NAUJIENOS

Visos kategorijos
Virgis V. Kuprys   / Asmeninio archyvo nuotr.

Tobulo niekam nereikia

Virgis V. KUPRYS - 11:44 Sausio 30d. 2019

Papasakosiu dabar jums istoriją, kaip kadais tapau baisiai rimtu verslininku. Ėjo du tūkstančiai septintieji mūsų Viešpaties metai, kai nusprendžiau, kad esu jau pakankamai subrendęs, kad pakankamai viską išmanau ir kad jau gana lenkti nugarą svetimiems. Todėl mečiau darbą vienoje renginių organizavimo firmoje ir išėjau į platų pramogų pasaulį laimės ieškoti.

Pirmiausia, žinoma, susigalvojau gerą firmos pavadinimą ir ėmiau ieškoti, kas man galėtų padaryti gražų logotipą. Nes juk visi puikiai žino, kad verslui pirmiausia reikia ne klientų ir net ne paslaugų, kurias tiems klientams galėsite pasiūlyti, o gražaus logotipo, skoningų vizitinių kortelių ir spalvingo puslapio internete, kad galėtumėte surašyti į jį įspūdingą savo biografiją ir neišmatuojamus firmos pasiekimus.

Idėją logotipui kaip ir turėjau – reikėjo tik surasti dizainerį, kuris tą idėją perkeltų ant popieriaus. Profesionalui tai būtų buvęs juokų darbas, bet kad aš neturėjau pinigų tiems profesionalams samdyti. Iš kur gi pas rimtą pradedantį verslininką bus pinigų!.. Tad teko prašinėti visokių pradedančiųjų dizaino studenčiokų, kurie sutikdavo ką nors pamaliavoti už dyką.

Jie vis siųsdavo man po kokius penkis to logotipo variantus, o man vis kažkas netikdavo: tai spalvos su atspalviais ne visai mano asmenybę atspindėdavo, tai raidelės nepakankamai pasvirusios būdavo, tai proporcijos neįtikdavo... Vis kabinėjaus ir kabinėjaus, kol mano dizaineriams pagaliau atsibosdavo vaikytis svetimo tobulumo, ir jie tiesiog pradingdavo net neatsisveikinę.

Aš turbūt nė nebesuskaičiuočiau, kiek mano projektų ir idėjų yra numarinęs mano paties perfekcionizmas. Virgis V. Kuprys

Galiausiai sugalvojau, kad man reikia net ne vieno, o dviejų logotipų: rimto ir solidaus, kurį dėsiu ant visokių firmos blankų bei sąskaitų faktūrų, ir kito – ne tokio formalaus, linksmesnio, kurį galėsiu atspausti ant skrajučių, reklaminių kalendoriukų ir visokiausių lipdukų. Todėl darbo dar padvigubėjo, o darbų pabaiga su tokiais tempais ir mano priekabumu išvis nutolo per šviesmečius. Lietuvoje spėjo pasikeisti valdžia, į svečius atėjo krizė, mano renginių organizavimo komanda išsilakstė, o aš pats grįžau dirbti ir gyventi arčiau gimtųjų namų, į Šėtą. Bet logotipo vis dar neturėjau. Galiausiai visas mano baisiai rimtas renginių verslas išvirto į jaunimo neformalaus ugdymo programą, ir iki galo dar nesukurtą logotipą jau reikėjo perkurti iš naujo. Tada prie kompiuterio sėdo mano sūnėnas ir pasižaisdamas per pusvalandį sumetė paprastą, aiškų ir visai skoningą ženkliuką, į kurį užmetęs akį iškart supratau: čia yra beveik tobulas logotipas – beveik toks, kokio visada ir norėjau.

Dabar tas beveik tobulas logotipas numestas kažkur neaprėpiamoj feisbuko platybėj paskendusiame puslapyje, kurio niekas niekada neatsidaro ir netikrina. Per dešimt metų jis man neuždirbo nė cento: faktiškai ant popieriaus lapo galėjau flomasteriu užrašyti „Čia buvo Stiopa“, ir iš šito užrašo būčiau turėjęs lygiai tiek pat naudos, kiek turėjau iš to savo tobulo logotipo. Nes, paprasčiausiai, kol jį „kūriau“, spėjau užsidirbti šiokį tokį vardą, kuris dabar yra atpažįstamas ir vertinamas kur kas labiau, nei kad koks nors logotipas ar pavadinimas. Geriausia reklama man buvo ne puslapis internete, o atliktas darbas, ir geriausi reklamuotojai – patenkinti užsakovai, o ne vizitinės kortelės.

Štai taip gyvenime kartais nutinka. Kuri kuri kažką „nepaprasto“, tobulini ir poliruoji, o tada paaiškėja, kad niekam to tavo tobulumo nereikia. Aš dažnai matau, kaip jaunimas ir šiais laikais lipa ant to paties grėblio: vien iš mano studijoje repetuojančių grupių surinktumėt visą būrį tokių perfekcionistų. Jie metai iš metų brūžina tas pačias penkias savo dainas, ir visada jaučiasi nepakankamai pasiruošę kažkur su tomis dainomis pasirodyti. Ir man jų šiek tiek gaila, nes dauguma jų galiausiai atsibos patys sau ir tiesiog išsiskirstys, taip ir nesurengę nė vieno koncerto. Puikiai tai žinau, nes taip buvo jau tūkstantį kartų.

Štai taip gyvenime kartais nutinka. Kuri kuri kažką „nepaprasto“, tobulini ir poliruoji, o tada paaiškėja, kad niekam to tavo tobulumo nereikia. Aš dažnai matau, kaip jaunimas ir šiais laikais lipa ant to paties grėblio. Virgis V. Kuprys

Bet net jei per stebuklą kažkurie iš jų ir išlįs į dienos šviesą, tai dar nebūtinai iškart taps pasaulinio lygio žvaigždėmis, naujaisiais estrados princais ir scenos karalienėm. Visai gali būti, kad jų laukia didis nusivylimas, nes paaiškės, kad publikai nereikia jų nugludintos technikos ir tobulai sugrotų natų. Matote, publika – gana įnoringa poniutė, ir kad jos norus supaisytum, reikia turėti bent šiek tiek sceninės patirties. O iš kur jūs jos tikitės gauti, jei nė karto į sceną nelipot?  

Nesupraskite manęs neteisingai – aš jokiu būdu nebandau jūsų įtikinti, kad viską reikia daryti atmestinai ir bet kaip. Atvirkščiai – viską visada reikia daryti taip gerai, kaip tik įstengi. Bet dar svarbiau yra išbandyti visa tai praktikoje – net jei ir yra tikimybės, kad pridarysi klaidų. Nes tik bandydamas ir eksperimentuodamas gali pasitikrinti, kurlink eini.

Aš turbūt nė nebesuskaičiuočiau, kiek mano projektų ir idėjų yra numarinęs mano paties perfekcionizmas. Iš tiesų iš tiesų sakau jums, aš net prancūzų kalbos mokykloje taip ir nesugebėjau dorai išmokti turbūt tik dėl to, kad niekaip neįstengiau susirašyti vieno normalaus žodynėlio: nuolat juos perrašinėdavau, kad viskas būtų gražiai ir tvarkingai, o kantrybės, žinoma, užtekdavo perrašyti tik kokius penkiasdešimt pirmųjų žodžių. Daugybės darbų esu nepabaigęs ar net nesiryždavau jų imtis tik dėl to, kad paprasčiausiai nežinodavau, kaip juos atlikti tobulai. Bet kurioje gyvenimo situacijoje, kad ir kas tai bebūtų: asmeninės bibliotekos tvarkymas ar vonios šveitimas, rašymas į naują užrašų knygelę ar naujo muzikinio projekto reklamos darymas. Tai yra beveik tas pats, kaip kovoti su žalingu įpročiu: kasdien ir kiekviename žingsnyje turi budėti ir saugotis, kad „neatkristum“, ir nuolat priminti sau, kad tobulumas – tai tik mitas. Nes niekas iš tiesų nežino, kurioj pusėj tas tobulumas yra.

Aš jokiu būdu nebandau jūsų įtikinti, kad viską reikia daryti atmestinai ir bet kaip. Atvirkščiai – viską visada reikia daryti taip gerai, kaip tik įstengi. Bet dar svarbiau yra išbandyti visa tai praktikoje – net jei ir yra tikimybės, kad pridarysi klaidų. Nes tik bandydamas ir eksperimentuodamas gali pasitikrinti, kurlink eini. Virgis V. Kuprys

Imkite pavyzdžiu kad ir mano rašymus. Kiekvieną kartą prieš sėsdamas rašyti naujo rašinėlio „Rinkos aikštei“ aš turiu tik idėją ir stengiuosi negalvoti apie tai, koks bus galutinis rezultatas. Nes puikiai žinau, kad net jei parašysiu „tobulą“ straipsnelį, tai vis tiek atsiras bent vienas toks „kritikas“, kuris geriau už mane žino, kaip man reikėtų rašyti. Bet žinote ką? Net jei ir manysim, kad būtent jo įsivaizdavimas apie rašymą yra pats teisingiausias – kodėl jo turėčiau klausyti? Kodėl turėčiau mesti visą būrį savo dabartinių skaitytojų ir bandyti įsiteikti tam vieninteliam ypatingajam, kuriam mano straipsnis nepatiko?

Dalykas tas, kad mano rašymai neturi būti tobuli. Dar daugiau: jie netgi neturi jums patikti ar įtikti... Mano straipsniai tiesiog turi būti skaitomi. O ar jūs esate tikri, kad jie ir toliau bus skaitomi, jei pradėsiu rašyti taip, kaip jūs norite? Greičiausiai ne, nes tai, kas atrodo tobula vienam, kitiems gali pasirodyti tikra nuobodybė. Čia panašiai, kaip kad vakarėliuose būna: visi linksminasi ir šoka, ir viskas būna gerai, kol koks nors įkaušęs vyrukas nesugalvoja, kad reikia „geresnės“ muzikos. Tada jis vieną po kitos ima leisti tik jam vienam žinomas dainas ir visokiais būdais bando „užvedinėti“ publiką. Tačiau publika tik iš mandagumo dar kurį laiką patrypčioja vietoje ir pamažu ima skirstytis kas sau. Nes niekam, pasirodo, nereikia tos „geros“ muzikos, jei visi susirinko tik pasilinksmint.   

Kiekvieną kartą prieš sėsdamas rašyti naujo rašinėlio „Rinkos aikštei“ aš turiu tik idėją ir stengiuosi negalvoti apie tai, koks bus galutinis rezultatas. Nes puikiai žinau, kad net jei parašysiu „tobulą“ straipsnelį, tai vis tiek atsiras bent vienas toks „kritikas“, kuris geriau už mane žino, kaip man reikėtų rašyti. Virgis V. Kuprys

Štai todėl aš nuolat primenu sau, kad besivaikydamas tobulumo ir besistengdamas visiems įtikti greičiau įsivarysi neurozę, sklerozę ir hemorojų, nei kad kažką realaus gyvenime nuveiksi ar apčiuopiamo padarysi. Atliktas darbas visada yra geriau, nei kad neišpildyta vizija – net jei ji ir labai gražiai blizga. Jūs galite reikalauti iš savo vaikų, kad jie būtų tobuli ir labai gerai mokytųsi, bet turbūt kur kas svarbiau už gerus pažymius yra jų pačių laimė. Jūs galite svajoti apie svaiginančią karjerą ir pusę gyvenimo ieškotis svajonių darbo, bet turbūt kur kas svarbiau yra duona ant stalo ir apmokėtos šildymo sąskaitos. Ir turbūt kur kas svarbiau padaryti darbą, kurį vėliau galėsite patobulinti, jei tik reikės, nei kad trypčioti vietoje ir nieko nepadaryti.

Todėl nereikalaukite iš savęs ir iš kitų šitiek daug – nesivaikykite tobulumo. Vietoj to verčiau darykite tai, kas išties jus daro laimingus. Ir būkit sveiki.

4 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite

SKELBIMAI

touched by digitouch!