NAUJIENOS

Visos kategorijos
Virgis V. Kuprys  / Asmeninio archyvo nuotr.

Būkit palaiminti, pasaulio teisuoliai!

Virgis V. KUPRYS - 10:53 Spalio 03d. 2018

Jūs jau turbūt pastebėjote, kad beveik visus savo rašinėlius aš pradedu nuo kokios nors istorijos. Šįkart papasakosiu jums apie tokią mergaitę, kurią kažkada bandžiau šiek tiek kibinti. Tai buvo praktiškai šių laikų vaidilutė, beveik šventas žmogus. Maža to, kad nerūkė, negėrė ir su bernais nesitrankė, tai dar ir aktyviai dalyvavo Policijos rėmėjų veikloje, buvo puiki studentė ir dar puikesnė dainininkė. Taip, teisingai – beveik kaip ta Kaukazo belaisvė iš seno rusiško filmo, apie kurią jūs dabar kaip tik pagalvojote.   

Bet užvis svarbiausia, kad ji buvo didžiausia nusiminusiųjų paguoda ir nuskriaustųjų užtarėja. Visi ją žinojo kaip labai mokančią išklausyti, kiekvienam ji sunkią minutę mokėjo galvą paglostyt ir padrąsinimo žodį tinkamą rasti. Jei ištikdavo kokia bėda ar nelaimė, ji niekad neatsisakydavo padėti, ar bent jau pečius pasisiūlydavo pamasažuoti, kad atsipalaiduotum.

Trumpiau tariant – mergaitė nors prie širdies dėk, ką čia ir bekalbėti. Jeigu kur nors pasaulyje būtų sudarinėjamas koks nors didžiausių visų laikų žmonijos geradarių ir teisuolių sąrašas, tai ji neabejotinai būtų pakliuvusi bent jau į pirmąjį to sąrašo šimtuką. Kažkur šalia Motinos Teresės, šv. Mykolo ir Dalai Lamos.

Bet vieną popietę, kaip paprastai ir nutinka panašiose istorijose, man netikėtai atsivėrė akys: aš pamačiau, kad visas tas gerumas ir šventumas tėra tik susikurtas įvaizdis, ir nieko daugiau. Tai buvo labai kasdienė situacija: mes šnekučiavomės, ir aš kažką šiek tiek ne taip pasakiau. Neprisimenu tiksliai, bet man rodos, kad gal kažkokią kitą moterį paminėjau, ar panašiai. Ir, žinoma, pastebėjau, kad ji iškart susierzino, todėl pasišaipiau, kad turbūt pavyduliauja.

Žinote, ką ji man tada papūtusi lūpas atšovė? Kad ji nepavydi. Kad ji apskritai niekada nepavydi ir kad net nežino, kas tai yra pavydo jausmas, nes niekada nėra tokio turėjusi.

Man tai buvo visiškas nokdaunas, nes juk sutiksite, kad tai nerealu – visi žmonės daugiau ar mažiau žino, kas yra pavydas, ir visi yra jį jautę. Todėl čia pat išsproginęs akis sarkastiškai puoliau jai vardinti visus atvejus, kai jos elgesyje esu užuodęs pavydo dūmelį…

Ir štai čia šventosios mergelės įvaizdis staiga subliuško. Kur ten! Dar kiek, ir mano vaidilutė būtų pradėjusi spjaudytis ugnimi ir siera! Ir esu beveik įsitikinęs, kad tik staiga įsimetęs migrenos priepuolis ir beveik alpulys atėmė iš jos dalį jėgų, reikalingų transformuotis į devyngalvį slibiną!

Žinote, ką ji man tada papūtusi lūpas atšovė? Kad ji nepavydi. Kad ji apskritai niekada nepavydi ir kad net nežino, kas tai yra pavydo jausmas, nes niekada nėra tokio turėjusi. Virgis V. Kuprys

Neverta turbūt nė sakyti, kad ties čia mūsų draugystė ir baigėsi. Bet kodėl dabar pasakoju jums šitą istoriją? Ogi todėl, kad būtent tada aš supratau, kokie netikri kartais mes esame. Ta mergaitė anuomet taip susijaudino ne dėl to, kad pasakiau kažką užgaulaus, o tik dėl to, kad drįsau suabejoti jos pačios susikurtu „šventumu“, ta taip rūpestingai nupoliruota geraširdės aureole. Ir vos tik tai supratau, akivaizdus man tapo dar ir kitas dalykas: visi tie žmonės, tie visi draugai, kurie ja taip tikėjo ir pasitikėjo, jai iš tiesų nė velnio nerūpėjo. Ji juos guosdavo ir jiems padėdavo ne dėl jų, o pirmiausiai dėl pačios savęs – kad galėtų puoselėti tą savo „šventosios“ statusą ir kurstyti savo savimeilę.

Ar pagaunate mintį, broliai ir seserys?.. Viską mes darome pirmiausia dėl savęs. Kad ir kokiais altruistais mes save belaikytume, kiti visada yra antroje vietoje. Pirmiausia visada eina AŠ.

Pamėginsiu viską paaiškint kiek kitokiu kampu. Įsivaizduokite, kad turime kokį nors politiką, kurio vardas, tarkime, yra Petras. Kadencija po kadencijos jis kažkaip vis patenka į Seimą, ir nieks nesupranta, kokiu būdu. Žmonės spėlioja, kad Petras didžiąją dalį savo elektorato susirenka kovodamas prieš homoseksualus ir, ko gero, tame yra nemaža dalis tiesos, nes mūsų nepakančioj visuomenėj palaikančių tokią kovą surinktume išties nemažai.

Bet žiūrėkite, kaip įdomiai čia dabar išeina: jeigu gėjų nebūtų – tai kas tada būtų Petras? Ogi niekas, niekam neįdomus tipas! Kitaip tariant, Petrui reikia gėjų, kad jis turėtų su kuo kovoti!  

Ar užčiuopiate čia ironijos gyslą? Petras kovoja prieš tuos, prieš kuriuos kovą laimėti jam, kaip politikui, būtų tiesiog nenaudinga. Lygiai taip pat ir gėjams reikia tūlo Petro, kad šie turėtų į ką baksnoti pirštu ir šaukti „mus diskriminuoja!“ Tai ar jums neatrodo, kad viskas čia yra netikra ir suvaidinta, tik dėl akių?

Iš tiesų iš tiesų sakau jums: šitame kare abi pusės šaudo tuščiais šoviniais. Triukšmo lyg ir daug, bet fronto linija dar šimtą metų bus ten, kur ji yra dabar. Nes nė viena pusė iš tiesų nėra suinteresuota nugalėti!

Tokių kovotojų, kaip Petras, ir tokių teisuolių, kaip ta mergaitė, apie kurią jums pasakojau, pilnas feisbukas ir pilnos mūsų gatvės. Kiek jūs pažįstate veganų ir vegetarų, kuriems tikrai nuoširdžiai skauda dėl gyvulėlių? Ir kiek tarp jų yra tokių, kurie nevalgo mėsos tik dėl to, kad galėtų tuo pasigirti ir pasimaivyti, kad yra šiek tiek „išskirtiniai“? Gyvenime esu sutikęs nemažai vegetarų, bet devyniais atvejais iš dešimties tai buvo tik mados reikalas.  

Bet dar palaukit, neskubėkit eilinį kartą pasišaipyt, nes ir mes ne geresni. Juk kaip vegetarai skuba visiems aplink pranešti, kad jie nevalgo mėsos, taip ir mes visur skubam pareikšti savo nuomonę beveik apie viską. Nes laikome save baisiai socialiai atsakingais ir labai sąmoningais piliečiais.

Feisbukas piktinosi, kad jiems uždraus gerti vyną, o kaimo moterytės tuo tarpu pikdžiugiškai trynė rankas ir šnypštė – taip ir reikia tiems prasigėrusiems! Ir, žinoma, jos čia pirmiausia galvojo apie savo vyrus ir alkoholyje išmirkusius kaimynus, per kuriuos nėr gyvenimo. Virgis V. Kuprys

Politikai sugalvojo dar kažką uždrausti? Štai mes jau ir ūžiam, kad varžomos mūsų laisvės ir teisės. Bet žinote ką – dviem trečdaliams tokių „nuomonės reiškėjų“ iš tiesų net nerūpi, nes jie niekaip nėra susiję su aptariamu dalyku. Jiems tik reikia parodyti savo feisbuko draugams ar kaimynams ir bendradarbiams, kokie jie yra rūpestingi, aktyvūs ir sąmoningi. Ar jūs dar prisimenat, kai per paskutiniuosius rinkimus visas feisbukas šniokštė, jog jau šį kartą tai tikrai pagaliau išsirinksime „tuos“, t. y. partiją, kuri yra vakarietiška, pažangi ir pakankamai pajėgi Lietuvoje įvesti tvarką. O kas iš viso to išėjo?.. Šnipštas. Nes, pasirodo, ne feisbuko nuomonių reiškėjų balsai buvo skaičiuojami, o realūs balsavimo biuleteniai.

Arba pažiūrėkim į tą ažiotažą, kurį sukėlė paskutiniai alkoholio reklamos ir prekybos apribojimai. Kiek buvo pasipiktinimo ir purkštavimų! Kiek buvo dantų griežimo! Feisbukas piktinosi, kad jiems uždraus gerti vyną, o kaimo moterytės tuo tarpu pikdžiugiškai trynė rankas ir šnypštė – taip ir reikia tiems prasigėrusiems! Ir, žinoma, jos čia pirmiausia galvojo apie savo vyrus ir alkoholyje išmirkusius kaimynus, per kuriuos nėr gyvenimo.

Bet galiausiai turime štai ką: tie, kurie yra įpratę prie sekmadienio pietų išgerti taurę vyno, išmoko apsirūpinti juo iki 15 valandos. O tie, kurių gyslomis teka alkoholis, ir toliau geria kaip gėrę. Kitaip tariant, valdžios sprendimai, ko gero, alkoholio vartojimo Lietuvoje per daug nesumažino, bet iš kitos pusės – nei feisbuko teisuoliai ir asmeninių laisvių sergėtojai, nei tos vargšės kaimo moterytės realių rezultatų nepasiekė. Visi nuleido galvytes ir prisitaikė.

Tai štai apie ką aš kalbu – pasaulio teisuoliams nereikia kažko pasiekti, jiems reikia pačios kovos. Tai yra elementarus narciziškumas. Daugelis tų, kurie dar visai neseniai spjaudėsi ugnim dėl alkoholio, šiandien jau nusitvėrė naujos temos – miškų kirtimo. Jie kelia į feisbukus iškirstų miškų nuotraukas ir grąžo rankas. Jie piktinasi, nerimauja ir lieja tulžį komentaruose po straipsniais, nors daugumai, ko gero, šimtas metų nerūpėjo nei miškas, nei malkos. Jie ir grybukų mieliau važiuoja nusipirkti į Kalvarijų turgų, nes važiuoti grybauti į mišką jie tingi, ir bijo prisigaudyti erkių.

Vienas interneto šmaikštuolis ištraukė pluoštą statistikos ir parodė, kad nieko baisiai tragiško čia nevyksta – viskas paskaičiuota ir miškai Lietuvoje tikrai neišnyks tik dėl to, kad buvo iškirstas kažkoks plotelis Labanore. Aš nežinau, ar tai tiesa, bet aš ir apskritai neturiu nuomonės miškų klausimu, todėl tos nuomonės niekur ir nekišu. Bet man keista, kodėl interneto komentatoriai tos statistikos net nepastebi! Ar tie skaičiai tik iš piršto laužti?  

Ne, jiems paprasčiausiai nereikia, o kam? Jiems neįdomūs skaičiai. Jie tik nori parodyti, kokie yra susirūpinę.   

Žinot, šiais laikais tikrai sunku atsirinkti, kas yra tikra. Bet kurioj srity. Feisbuke visų merginų nuotraukos atrodo gražios, bet juk visi suprantame, kad realybėje taip nėra. Panašiai yra ir su mūsų nuomonėmis ir teisuoliškumu: mes visi norime atrodyti geresni, negu iš tikrųjų esame. Ir tai yra esminis Euroremono kartos bruožas. Taip mes bandome įtikinti save, kad ta mūsų nuomonė yra svarbi ir turi galios.

Bet iš tiesų svarbi ne nuomonė, o realūs nuveikti darbai. Svarbu ne įvaizdis, o turinys. Todėl dirbkite, broliai ir seserys. Kai visi dirbsime taip, kad rezultatai kalbės garsiau už mus – štai tada mūsų nuomonė tikrai taps svari ir reikalinga. Ir mums nebereikės vaidinti, kad esame geresni – mes iš tiesų būsime geresni.    

 

2 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kur veda kilnios idėjos?

Nuomonės
08:48 Lapkričio 16d. 2018
img

Aš nebežinau ką su jais daryti

Nuomonės
10:43 Lapkričio 07d. 2018
img

Skaitykite knygas, rimtai jums sakau

Nuomonės
09:56 Lapkričio 02d. 2018
img

Lietuviškoji „pažįstamų“ ekonomika

Nuomonės
10:10 Spalio 17d. 2018
img

Ar turčiai yra absoliutus blogis?

Nuomonės
11:18 Spalio 10d. 2018
img

Mūsų savivaldos ypatumai

Nuomonės
11:15 Rugsėjo 26d. 2018
img

Kad jį kur velniai, tą jūsų vėlavimą

Nuomonės
14:53 Rugsėjo 25d. 2018
img

Paskutinis šios kadencijos tarybos ruduo

Nuomonės
09:32 Rugsėjo 19d. 2018
img

Euroremonto kartos gyvenimo tiesos

Nuomonės
12:42 Rugsėjo 18d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!