NAUJIENOS

Visos kategorijos
Nijolė Naujokienė  / Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Kodėl verkia lietuviai?

Nijolė NAUJOKIENĖ - 10:33 Sausio 16d. 2018

Pastaruoju metu visi be jokių išimčių kalba, kad Lietuva baigia išsivaikščioti: medikų lagaminai jau sukrauti, ruošiasi mokytojai ir t.t. Žodžiu, protai „nuteka“ į kitas šalis, o valstybės tarnautojai, valdžia pasišventusiai dirba, kad šį procesą sustabdytų, o visus išvažiavusius susigrąžintų. Bet procesas įgauna vis naują pagreitį.

Prikalbėta šia tema daugiau negu reikia, bet ženklių pokyčių ir su „laimės žiburiu“ nerasi. O Kėdainiai šiuose emigracijos varguose tik pirmauja ir lyderiauja: iš buvusių daugiau kaip 67 tūkstančių gyventojų beliko apie 48 tūkstančius.

Pamokos išmoktos

Nesame tokie naivūs, kad tikėtume, jog sulauksime valdžios – esamos ir būsimos – protų  prašviesėjimo.

Mes, taip vadinami eiliniai gyventojai, nepriklausantys elito klasei, įvertinę esamą situaciją susikūrėme savo gyvenimo viziją: dėl manęs tai tegul ir dangus griūva, nes aš dirbu čia už grašius tik iki tol, kol pasiseks nusipirkti „apdraustą“ bilietą į užsienio šalis. Kaip ši šalis mane išnaudojo, taip ir aš ją: grįšiu tik pigiau dantis susitvarkyti, maisto lietuviško nusipirkti ir neapmokestintų pinigėlių artimiesiems pamėtėti. O dabar svarbiausia, kaip ir daugumai, kuo daugiau išplėšti su reikalu ir be reikalo iš valdžios, kad lengviau būtų kitur savo ateitį kurti.

Girdėdami iš valdžios jau nusibodusius „emigrantų sugrąžinimo“ planus tik ranka numojame. Juk matome, kad ir toliau taškomi mūsų uždirbti vadinamieji biudžetiniai pinigai į kairę ir į dešinę visokioms programoms ir tuščioms linksmybėms. O mokesčius sąžiningiausiai moka ir toliau... mažiausiai uždirbantys.

Vertybinės infliacijos pasekmė – mes, šiandienos lietuviai, be vertybių, be tikėjimo, be noro „būti“, bet su noru „turėti“ čia ir dabar. Be noro pakeisti gyvenimą, bet su noru užsitarnauti žmonių be vertybių pagarbą. N. Naujokienė

Nijolei Naujokienei taip pat teko lenkti kuprą Norvegijos braškynuose. O Lietuvos genofondas vis prastėja ir senėja, todėl ir geresnės tvarkos galimybės vis mažėja. Tai kaip savo ateitį sieti su Lietuva? Nebent ponas Petras Gražulis, „iškilusis“ Seimo narys, pradės taikyti psichoterapinius seansus atskiroms partijoms ar valdžios atstovams. Panašu, kad tai jis   sugeba ir palaikymą turės. Na, tada gal ir tikrai stebuklinguoju būdu gyvenimas pasisuks į teisingumo pusę.

Tuo tarpu mūsų žmonės savo vertybes vis perkainoja, nes būtent jas labiausiai ir palietė infliacija. Vertybinės infliacijos pasekmė – mes, šiandienos lietuviai, be vertybių, be tikėjimo, be noro „būti“, bet su noru „turėti“ čia ir dabar. Be noro pakeisti gyvenimą, bet su noru užsitarnauti žmonių be vertybių pagarbą. Sunku tai priimti, ar ne?

Bet juk taip yra. Pavyzdžiui, pasakyk viešai spaudoje, kad valdžia dėl tingėjimo ar kompetencijos stokos prarado mūsų uždirbtą milijoną eurų, tai tokios valdžios „rėmėjai“ apipils komentarais,  aiškindami, kokia bloga žiniasklaida, kad parašė ir koks geras meras ar kitas „valstybininkas“, kad ištaškė milijoną. Tik į teismą niekas nesikreips, kad apšmeižė. Mat teismas vykdo teisingumą.

Atkūrus nepriklausomybę daugeliui emigrantų pirmoje vietoje buvo Lietuva ir šeima. Juk Lietuvos valdžiai jos žmogus – lietuvis – nebuvo nei pirmoje, nei antroje vietoje. Valstybė nepuoselėjo vertybių ir nestiprino į naujas sąlygas patekusių savo žmonių. Žmogus su savo vertybinėmis nuostatomis tapo tiesiog niekam neįdomus ir greitai virto gudrių valdžios žmonių manipuliacijų auka.

Tad kaip tikėti, kad valdžios žmonės, neturintys jokių vertybių, gali kurti vertybinę valstybę ir susigrąžinti emigravusius arba sustabdyti emigraciją? Niekaip negaliu tuo tikėti.

Ar žmogus gali sugrįžti į jo gyvenimui priešišką aplinką?

Kone kiekvienas esame patyrę, jog pasitaikius pirmai progai būsime išjuoktas, nuvertintas. Kaip kitaip pasakyti, jei jaunas vyras sąžiningai ir atsakingai dirbdamas dažniausiai šeimai parneša 400–500 eurų. Ir būk toks mandras ir galvotas – sukurk orų gyvenimą šeimai: sumokėk būsto paskolą ar nuomą, aprenk ir pavalgydink vaikus, išmokyk juos, apsirenk, patenkinki elementarius dvasinius-kultūrinius poreikius ir tapk gerbiamu krašto piliečiu, kurio problemos taptų valstybės problemomis, o ne kaip kokių kvailelių būtų nustumiamos į gyvenimo užribį. N. Naujokienė

Pirmiausiai valdžios galvų norisi paklausti: „O kur jūs tuos žmones grąžinti norite ir ką jiems galite pasiūlyti?“ Juk šeimininkas, kai laukia sugrįžtančių savo artimųjų, tai pirmiausia susitvarko troboje, paruošia pietus, išsišluoja kiemą, kad aplinka būtų maloni, kad atvykstantysis matytų, jog yra laukiamas.

Lietuvoje gyvenamoji aplinka žmogui gana priešiška. Ir nieko čia naujo. Kone kiekvienas esame patyrę, jog pasitaikius pirmai progai būsime išjuoktas, nuvertintas. Kaip kitaip pasakyti, jei jaunas vyras sąžiningai ir atsakingai dirbdamas dažniausiai šeimai parneša 400–500 eurų. Ir būk toks mandras ir galvotas – sukurk orų gyvenimą šeimai: sumokėk būsto paskolą ar nuomą, aprenk ir pavalgydink vaikus, išmokyk juos, apsirenk, patenkinki elementarius dvasinius-kultūrinius poreikius ir tapk gerbiamu krašto piliečiu, kurio problemos taptų valstybės problemomis, o ne kaip kokių kvailelių būtų nustumiamos į gyvenimo užribį.

Juk viešbučio kambarių tvarkymas Lietuvoje ir Stokholme niekuo nesiskiria, bet Vilniuje iš šio darbo užmokesčio buto neišsinuomosi ir maistui neužteks, o štai Londone ar Stokholme – gali pragyventi, tegul ir nelengvai, bet gana oriai. Ir dar giminaičiams į Lietuvą atsiųsti. Manau, kad pas mus tai – „misija neįmanoma“.

Bedarbystė sumažėjo tik jų, išvykusiųjų, dėka, o ne klestinčio verslo ar protingų valdžios galvų pastangomis, nors politikai tai linkę savo nuopelnu laikyti. N. Naujokienė

Tai ir emigruoja šiandien visi, kas netingi: mokytojai, medikai, statybininkai, slaugės, bedarbiai, studentai ir t.t. Priežastys daugiau nei paprastos: norima dirbti tokį darbą, koks labiausiai patinka. Norima uždirbti tiek, kad galima būtų gyventi ir neskaičiuoti kiekvieno duonos kąsnio. Norima, kad žmoguje žmogų valdžia matytų.

Atrišti šį „Gordijaus mazgą“ irgi atrodo nesudėtinga: pradžiai tereikia ūkiškai, su meile ir be tuštybės mugės ženklų tvarkytis, kad žmonės Lietuvoje turėtų darbo, kad žmogaus darbas būtų deramai įvertintas. Kad nekalbėtume apie tai, ką darome, o darytume ir kalbėtume tai, ką suprantame.

Manau, kad ateina laikas, kai valdžiai teks giliai nusivilti suvokus, jog šiandienos lietuvis jau ne tas naivus ir patiklus žmogus, kurį galime pakviesti grįžti į nedarbą, nes bedarbystė sumažėjo tik jų, išvykusiųjų, dėka, o ne klestinčio verslo ar protingų valdžios galvų pastangomis, nors politikai tai linkę savo nuopelnu laikyti.

Tai kodėl pas mus susiklostė tokia situacija?

Juk visi puikiai žinome, jog emigrantai ir svetur dirba daug ir sunkiai, iš esmės tiek pat, kiek ir dirbtų čia, Lietuvoje. Taip, bet atlyginimus tai gauna oi kokius didesnius. Ir gyvena britanijose, švedijose ir visur kitur pakankamai oriai.

Viešbučio kambarių tvarkymas Lietuvoje ir Stokholme niekuo nesiskiria, bet Vilniuje iš šio darbo užmokesčio buto neišsinuomosi ir maistui neužteks, o štai Londone ar Stokholme – gali pragyventi, tegul ir nelengvai, bet gana oriai. N. Naujokienė

Man teko, tegul ir trumpam, padirbėti Norvegijos braškių laukuose. Su dukra Lina prieš daug metų išvykome braškių skinti ne todėl, kad Lietuvą per mažai mylėjome ar duonos kąsnio neturėjome. Duonai užteko, bet tris vaikus ant kojų pastatyti, mačiau, kad tikrai nepajėgsiu.

Patirtis įdomi. Esu kaimo vaikas. Išlepusi nebuvau, bet iki šiol pamenu tą, atrodo, per visus kaulus persiskverbiantį šaltį, vėją ir lietų ten, Norvegijos braškių laukuose. Sako, kad nekokia vasara pasitaikė. Galėjo būti ir taip, bet lengva niekam nebuvo.

Su manimi kartu dirbo ir daugiau mokytojų iš mūsų rajono. Pamenu, kaip po darbo dienos nejausdavau nei rankų, nei kojų, o surinktų braškių dėžes tempdavau skaudama nugara ir dar džiaugdavausi, kad galiu „patempti“. Juk niekam ne paslaptis – kuo daugiau surinksi ir priduosi, tuo pinigą didesnį gausi ir galėsi daugiau namų, šeimos reikalams paskirti. Ir gyventi oriau.

Uždirbome per pusantro mėnesio apie 5 000 litų. Tai tikrai buvo nemaži pinigai. Labai pastiprinome savo galimybes. Iš kartu atvykusių ne vienas taip ir liko darbuotis Norvegijos ūkiuose. Žinoma, nematau tame nieko blogo. Ir darbą vertinu kiekvieną.
Suprantama, jog nereikalingu pasijutęs žmogus perkainavo ir savo vertybes. Jų svyravimo amplitudė yra maždaug tokia: „jeigu jam galima, tai kodėl ir aš negaliu... turėti, pastumti, pasigriebti, apiplėšti“.

Būti ir turėti tapo vienodai reikšminga.

Viskas čia pat – dvi valandos lėktuvu…

O kiek dar mūsų žmonių neišvyko tik todėl, kad dar yra nepilnamečiai, kelionei pinigų vieno kito tūkstančio neranda arba turi namus ar nedidelius ūkelius ir neturi kam palikti juos prižiūrėti?

Dievo laimė, kad vyresni dar ir užsienio kalbos nemoka, o tai visai nieko čia neliktų.

Beje, šioje vietoje būtina pridurti, kad užsienyje ir ne vieną lietuvį mediką galima sutikti. Čia, Lietuvoje, mokslus baigusį už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus, bet gydantį ne Lietuvos žmones. Ir tai todėl, kad mūsų valstybei ne vieną dešimtmetį buvo nusispjauti į tai, kad švaistomi mūsų uždirbti pinigai brangiam gydytojų ruošimui ne mūsų žmonėms, o kitų valstybių gyventojams. O šiandien kiekvienas pasakys, kad mūsų mokslo įstaigos parengia labai gerus specialistus, kurie vertinami užsienio šalyse, bet Lietuvoje dėl didžiulių darbo krūvių ir menkų atlyginimų jie tampa „kyšininkais“ ar kitais blogiečiais. Kad ir toje Norvegijoje. Ten medikai streikų nerengia, nes jie  „nearia“ penkiais etatais per devynis darbus. Ne, jie į darbą ateina pailsėję, geros nuotaikos, gauna gerus atlyginimus ir neima kyšių! Utopija? Ne, mielieji, viskas čia pat – dvi valandos lėktuvu…

Iš mūsų poreikių išplaukia naujos idėjos ir galimybės: nauja idėja ir galimybė valdžiai, nauja idėja ir galimybė valstybei bei kiekvienam jos žmogui. N. Naujokienė

Nesunku pastebėti – esu nebe jauna, gyvenime mačiau ir šilto, ir šalto – daugelį metų kasdien keldavausi gerokai prieš penkias, kad kelioms dienoms šeimai iš pusės kilogramo mėsos, baltos duonos puskepalio ir galvos kopūsto kotletų pagaminčiau. Net prisiminti nesinori... Neteko mokykloje dirbti mažiau kaip už pusantro ar du etatus. Ir dar stengdavausi prie atlyginimo prisidurti augindama agurkus aštuonių arų šiltnamyje. Prieš išeidama į darbą kartu su mažamečiais vaikais nuskubėdavau į šiltnamį, išravėdavau, išgenėdavau, parišdavau ar palaistydavau savo auginamus agurkus ir pomidorus. Tada bėgte darban. O žinant, kad sovietmečiu papildomai užsidirbti, kad ir savo ūkyje, buvo draudžiama, tai nebuvo viskas paprasta. Bet išgyvenome. Nemokėjau kitaip, nes žinojau, jog niekas nieko už mane nepadarys. Daug šeimų taip gyveno. Aš tikrai nebuvau išimtis.

Kartu auginkime poreikius

Puikiai žinau mūsų mažos, bet ypatingos šalies istoriją. Lietuviai visada buvo darbštūs ir pareigingi, gal todėl svetur mūsiškiai kaip darbuotojai ypač vertinami. Galų gale, labai noriu, kad „padarytume tvarką savo namuose“, kad gerovę kurtumėte tėviškėje, o ne lenktume nugaras svetimiems, todėl palaikau ir palaikysiu kiekvieną žmogų, kuris kovoja už savo teises ir galimybes gyventi ir auginti vaikus mūsų krašte, kad nustotų kraujuoti išvykusių vaikų mamų širdys, kad vaikai ne tik per atostogas ar per „Skypą“ matytų tėčius.

Tik mes patys galime pakeisti situaciją Lietuvoje.

Iš mūsų poreikių išplaukia naujos idėjos ir galimybės: nauja idėja ir galimybė valdžiai, nauja idėja ir galimybė valstybei bei kiekvienam jos žmogui.

Konstruktyvūs ryšiai tarp emigravusių ir gyvenančių Lietuvoje – labai svarbūs ateičiai. Emigravusieji šiandien yra drąsesni, daugiau patyrę ir svetimose šalyse dirbdami net sunkiausius ir juodžiausius darbus sulaukę daugiau pagarbos ir teisingumo. Kartu auginkime save ir mūsų išrinktuosius valdžios atstovus dabarčiai ir ateičiai.

2 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!