NAUJIENOS

Visos kategorijos
Menotyrininkė Gabija Surdokaitė-Vitienė rytoj Paberžėje pristatys knygą „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Į Tėvo Stanislovo „saugotuves“ atvedė pati Apvaizda

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 07:53 Birželio 26d. 2020

Sekmadienį dvasinės atgaivos išsiilgusius kraštiečius ir rajono svečius suburs septintus metus Paberžėje rengiamas Tarptautinis muzikos festivalis, skirtas sielų gydytoju jautriai vadinamo Tėvo Stanislovo atminimui. Pirmąjį festivalio renginį 17 val. pradės šventos mišios. 18 val. susirinkusieji klausysis specialiai 15-osioms Tėvo Stanislovo mirties metinėms parengtos koncertinės programos „Tėveli, Jūs vis dar su mumis“. Čia pasirodys dainininkas Liudas Mikalauskas, pianistė Beata Vingraitė ir Česlovo Sasnausko kamerinis choras. Po koncerto festivalio svečių laukia pažintis su šiais metais Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo išleista knyga „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“. Knygos autorė menotyrininkė Gabija SURDOKAITĖ-VITIENĖ „Rinkos aikštės“ skaitytojus pirmuosius pakvietė į išskirtinę kelionę po Tėvo Stanislovo sukauptus lobynus.

– Gabija, kėdainiečiams Tėvo Stanislovo atminimas ypač brangus, tad kraštiečiai labai džiaugiasi ir su nekantrumu laukia Jūsų knygos „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“ pristatymo. Papasakokite, kaip ši tema atsidūrė Jūsų dėmesio lauke?

– Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad mano mokslinių interesų, tyrimų dėmesio centre yra istorinės tekstilės tyrimai. Šia tema užsiimu ne vienus metus. O su Tėvo Stanislovo kolekcija susidūriau, matyt, Apvaizdos valia. Visų pirma, dėl šio projekto pradžios, knygos pasirodymo mes turime būti dėkingi vienai su Kėdainiais ar Kėdainių rajonu visiškai nesusijusiai labai šauniai moteriai, tautodailininkei, margučių meistrei Audronei Lampickienei iš Alytaus. Jai besilankant Paberžėje ir bekalbant su Paberžės saugotoja ir puoselėtoja Regina Galvanauskiene kilo mintis, kad reiktų šį rinkinį publikuoti. Tiesą sakant, tuomet Regina labai skeptiškai pažiūrėjo į Audronės mintis, nes, kaip Paberžės saugotoja pati tuomet pastebėjo, kad „Tokių sakančių ir galvojančių čia daug būna“. Tačiau būtent A. Lampickienė ne tik pagalvojo, bet ir „užkūrė pirtį“. Ji susisiekė su Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo valdytoju Leonardu Šablinsku, aplinkiniais keliais ji susiekė ir su manimi. Taip prasidėjo mūsų visų bendra kelionė, trukusi penkerius metus.

Dar reikia pasakyti, kad tuo metu aš dirbau ne tik Lietuvos kultūros tyrimų institute, bet ir Kultūros paveldo centre paminklosaugininke. Kaip tik 2015 m. mums buvo pavesta patikslinti duomenis ir sutvarkyti dokumentus Paberžėje Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registre esančių objektų. Iš Tėvo Stanislovo surinkto rinkinio į Kultūros paveldo registrą įtrauktas 81 Paberžės objektas (72 arnotai ir 9 dalmatikos) ir 3 Dotnuvos arnotai. Taigi šių dviejų skirtingų kelių susikirtimas ir lėmė, kad per palyginus trumpą laiką mes galėjome aprašyti, ištirti, nufotografuoti tiek daug objektų ir surašyti visas jų metrikas.

Visgi tenka paminėti, kad nepaisant Tėvo Stanislovo asmenybės svarbos, jo atminimo, šios knygos rengimas ir leidyba vyko labai sunkiai. Tik antrą kartą pateikę paraišką Lietuvos kultūros tarybai, mes gavome finansavimą ekspedicijoms, t. y. pirminiam rinkinio fiksavimui ir fotografavimui. O dabar net negaliu suskaičiuoti, kiek kartų rašėme paraiškas pačios knygos leidybai, minėti A. Lampickienė ir L. Šablinskas privačių rėmėjų ieškojo po visą Lietuvą. Net ir 2018 m., paskelbus Tėvo Stanislovo minėtinus metus, mums reikalingos knygai išleisti sumos nepavyko gauti. Labai norėjome, kad ši knyga pasirodytų Tėvo Stanislovo 100-ųjų gimimo metinių minėjimui. Tik 2019 m. dalinį finansavimą gavome iš Kultūros paveldo departamento ir pavyko surinkti pakankamai privačių asmenų ir įmonių paramos. Prie knygos išleidimo prisidėjo Šiaurės, Pietų Lietuvos įmonės, paprasti, eiliniai įvairių rajonų, o tarp jų ir Kėdainių rajono žmonės, kurie aukojo po kelis, keliolika ar keliasdešimt eurų. Esu labai visiems, kurie parėmė šį leidinį, dėkinga, nes, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo.

Kaip pasakoja knygos autorė, iš Tėvo Stanislovo pasisakymų žinoma, kad jis savo sukauptus rinkinius dažniau vadindavo ne kolekcijomis, o saugotuvėmis. Žodis „kolekcija“ jam buvo kaip keiksmažodis, o „saugotuvė“, jo supratimu, parodo pagrindinį jo tikslą – išsaugoti ir suprasti, kokį palikimą mes turime ir ko jis vertas.– Pasidalinkite, kaip šiam leidiniui rinkote medžiagą?

– Šios knygos objektas – siuvinėta liturginė tekstilė iš Tėvo Stanislovo rinkinio. Toks objektas, o kartu ir knygos turinys, atsirado neatsitiktinai. Į Paberžę ir Dotnuvą buvo surengtos šešios ekspedicijos. 2015 m. gegužės 28–29 d., birželio 2–5, 10–11 ir 17–19 d. čia dirbta kartu su Kultūros paveldo centro kolegėmis (Svetlana Poligiene, Asta Giniūniene) ir šios įstaigos fotografu Aloyzu Petrašiūnu (1950–2018). Tų pačių metų birželio 29 d.–liepos 3 d. ir rugsėjo 14–18 d. dirbta tik Paberžėje (be manęs dalyvavo Audronė Lampickienė, Adomas Vitas, fotografas Arūnas Baltėnas). Dėl itin didelės liturginių rūbų rinkinio apimties 2015 m. buvo aprašyta tik 900 objektų (dalis stulų ir visas manipulų, bursų bei palių rinkinys neinventorizuoti pritrūkus laiko ir lėšų). Taigi Tėvo Stanislovo rinkinio dydis prilygsta vidutinio muziejaus fonduose saugomos tekstilės kolekcijai, todėl esant tokiam rūbų ir jų priklausinių skaičiui, sankaupos ištyrimas reikalauja ne vienų ir ne kelerių metų darbo. Po ilgų 2015 m. birželio 29 d.–liepos 3 d. ekspedicijos dalyvių svarstymų, nutarta išskirti dvi grupes audinių, kurie dekoruoti skirtingais būdais (austiniais ir siuvinėtais raštais) ir tokio skirstymo pagrindu tyrinėti tik siuvinėtus liturginius rūbus ir reikmenis.

Tai jau antroji knyga apie šio kunigo surinktas „senienas“ (tiksliau, jų dalį). 2006 m. išleista knyga apie Paberžės procesijų žibintų rinkinį.
Tėvo Stanislovo sukauptas rinkinys leidžia išsamiai ir patraukliai pristatyti siuvinėtos liturginės tekstilės raidą nuo XVIII a. IV ketv. iki XX a. 7–8 dešimtmečio. Šioje knygoje apie siuvinėtą liturginę tekstilę pasakojimas konstruojamas kitaip negu anksčiau minėtame kunigo surinktų procesijų žibintų kataloge. Čia siuvinėti objektai pristatomi pasitelkus rinkinio istoriją, objektų kilmę, siuvinėjimo raidą, siuvinėtojus (dvarus, liturginių reikmenų dirbtuves, pavienius asmenis), technikas, meninius stilius, ornamentiką, kitų šalių įtakas ir vietinės tradicijos susiformavimą, tačiau patys objektai plačiai ir smulkiai neaprašomi, kaip įprasta kataloginio pobūdžio leidiniuose. Norėjau skaitytoją supažindinti ne tik su pačiais Tėvo Stanislovo surinktos liturginės tekstilės objektais, bet ir plačiau papasakoti apie kiekvieno jų sukūrimo laikmečio ypatybes: stiliaus, siuvinėjimo technikų, ornamentikos kaitą. Juk kaip tik tokios informacijos skaitytojas neras kitose publikacijose. Atsisakydama kataloginio daiktų aprašinėjimo principo galėjau pateikti ne fragmentuotą, pabirą, o susistemintą, daug platesnę ir išsamią informaciją apie siuvinėjimo amato istoriją, meninės raiškos panašumus ir skirtumus Europoje ir Lietuvoje, kiekvieno iš tų publikuojamų objektų kilmės, puošybos, siuvinėjimo technikų pasirinkimo priežastis, veiksnius, aplinkybes.

Tėvo Stanislovo liturginių rūbų rinkinys yra pats didžiausias Lietuvoje.Knygoje publikuotų objektų metrikose apie juos pateikiama pagrindinė informacija, t. y. įvardijamos liturginį rūbą pagaminusios dirbtuvės ar asmuo, pagaminimo, sukūrimo vieta, sukūrimo ar/ir persiuvimo, taisymo laikas, naudotos medžiagos, audiniai, siuvinėjimo technikos. Nežinant liturginį rūbą ar kitą liturginės tekstilės reikmenį pasiuvusios, siuvinėjusios dirbtuvės ar asmens, ši informacija praleidžiama. Dažnai pasitaiko, kad tas pats rūbas ar liturginis reikmuo yra pasiūtas ir dekoruotas iš skirtingo laikotarpio ir skirtingų technikų audinių, naudotų siuvinėjimo medžiagų, pasitelktų siuvinėjimo technikų. Tokiu atveju objekto metrikoje yra nurodoma visa informacija: sukūrimo ir persiuvimo, taisymo laikas, naudotos medžiagos ir technikos, o skliausteliuose patikslinama, apie kurią liturginio rūbo ar kito reikmens dalį rašoma. Be pagrindinių techninių duomenų, metrikų pabaigoje pateikiami objektų matmenys (jie visi knygoje nurodyti centimetrais), aptikti įrašai ir nustatyta (galima) pirminė kilmės vieta.

Tėvas Stanislovas liturginių rūbų kilmės nefiksavo, tačiau dažnam svečiui iš atminties galėjo papasakoti, iš kurios parapijos kuris rūbas pas jį atkeliavo. Su jo išėjimu ši informacija buvo prarasta. Pagal senąją Lietuvos SSR respublikinės ir vietinės reikšmės dailės paminklų kartoteką, liudininkų pasakojimus, archyvines nuotraukas ir įrašus ant liturginių rūbų pavyko nustatyti, kad Paberžėje saugomi arnotai yra iš Kauno Šančių, Šalčininkų, Siesikų, Vėžaičių, Surviliškio, Platelių, Kuršėnų, Sedos bažnyčių.

– Gabija, kuo svarbi Tėvo Stanislovo sukaupta siuvinėtų liturginių rūbų kolekcija?

– Tėvo Stanislovo liturginių rūbų rinkinys yra pats didžiausias Lietuvoje. Beje, iš Tėvo Stanislovo pasisakymų žinome, kad jis savo sukauptus rinkinius dažniau vadindavo ne kolekcijomis, o saugotuvėmis. Žodis „kolekcija“ jam buvo kaip keiksmažodis, o „saugotuvė“, jo supratimu, parodo pagrindinį jo tikslą – išsaugoti ir suprasti, kokį palikimą mes turime ir ko jis vertas. Taigi iš pagarbos įžymiajam kunigui šioje knygoje vengiau žodžio „kolekcija“, o naudojau artimos prasmės terminus „sankaupa“ ar „rinkinys“, juolab kad pats kunigas nebuvo toks kolekcininkas kaip mes suvokiame šį pomėgį. Jis net pačiame menkiausiame daikte įžvelgdavo žmogaus gyvasties ir jo kūrybingumo pėdsakų, sakydavo, kad jam gieda kiekviena apšiurusi stula.

Paberžės ir Dotnuvos siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys iš esmės atspindi mūsų Lietuvos bažnyčiose esamą situaciją. Absoliuti dauguma joje saugomų įvairiomis siuvinėjimo technikomis puoštų liturginių rūbų radosi XIX–XX a., kuomet XIX a. pramoninė revoliucija sudarė sąlygas taip atpiginti audinius ir liturginius apdarus, kad juos galėjo įgyti ir mažesnes pajamas ir galimybes turintys tikintieji (pavyzdžiui, turtingesni valstiečiai ar visas kaimas).

Tėvas Stanislovas nebuvo toks kolekcininkas kaip mes suvokiame šį pomėgį. Jis net pačiame menkiausiame daikte įžvelgdavo žmogaus gyvasties ir jo kūrybingumo pėdsakų, sakydavo, kad jam gieda kiekviena apšiurusi stula. G. Surdokaitė-Vitienė

Rašant šią knygą, Tėvo Stanislovo rinkinio pažinimas parodė, kad dailusis siuvinėjimas yra iki šiol Lietuvoje mažiau tirta taikomosios dailės rūšis, nežinoma jos raida, paplitimas, kitų kraštų meno įtaka ir vietos specifika, jos kaita, transformacijos ir lokalios interpretacijos. Dėl šių priežasčių Paberžės ir Dotnuvos rinkinio analizė išsivystė į didesnį atskirą ir savarankišką tyrimą „Liturginės tekstilės paveldas Lietuvoje: meninio siuvinėjimo raida ir ypatumai XVII a.–1915 m.“.

Taigi Tėvo Stanislovo siuvinėtų liturginių rūbų rinkinio pažinimas virto gilesniu žvilgsniu į tokių dirbinių istoriją ir raidą.

– Kaip iškilusis dvasininkas kaupė šią kolekciją? Galbūt teko sužinoti stipriai sužavėjusių istorijų? Kas Jums, kaip menotyrininkei, gniaužė kvapą ruošiant šią knygą?

– Kun. Dobrovolskio „senienų muziejėlis“ buvo žinomas nuo pat pradžios, tačiau liturginius rūbus jis aktyviau pradėjo rinkti tik XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje. Tėvui Stanislovui atvykus į Paberžę, parapijos pastatuose gyveno kolūkio sukelti žmonės: svirne buvo įsikūrusios dvi, o klebonijoje – penkios šeimos. 1979 m. svirnas galutinai perėjo klebono žinion. Iš pradžių čia buvo įrengta malkinė, atskiroje erdvėje apnakvindinami svečiai, o laikui bėgant svirnelį „okupavo“ bažnytiniai rūbai. 1984 m. čia buvo sutalpinta visa tuometinė Tėvo Stanislovo surinkta kolekcija. Ir kaip tik atsirado šis svirnelis, jis pasijuto drąsesniu ir ėmė rinkti rūbus labai aktyviai. Liturginiai rūbai buvo renkami lankant kitas bažnyčias. Kunigas yra minėjęs, kad Lietuvoje buvo aplankęs 150 parapijų, iš kurių ir vežėsi rūbus. Kartais rūbų perduodavo ar atveždavo pažįstami dvasininkai, kurie žinojo apie Tėvo Stanislovo pomėgį rinkti senus nebenaudojamus praeities liudininkus. Tačiau didžioji šių rūbų dalis tapo nebenaudojama, nes po II Vatikano Susirinkimo, jau XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmečio pradžioje, Lietuvoje radosi naujų, vadinamojo gotikinio kirpimo arnotų ir kapų, kurie labiau atitiko naująją Katalikų bažnyčios mokymo kryptį.

Man su tokiu kiekiu objektų dirbti teko pirmą kartą. Pradžioje kvapą užgniaužia kiekis, o paskui, giliai įkvėpus, kažkaip po truputį darbas įvyksta. Manyčiau, kad svarbiausia tokiam darbe neskubėti ir eiti mažais žingsneliais, tada pavyksta padaryti gerokai daugiau ir neabejotinai geriau.

– Kokie kolekcijos eksponatai patys išskirtiniausi?

– Knygoje publikuota 293 vienetai siuvinėtų liturginių reikmenų, iš kurių – 111 arnotų, 21 kapa, 3 dalmatikos, 98 stulos, 7 procesijų vėliavos, 8 antepedijai, 1 umbrakulis, 11 varpelių juostos. Ypač vertingi 28 krepšelių viatikinėms rinkinys ir unikalus siuvinėtas aukų rinkimo maišelis, kurių pavyzdžiai mūsų bažnyčiose sutinkami itin retai. Man pačiai, kaip mokslininkei, dailės istorikei ir senosios tekstilės tyrinėtojai labai džiugu buvo čia rasti minėtą aukų rinkimo krepšelį, du XVII a. siuvinėtus krepšelius viatikinėms, XVII a. arnotą ir nemažą skaičių XVIII a. IV ketv.–XIX a. I ketv. vadinamojo klasicistinio stiliaus siuvinėjimo pavyzdžių, kurie yra rečiau sutinkami. Krepšelių viatikinėms dekoras būdingas „gėlių barokui“, jie puošti gvazdikų ir tulpių žiedais. XVII a. II pusės arnotas, paimtas iš Dotnuvos bažnyčios, kiek išsiskiria iš bendro XVII a. siuvinėtos liturginės tekstilės konteksto. Jo šonai pasiūti iš itališko šilkinio brokato, o kolonos siuvinėtos margutės, „šimtalapės“ rožės, katilėlių ir gvazdikų žiedais. Būtent kolonoje siuvinėto augalinio ornamento pateikimo būdas yra retai pastebimas šio laikotarpio siuviniuose: XVII a. įprastesnės buvo stambių proporcijų ir raporto stilizuotų augalų šakelių riestės su dideliais gėlių motyvais, o tokia tvarkinga, geometrinė ornamento komponavimo tvarka XVII a. praktiškai nebūdinga.

Tėvas Stanislovas nebuvo toks kolekcininkas kaip mes suvokiame šį pomėgį. Jis net pačiame menkiausiame daikte įžvelgdavo žmogaus gyvasties ir jo kūrybingumo pėdsakų, sakydavo, kad jam gieda kiekviena apšiurusi stula. G. Surdokaitė-Vitienė

– Gabija, ar Jums teko pažinoti šių įspūdingų „saugotuvių“ puoselėtoją Tėvą Stanislovą?

– Tėvą Stanislovą „pažinojau“ tiktai iš jo pasisakymų, interviu, knygų. Pirmą kartą Paberžėje apsilankiau 2004 m., buvau ir 2005 m. ankstyvą pavasarį, tačiau Tėvas Stanislovas tuo metu jau sunkiai sirgo ir man nesinorėjo trikdyti šį žmogų. Kaip tik nuo 2004 m. aš rinkau medžiagą savo disertacijai ir tyrinėjau Susimąsčiusio Kristaus-Rūpintojėlio atvaizdo raidą ir sampratos kaitą. Kaip žinote, kun. Dobrovolskis buvo vienas iš tų kunigų, kuris sovietmečiu labai aktyviai platino liaudies meistrų išdrožtas Rūpintojėlio skulptūrėles. Vėliau rašydama knygą šiuo klausimu panaudojau iš kitų šaltinių surinktą medžiagą ir kiek gaila, kad per vėlai susidomėjau Rūpintojėlio tema ir negalėjau tiesiogiai užduoti rūpimų klausimų ir išgirsti Tėvo Stanislovo mintis.

O rašant knygą apie jo surinktus siuvinėtus liturginis rūbus, teko giliau pasidomėti kunigo veikla, todėl dabar turiu tokį kiek ambivalentišką įspūdį apie šį asmenį. Iš vienos pusės jis man labai „tvirto stuburo“, jautrios sielos intelektualas, padaręs milžinišką ir teigiamą įtaką daugybei žmonių, o iš kitos pusės aš niekaip negaliu suprasti kai kurių jo poelgių ar pasisakymų, kurie atrodytų nedera su jo asmenine istorija. Pavyzdžiui, kodėl jis vienintelis iš dvasininkų dalyvavo Lietuvos ateities forumo veikloje. Kol kas nesistengiu kažkaip vienaip ar kitaip to vertinti. Tiesiog man patinka galvoti, kad ir Tėvas Stanislovas buvo tik žmogus.

– Šį birželį sukaks 15 metų, kai Tėvo Stanislovo nebėra su mumis. Vis tik jo atminimas, puoselėtos vertybės bei dvasinės idėjos iki šiol gyvos daugelio jį pažinojusiųjų mintyse bei širdyse. Kaip manote, kodėl iki pat dabar žmonės gausiai lanko šio dvasininko taip stipriai mylėtą Paberžę? Kokį stebuklą jis išeidamas čia paliko?

– Man labai sunku atsakyti į šį klausimą, tačiau aš manau, kad Paberžė turi kelis svarbius dėmenis savo populiarumui. Pirma, kaip jūs minėjote, ji turi Tėvo Stanislovo asmenybę ir jo atminimą. Antra, 1863 m. sukilimą ir kun. Antaną Mackevičių. Trečia, neįtikėtinai patrauklią, jaukią bažnytėlę, ir ketvirta, svarbiausia, – ypatingą gydančią aurą. Paberžė nuramina ir gydo. Šioje vietoje kažkokiu neįtikėtinu būdu širdyje nurimsta visos audros. Tai esu patyrusi vos keliose Lietuvos vietose, važinėdama ekspedicijose po įvairias bažnyčias. Manau, Paberžė savo tyla ir ramybe po lagerių atgaivino ir Tėvą Stanislovą.

– Dėkoju, Gabija, už pokalbį. Tikiu, jog šios knygos pristatymas rytoj Paberžėje prikaustys klausytojų dėmesį.

2 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Pandemija pakoregavo Kėdainių miesto šventes ir festivalius

Koja kojon su šiandiena
11:29 Birželio 30d. 2020
img

Santuokų karalius Kėdainiuose – rugpjūtis

Koja kojon su šiandiena
09:36 Birželio 29d. 2020
img

Knygų pristatyme – netikėtos įdomybės

Koja kojon su šiandiena
16:02 Birželio 23d. 2020
img

Dėl pandemijos 55 proc. lietuvių finansinė situacija tapo prastesnė

Koja kojon su šiandiena
14:00 Birželio 18d. 2020
img

Kaip interneto amžiuje spaudai išlikti patraukliai?

Koja kojon su šiandiena
14:11 Gegužės 29d. 2020
img

Ar esame pasiruošę įsileisti „Zero waste“ į savo namus?

Koja kojon su šiandiena
13:56 Balandžio 23d. 2020
img

Interneto memai – kokia tai saviraiškos forma?

Koja kojon su šiandiena
15:16 Balandžio 15d. 2020
img

Sportininkės rinko šiukšles Babėnų šile

Koja kojon su šiandiena
13:54 Balandžio 02d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!