NAUJIENOS

Visos kategorijos
Pavasarį soduose apstu darbo – svarbiausias jų medžių ir krūmų genėjimas. Prieš genint vaismedžius ir vaiskrūmius būtina pasidomėti svarbiausiomis šio darbo taisyklėmis.  / „rinkosaikste.lt“ koliažas

Dar ne vėlu svarbiausiems pavasario sodo darbams

Kristina MIRVIENĖ - 10:14 Balandžio 25d. 2018

Pavasaris pamažu ritasi į antrąją pusę, tačiau svarbiausiems sodo darbams dar tikrai ne vėlu. Nors sodininkai medžių genėjimą rekomenduoja atlikti iki išsprogstant jų pumpurams, tačiau čia galioja taisyklė – geriau vėliau nei niekada.

Nuo to, ar teisingai bus atlikti pavasariniai darbai, priklauso ne tik augalų sveikata, sodo vaizdas, bet ir derliaus gausa bei kokybė. Tad skaitome, mokomės ir pirmyn į darbus.

Kada?

Pirmasis ir bene svarbiausias sodininko darbas pavasarį, kuris, beje, turi būti atliekamas kasmet, vaismedžių ir vaiskrūmių genėjimas. Šis darbas būtinas, jei norima turėti sveiką sodą ir kokybišką derlių.

„Nors augalus galima genėti ištisus metus, tačiau savo sodą aš genėčiau tik pavasarį. Obelis, kriaušes iš bėdos galima apgenėti ir rudenį, tačiau kaulavaisius genime vienareikšmiškai tik pavasarį. Pavasarį genėti pradedame pasibaigus šalčiams. Esant minusinei temperatūrai genėti nerekomenduoju, nes per atsiradusią žaizdą, šaltis lengvai prasiskverbia į motininę šaką, kuri gali būti smarkiai pažeista“, – pataria Algimantas Čemolonskas, įmonės „Dotnuvos vejos“ savininkas.

Vėlesnio genėjimo privalumas tas, kad mažėja, o jei genima vaismedžiui nužydėjus, praktiškai visai sustoja vilkūglių augimas.  A. Čemolonskas

Pašnekovas pastebi, kad idealiausia vaismedžius genėti iki išsprogstant jų pumpurams, tačiau net ir gerokai vėlesnis genėjimas turi privalumų.

„Vaismedžius geriausia genėti, kol nėra išsprogę lapai, tačiau ir vėlesnis genėjimas turi savo pliusų. Jei genime, kol medis nėra sulapojęs, geriau išryškėja jo struktūra, todėl aiškiau matosi, ką reikia šalinti. Medžiui sulapojus to nesimato, tad nepatyręs sodininkas gali padaryti nemažai klaidų. Dar vienas vėlesnio genėjimo privalumas tas, kad mažėja, o jei genima vaismedžiui nužydėjus, praktiškai visai sustoja vilkūglių (nugenėtos šakos vietoje ataugę ūgliai – aut. past.) augimas. Jei medis genimas kovo–balandžio mėnesiais, gegužės pabaigoje būtina dar kartą nugenėti ataugusius vilkūglius – kol jie šviežiai ataugę yra nestori, žoliniai, tad ir juos pašalinti nesunku su visa šerdimi“, – pastebi A. Čemolonskas.

Sodininkas pataria vilkūglius genėti ne sekatoriumi, o rankomis – juos paprasčiausiai išraunant – tada su šiomis nepageidaujamomis ataugomis bus atsisveikinta visam laikui.

Įmonės „Dotnuvos vejos“ savininkas Algimantas Čemolonskas pataria pavasarinių darbų sode ilgam neatidėlioti, mat juos atlikus laiku pasiekiamas geriausias rezultatas. Tačiau jei kiek vėluojate, per daug jaudintis nereikėtų, nes šiuos darbus atlikti vėliau yra geriau nei niekada. „rinkosaikste.lt“ nuotr. Kaip?

A. Čemolonskas įsitikinęs, kad obelis būtina genėti kasmet – kad gražiausi obuoliai būtų lengvai pasiekiami, o ne aukštai viršūnėje, kad vaisiai būtų stambūs, o ne daug smulkių, mažiau plistų ligos ir kt.

„Jei neišretinamos šakos, vaismedžio laja labai sutankėja, joje susidaro šiltas ir drėgnas mikroklimatas, kuris palankus grybelinių bei kitų ligų sukėlėjų, taip pat kenkėjų dauginimuisi. Norint, kad to nebūtų reikia sudaryti geras ventiliacijos ir saulės spindulių prieinamumo sąlygas, o tai įmanoma pasiekti tik genint. Jei obelis negenima, paprastai patys gražiausi vaisiai auga ant naujausių šakų, kurios yra pačioje viršūnėje, o apačioje dera menkaverčiai vaisiai – jei norime, kad vaisiai būtų tik kokybiški bei prieinami – genime kasmet.“

Jaunų vaismedžių genėti nereikia skubėti – svarbiausia, kad medelis sutvirtėtų.

„Pasodinus bet kokį vaismedį pirmais metais nereikia nieko genėti. Galima tik nukirpti viršūnę, kad išleistų naujas šakas. Antramečio vaismedžio taip pat negenime – tegul formuojasi šakų sistema, vyksta fotosintezė, medelis stiprėja. Trečiaisiais medelio metais jau pradedamas genėjimas – šakas, esančias žemiau nei 70 cm nuo žemės, be gailesčio šaliname, nes jos ateityje gal ir bus derlingos, tačiau trukdys praeiti. Kuo anksčiau žemas šakas pašalinsime, tuo mažiau medeliui „skaudės“. Vėliau, šalinant storas šakas, augalui sukeliamas didesnis stresas, be to, didelės medžio žaizdos niekada iki galo neužgyja, o tai dar viena rizika įvairiems užkratams“, – pastebi A. Čemolonskas.

Pašnekovas sako, kad nugenėjus šakas iki maždaug 4 cm skersmens, žaizdų nereikia niekuo tepti, mat augalas pats nesunkai su tuo susitvarko.

„Sodo tepalo jau daug metų nenaudoju, nes po juo žaizda negyja net 3–4 metus, o iki 3–4 cm skersmens šakelių žaizdas augalas ir pats labai nesunkiai užsigydo per trumpą laiką. O jei genime storesnes nei 4 cm šakas, tokios žaizdos net ir naudojant tepalus ar purškalus niekada visiškai nesugis ir sodo tepalas mažai kuo čia tepagelbės. Todėl reikėtų stengtis, kad nereikėtų genėti storų šakų“, – pataria sodininkas.

Genėjimo taktika

Skirtingi vaismedžiai reikalauja skirtingo genėjimo – obelų šakas orientuojame horizontaliai, kaulavaisių – į išorę.

„Obelis privalo turėti vieną viršūnę. Išimtis senos obelys – jas galima palikti ir be jos. Obels visos vaisius vedančios šakos yra horizontalios, ant vertikalios nė vienas obuolys nekabės. Jauniems sodinukams vertikalios reikalingos tam, kad pakeltų medžio lają. Obelis gali turėti kelias horizontalias plokštumas, tarp kurių turėtų būti maždaug pusės metro tarpai“, – esminius obelų genėjimo akcentus pasako A. Čemolonskas.

Vaiskrūmių genėjimo tikslas – krūmų atjauninimas pašalinant senas šakas, tą atlikti reikėtų kasmet. A. Čemolonskas

Pašnekovas, pabrėžia, kad kaulavaisiai vainikus formuojasi patys. Juos genint svarbiausias tikslas –  išretinti šakas, kad jos viena su kita nesiliestų, nesikryžiuotų, pašalinti augančias į vidų šakas. Didelio augumo kaulavaisius, pvz., trešnes, galima pažeminti, kad jos nešautų per daug aukštai.

Pasak sodininko, vaiskrūmius reikia nugenėti tiek, kad nereikėtų ramstyti jų šakų.

„Vaiskrūmių genėjimo tikslas – krūmų atjauninimas pašalinant senas šakas, tą atlikti reikėtų kasmet. Gausiausiai dera jauni vienmečiai ir dvimečiai stiebai. Senesni stiebai mažai šakojasi, krauna nedaug žiedinių pumpurų, jų uogų kokybė prastesnė. Šaliname prie pat žemės augančias serbentų, agrastų šakas. Pvz., juodųjų serbentų krūmas turi turėti 8–10 pagrindinių stiebų, ne senesnių kaip 4 metai. Senus stiebus nesunku atpažinti iš jų padėties ir žievės spalvos. Jauni stiebai yra pilkšvai žali, auga vertikaliai arba šiek tiek pasvirę. Senos šakos išlinksta lanku arba gula ant žemės, būna tamsesnės spalvos, neretai apkerpėję. Senus stiebus reikia šalinti kuo arčiau žemės“, – pastebi A. Čemolonskas.

Šiek tiek chemijos nepakenks

Nugenėjus vaismedžius ir vaiskrūmius, dar prieš pumpurų skleidimąsi sodininkas pataria juos nupurkšti vario sulfato, geležies sulfato, karbamido ir kreidos mišiniu. Ši priemonė apsaugos sodą nuo ligų, kenkėjų ir kt. Skiediniui reikia 10 l vandens, į kurį pilama 20 g vario sulfato, 50 g geležies sulfato, 300 g karbamido ir 50 g kreidos. Išsprogus pumpurams toks purškimas negalimas.  

Kaulavaisius ir ypač slyvas būtina prieš žydėjimą ir po žydėjimo purkšti nuo kenkėjų. To nepadarius labai mažai vilties vasarą sulaukti nesukirmijusių vaisių.

Dar pašnekovas rekomenduoja išsaugoti senus vaismedžius, mat jie yra itin atsparūs ir gali būti naudingi ne tiek, kiek vaismedžiai, bet ir sodo puošmena.

Taip pat nepataria sodinti kriaušių, nes visoje Lietuvoje siaučia liga – kriaušių rūdys. Ir ragina visus, kurie savo valdose dar turi Kazokinių kadagių, juos kuo skubiau išnaikinti, mat būtent šiuose augaluose tarpsta minėtos ligos sukėlėjas.

Balinimas – rudens darbas

Beje, anot pašnekovo, taip mėgstamas sodų balinimas, tikslingas tik rudenį. Balinant pavasarį tai atlieka tik estetinę funkciją.

„Sodų balinimas reikalingas tam, kad sausio, vasario mėnesiais, kuomet Žemė yra arčiausiai Saulės ir būna didelis saulės aktyvumas, nebūtų pažeista medžio žievė. Esant minusinei temperatūrai, viena kamieno pusė yra labiau kaitinama Saulės, todėl dėl susidariusių temperatūrų skirtumų žievė gali sprogti. Tad balinimas reikalingas tam, kad atspindėtų saulės spindulius ir nebūtų pažeista žievė. Todėl sodus balinti tikslingiausia vėlai rudenį, lapkričio pabaigoje, gruodį. Neskubėti su balinimu reikėtų dėl to, kad kalkės kuo mažiau nubyrėtų ir nusiplautų. O pavasarį sodus baliname tik dėl grožio“, – šypsosi A. Čemolonskas.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite

SKELBIMAI

touched by digitouch!