NAUJIENOS

Visos kategorijos
Štai prie šio Žemaitės g. 10-ojo namo, kaip teigia jau amžinąjį atilsį moters artimieji, serganti moteris galimai buvo palikta likimo valiai.  / Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Mirusiosios artimieji pasiklydo tarp tiesos paieškų

Eglė KUKTIENĖ - 11:30 Gruodžio 07d. 2017

Šį kartą pasakosime tokią istoriją, kurioje kiekvienas turi savo tiesą, o kas teisus, lieka spręsti skaitytojui...

Bet apie viską iš pradžių.

Bandė grąžinti į tinkamą kelią

O visa ši paini ir liūdna istorija prasidėjo taip pat gana liūdnai – į mus kreipėsi kraštietė Vilija, kurios sesuo Irena J., jau Amžinąjį Atilsį, niekada negyveno pagal visuotinai priimtas visuomenei naudingo žmogaus dogmas.

„Turėjau seserį. Ji buvo asociali. Ji gėrė, ir gėrė, tiesą sakant, ko gero, beveik visą savo gyvenimą. Buvo laikas, kai ji neturėjo paso, neturėjo kur gyventi, vienu metu buvo apskritai pradingusi, teko jos ieškoti su policija. Ją policija tuomet rado, tačiau po to toji sesuo mane dar iškoliojo, esą kokio galo aš iš jos žvaigždę padariau. Tačiau kad ir kaip bebūtų, ji vis tiek man rūpėjo“, – nelengvą istoriją pasakoti pradeda Vilija.

Moteris sako, kad jos sesuo vis susirasdavo šiokį tokį darbą, gaudavo pajamų, tačiau sulaukus pensinio amžiaus situacija apsivertė aukštyn kojomis. Reikėjo dokumentų tam, kad Irena nors tą pačią mažiausią pensiją gautų, kad gyventi turėtų kur.

„Atėjo jai pensinis amžius, na ir tam, kad ji gautų bent kažkokius pinigėlius aš kartu su dukterėčia Asta sutvarkėme jai dokumentus, padarėme pasą, ėmėme tvarkyti dokumentus, kad ji socialinį būstą gautų. Dukterėčia Asta kreipėsi į savivaldybės Socialinės paramos skyrių, klausdama, ką daryti. Jai buvo pasakyta kreiptis į Bendruomenės socialinį centrą, o jie ja pasirūpins. Mums reikėjo užtikrinti darbuotojams galimybę patekti į jos būstą, buvo pasakyta, kad kai Irena grįš iš Kauno klinikų, nuo tada ja rūpintis pradės tas centras.

Tai aš nuvažiavau į tą centrą su dokumentais, padalinio vadovei pasakiau, kad atiduodu seserį į jų rankas, nes aš neturiu jėgų ja rūpintis.

O sesuo vėliau gavo tą socialinį būstą Žemaitės g. 10-ajame name gegužės mėnesį, tačiau jį gavus, toks tarsi sutapimas, jos sveikata labai suprastėjo“, – pasakojo Vilija.

Vilija neslepia nuoskaudos dėl savo mirusios sesers. Klausimų daugiau negu atsakymų, o tikroji tiesa kažin ar jau kada beišaiškės./ G. Minelgaitės-Dautoės nuotr.Pakirto liga

Greičiausiai nieko nuostabaus, kad ilgus metus gėrusią ir rūkusią moterį pakirto liga.

„Tame name mano sesuo prižiūrėjo vieną moterį, kuri ant patalo gulėjo. Šiaip, kiek aš nuvažiuodavau pas seserį, niekada ji man nesiskųsdavo savo sveikata, tačiau vieną dieną toji jos slaugoma kaimynė man paskambino. Pasakė, kad Irenai kažkas negerai – ji vos paeina, vemia krauju.

Vėliau ją nuvežė į ligoninę, į Kauno klinikas. Jai buvo plaučiuose kraujo krešulys, kuris bet kuriuo metu galėjo atitrūkti, be to, rado skrandyje opą. Na, palaikė ją tris dienas ten ir paleido namo, tačiau vėliau čia, Kėdainiuose, jai atsisakė plaučiai, ir ji vėl grįžo į klinikas. Klinikose ją apžiūrėjęs gydytojas man jau tiesiogiai skambino ir sakė, kad reikia akis į akį susitikti. Jau supratau, kad kažkas yra stipriai negerai“, – pasakoja Vilija.

Moteris sakosi savo seserį kiek galėjusi, tiek Kaune lankiusi. Tačiau pačiai striuka su pinigais, taigi ir tos materialios pagalbos buvo ne per daugiausiai.

„Galų gale kartą aš su ja susiskambinusi telefonu supratau, kad ji nusišneka. Aiškino man, kad ji dirba mėsos kombinate, kad ji paguldyta tyrimams ir kad jos niekas neišleidžia... Iš karto gydytojui paskambinau, pasakiau, kad taip viskas vyksta, o pati vėliau nuvykusi paėmiau jos buto raktus, kad ji jų kur nenudaigotų“, – kalbėjo Vilija.

Moteris kartu su dukterėčia Asta svarstė, kad galimai Irena tiesiog įkyrėjo Kauno medikams.

„Ji ten sugalvojo palatoj rūkyti. Na plaikstėsi, gal tiems medikams pabodo, ir sugalvojo jie ją išsiųsti į Kėdainius. Ji buvo stiprus ligonis, ir ją turėjo vežti į slaugą“, – kalbėjo Asta.

Lemtinga popietė

Nei Vilija, nei Asta tiksliai nežino, kas ir kodėl konkrečiai buvo nuspręsta Kauno klinikose dėl jų sesers. Ar vežti ją į Kėdainių ligoninės slaugos skyrių, ar tiesiai namo, tačiau faktas tas, kad sesuo iš klinikų buvo išrašyta.

„Irena buvo sunkus ligonis. Klinikose su deguonies vamzdeliais gulėjo, po savimi gamtinius reikalus atlikdavo... Tai mes net neabejojom, kad ją į medikų rankas turi perduoti. Tačiau viskas baigėsi taip, kad iš Kauno klinikų ją tokią prie namo parvežė kažkoks socializacijos centro vairuotojas, vienas atvažiavęs, ir paliko ją lauke prie laiptinės. Spalio 31 dieną. Lauke šalta, vėjas.

Tai mes nežinom, ar jis pats ją pasodino, ar ji pati atsisėdo – bet esmė ta, kad ji nepastovėjo, nepaėjo. Ją paliko ten su naktinukais, tapkytėm ir striuke, po kaklu tik užsegta.

Mums kaimynai pranešė, kad Irena lauke prie laiptinės sėdi. Iš Bendruomenės socialinio centro mes negavome jokios informacijos“, – pasakojo Asta.

„Toks vėjas buvo, taip šalta. Aš atvažiavau su raktais, bevažiuodama iškviečiau greitąją. Atvažiavau, vaizdas: sesuo sėdi ant žemės, atvažiavusi greitoji, felčerė su kažkuo telefonu kalbasi. Ji mane pamato ir sako – na viskas, mes nebereikalingi čia. Aš jai ir sakau – o kur man ją dėti? O felčerė man atgal – o kur mes ją dėsim?

Sesuo ketvirtame aukšte gyveno, stamboka buvo, sakau – kaip man ją užvesti? Ir mačiau, kad ekipažo vairuotojas pasiėmė pirštines, apsimovė jas, ir pradėjo eiti link manęs – lyg norėdamas padėti. O felčerė pasakė man, kad ji tikrai nepadės, apsisuko ir įsėdo į mašiną, o vairuotojui neliko nieko kito, kaip ją parvežti atgal. Mane va taip ir paliko. Skambinau į tą Bendruomenės socialinį centrą – jie man sakė vestis seserį namo. 

Aš kaukiau prie to namo iš nevilties tiesiog, bet kažkaip šiaip ne taip abi užlipome namo...“ – verkdama pasakoja Vilija.

Ji tikina, kad seserimi jai padėjo rūpintis ir dukterėčia Asta, tačiau nepaisant jų pastangų, Irena po kelių dienų mirė.

Žmogiškumas – tik laidojimo namuose?

Abi moterys sutartinai sakosi pagalbos ir žmogiškumo sulaukusios tik iš laidojimo namų „Saulėlydžio namai“.

Pasidarė panašu, kad pas mus rūpi žmogus tol, kol moka mokesčius. Kai žmogus sergantis sėdi gatvėje, visiems atrodo normalu. Norėčiau pažiūrėti tam žmogui, kuris paliko ją kieme, į akis. Paklausti, ar jis žino, kad po savaitės moteris numirė. Jis prieš mirtį žmogų kieme paliko kaip šunį. Asta

„Argi ne paradoksalu, kad gyvam žmogui esant pagalbos nebuvo, o tik mirus sulaukėm padoraus elgesio, žmogiško elgesio? Šioje istorijoje vienintelis žmogus buvo Vaidotas Avižius, kuris žmogiškai elgėsi, padėjo kuo tik galėjo, palaikė mus morališkai.

Pasidarė panašu, kad pas mus rūpi žmogus tol, kol moka mokesčius. Kai žmogus sergantis sėdi gatvėje, visiems atrodo normalu. Norėčiau pažiūrėti tam žmogui, kuris paliko ją kieme, į akis. Paklausti, ar jis žino, kad po savaitės moteris numirė. Jis prieš mirtį žmogų kieme paliko kaip šunį“, – skaudžios patirties prisiminimų genamos kalbėjo moterys.

Padėjo, nors neprivalėjo

O štai ir kita medalio pusė. Kėdainių bendruomenės socialinio centro darbuotojai pasakoja kitokią visos šios istorijos versiją, kuri priverčia susimąstyti – tai kaip gi buvo iš tiesų?

Centro direktorė Rūta Kaupienė bei jos kolegės šią istoriją žinojo puikiai. Ir visai ne dėl to, kad mirusios moters artimieji būtų pareiškę kažkokius nusiskundimus – mat to padaryta nebuvo. Paprasčiausiai ši istorija viena iš tų, kuomet centras padėjo žmogui, nors to daryti neprivalėjo.

„Visa ši istorija truko dvi savaites. Irena J. nebuvo mūsų paslaugų gavėja, nes pirmiausia ji mūsų paslaugų atsisakė, o vėliau dokumentacijos neskubėjo tvarkyti jos artimieji. Tačiau mūsų darbuotojai padėjo moteriai, tiesiog iš geros širdies“, – kalbėjo centro vadovė.

Padalinio vadovė Vitalija Ašakienė buvo pirmoji, su kuria Irenos sesuo susisiekė, prašydama pagalbos.

„Irenos sesuo man paskambino, paprašė mūsų paslaugų. Aš su kita darbuotoja nuvykau pas Ireną, nes mums reikia apsižiūrėti, žmogų pasikalbinti, išsiaiškinti, kokių paslaugų jai reikia. Tačiau Irena pasakė, kad ji nieko nenori, kad jai nieko nereikia. Ji sau sėdėjo, kryžiažodžius sprendė ir sakė, kad mūsų paslaugų jai nereikia. Pasakojo, kad vyks į Kauną, į ligoninę, kad darysis tyrimus“, – kalbėjo V. Ašakienė, teigdama, kad tuokart jos darbas ir buvo baigtas, mat žmogus paslaugų atsisakė, o juk per prievartą niekas nieko daryti negali.

Tačiau plačiau apie moterį ir jos sveikatos būklę pasidomėjo centro socialinė darbuotoja Janina.

„Aš mačiau Irenos ligos išrašus ir mačiau, jog ji labai rimtai serga. Irena pati prašėsi, kad ją gal kažkas padėtų nuvežti iki klinikų. Bet aš supratau, kad vežti ją neturiu jokios teisės, nes viskas galėjo baigtis dar liūdniau. Trombas plaučiuose – labai pavojingas dalykas, paprastai vežant, sukračius gali trombas atkibti ir tada pasekmės būtų tragiškos.

Kadangi Irena išrašo dar nebuvo parodžiusi savo šeimos gydytojai Kėdainiuose, aš pasisiūliau tą padaryti ir kartu paklausti, kaip geriau ją į Kauną transportuoti. Nuėjus pas gydytoją paaiškėjo, kad reikėtų ir Irenai būti, taigi mes kartu su vairuotoju ją kitą dieną paėmėme ir atvežėme iki ligoninės. Paėmėm ratukus, ją pasodinom, nuvežėm iki poliklinikos. Sesutė man davė daugybę siuntimų – reikėjo ir kraują paimti, ir plaučius patikrinti, ir paskui su atsakymais grįžti. Mums po tyrimų belaukiant atsakymų, Irena pradėjo kosėti, pasirodė kraujo. Tą pamačiusi sesutė pasakė viską gydytojai, gydytoja iš karto jos klausė, ar ji važiuos į Kauną? Irena sutiko važiuoti, taigi gydytoja iš karto suorganizavo greitąją, pati Ireną su ratukais nuvežė iki priimamojo, aš iš paskos ėjau jos krepšius nešdama. Neštuvai buvo paruošti, Ireną iš ratukų į tuos neštuvus perkėlė ir išvežė į klinikas.

Tuo tarpu aš grįžusi iš karto paskambinau jos seseriai Vilijai ir informavau, kad Irena išvežta į Kauną. Viską sutvarkiau pati“, – pasakoja Janina. Pati moteris anksčiau buvo medikė, tad puikiai suprato visus rizikos veiksnius. Jos dėka Irena buvo saugiai ir laiku transportuota į Kauno klinikas.

Parvežimo mįslė

Spalio 31 dieną iš Kauno klinikų apie paleidžiamą pacientę skambučio sulaukė Kėdainių bendruomenės socialinis centras. Tačiau panašu, kad apie paleidžiamą iš ligoninės moterį buvo pranešta ir jos seseriai.

Centro direktorė R. Kaupienė atkreipė dėmesį, kad socialinės darbuotojos Janinos dėka Irena laiku gavo reikiamas medicinos paslaugas, ir tai tik dėl to, kad darbuotoja į šią istoriją nepažiūrėjo pro pirštus, biurokratiškai, o žvelgė remdamasi ne kuo kitu, o žmogiškumu ir savo patirtimi medicinos srityje. Aut. past.

„Man paskambino, pasakė, kad Ireną J. paleidžia iš ligoninės. Paklausė, kaip ją parvežti būtų galima, nes esą jos niekas neima, niekas nesirūpina, sesuo neturi laiko ar panašiai. Taigi mes susiorganizavome transportą. Mums nepriklausė to daryti, nes Irena nebuvo mūsų paslaugų gavėja. Bet kadangi ji su mūsų pagalba buvo paguldyta, mes ir toliau rūpinomės, kaip ją parvežti. Taip jau atsitiktinumas lėmė, kad vienas Neįgaliųjų draugijos vairuotojų tuo metu buvo Kaune, mes su juo susisiekėme, papasakojome situaciją ir jis sutiko į autobusėlį Ireną priimti. Jo autobusiuke buvo žmonės, dėl kurių jis ir važiavo, taigi tą Ireną priėmė, atvežė prie namų – o ji raktų, pasirodo, neturi, nes sesuo juos buvo paėmusi! Skambina vairuotojas man, aš skambinu Vilijai ir sakau – atvežkit raktus greičiau! Žmonės laukia autobusėlyje, vairuotojas neturi ką daryti.

O Vilija man ir sako: „Jūs ją kur norit, ten ir dėkit! Aš tikrai dabar nevešiu, dirbu privačiai ir manęs iš darbo niekas neišleis“. Aš dar norėjau atvažiuoti iki jos, paimti raktus, bet ji griežtai nesutiko“, – pasakoja V. Ašakienė, o direktorė R. Kaupienė tikina, kad pokalbis vyko jai girdint, ir piktai atsikirtinėjančios Vilijos balsą ji taip pat puikiai girdėjusi.

Moteris teigė tuomet prašiusi sesers Ireną bent kelioms dienoms pas save priimti, bet ji nesutiko.

„Vairuotojas turėjo važiuoti kitur, daryti jam tiesiog nebuvo ką, raktų nėra, nieko nėra! Tai mes tą moterį į nakvynės namus galėjome vežti arba man namo ją beliko pasiimti, nes sesuo nesutiko net menkiausiai bendradarbiauti.

Greitąją iškvietė sesuo, vėliau dar vairuotojas greitąją kvietė, taigi jis sulaukė medikų, perdavė moterį į medikų rankas ir tik tada išvažiavo. Niekas Irenos nepaliko vienos šalti lauke“, – tikino centro darbuotojos, pasakodamos, kad Irena ne tik kad nebuvo palikta leisgyvė ant laiptų, bet iš autobusėlio išlipusi su pro šalį ėjusiu kaimynu dar ir cigaretę sutraukė.

Giminaitės pervargusios?

Bendruomenės socialinio centro darbuotojos pasakojo ne kartą kalbėjusios su Vilija, kuri pasakojusi nebeturinti jėgų rūpintis seserimi. Net tądien ligoninėje darant įvairius tyrimus centro socialinė darbuotoja teigė prašiusi Vilijos būti kartu, tačiau ši atsisakiusi.

Maža to, Vilijai darbuotojos teigė susakiusios, ko reikia, kad sesuo, grįžusi iš Kauno, patektų į jų darbuotojų rankas. Reikalinga paso kopija, deklaruotos gyvenamosios vietos ir pensininko pažymėjimo.

„Vilija sakė, kad tikrai nedeklaruos gyvenamosios vietos, taigi aš sakiau, kad aš pati, jai iš Kauno grįžus, tą padarysiu“, – kalbėjo Janina.

Kad ir kaip bebūtų, dokumentacijos sutvarkymas nėra toks greitas reikalas, mat tai, ar asmuo gali gauti dienos socialinės globos, pagalbos namuose paslaugas, kurias teikia Kėdainių bendruomenės socialinis centras, sprendžia savivaldybė. Centro direktorė R. Kaupienė atkreipė dėmesį, kad socialinės darbuotojos Janinos dėka Irena laiku gavo reikiamas medicinos paslaugas, ir tai tik dėl to, kad darbuotoja į šią istoriją nepažiūrėjo pro pirštus, biurokratiškai, o žvelgė remdamasi ne kuo kitu, o žmogiškumu ir savo patirtimi medicinos srityje.

„Nežmoniškas sesers elgesys yra atsisakyti vežti seserį, atsisakyti mums duoti raktus, šitaip kalbėti. Gal ji tiesiog buvo pavargusi nuo visko, norėjo nebeturėti nieko bendro su Irena. Tačiau mūsų darbuotojai tikrai viską padarė nuoširdžiai, darėme viską, kas mums net nepriklausė, padėjome, kiek galėjome, o sulaukiame tokio atsako“, – savo darbuotojus gynė R. Kaupienė, o socialinė darbuotoja Janina net susigraudino.

Taigi, ši istorija turi dvi puses. Arba – kiekviena pusė turi savo tiesą. Kadangi Irena J. jau pasimirė, nei greitoji medicinos pagalba, nei medikai neturi teisės situacijos komentuoti, vadovaudamiesi Žmogaus privatumo saugojimo įstatymu. Panašu, kad šios graudžios istorijos išvadas kiekvienas gali pasidaryti pats.

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!