NAUJIENOS

Visos kategorijos
Nijolė Naujokienė
  • NAUJIENOS
  • Nuomonės
  • Švietimas: maži žingsneliai nepadės, reikia sisteminių pokyčių

Švietimas: maži žingsneliai nepadės, reikia sisteminių pokyčių

Nijolė NAUJOKIENĖ - 09:56 Birželio 26d. 2019

Prieš kelerius metus teko lankytis 14-oje Paryžiaus savivaldybėje ir kalbėtis su jos meru. Tuomet paklausiau jo, kas lemia savivaldybės klestėjimą. Iš karto gavau abejonių nekeliantį atsakymą: „Švietimas“. Akivaizdu, kad kaip ir prieš kelerius metus Paryžiuje, taip ir šiandien kiekviename gerai gyvenančiame mieste ir kiekvienoje progresyvioje šalyje ateitis ir gerovė siejama su švietimo kokybe bei švietimo sistemos perspektyvumu.

O pas mus į šį klausimą – kas lemia savivaldybės ir visos šalies klestėjimą, vis dar atsakoma tikrai kitaip: verslas, ekonomika, biudžetas ir t.t. Kodėl tokie skirtingi matymai?

O juk laimingais, gerai gyvenančiais norima būti ne tik Paryžiuje, bet ir bet kurioje Lietuvos vietovėje. Ir norima turėti tokią aplinką ir tokius  jos keliamus pojūčius, kurie formuotų žmonėms komforto būseną. Bet, deja, mes vis dar bandome ateitį kurti  pagal praeities modelį, nors ir suprantame, kad tai neįmanoma.

Pateiksiu pavyzdį. Tėvai mažoje bendruomenėje kaip ir didmiestyje, nori, kad vaikas mokytųsi ir būtų ugdomas aukštos kvalifikacijos specialistų ir modernioje aplinkoje, nes jam ateityje reikės gyventi savarankiškai ir prisitaikyti prie pokyčių. O tam reikia, kad  jis skaitytų, rašytų ir...  gerus pažymius „parneštų“. Toks supratimas buvo 20 amžiuje, bet labai jau nenutolome, panašus jis yra ir dabar. 

Labiausiai nukenčiame dėl neveiklumo ir ribotumo bei pokyčių baimės, negebėjimo peržengti nusistovėjusių normų. N. Naujokienė

Vis dar galvojama ir tai, kad gerai būtų, kad vaiko ugdymo procesas vyktų šalia namų – tegul ir viename kabinete mokantis 2 ir 3 klasių mokiniams, nors tai ir nieko bendro neturi su pasiruošimu gyventi ir veikti pagal ateities iššūkius.

Bet juk ir mūsų seneliai teigia: „Va, aš tai mokiausi tokiomis  sąlygomis ir pažiūrėkite, protingas užaugau.“ Ir tada visi tik galvom linksi. Visi protingi... pagal 50 metų senumo istoriją.

Bet gyvename jau nebe 20 amžiuje. Tai kodėl su savo vaikų ateitimi ir su švietimu elgiamės taip, tarsi per tuos 50 metų niekas nebūtų pasikeitę?

Matyt, kai yra gyvenimas modeliuojamas principu „praeitis į ateitį“, ieškoti atsakymų tampa kaip ir beprasmiška.

Minėtas pavyzdys rodo, jog mūsų norai nedaug ką turi bendro su moderniu 21 amžiaus pasauliu, kai technologijos, transporto išvystymas leidžia pasiekti tolimiausią mokyklą greičiau nei prieš 50 metų buvusią arčiausiai. 

Taigi, panašu, kad turime gan keblų dabarties situacijos suvokimą.

Neabejotina, kad mūsų vaikų ateitis, o ir mūsų pačių, formuosis iš visai kitų, iš visai naujų – 21 amžiaus idėjų. Tačiau nepaisant net to, dauguma žmonių labiausiai bijo pokyčių. O ši baimė kyla iš nežinomybės.

Gyvename jau nebe 20 amžiuje. Tai kodėl su savo vaikų ateitimi ir su švietimu elgiamės taip, tarsi per tuos 50 metų niekas nebūtų pasikeitę? N. Naujokienė

Iš kitos pusės, žinios tam ir yra įgyjamos, kad keistų santykius, darbus, istorinius įvykius, o tuo pačiu ir mūsų elgesį. O kai pasikeičia elgesys, tos žinios, kaip mes dažnai sakome, jau yra neaktualios, pasenusios.

Kam dabar reikia su plunksnakočiu dailyraščio mokytis visus metus kaip tai buvo daroma prieš 40 metų?

Šiandienos žinių srautai sklinda beprotišku greičiu, todėl ir visi pokyčiai tiek švietime, tiek ekonomikoje ar socialinėje – kultūrinėje sferoje vyksta žaibiškai.

Bandome suprasti, kas vyksta, kaip elgtis, bet mums sekasi nelengvai, todėl dažnokai jaučiamės nelaimingi, nes ateities kūrimui pasitelkiame praeities metodus ir nueinančio gyvenimo būdo akcentus.

Daug kas smerkia švietimo sistemą, kad ji yra bloga, ydinga, nes vaikai švietimo įstaigose pervargsta, puola į depresiją ar jiems net tampa aktuali savižudybių problema. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė.

Vienintelis dalykas, kuris varžo mus siekti aukštesnių tikslų – mūsų pačių neišmanymas ir noras gyventi komforto būsenoje, kuri grįsta praeities potyriais. N. Naujokienė

Negalime pamiršti, kad vis didėja cheminių medžiagų  įvairovė ir jų patekimas į ugdymo įstaigas. Vaikai jau mokykloje plačiai naudoja  antidepresantus arba alkoholį bei narkotikus. Valstybei vis sunkiau šį  procesą suvaldyti, ypač taip vadinamomis demokratinėmis ir laisvo gyvenimo sąlygomis. O kodėl taip yra?

Gal todėl, kad jauni žmonės – mokiniai – pasaulį mato daug sudėtingesnį ir visai kitokį, nei, kad apie jį kalbama mokykloje, ir todėl negali susivokti, kaip reiktų elgtis?

Gal todėl, kad mokytis ir siekti užduočių atlikimo (kurias kažkas sugalvojo ir tau neleidžia rinktis) yra daug sunkiau, o būti laimingais – turėti gerus pojūčius visi norime čia ir dabar?

Ir tikrai – teisę į laimę turi visi: ir tie, kuriems sekasi susivokti ir greitai prisitaikyti, ir tie, kurie pajuto švietimo sistemos veržiantį ratą.

O mes, suaugusieji, vieningai demonstruojame bejėgiškumą šioje situacijoje.

O jei reaguojame, tai gan primityviai. Pavyzdžiui, kuriame narkotikų bei kitų žalingų įpročių prevencijos komisijas, kurių veiklos efektyvumas senokai daugeliui kelia tik šypsenas. Aš taip pat nededu jokių vilčių į tokias komisijas jau seniai. Ir esu įsitikinusi, kad jų imituojamas darbas tėra tik pinigų švaistymas.

Taip yra. Bet mes ir toliau nekalbame apie sisteminius dalykus.

Kalbame tik apie mokymo metodų keitimą, mokslo metų prailginimą, komisijų kūrimą, pavienių programų pokyčius, minimalų mokinių skaičių klasėje ir t.t. Tačiau tai – tik menkutės ir gan padrikos sudėtingo proceso sudedamosios dalys.

O atidėlioti nebegalima, pats metas drąsiai kalbėti ateities kalba – leisti pačioms mokykloms eksperimentuoti ir skatinti jas tai daryti. Valstybė aiškiai ir ilgesniam laikotarpiui turi suformuoti suprantamas užduotis, o mokykla pati turi spręsti, kaip jas įvykdyti: gal keisti santykius bendruomenėje, gal stiprinti ir pergalvoti užduotis tikslų siekimui. O gal ieškoti naujų bendradarbiavimo formų su kitomis bendruomenėje esančiomis švietimo įstaigomis ir organizacijomis?

Labiausiai nukenčiame dėl neveiklumo ir ribotumo bei pokyčių baimės, negebėjimo peržengti nusistovėjusių normų.

Mokyklų atsiradimo istorijoje buvo daug sudėtingų ir įdomių etapų: pradžioje pažymiai nebuvo rašomi ir mokyklos telkė dėmesį į „iškalimą“. Vėliau atsirado pažymiai. Keliolika dešimtmečių atgal pagal mokinių pažymius pradėtas vertinti atskirų mokytojų darbas ir galiausiai pradėtas mokyklų reitingavimas. Ir šis „reitinginis“ mokyklų sugrupavimas į „geras“ ar „blogas“, šiuo metų tampa kone svarbiausiu dalyku tėvams parenkant savo vaikui mokyklą.

O mes, suaugusieji, vieningai demonstruojame bejėgiškumą šioje situacijoje. O jei reaguojame, tai gan primityviai. Pavyzdžiui, kuriame narkotikų bei kitų žalingų įpročių prevencijos komisijas, kurių veiklos efektyvumas senokai daugeliui kelia tik šypsenas. N. Naujokienė

Deja, retai pagalvojama, jog jokiose reitingų lentelėse neatsispindi tai, kad gauti aukštus balus ir įvertinimus yra kur kas paprasčiau nei suvokti biologiją, fiziką ar literatūros vingrybes, padidinti vaiko nuovokumą ir supratimą.

Tačiau mokyklos pristatymui šiandien renkamasi ale aiškesnį dalyką: mokinių  balus ir manipuliacijas jais.

O kas yra balas ir reitingas? Aš asmeniškai jais labai nepasitikiu. Manau, kad ministerijos pozicija turi būti labai aiški. Ji privalo pasakyti, jog niekas nėra sukūręs jokios teisingos mokyklų reitingavimo sistemos. Tokios sistemos realiai net  negali būti, nes tai, kas aktualu vienai bendruomenei, gali būti visiškai nereikšminga kitai.

Suprantu, kad yra valstybinio švietimo užduotys ugdymo įstaigoms ir jų pasiekimų vertinimas. Tai normalu. Apie tai ir turime kalbėti bei diskutuoti.

Bet pas mus, ypač mažose bendruomenės, sakoma, kad dirba tas, kas „plyteles ar šiukšles skaičiuoja bei gatves remontuoja“, o kas strateginius planus kuria, idėjas generuoja, sistemina ir vertina –  tas ne kažką gero padaro. Kadangi vyrauja toks požiūris, todėl ir neturime gerų strategų, idėjų generatorių ir nuovokių analitikų.

Liūdna, bet taip yra. Ir kodėl taip yra irgi aišku:  ryškesnės asmenybės gyvena pakankamai uždarą gyvenimo būdą, emigravo į didmiesčius, užsienį ar tiesiog nesidomi situacija švietime.

Gi valstybė šiandien kurdama ir derindama bei „išderindama“ švietimo strategiją, negalvoja apie jos diferencijuotą taikymą pagal bendruomenės gyvenimo kultūrą ir  galimybes atskiruose regionuose bei ugdymo įstaigose.

Vienintelis dalykas, kuris varžo mus siekti aukštesnių tikslų – mūsų pačių neišmanymas ir noras gyventi komforto būsenoje, kuri grįsta praeities potyriais.

8 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Ateik ir balsuok

Nuomonės
14:23 Kovo 12d. 2019
img

Mes galime

Nuomonės
14:00 Vasario 21d. 2019
img

Lietuviško taupumo ypatumai

Nuomonės
09:00 Vasario 16d. 2019
img

Kėdainių savivaldos ypatumai (V)

Nuomonės
09:16 Vasario 07d. 2019
img

Tobulo niekam nereikia

Nuomonės
11:44 Sausio 30d. 2019
img

Kėdainių savivaldos ypatumai (IV)

Nuomonės
12:13 Sausio 24d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!