpantis viename kvadratiniame metre

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
10:25 Vasario 14d. 2018
img

Mūza neaplankė šiandien? Aplankys rytoj...

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
15:56 Sausio 31d. 2018
img

„Chanel“ dirbanti kėdainietė: „Nėra nieko neįmanomo“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:31 Sausio 16d. 2018
img

Sandra Yushka: „Gali būti tuo, kuo nori, tačiau geriausia – savimi“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
14:20 Lapkričio 30d. 2017
img

Karys: „Bijau ne karo. Bijau nebeišvysti pačių brangiausių“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:34 Lapkričio 07d. 2017
img

Kiekvienas esame savo gyvenimo režisierius

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
15:57 Spalio 05d. 2017

SKELBIMAI

touched by digitouch!