GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kėdainietis Vytautas Mikaitis – renginių vedėjas, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės, Kėdainių „Nevėžio“ rungtynių pranešėjas, krepšinio naujienų portalo „Basketnews“ operatorius ir fotografas, dainų autorius, keliautojas ir labai linksmas žmogus.  / Roko Tenio nuotr.

„Pravalturo“ direktorius V. Mikaitis: „Keliu žmonėms teigiamas emocijas“

Justina ŠVEIKYTĖ - 12:15 Rugpjūčio 14d. 2019

„Dalyvavau loterijoje „Laimėk kelionę į dviejų žodžių miestą“, tikėjausi, kad veš į Las Vegasą, San Diegą ar bent jau Buenos Aires, o laimėjus nuvežė į Kazlų Rūdą.“

„Žadėjo nuvežti į Šventąją Žemę, o nuvežė į Šventąją. Tai gal plius minus ir normaliai.“

„Pirkau kelionę su „Viskas įskaičiuota“ – viską įskaičiavo į mano sąskaitą.“

„Aferiste, grąžink pinigus už neįvykusią kelionę!“ – tokie atsiliepimai ir epitetai nuolat skrieja kėdainiečio Vytauto MIKAIČIO (33) pusėn.

Tačiau visa tai skamba tik juokų forma. V. Mikaitis save oficialiai pristato kelionių agentūros „Pravalturas“ direktoriumi, bet kiekvienas puikiai supranta, jog tai – jokia kelionių agentūra, Vytautas kelionėmis neprekiauja, pinigų nerenka, o ir aferų jokių nesuka.

„Pravalturą“ būtų galima pavadinti atskiru humoro žanru, o dar geriau šios agentūros direktorių kėdainietį visos šalies žmonės žino kaip žmogų-orkestrą: renginių vedėją, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės ir Kėdainių „Nevėžio“ rungtynių pranešėją, krepšinio naujienų portalo „Basket­news“ operatorių ir fotografą, dainų autorių ir nenuilstantį keliautoją.

Idėja kilo klampojant po dirvonus

– Vytautai, „Pravalturas“ yra pseudo kelionių agentūra, turinti savo paskyrą socialiniame tinklalapyje „Facebook“. Kaip kilo mintis įkurti tokią „agentūrą“?

– Kadangi nemažai keliauju, ilgą laiką svarsčiau, kur galėčiau talpinti nuotraukas, vaizdo įrašus, juokingus ar net absurdiškus pastebėjimus iš savo kelionių.

Keliaudamas išvysti daug keistenybių, tokių kaip kilimas ant sienos Rusijoje arba pavadinimai, kurie užsieniečiams yra normalūs, o mums kelią šypseną. Pavyzdžiui, „grožio institutas“ Lenkijoje šios šalies žmonių kalba vadinamas „institut urody“ (šypteli).

Vietoje tų 50 ar 100 metrų, mudu ėjome gal 5 kilometrus. Galiausiai mums pavyko surasti plyšį tarp tankių krūmų ir per juos pralysti. Išlindęs pasipiktinau: „Nu, čia tai jau kažkoks pravalturas gavosi“. V. Mikaitis

Dvejojau, ar verta visa tai kelti į asmeninį savo profilį: labai jau margėtų jis įvairiausiomis temomis.

Vieną dieną savoje paskyroje patalpinu šypseną keliančią nuotrauką iš Serbijos, o jau kitą klausiu savo „Facebook“ draugų, ar kas man iš Kauno į Vilnių galėtų nuvežti siuntą. Galiausiai žmonės visai nebesuprastų, kada aš juokauju, o kada aš – rimtai.

Kaip pastebi pats V. Mikaitis, pagrindinis kelionių agentūros „Pravalturas“ „elektoratas“ – žinomų Lietuvos krepšinio komandų treneriai ir žaidėjai. Išvydę Vytautą, jie nevengia paminėti, iš kokios „įstaigos“ jis atvykęs. Roko Lukoševičiaus ir asmeninio archyvo nuotr.„Pravalturas“ atsirado prieš dvejus su puse metų. Su kolega Jonu Miklovu iš krepšinio naujienų portalo „Basketnews“ važiavome į Milaną paskui Lietuvos krepšininkus ir jis labai gyrėsi, kad gavome viešbutį dešimt minučių kelio nuo arenos pėsčiomis.

„Labai gerai, kad šitaip arti“, – pasidžiaugiau ir aš.

Pasibaigė rungtynės, viešasis transportas nebemaršrutavo, taksi – paslauga brangi... Nutarėm eiti – viskas gerai, juk, anot Jono, tik dešimt minučių kelio!..

Einam ir matom savo viešbutį už maždaug 50 metrų, prie pat akių, tik... kitoje autostrados pusėje. O ši – nepereinama ir niekaip neperlipama. Nėra jokio tunelio po keliu, nieko. Mums teko eiti autostrados pašone viliantis, kad kažkuriuo metu vis tiek atsiras koks nors praėjimas.

Vietoje tų 50 ar 100 metrų mudu ėjome gal 5 kilometrus. Galiausiai šiaip ne taip perėjome į kitą kelio pusę, o ten prasidėjo traktoriai, melioracijos grioviai, dirbama žemė ir dirvonai... Klampojome jais, kol mums pavyko surasti plyšį tarp tankių, aukštų krūmų ir per juos pralysti. Išlindęs pasipiktinau: „Nu, čia tai jau kažkoks pravalturas gavosi“ (juokiasi).

Rengiau kelionę į Suvalkų prekybcentrius. Interesantų tąkart susirinko nulis. V. Mikaitis

Kitą dieną tą patį žygį pakartojome specialiai, su tikslu įamžinti jį ir savo nesėkmę kameroje (juokiasi).

Šitaip ir gimė idėja įkurti savo „Facebook“ tinklalapį su „Pravalturo“ vardu. Apie tokį puslapį galvojau ir galimą jo pavadinimą sugeneruoti bandžiau ir anksčiau. Atrodydavo, lyg ir neblogas koks topteli į galvą, pasidaliju juo su draugais, o šie tik kraipo galvas: „Na, lyg ir nieko, bet trūksta kažkokio cinkelio.“ Šitas – pirmasis, kuriam to cinkelio netrūko (šypteli).

Žinote, visą šitą „Pravalturo“ reikalą užsukęs aš pamačiau, kiek daug Lietuvoje žmonių, turinčių puikų humoro jausmą.

Kėdainiuose gimusį ir augusį jauną vyrą visą gyvenimą persekioja sutapimai ir įdomūs nuotykiai. Lydėdamas mamą į oro uostą, jame Vytautas (dešinėje) sutiko... belūkuriuojantį politiką Rolandą Paksą. Asmeninio archyvo nuotr.– Nesibaiminote, jog šitas vis dažniau ir dažniau nuskambantis pavadinimas gali sukelti kokias nors neigiamas asociacijas dėl tam tikrų, per ilgą laiką susiklosčiusių istorinių-politinių aplinkybių?

– Aš, žinoma, pagalvojau, jog „pravalas“ – rusiškas arba bent jau slaviškas žodis – galbūt, nėra pats geriausias sprendimas vien dėl savo kilmės. Bet pastebėjau, kad jis jau buvo tapęs netaisyklingu bendrinės kalbos žodžiu ir asociacijų niekam kaip ir nekėlė.

Galiausiai visas mano dvejones išsklaidė ir mano pasirinkimą užtvirtino krepšininkas Laimonas Kisielius. Klaipėdos „Neptūno“ komanda skrido į užsienį, skrydis buvo atidėtas, lėktuvo keleiviai ėmė nervintis ir panikuoti, teko ilgokai palaukti, o L. Kisielius internete juokais pasvarstė, jog šią kelionę veikiausiai organizavo „Pravalturas“.

Žmonės patys perėmė šį žodį ir pradėjo jį vartoti kalbėdami apie nesėkmes apskritai, o ypač – apie netikėtumus kelionėse.

Su draugais esame sukūrę keletą „virusinių“ vaizdo įrašų, po kurių „Pravalturą“ atrado vis daugiau naujų sekėjų. Tai – amerikiečių krepšininkų, brolių Ballų kvietimas atvykti į Prienus, daina su puikiu vaizdo klipu apie Kauno „Žalgirį“, patenkantį į Eurolygos atkrintamąsias, trumpas serialo apie Pablo Eskobarą naujo sezono anonsas, kurį su draugu susukome Kolumbijoje. Taip pat – vaizdo įrašas apie „pilantį“ Kauną.

Eina į Senovę, vaikšto aplink ežerus, veža į Suvalkus

– Jūsų kelionių agentūros „veikla“ domisi nemaža gerbėjų armija – daugiau nei 23 tūkstančiai žmonių. Nūdienos terminais, jau lyg ir esate influenceris – nuomonės formuotojas...

– Apie influencerius taip pat sakoma „žinomi ir turtingi“. Aš kol kas – tik žinomas (juokiasi).

Kadangi savo kelionių vaizdo įrašuose ir nuotraukose dažniausiai figūruoju pats, žmonės ėmė mane atpažinti gatvėje, o svarbiausia tai, kad keliu jiems teigiamas emocijas.

Tas žinomumas ir atpažinimas mane labai džiugina, kadangi žmonės, sutikę mane, jaučiasi laimingi, šypsosi, garsiai šaukia: „O, „Pravalturas“ eina!“.

Apie influencerius taip pat sakoma „žinomi ir turtingi“. Aš kol kas – tik žinomas. V. Mikaitis

Ką kitą tu gatvėje matydamas taip sakai? Nesakai juk: „O, Donskovas eina!“ arba „Žiūrėk, Sipavičius!“. Gal ir pagalvoji, bet garsiai to nešauki (šypteli).

Kartą vienas vaikinas, dirbantis kavinėje Kaune, mane pasivijo gatvėje ir paprašė nusifotografuoti.

Toks ir buvo mano tikslas – sukelti žmonėms teigiamas emocijas ir padėti dažniau nusišypsoti.

– Verta paminėti, jog ne vien internete reiškiatės, bet dar ir į vieną kitą veiklą pakviečiate „Pravalturo“ bičiulius. Organizavote žygį tarp Gėjaus ir Gėjuko ežerų, ėjote ir į Senovės kaimelį. Užsakytu transportu vykote į renginį „Juokis 2019“, vežėte interesantus į Vitalijos Katunskytės koncertą. Ar nesiklosto tas scenarijus, kurio labiausiai ir baiminotės – kad žmonės ne visuomet atskirs, kur riba tarp pokštų ir rimto kvietimo? Kaipgi yra, Vytautai?

– Kai buvo praėję kokie metai nuo „Pravalturo“ pradžios, pamaniau, kad šiai „agentūrai“ reikia ko nors naujo. Taip ir pradėjau organizuoti tam tikras veiklas, bet vėlgi – tokias, kuriose galėtume skaniai pasijuokti.

Iš tiesų tas scenarijus pildosi. Teminių žygių įvykę jau septyni, ir į juos renkasi daugiau mažiau tie patys 15–20 žmonių.

Būta ir nesėkmių. Rengiau kelionę į Suvalkų prekybcentrius. Mačiau, kad registracija nelabai aktyvi, bet tikėjausi, kad ekskursijos dieną susirinks būrys spontaniškų, avantiūras mėgstančių žmonių.

Matyt, tikėjausi dėl to, jog mes dažnai galvojame, kad kiti žmonės yra tokie patys, kaip ir mes. Na, interesantų tąkart susirinko nulis (juokiasi).

Žmonės, sutikę mane, jaučiasi laimingi, šypsosi, garsiai šaukia: „O, „Pravalturas“ eina!“. Ką kitą tu gatvėje matydamas taip sakai? Nesakai juk: „O, Donskovas eina! arba „Žiūrėk, Sipavičius!“. V. Mikaitis

Vis nerandu sau ramybės: kiekgi tų žygių turiu padaryti, kad žmonės pagaliau jais patikėtų (juokiasi).

V. Mikaitis – vienoje iš pastarųjų savo aplankytų valstybių – Urugvajuje. Asmeninio archyvo nuotr.Sakykime, identiška situacija: jūs leidžiate jau dešimtą laikraštį, jis – akivaizdus dalykas, o aš juo vis dar netikiu. Taip pat vyksta su „Pravalturu“.

Nepatiki, o vėliau, po žygio ar išvykos pamatę nuotraukas, visi klausia, kodėl nežinojo, ar galėjo eiti, gal būtina speciali registracija ar būti po „blatu“.

Taip ir lieku nesupratęs, kodėl vienos mano siūlomos veiklos „užkabina“, o kitos lieka nepastebėtos.

Kartais bandau analizuoti priežastis, lemiančias žmonių neaktyvumą, bet pagavęs save tai darantį tuoj sustabdau, kadangi tų priežasčių – šimtas milijonų.

Tai per vėlai pasakei, tai per anksti. Svarsčiau, kad galbūt atstumas gali būti kliūtimi. Kol... į vieno žygio starto vietą nuo Kauno važiuoti teko dvi valandas, ir į jį susirinko gausiau, negu kitąkart starto vietoje Kazlų Rūdoje, iki kurios – tik kiek daugiau nei 30 kilometrų.

Ne per seniausiai žygio Liepojoje organizatoriai paprašė manęs vesti šį renginį. Žygeiviai susirinko 7 valandą ryto. Tai ir nustebau: „Žmonės, kelintą valandą jūs iš Lietuvos išvažiavot, kad tokią ankstybę būtumėte Liepojoje? Užvakar?“ (juokiasi). Štai ir įrodymas, jog atstumas – ne kliūtis.

Iš už kadro sugrįžo... į kadrą

– Užsiminėte apie veiklą, iš kurios valgote duoną – renginių vedimą. Kurį laiką tai buvote apleidęs?

– Aktyvus buvau nuo mažens. Pasitikėjimo savimi netrūko jau ir mokantis tuometinėje Kėdainių „Aušros“ vidurinėje mokykloje, į kurią ir dabar kartas nuo karto sugrįžtu kaip renginių vedėjas. Gimtajame mieste pradėjau stovėti ant scenos su mikrofonu rankoje ir visų žvilgsniais, nukreiptais į mane.

Besimokydamas Kėdainiuose kartu su „Nevėžio“ komanda kurdavau laidas – krepšinis man visuomet patiko. Tad nenuostabu, jog jau daugiau nei dešimtį metų esu krepšinio naujienų portalo „Basketnews“ dalis. Manau, kad tiek laiko viename darbe – jau gana nemažai (šypteli).

Visą tą laiką, jau gyvendamas Kaune, paraleliai vedžiau įvairius renginius.

Prieš trejus metus apsisprendžiau filmavimą šiek tiek stumtelti į šoną ir juo užsiimti tik kartkartėmis. Susidėliojau savo prioritetus ir vėl didžiąją laiko dalį paskyriau tam, kas mane jau nuo mokyklos laikų „vežė“ – renginių vedimui, o savotišką užsakymų bumą jaučiu jau kokius dvejus metus.

Susilipdė tvarus ryšys su kone dešimčia sporto federacijų šalyje, su kelių didelių renginių organizatoriais – vieną jų renginį pravedęs, kitą kartą vėl gaunu skambutį atvykti.

Atvykstu vesti naujo renginio, o mane su šypsenomis pasitinka žmonės, nusiteikę puikiai praleisti laiką drauge. Tai mane iš naujo „įkrauna“.  V. Mikaitis

Sugrįžti išsyk pilnu tempu nebuvo paprasta, kadangi daug kas mane jau matė daugiau kaip operatorių ir fotografą. Teko ir vėl įrodyti visiems, kad renginius vesti sugebu puikiai.

Kėdainiuose mane žinojo, todėl buvo lengviau, bet, tarkime, Kaune, galima sakyti, jog visą darbą teko nudirbti iš naujo. Myli mane Kėdainiai, renginius vesti kviečia labai dažnai, ir dėl to jaučiuosi labai laimingas.

„Pravalturo“ direktorius, svajingai nusiteikęs prie grožio instituto Lenkijoje. Asmeninio archyvo nuotr.– O tikslo į televiziją „prasimušti“ neturite?

– Nemanau, kad man ten patiktų. Vesti laidą gal ir būtų įdomu, bent jau pradžioje, tačiau bijau, kad susidurčiau su periodiškai besikartojančia monotonija. O va jos tai „nepernešu“ (šypteli).

Esu filmavęsis LNK televizijos kriminalinio pobūdžio seriale „K11“, kuriame man kaskart tekdavo vienas pagrindinių vaidmenų, dažniausiai – kokio nors blogiečio (juokiasi).

Kaip bebūtų keista, rimtus personažus įkūnyti man sekėsi. Sugebu vaidinti emocionaliai, ypač tada, kuomet reikia tapti besinervinančiu, stresuojančiu personažu.

Kadre būdamas jaučiuosi labai gerai. O didžiausia mano svajonė, ko gero, yra suvaidinti filme.

Išmaišęs daugiau nei pusę pasaulio

– Nenumaldoma jūsų aistra – kelionės. Kiek valstybių šiandien yra jūsų aplankytųjų sąraše?

– Jeigu įskaitant Kosovą ir Palestiną – tuomet 111. Didžioji dalis aplankyta savo malonumui. Kelios, o tarp jų – Venesuela, Brazilija ir Argentina – tos, į kurias buvo nuvykta per darbą su „Basketnews“ ir tai buvo padaryta pirmąjį kartą.

Man dar likę beveik visos Ramiojo vandenyno salos, didžioji dalis Afrikos žemyno. Amerikos kontinente – dar 10 valstybių.

Su broliu yra tekę pabuvoti netgi Šiaurės Korėjoje, o paskutinė mano išvyka buvo į Urugvajų, Argentiną ir Paragvajų bei Turkmėnistaną. Tai – jau paskutinė mano apkeliauta buvusios Sovietų Sąjungos šalis.

Turkmėnistanas – pusiau uždara valstybė. Derintis atvykimą į ją reikia per kelionių agentūrą, skrydžiai – nepigūs, viza – 100 dolerių ir dar tiek kasdien reikia atseikėti viešbučiui, maistui, gido paslaugoms. Kaip valstybe – ypatingai sužavėtas nelikau.

Iki šiol pamenu pirmąją savo kelionę. Su klase iš „Aušros“ vidurinės vykome į Lenkiją, į turgų, kuris jau buvo išmanesnis, negu Lietuvos turgūs. Keista, kokie absurdiški dalykai buvo sureikšminami tais laikais (šypteli).

Myli mane Kėdainiai, renginius vesti kviečia labai dažnai, ir dėl to jaučiuosi labai laimingas. V. Mikaitis

– O kuriomis pasaulio vietelėmis sužavėtas likote? Kur dar grįžtumėte?

– Ko gero, visada grįžčiau į Lietuvą gyventi, nes smagu gyventi namuose (juokiasi). Matyt, visur grįžti ir ką nors naujo pamatyti būtų smagu. Man toks laiko praleidimas labai patinka.

Galvoju, kad turėčiau daugiau laiko skirti savo šaliai išnaršyti. Kodėl gi kokiam laisvam savaitgaliui neišvykus į kokius Biržus, neišsinuomojus ten kokio kambario ir neapvažiavus visų apylinkių, stabtelint pavalgyti vietos restorane.

Apsiseilėjęs romantikas? Nė velnio! Tiesiog toks, kuris geba pasijuokti iš savęs. Asmeninio archyvo nuotr.Ir linksmuoliai liūdi

– Jaunas, išvaizdus vyras, turėdamas šitokią iškalbos dovaną merginų dėmesiu skųstis tikrai negali. Galbūt esate svajonių jaunikis, Vytautai?

(Juokiasi) Šis teiginys – iš piršto laužtas. Netgi vienoje to „K11“ serialo serijoje man teko „susižavėti“ viena nežavia panele, „kabinti“ ją ir aš beveik prasmegau skradžiai žemę.

Suprantu, kad tai vaidyba, bet negalėjau pabėgti nuo savęs, nepavyko suvaidinti romantiko, nes toks nesu (juokiasi).

Toji scena man buvo pati nemaloniausia.

Sakykime, nuėjęs į barą su draugu, nors kalbėti moku ir savimi pasitikiu, prie merginos prieiti ir užkalbinti ją nelabai išdrįsčiau. Bare aš – jau ne renginio vedėjas (šypteli).

– Jūsų kiek anksčiau paminėtas vaizdo įrašas – kvetimas broliams Ballams sulaukė ir išskirtinio viso pasaulio dėmesio, ir kritikos: „atvažiuos ir pamatys patys“, „kodėl pasauliui rodai ir tyčiojiesi“. Ar ši pasipiktinimų banga jūsų nepaveikė?

– Nepaveikė, kadangi su tuo nesutinku. Jeigu mes slėpsim ir nerodysim, broliams pirmą kartą atvykus, Prienai gražesni netaps. Matys jie vaizdo reportažą, nematys – niekas nepasikeis.

Tuo tarpu amerikiečiai labai gyrė vaizdo įrašą ir suprato jame esantį humorą.

Žinote, dėl tokių pastabų neįsiskaudinu. Kaip ir neįsiskaudinčiau, jeigu kas parašytų internete ar į akis man pasakytų, kad aš koks nors durnius. Juk tai – ne tokia įžvalga ar įvertinimas (juokiasi).

Tačiau mane šiek tiek skaudina normali kritika, pasakyta iš užsakovų ar žiūrovų, su tvirtu, logišku nuomonės pagrindimu.

Į konstruktyvią kritiką sunkiai reaguoju, labai ilgai galvoju apie man pasakytas pastabas (šypteli).

– O ar humoro, nuolatinių netikėtumų, naujų pažinčių kupiname gyvenime yra vietos liūdesiui? Ar pasitaiko, kad ir „Pravalturo“ direktorius būna be nuotaikos, nusvirusiomis rankomis?

– Žinoma (šypteli). Kartais jaučiuosi išsekęs, atrodo, kad viskas nusibodo. Tingiu ko nors imtis, bet tada pats paskatinu save judėti pirmyn – jeigu nieko nedarysi, Mikaiti, tada nieko naujo ir neįvyks. Būna, norisi tiesiog pasitrinti namuose, bet išstumiu save pabūti kokio renginio žiūrovu. Tarkime, esu Kėdainiuose ir tądien „Nevėžio“ rungtynių nevedu. Galvoju: likti namie ar eiti į areną? Galiausiai nueinu – ir kažkas įvyksta. Arba susipažįstu su įdomiu žmogumi, arba kyla nauja puiki idėja.

Pavydas ir buvimas nelaimingu man taip pat nėra svetimas. Šie jausmai dažniausiai apima tada, kai kiti žmonės sugalvoja kokią nors paprastą, bet tuo pačiu metu genealią idėją, ir aš ant savęs labai supykstu, kodėl nesugalvojau pats – juk nesu prastesnis.

Kita vertus, tai duoda grūzo, stumia į priekį ir savotiškai netgi įkvepia keltis nuo sofos ir pradėti daryti tai, ką esu sugalvojęs, bet dėl kokių nors neobjektyvių priežasčių nuolat atidedu.

Neretai baigęs vesti renginį pasilieku pabendrauti, namo neskubu. Bet darbų, kelionių ir juokų maratone sustojęs pagalvoju, kad labai daug laiko atiduodu žmonėms, kurie nėra nei mano šeima, nei draugai, ir apskritai jų galbūt gyvenime daugiau nė nesutiksiu. Tokiais atvejais man šiek tiek liūdna.

Vis dėlto stengiuosi blogų minčių neužsileisti ir save nuteikti pats. Prisimenu, reikėdavo į mokyklą eiti per šalčius. Eini, drebi ir įtikinėji save sakydamas šalia einančiam draugui: „Nu kaip karšta! Žiauriai karšta!“ (juokiasi). Ir tikrai suveikdavo! Bent trumpam.

Pamenu, „Krepšinio pasaulyje“ įkūrėjas Vidas Mačiulis sakydavo: „Kaip man viskas nusibodo... Kaip man viskas nusibodo“. Tad tokiose situacijose, kuomet kažkas labai neįdomu, na tikra nuobodybių nuobodybė, aš sau sakau: „Kaip čia viskas įdomu. Vaje, kaip mane domina!“, o realiai – tai visiškas ragas (juokiasi).

Ir taip save bemotyvuodamas atvykstu vesti naujo renginio, o mane su šypsenomis pasitinka žmonės, nusiteikę puikiai praleisti laiką drauge. Tai mane iš naujo „įkrauna“ (šypteli).

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kunigas, rašytojas, poetas Benas Lyris: „Gyvenime pats svarbiausias dalykas yra gyventi meile“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
13:26 Rugpjūčio 21d. 2019
img

Psichologė Genovaitė Petronienė – kėdainietė, kuriai reikėjo plačiųjų vandenų

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
13:28 Rugpjūčio 12d. 2019
img

Kėdainietis gyvenimą pašventė atstumtųjų gelbėjimui

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
12:46 Rugpjūčio 08d. 2019
img

Tarnybos bejėgės – žmogus pasirinko gyvenimą šalia konteinerio

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:00 Rugpjūčio 02d. 2019
img

Vaikai turi augti šeimose

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:00 Liepos 30d. 2019
img

Černobylio padarinius likvidavęs kėdainietis: „Tai buvo tarsi laužas, kurio negalėjai užgesinti“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:16 Liepos 25d. 2019
img

Patirtis, brandinta net 41-erius metus

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
12:40 Liepos 23d. 2019
img

Krepšinio paslapčių kėdainietis vaikus moko didžiausiame Kinijos mieste

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
13:12 Liepos 16d. 2019
img

Deimantinių vestuvių jubiliatai Kišonai: „Per 60 metų niekas nepasikeitė“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
13:44 Liepos 15d. 2019
img

Vaikiškos pasakos ir šiuolaikiniai filmukai: kokia žinutė juos pasiekia?

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
13:08 Liepos 09d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!