NAUJIENOS

Visos kategorijos
Kone trijų dešimčių metų sodininko patirtį sukaupęs labūnaviškis Arūnas Butėnis.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.
  • NAUJIENOS
  • Aruodas
  • Svajonių sodas: mažiau „melžiamas“, daugiau – prižiūrimas

Svajonių sodas: mažiau „melžiamas“, daugiau – prižiūrimas

Justina ŠVEIKYTĖ - 15:45 Kovo 14d. 2018

Gamta žmogui duoda milžinišką duoklę, o sodas rudenį – kalną gėrybių. Kiek tik pajėgia, tiek jis žmogų lepina obuoliais, kriaušėmis, vyšniomis, slyvomis ir serbentais.

Tik brūkšt – delnu nusivalė ir jau kramto pilna burna smaguriai saldžius sodo stebuklus. Valgyti – pirmi, o kad sodu dar ir pasirūpinti reikia, dažnas užmiršta. Vaismedį dažniausiai prisimena tik tada, kuomet jau laikas su pintine atšuoliuoti ir viską, kas užderėjo ir kas žemėn nubyrėjo, susirinkti.

O jeigu nenubyrėjo, tai žiū dar ir grubokai nutvėręs vaismedžio šakas patąso: „Duok čia!“.

„Kažkodėl daugelis žmonių įsivaizduoja, kad vaismedis pats save turi susitvarkyti ir savimi pasirūpinti. Leidžia medžiui augti laisvai ir sezonas iš sezono tik ir laukia, kol derlius užderės. Ne šiaip sau laukia, bet kone užtikrintas, kad medis duos nemažai vaisių. „Didelių, pageidautina, – pastebi 28-erių metų patirtį turintis labūnaviškis sodininkas Arūnas BUTĖNIS (48). – Žmonės galvoja, kad be jų pačių įsikišimo vaismedis kone privalo vesti didelius vaisius ir tvarkingai augti pats. Tačiau vaismedžiams reikia pagalbos, ir pats metas ją suteikti – dabar, kol šie vis dar snaudžia.“

Būna, kartais skambina, sako: „Aš esu medyje, man čia yra neaiškumų“. Atsakau: „Aš irgi medyje esu. Tai pasikalbam“. A. Butėnis

„Žaizdų“ tepimas gali padaryti meškos paslaugą

Geriausias metas vaismedžius ruošti artėjančiam sezonui – būtent dabar, mat nebespaudžia baisūs šalčiai, o šilumos nėra tiek, kad gamta ir, svarbiausia, parazitai imtų mikliai budintis.

„Šiuo metu tvarkomas medis dar snaudžia, todėl jis patiria mažiau streso. Tai – viena. Antra, kol nešilta, neskraido kenkėjai, nelipa ant žaizdų. Tai – taip pat didelis šitokių orų privalumas, – patikina specialistas. – Tarkime, jeigu žmonės medžius susizgrimba genėti, kuomet beveik visa gamta išsibudinusi, kokį balandžio mėnesį, jie jau yra pavėlavę. Jie nugeni ir puola tepti žaizdas – medžių pjūvius. Aš asmeniškai apskritai neteplioju medžių pjūvių, nes ant jų, kaip kai kurie mėgsta, užtepus ar sodo tepalą, ar saulėgrąžų aliejų, susidaro terpė bakterijoms ir mikrobams daugintis. Tarsi šiltnamio sąlygos. Ir tai – ne mano „išmislas“ – taip sako mokslininkai. Tvarkykite medžius būtent dabar, o žaizdas drąsiai palikite atviras. Medis, kaip ir žmogus, turi imunitetą. Jis susitvarkys.“

Specialistai pataria: senus vaismedžius drastiškai apgenėti, šakų palikti minimaliai, vos vieną kitą, bet jokiu būdu – nenaikinti. Senosios rūšys – aukso vertės. Algimanto Barzdžiaus nuotr.Genėjimas – ne bet kaip

Taigi, įsivaizduokime esą pasiruošę invazijai į savo sodą tiek morališkai, tiek fiziškai. Nuo ko gi pradedame savo vaismedžių paruošimą artėjančiam sezonui?

„Dabar reikia formuoti medžius, sudaryti norimą formą, nužeminti juos. Pasiruošimas prasideda nuo vaismedžių šakų retinimo ir formavimo – pagal augimo kryptį, pagal augimo kampą. Seniau žmonės medžius genėdavo taip: nupjaudavo vieną šaką, nupjaudavo antrą, rasdavo trečią kokią sausą, pašalindavo dar ir ją, štai ir viskas. Genėjimas tuo paprastai ir pasibaigdavo, o medis toliau augdavo laisvu augimu. Nekontroliuojamas, – pasakoja kraštietis. – Gali kilti klausimas: o kam šakas apskritai formuoti? Pasakysiu liaudiškai – tik gulinčios šakos yra derančios. O viskas, kas auga strėlėm arba kampu į dangų, yra menkavertės. Jos medžiui nereikalingos. Kartais vyresnio amžiaus žmones būna gana sudėtinga įtikinti, kad, apleidus sodą, kelis metus neprižiūrėjus medžių ir suvokus, kad vis tik tvarką padaryti būtina, reikia imtis drastiškų veiksmų.“

Kuo retesnės šakos – tuo geriau

Kam nors gali pasirodyti, kad genėjimas – bereikalingas darbas. Kodėl nepalikus šakų tokių, kokios yra? Juk daugiau šakų – daugiau vaisių!

Tarp vaismedžio šakų turi tilpti praskristi varna. Mano akimis, jeigu tilptų gandras – išvis puiku. A. Butėnis

„Taip, daugiau vaisių. Daugiau obuolių teniso kamuoliuko dydžio... Daug šakų – daug mažų obuolių – daug ligų. Medžio vainikas turi vėdintis. Žinomas sodininkas Algirdas Amšiejus yra pasakęs, kad tarp vaismedžio šakų turi tilpti praskristi varna. Mano akimis, jeigu tilptų gandras – išvis puiku, – šypteli A. Butėnis. – Kuo daugiau į medžio vainiką prasiskverbia saulės, tuo geriau. Vainiko vidus turi būti labai gerai apšviestas, nes nuo to priklauso medžio sveikata. Be to, yra ir daug „nematomų dalykų“, tokių kaip medžio vainiko vėdinimasis sūkuriais. Lietuvoje pastaruoju metu dažnas reiškinys vadinamieji angliški rūkai, kurie medį tarsi užtraukia ryte ir laikosi jame iki pat vakaro. Per dieną medžių šakos drėksta, varva ir niekaip neišdžiūva. Tokiomis sąlygomis daugėja grybinės ligos. Saulės šviesa ir vėdinimas, oro cirkuliacija vaismedžio vainike yra pagrindas. Kuo retesnės šakos – tuo geriau.“

Džiunglių medyje – šiukštu!

Natūralu, jog kuo tankesnės šakos, kuo daugiau ant jų – „teniso kamuoliukų“, kuo daugiau energijos medis išeikvoja pastariesiems išmaitinti.

„Medis taip tik nualina save. Naudoja daug maistinių medžiagų, ypač, jeigu kartu auga ir nereikalinga parazitinė mediena – vilkaūgliai. Tos netikusios šakos viena per kitą susipina ir dubliuojasi. Žodžiu, „džiunglės medyje“ yra labai negeras dalykas. Tokiame ir grybinės ligos greičiau plinta, o nuo ligų medis gintis nepajėgia, nes visą sveikatą eikvoja išauginti šimtams mažų obuoliukų. Pasakysiu taip: kur saulė, ten sveikata. Kur nėra saulės, ten auga kerpė ir taip toliau“, – vaizdžiai dėsto sodininkas.

Pasisodinau tuo metu ką tik atsiradusias vijoklines braškes. Pasigaminau specialias spiralės formos vielas, kad tik kabintųsi tos braškės, kad tik liptų kaip vijokliai. Vaizdas, žinokite, pasaka – bet braškės buvo be skonio. A. Butėnis

Ruošia medį pabudimui

O kaip gi dažnai reikia genėti medžius? „Per vienus metus yra netgi keli genėjimai. Tiesa, jaunų medžių iš po ankstyvo pavasario ir rudenį neliečiu iki kol jam sukanka kokie penkeri metai. Taigi, sakykime, turime medį, kuriam daugiau nei penkeri. Ruošiame jį pabudimui. Sutvarkome medį – praretiname šakas. Dar yra pakankamai laiko žaizdoms užsitraukti, bent mano įsitikinimu, dabar – dar ir mažesnė infekcijų tikimybė. Minusinė temperatūra, mažiau skraidančių, prie pjūvių puolančių vabzdžių“, – teigia A. Butėnis.

Geriausias metas formuoti, žeminti vaismedžių vainikus yra tuomet, kai lauke – ne didesnis nei dešimties laipsnių Celsijaus žemiau nulio šaltukas... iki pat tol, kol medžiai sužydės. Žydintiems duoti ramybę, jiems nužydėjus – galima artintis ir vėl. BNS nuotr.Po genėjimo – purškimas

Na, sakykime, kad šakos jau nugenėtos, saulės pateks, vėjo sūkuriukai suksis, reikalui esant – gandras praplasnos. O kas dabar?  „Sakyčiau, drąsiai purkšti galime tada, kai jau ir dieną, ir naktį laikosi pliusinė, mažiausiai penkių laipsnių temperatūra – kovo mėnesiui įsibėgėjus. Pirmiausia atliekame profilaktinį, po jo – du sanitarinius purškimus. Kovą nupurškiame vario, geležies sulfatu, kad kerpės, samanos neaugtų. Dar kartą vaismedį su fungicidais nupurkšime prieš žydėjimą, tai bus gegužės mėnesį – ginsimės nuo žiedgraužių kenkėjų, kurie užsimezgus vaisiui – obuoliui, slyvai ar bet kokiam kitam, jau žiede pradeda savo blogus darbelius, – pataria specialistas. – Na, o trečiąjį kartą purkšime tada, kai žiedlapiai pradės byrėti – kad nepakenktume bitėms. Akcentuoju – bičių nenuodijam. Taigi po žydėjimo purškiame sisteminio veikimo preparatais – fungicidais ir insekticidais. Nuo purškimo prieš žydėjimą iki purškimo žiedlapiams byrant, sakyčiau, susidaro daugmaž dviejų savaičių intervalas.“

Kova su vilkaūgliais

Netrukus po paskutinio nupurškimo pasimato pavasario pradžios invazijos į sodą – drastiško genėjimo, sužeminimo „padariniai“: išsikala parazitiniai vilkaūgliai – iš seno medžio stiebo augantys ūgliai. Šiuos „padarinius“ A. Butėnis pataria išnaikinti be jokio gailesčio: „Ties pjovimo ant vaismedžio kamieno ar šakos vietomis pasipila šakutės, tokios kaip šluotelės, ir kuokštais auga į viršų. Apleistos, neprižiūrimos jos labai akimirksniu ir nepastebimai šauna į viršų. Augimo fazėje jos būna kremzlinės būsenos, labai trapios. Visas naujas šakeles, kurios auga stačiai į viršų, patartina paprasčiausiai nužerti ranka. Kaip jau minėjau: derančios yra gulinčios, o ne viršun styrančios šakos. Kur jau nepasiekiat – kokiu nors kabliu ar žarstekliuku pašalinti, aišku, nepažeidžiant šakų. Tie vilkaūgliukai nereikalingi, jie tik energiją iš medžio savinasi, derančioms šakoms pavėsį sukuria. Trapūs, greitai lūžta – tik trakšt trakšt ir nebėra.“

Panašiu metu vilkaūglis jau būna kietas, o tada pas žmogų ateina bėda. Prasideda tikrų tikriausias fitnesas su sekatoriais, nes vilkaūglis pasidaręs it rykštelė. Lankstus ir beveik tinkamas, kaip juokauju, krepšiams pinti. A. Butėnis

Šansą net ir jie turi

O kaip bjaurusis ančiukas virsta į gulbę, ar vilkaūgliukas neturi vilties vieną dieną užaugti visaverte šaka? „Turi, jeigu jis augs į šoną. Taip, tada jis – ateities šaka. Vadinasi, šiemet mes vilkaūgliuką paliekam, netrumpinam. Kitąmet jį kerpam ties penktu šeštu pumpuru, paskutinįjį stengiamės palikti tokį, kuris nuo medžio į vainiko išorę atsigręžęs būtų. Jeigu šaka augs į išorę – sveikintina, jeigu į vidų – vėl darysis džiunglės medyje. Numatome vilkaūglio augimo kryptį, pakerpame. Jeigu viskas gerai, po trejų–ketverių metų šakutė užderės, – optimistiškai nuteikia sodininkas. – Na, o vis dėlto jeigu matote, kad visaverte šaka vilkaūgliukas nebus, tačiau nespėjote jo nuskabyti, kol šis dar buvo trapus, galima jį nurauti daugmaž iki Joninių... Tačiau panašiu metu vilkaūglis jau būna kietas, o tada pas žmogų ateina bėda. Prasideda tikrų tikriausias fitnesas su sekatoriais, nes vilkaūglis pasidaręs it rykštelė. Lankstus ir beveik tinkamas, kaip juokauju, krepšiams pinti. Neapleiskite savo vaismedžių, kad vėliau nei patiems kankintis, nei medžių kamuoti nereikėtų.“

Na, ir dar kartelį...

Tiesa, su vilkaūgliais kova nebaigta net ir tuo atveju, jeigu buvote apdairesni ir juos nubraukėte nuo šakų dar ką tik prasikalusius ir dar visai trapius. Kodėl? Todėl, kad liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje pasirodo antroji vilkaūgliukų laida.

„Antrą kartą jų būna kur kas mažiau, sakyčiau, tik koks trečdalis pirmojo kiekio. Nieko naujo: prieini, vėl išlaužai. Jeigu to nepadarai – sveikinu, su medžiu ir vilkaūgliukais vėl „susidraugauti“ teks rudenį“, – juokiasi sodininkas.

Gamtos į rėmus neįsprausi: pasitaiko, kad pramečiuojantis, t. y. vienais metais skurdų, antrais – gausesnį, trečiais – gausiausią derlių duodantis medis išgenėtas pramečiuoti nustoja. Algimanto Barzdžiaus nuotr.1 invazija į sodą – 3 metams į priekį

Šioje vietoje sodininkas turi ir gerų žinių: viskas, darbus nudirbome, sodą sutvarkėme, medžiai – sveiki ir patenkinti, o mes laukiame rudens gėrybių!

„Nusibraukiame prakaitą nuo kaktos ir prieš žiemą einame susirinkti obuolių. Gali būti, kad per rudenį svorio neatlaikiusi stipriai palūžo kuri nors šaka, galbūt kita – ligos pakirsta. Paskutiniąsias nesveikas šakas sutvarkome, ir viskas – medis paruoštas trims–ketveriems metams į priekį. Nulaužtos šakos, kaip sakant, atgal nepriklijuosi – reikia šalinti, geriausia – ne iki kamieno. Pašalinę nulūžusią šakos dalį iš naujo laukiame besikalančių vilkaūgliukų. Kol kas lūžusios šakos vietoje lieka tuštuma, kurią po trejų–ketverių metų augdami šakos kryptimi ją užpildys vilkaūgliukai. Būna, sutvarkau sodą žmogui ir palieku jo žinioje keliems metams. Kaip šuniukui sunegalavus skambiname veterinarui, lygiai taip pat, vos tik iškilus kokiems nors neaiškumams sode, renkame sodininko numerį. Būna, kartais skambina, sako: „Aš esu medyje, man čia yra neaiškumų“. Atsakau: „Aš irgi medyje esu. Tai pasikalbam“,“ – šypteli labūnaviškis.

Prižiūrėti, kad nepasiligotų

Suprantama – tai, kad vieną sezoną kruopščiai prižiūrėjote medžius, nereiškia, kad kitą savo sode nuobodžiausite be darbo.

„Kitą sezoną genėti nebereikės... Bet veiklos bus. Kas mano, kad reikia balinti medžius, balinti gali vasarį ir netgi iš rudens. Balinimas apsaugo nuo žievėplaišos, nuo tuo metu aktyvių ir netgi žalingų saulės spindulių, o jau balandį balinimas, mano manymu, yra betikslis. Kovą vaismedžius, kaip minėjau, reikia nusipurkšti prevenciškai, po to – prieš žydėjimą ir po jo. Reikia stebėti vaismedžių sveikatą, nuolat patikrinti, ar neserga. Naujų veislių – ypatingai, bet ir seni vaismedžiai gausiai serga rauplėmis, puviniais, netgi vėžiu. Pastarasis ant medžio šakučių išdygsta gumbais. Reikia gelbėti, nes vėžys, kaip ir daug kitų ligų, turi savybę greitai plisti. Ligoto medžio vaisius valgyti galima, bet jie būna pakeitę skonį, tokie negardūs, kartoki, – pasakoja specialistas ir priduria, kad į tai, jog krepšiai rudeniop prisipildytų gėrybių, po lygų indėlį įnešti turi abu: ir gamta, ir žmogus. – Na, o atsisveikinti su vaismedžiu laikas tada, kai jis „sulaukėja“. Kai obuoliukai pasidaro kartūs, sprangūs. Toks ne ligotas, o tiesiog pasenęs medis, kuriam atėjo laikas, kurio tu jau nebeatgaivinsi. Tiesa, reikia atskirti, kuris atvejis yra kuris.“

Kriaušės neretai auga kur nors greta asfaltuoto takelio, aš puikiai suprantu, kad išsitaško krisdamos, pasidaro „uogienė“, ir „širšių baliai“ vyksta. A. Butėnis

Su kriaušėmis – principas panašus

Panašiais principais vadovautis A. Butėnis siūlo ir kriaušių priežiūroje. „Genėjimų, vilkaūgliukų tvarkymas vyksta panašia tvarka. Senuose soduose vis dar išlikusios senos geros kriaušės. Dažnai išgirstu: „Atsibodo, reikia nupjauti, tyška ant asfalto“. O aš matau, kad medis – labai geras, kokybiškas ir siūlau: „Padarom taip: medžio nekertam, bet šakų palikime minimaliai“. Kriaušės neretai auga kur nors greta asfaltuoto takelio, aš puikiai suprantu, kad išsitaško krisdamos, pasidaro „uogienė“, ir „širšių baliai“ vyksta. Bet šakas, kurios yra virš tako, patraukus, sumažinus, apipjausčius – ir „širšių baliai“ pasibaigia, ir vaisių nešti už tvarto išmesti nereikia, ir žmogus laimingas vertingą vaismedį išsaugojęs“, – patikina specialistas.

Seni medžiai – devyneriopiai vertingesni

Ilgametę sodų priežiūros patirtį sukaupęs labūnaviškis akcentuoja: soduose esama senų labai gerų ir kokybiškų vaismedžių veislių. Tokių, kokių daugiau niekada išrasta ir išveista nebebūsią. „Pagalvokite vien apie tai, kad senesniais laikais niekas tiek nepurkšdavo medžių kaip dabar, nes jie paprasčiausiai tiek nesirgdavo. Naujai išvestos veislės – lepesnės. Prastovi žmonės su purkštuvais  nuo pavasario iki rudens sode. Tai nuo grybinių ligų fungicidais purškia, tai insekticidais nuo kenkėjų. Kaip žmonės seniau, taip ir medžiai būdavo daug atsparesni, – pasakoja A. Butėnis. – Senosios veislės buvo kurtos jas apgalvojant. Nūdienos veislės – komercinės, siekiant kuo greičiau išleisti į apyvartą, o apie atsparumą ligoms nė nesusimąstant. Būdavo, galbūt obuolys sode ir neišvaizdus, bet skanus valgyti, o dabar komerciniais tikslais išveistos obelys, kurios išaugina labai gražius, bet beskonius vaisius. Su obuoliais ir kriaušėmis vyksta tas pats, kas, sakykime, su pomidorais.“

Vaizdas – fantastika, skonis – nuvylė

Trijų dešimčių metų sodų priežiūros patirtį sukaupęs A. Butėnis pastebi, kad žmonės vis dar labai noriai savo soduose augina dešimties metų skaičiuojančias slyvas, serbentus ar agrastus. Vis tik į „naujadarus“ irgi nespjauna – skuba patys išbandyti naujas formas ir skonius: „Žmonės labai vaikosi naujovių – medelių, kurie buvo išvesti iš krūmų. Ir pats esu užkliuvęs už „reklamos“ – nusipirkęs kelis daigiukus pasisodinau tuo metu ką tik atsiradusias vijoklines braškes. Pasigaminau specialias spiralės formos vielas, kad tik kabintųsi tos braškės, kad tik liptų kaip vijokliai. Vaizdas, žinokite, pasaka – bet braškės buvo be skonio. Nereikia išradinėti dviračio savo sode – nei su braške, nei su obelimi. Mane baugina ir liūdina tai, kad naujovių ieškantys žmonės nupjauna tokius legendinius medžius, kaip antaninis. O vėliau pagalbos kreipiasi: „Iš kur vėl gauti?“. Panašų gauti įmanoma, bet tokio paties – ne. Lengva ranka kaip malką nepagalvodami nukapoja, o po to gailisi. Saugokite tai, ką vertingo savo sode turite.“

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Turguje – daigelių prekybos įkarštis

Aruodas
12:08 Gegužės 11d. 2018
img

Jau galima žvejoti lydekas

Aruodas
10:32 Balandžio 23d. 2018
img

Ūkininkai pradėjo bulviasodį

Aruodas
09:29 Balandžio 19d. 2018
img

Ar valgysime Lietuvoje išaugintas sojas?

Aruodas
12:03 Balandžio 18d. 2018
img

Pasėlių deklaravimas prasidės pirmadienį

Aruodas
13:51 Balandžio 13d. 2018
img

Miško veisimas – nauja galimybė ūkininkams

Aruodas
10:29 Balandžio 12d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!