NAUJIENOS

Visos kategorijos
Ar verta dalyvauti konkursuose?  / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar verta dalyvauti konkursuose?

Virgis KUPRYS - 08:36 Birželio 06d. 2018

Iš principo manau, kad blogų žmonių nebūna. Čia panašiai, kaip fizikoje nėra sąvokos „tamsa“: grynai techniškai žiūrint, turėtume sakyti „šviesos nebuvimas“. Taip ir su žmonėmis: jie gali būti neišprusę arba menkos savivertės, gali turėti problemų su emociniu raštingumu, gali stokoti socialinių įgūdžių arba tiesiog smirdėti, gali nešioti crocs‘us ar ugg‘us, bet iš esmės – nė vienas iš jų nėra blogas, nes...

Niekas neturi tikslo būti blogu. Su motinos pienu įsiurbiame siekį būti vis geresni ir geriausi, tik galbūt tą „gerumą“ ne visi vienodai suprantame ir skirtingai jo siekiame. Tad išeitų, kad žmogus yra toks, kokie yra jo tikslai. Ir jis (mums) tampa „blogas“ tada, kai jo tikslai nesutampa su mūsų tikslais. Ar pagaunate mintį?

Tarkime, kokiam labdaringam ar švietėjiškam renginukui aš ieškau atlikėjų, kurie sutiktų pakoncertuoti nemokamai. Tai tik idėjinis renginys, mažo biudžeto ir visa kita.

Keturios iš penkių grupių bus didžiai pasipiktinusios tokiu pasiūlymu ir ims svaidytis žaibais. Išvadins mane išnaudotoju ir praktiškai vergvaldžiu, nes juk jie yra muzikantai, jie – kūrėjai ir menininkai, ir jie nori gauti atlygį už savo darbą ir savo kūrybą. Ir aš juos visai suprantu: jų tikslas yra užsidirbti iš muzikos.

Bet mano tikslas yra surasti grupę, kuri pagros nemokamai, ir aš būtinai ją surasiu, nes visada atsiras tokių, kurie dar tik pradeda, kuriems reikia reklamos ir kurie nori tiesiog pasirodyti scenoje.

Žiūrint objektyviai – kas iš mūsų šioje situacijoje yra „blogas“? Aš, nes nenoriu mokėti, tos grupės, kurios atsisako groti ir grąžo rankas, ar tie jauni atlikėjai, kurie sutinka pasirodyti už ačiū ir tuo būdu mažina uždarbius kitiems muzikantams?

Nė vieni. Visos trys pusės tiesiog turi skirtingus tikslus, ir tie tikslai savaime nėra blogi. Jie tik nesutampa, nesiderina tarpusavyje.

Bet dar šiek tiek parutuliokime šitą situaciją, pakeiskime mūsų istorijoje vieną aplinkybę. Vietoj labdaringo ar edukacinio renginio padarykime jaunų atlikėjų konkursą. Šimtus kartų esu matęs, kaip tos grupės, kurios kaskart piktinasi pasiūlymais groti už dyką, be jokių kompleksų lenda groti į bet kurį alubarį, kai tik tas alubaris pasikabina užrašą „konkursas“.

Sakysite, kad konkursas – tai visai kas kita? Ten jus gali pastebėti, įvertinti, gal net kokį prizą laimėsite? Tai kad vargu, žinokit. Iš tiesų konkursą organizuojančio baro tikslas (kaip ir bet kokio verslo, beje) yra uždirbti kuo daugiau pinigų kuo mažesnėmis sąnaudomis. Ir jie puikiai žino, kad paskelbus apie konkursą jūs patys veržte veršitės pas juos pagroti. Nemokamai. O prizui, kurį jūs galbūt (bet tik galbūt) laimėsite, jie uždirbs iš tų žmonių, kurie ateis jūsų palaikyti. Kitaip tariant – jūs ir nemokamai užpildote vakaro programą, ir dar atsivedate savo žiūrovus, kurie didina konkurso organizatorių apyvartą.

Pasaulis sukasi tik dėl to, kad mes nuolat varžomės ir norime būti geresni už kitus, geresni už kažką. V. Kuprys

Iš tiesų sakau jums, konkursai jaunus žmones masina tartum medus, ir iš esmės mes gyvenam konkursų kultūroje. Kai dairausi aplinkui, nebematau muzikantų, kurie groja dėl to, kad negali negroti – vien konkursų dalyviai.

Mes nuolat vertiname, esame vertinami ir patys save pateikiame vertinimui. Pasaulis sukasi tik dėl to, kad mes nuolat varžomės ir norime būti geresni už kitus, geresni už kažką. Ir čia jau ne vien apie muziką kalbant.

Mūsų vaikai turi būti geriausi mokykloje, mūsų namas – prašmatniausias visoje gatvėje, o automobilis brangesnis bent jau už kaimyno. Nes jeigu negali perspjauti savo kaimyno ar artimo savo, tai ar skaitysis, kad gyvenai?

Prisipažinsiu, nelabai mėgstu konkursus. Kai dar mokiausi mokykloje, mane siųsdavo visur, kur tik įmanoma, ir aš mielai važiuodavau į visus tuos konkursus, nes – o kodėl gi ne, kai beveik visada parveždavau laurus savo mokyklai ir mokytojai už tai tik labiau mane mylėjo. Skaitovų (meninio skaitymo) ir visokie filologijos konkursai buvo mano arkliukas ir, man regis, net mano matematikos mokytoja (kurią visada labai gerbiau už tikro pedagogo vardo vertą laikyseną) džiaugdavosi mano pasiekimais, nors matematika, kai pagalvoji, juk nelabai ką bendro turi su poezija ir menais. Visi džiaugdavosi, tai ir man būdavo smagu.

Bet visgi viduje aš dažnai šaipydavausi iš tų konkursų, nes mačiau jų absurdiškumą. Kai viename konkurse komisija tave apšaukia „dieviškuoju“ (teisybės dėlei pasakykime, kad ne vienintelį mane, o su dar dviem bičais – su tokiu Audriumi Bružu ir dar su kitu, kurio vardo nebepamenu), o kitame už lygiai tą pačią programą grūmoja pirštu, nes skaitai ne „išliekamąją vertę“ turinčią poeziją (tais metais skaičiau Marčėną ir Ambrasą; o komisija sakė, kad reikia skaityti Brazdžionį. Tiesiai va taip ir pasakė), tai supranti, kad čia ne tavo talentas vertinamas ir ne menas. Objektyvių vertinimo kriterijų apskritai čia nėra – tu arba atitinki komisijos skonį, arba ne.

Taip, broliai ir seserys, mes visur lenktyniaujame, net ir ten, kur nėra sporto. Ir kai jūs einate į kokį konkursą, tai turėkite galvoje, kad komisija irgi lenktyniauja. Šmaikštumu – su kitais komisijos nariais, autoritetu – su konkurso dalyviais ir velniaižin dar kuo – su pačiais savimi.

Kai veržiatės į įvairius muzikinius televizijos šou, tai ko iš jų tikitės? Kad jie pavers jus žvaigždėmis? Kad pridės jums talento ir charizmos? Realybė yra tokia, kad pagrindinės žvaigždės bet kuriame realybės šou visada yra komisija, bet ne jūs. Jūs pasirodysite, jie komentuos, laidys juokelius, peiks jus arba aukštins. Jūs kurį laiką turėsite gerą dozę dėmesio, bet jau po metų, kai prasidės naujas sezonas, komisija komentuos ir vertins jau kitus, o jūs jau būsite nelabai kam įdomūs. Juk niekas nebeprisimena, kas laimėjo antruosius „Lietuvos Talentus“ arba penktąjį „Kelio į Žvaigždes“ sezoną, tiesa?

Bet juk yra ir tokių, kurie per konkursus ir TV projektus išpopuliarėjo, sakysite jūs. Taip, nesiginčysiu – yra išimčių, kaip ir visur. Tarp sveikos gyvensenos propaguotojų irgi pasitaiko tokių, kurie ne tik visiems giriasi savo sveikuoliškumu, bet ir iš tikrųjų gyvena taip, kaip sako. O tarp kelionių mėgėjų atsiranda tokių, kurie važiuoja į pasaulio kraštą pažinti svetimą kultūrą, o ne tik nusifotografuoti instagramui ir facebookui. Bet manau, kad visi jie turi vieną bendrą bruožą, kuriuo skiriasi nuo kitų: pirmiausiai jie mėgaujasi tuo, ką daro. Jiems tai tikrai nuoširdžiai patinka.

Kai tu tikrai mėgsti tai, ką darai, tau nebereikia įvertinimo. Tau nereikia, kad kažkas patapšnotų per petį ir pasakytų, kad tu šaunuolis, nes tavo veikla jau savaime yra tavo atpildas ir tavo tikslas. Ir kai tave vis tiek bando vertinti ar lyginti su kažkuo (o taip visada bus, kaipgi!), tai labai gerai matosi, kad tas kritikas, tas visuomeniniais pagrindais dirbantis „komisijos narys“ pirmiausiai kalba ne apie tave ir tavo darbą, o apie savo išmanymą, parodo savo ribas.

Mes visur lenktyniaujame, net ir ten, kur nėra sporto. Ir kai jūs einate į kokį konkursą, tai turėkite galvoje, kad komisija irgi lenktyniauja. V. Kuprys

Nes šitame gyvenimo konkurse nėra objektyvių vertinimo kriterijų: tik kažkoks keistas žurnalinės psichologijos, liaudies medicinos, horoskopų ir coelhiškos filosofijos nuotrupų lydinys, kintantis priklausomai nuo noro ir oro sąlygų. Kažkodėl vis taip išeina, kad tuos savo kriterijus mes visada taikome tik kitiems, bet niekada – sau. Žinote, kaip tie vairuotojai, kurie amžinai visus keikia: kol jie sėdi prie vairo, keiksnoja pėsčiuosius, kad ne vietoje eina per gatvę, kad nesidairo ar kad velkasi lėtai. Bet kai patys bet kur numetę mašiną šoka tiesiai į gatvę, tai tada jau blogi vairuotojai, kad negali praleisti, neturi kantrybės.

Iš esmės jie nėra blogi žmonės, sutikite. Jie tik turi savo tikslus (ir neturi kantrybės). O kad jų tikslai nesutampa su mūsų tikslais, kad jų vertinimo kriterijai ir taisyklės taikomi visiems kitiems, bet ne jiems patiems, tai čia jau kita kalba. Nesmerkime jų ir neteiskime, kad ir mūsų neteistų.

O dar geriau – užsiimkime tuo, kuo norime užsiimti. Pasaulyje, kur visi stengiasi būti geresni ir geriausi, norėkime būti kitokie.

Būkite savimi, ramybės jūsų namams. Ir nepamirškite prieš miegą išgerti stiklinę šilto virinto pieno.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!