GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Dailės mokyklos 30-mečio iškilmių metu vicemeras Paulius Aukštikalnis ir savivaldybės administracijos direktorius Arūnas Kacevičius įstaigos direktorei ir įkūrėjai Vidai Burbulienei įteikė apdovanojimą už ilgametį darbą bei nuopelnus kraštui.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Jau 30 metų čia gimsta jaunieji pikasai

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 09:35 Spalio 09d. 2019

Dailės mokyklos direktorė: „Norėjau sukurti mokyklą, kurioje visiems būtų gera“

Lietinga ir žvarbi 1989-ųjų spalio 1-oji Kėdainiuose. Būrys jaunystės entuziazmo sušildytų širdžių nekantrauja atverti duris, už kurių – švarutėlis baltas naujos pradžios lapas. Vida Burbulienė jaudinasi bene labiausiai. Netrukus dailininkė pirmą kartą išeis prieš gausią auditoriją ir tars sveikinimo žodį kaip Kėdainių dailės mokyklos direktorė.

Iki pat dabar švelniai vadinama šios įstaigos mama, V. Burbulienė su talentingais bei veržliais kolegomis metai po metų kūrė jaunųjų čiurlionių, pikasų bei van gogų lopšio istoriją, kuriai šiemet jau trys dešimtmečiai. Per šį laiką Kėdainių dailės mokyklos absolventai tapo ne tik Lietuvoje, bet ir už gimtinės ribų žinomais menininkais: tapytojais, tekstilininkais, juvelyrais, keramikais, architektais, interjero ar drabužių dizaineriais.

Daugiakultūriame centre susirinkusių bičiulių ir bendraminčių apsuptyje įstaigos bendruomenė iškilmingai atšventė savo veiklos jubiliejų, prisiminė it paukštė dangų greitai praskriejusius įvykių kupinus metus, atminties skrynion rūpestingai sudėtą patirtį ir užgyventą neįkainojamą turtą – drauge įgyvendintus sumanymus, sielas džiugesio pripildžiusius susitikimus bei kūrybinėms mūzoms nutolti neleidusius įkvėpimus.

Direktorė: „Nesitikėjau išbūti 30 metų“

„Kaipgi jaučiasi mama, kurios išsūpuotam, išmyluotam kūdikiui prieš kelias dienas sukako 30 metų?“ – šiek tiek atlėgus šventiniam virpuliui pasiteiravau Kėdainių dailės mokyklos direktorės, talentingos tekstilininkės V. Burbulienės.

„Besiruošiant šventei dienos buvo pilnos jaudulio, o dabar jau vėl grįžome prie kasdienės veiklos, – šypsosi pašnekovė, kai susėdame pokalbio jos darbo kabinete, į kurį įžengus net ir menui šalta siela akimirksniu įsimylėtų dailę. Sienos išpuoštos tekstilės darbais, o lentynose ir lentynėlėse įkurdinti švelnių keramikų pirštų išglostyti kūrybos vaisiai. Jaučiuosi tarsi meno galerijoje – kaskart pasukus galvą, akys vis randa kuo pasigardžiuoti.

Kaip pasakoja V. Burbulienė, jaunųjų krašto dailininkų mokykla užgimė labai simboliniu laiku – kai visą šalį, o drauge ir mūsų kraštą buvo stipriai apėmusios atgimimo nuotaikos ir vienas po kito sekė veržliai į laisvę vedę svarbūs įvykiai.

„Buvo itin permainingas laikas, nežinojai, kurią dieną gali prasidėti karas ir galbūt teks nutraukti pirmuosius veiklos mėnesius skaičiuoti ėmusios Dailės mokyklos veiklą“, – prisimena pašnekovė. Vis tik tiek Lietuvos, tiek ir Dailės mokyklos likimas susiklostė puikiai. Sugrįžo laisvė gyventi, mąstyti ir kurti.

„Niekada negalvojau ir netikėjau, kad galiu Dailės mokykloje taip ilgai išbūti, – dalijasi V. Burbulienė, kuri yra rajone ilgiausiai dirbanti įstaigos direktorė. – Juk 30 metų – tai ne trys dienos, trys mėnesiai ar treji metai. Tai labai daug. Ir šis laikas iš tiesų prabėgo itin greitai – tarsi penkeri metai. Turbūt todėl, kad tai yra įdomus, kūrybinis darbas. Dailės mokyklą kūrėme nuo pačių pamatų, dėjome trupinėlį prie trupinėlio. Net nesitiki, kad jau turime 544 diplomantus. Tarp jų – labai daug profesionalių dailininkų, dailininkų mėgėjų ir, kaip aš vadinu, šeimos dailininkų, išmoningai kuriančių savo namų interjerą, grožį bei jaukumą.“

Kažkada Kėdainių dailės mokyklos duris jos varstė kaip mokinės, o šiandien čia padeda skleistis jauniesiems krašto talentams kaip mokytojos: (iš kairės) Žaneta Vasilė, Eugenija Eimontaitė-Jermolajevienė, Evelina Knezevičienė ir pirmosios Kėdainių dailės mokyklos laidos absolventė Giedrė Nagreckienė. / A. Barzdžiaus nuotr. Dailę atranda ir suaugusieji

Dailės mokykla savyje menininko sielą atrasti padeda ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Nuo 2004 metų, kai Dailės mokykla įsikūrė dabartiniuose savo namuose – rekonstruotoje žydų vasarinėje sinagogoje (architektūriniame XVII a. pab. pastate), čia pradėjo veikti suaugusiųjų dailės studija.

„Šią svajonę puoselėjau daug metų. Ilgai suaugusiųjų mokymas nebuvo madingas, bet suaugusiųjų dailės studijos iniciatyva pasiteisino – studija sėkmingai veikia iki šiol, vieni čia ateina tiesiog maloniai praleisti laisvalaikio, o kiti savyje atrado snaudusius talentus ir dabar iš meno netgi valgo duoną. Šie mokiniai pranoko visus mano lūkesčius“, – džiaugiasi V. Burbulienė.

Regis, tikrasis pašaukimas į gyvenimą pasibeldžia nebūtinai vos pabaigus mokyklą. Jis gali it vėjas įsiveržti, atlapoti visus kasdienybės langus ir įnešti tokių pokyčių, apie kuriuos nebūtum galėjęs net pasvajoti. Šiuo metu Dailės mokykla suaugusiesiems siūlo tapybos, keramikos ir odos meno disciplinas.

Vertos sekti Japonijos mados Kėdainiuose

Įstaigos duris ne vienerius metus su tėveliais varsto ir trejų metų mažyliai. V. Burbulienė tvirtai įsitikinusi, kad meninis ugdymas turėtų prasidėti kuo anksčiau.

„Meno žmogus gyvenime yra visai kitoks – jis turi gilesnę įžvalgą, nes menas lavina žmogaus protą. Japonai vaikus meno moko dar jiems nė negimus. Būsimosios mamytės lanko kursus, studijas, kur dar būdami įsčiose mažyliai per garsus, spalvas susipažįsta su meno pasauliu. Šioje šalyje didelis dėmesys menui skiriamas nuo senovės, o pas mus dailė svarbi tapo, galima sakyti, tik su atgimimu. Taip, muzika sovietmečiu buvo, tačiau į dailę atsigręžta ir jos mokyklos kurtis pradėjo tik per atgimimą. Tik tada buvo suprasta, kad dailė irgi reikalinga mąstymui, – pastebi pašnekovė. – Dailėje mąstyti turi visą laiką. Jei smegenys nedirbs, nieko nesukursi. Juk kurdamas kūrinį, turi išmąstyti, sugalvoti, kaip viską susieti su aplinka, visata – viskuo. Privalai turėti daug žinių, taip pat filosofinių. Kodėl kartais atsistojame prie paveikslo ir nieko nesuprantame? Nes mes nemąstome – žiūrime ir matome, ką matome, negalvojame, kodėl nutapyta tokia linija, ką autorius norėjo pasakyti. Darbus reikia mokėti skaityti, todėl mes vaikus vedame į parodas.“

Gražu, negražu – ne įvertinimas

Pasak V. Burbulienės, neturėdamas meninio išsilavinimo, gali tik prabėgti ir trumpai ištarti: gražu, negražu.

„Mene nėra tokių vertinimų, – pabrėžia Dailės mokyklos vadovė. – Tarybų Sąjungos laikais buvo pilna kritikų, kurie kritikuodavo parodas. Kiekvieno straipsnio gale būdavo pateikiamas nuosprendis: verta paroda dėmesio ar ne. Labai džiaugiuosi, kad dabar kritikų požiūris pasikeitė. Jie ne kritikuoja, o apžvelgia parodą, padeda suprasti menininko kūrybą.

Vertinti meną yra labai asmeniška: vienam patiks, kitam – ne. Dabar kritikai nebeturi tikslo teisti. Man tai patinka. Juk kritikų pasisakymai formuoja visuomenės mąstymą, netgi pačių dailininkų mąstymą. Neslėpsiu – anksčiau ir aš pati vertindavau „gražu, negražu“, bet stengiuosi to atsikratyti.“

Veržlusis penketukas

Dailės mokyklos atsiradimas Kėdainiuose tapo svarbiu įvykiu visam kraštui. V. Burbulienė įstaigos atidarymo dieną lydėjusias stiprias emocijas jaučia it jas būtų išgyvenusi vakar.

„Tądien pirmąsyk kalbėjau viešai prieš auditoriją. Taip jaudinausi, kad visiškai neprisimenu nė vieno savo pasakyto žodžio, – juokiasi pašnekovė. – Nors oras buvo šaltas ir darganotas, bet visi jautėmės nepaprastai laimingi ir nesiliovėme šypsotis, nes Kėdainiuose atsirado Dailės mokykla ir vaikai galės gilintis į dailės pasaulį.“

Mūsų miesto Dailės mokyklos istoriją kurti pradėjo veržlus menininkų penketukas, tapęs pirmaisiais įstaigos pedagogais: mokyklos direktorė tekstilininkė Vida Burbulienė, odos menininkė Virginija Ligeikienė, tapytojas Bronius Rutkauskas bei interjero ir architektūros studijas baigę Viačeslavas Čerenkovas ir Arvydas Urbelis.

„Mes nebuvome pedagogai – buvome Dailės institutą baigę dailininkai, labai profesionalūs, kūrybingi ir savo darbą mylintys žmonės. Kadangi buvome įvairių specialybių, tai kiekvienas galėjome vaikams duoti vis kažko kito“, – pasakoja V. Burbulienė.

Dailės mokykla jubiliejaus šventę sutiko Daugiakultūriame centre. Iškilmių proga įstaigos erdves papuošė dailiausi menininkų kūrybos vaisiai. / A. Barzdžiaus nuotr.Inventorius – iš mokyklų, garažų, palėpių

Entuziastingai nusiteikęs ir menininko pašaukimą pedagogo vardu papildęs penketukas ėmė dėti tvirtus Dailės mokyklos pamatus, ant kurių įstaiga sėkmingai laikosi ir įvairiapusiškai auga jau 30 metų. O šiuos pamatus dėti teko nuo visiško nulio.

„Mokykla neturėjo nieko, – tuščią pradžią mena pašnekovė. – Iš ugdymo įstaigų susirinkome visą jų nenaudojamą, jau nurašytą, bet mus pravertusį inventorių. Kelis lakštus faneruotės davė Švietimo skyriaus vedėjas Julius Lukoševičius, mano dėdė padarė lentutes, „Lifosa“ pagamino molbertus. Senus daiktus, indus natiurmortams irgi rankiojomės iš visur. Aš pati, nuvažiavusi pas senelius į Anykščius, lipdavau į palėpę ieškoti išskirtinių senų daiktų, Virginija įdomybių net iš sąvartyno parsiveždavo.“

V. Burbulienė labai dėkinga žinomam kraštiečiui dailėtyrininkui Jonui Jucevičiui, kuris ilgus metus vadovavo Kėdainiuose veikusiai visuomeninei vaikų dailės studijai.

„Kai įsikūrėme, jis atnešė nemažą dėžutę pieštukų, kurie mums buvo tarsi išganymas. Taip pat J. Jucevičius padovanojo visokių knygų, o kai nutraukė savo vadovaujamos studijos veiklą, jis mums perdavė labai daug turto: gipso, popieriaus, kitų reikalingų daiktų. Būdamas dailėtyrininkas jis mus suprato ir labai padėjo. Daug mums pagelbėjo ir gausybė kitų žmonių bei įmonių. Visiems esame be galo dėkingi.“

Kūrė kitokią mokyklą

Ir kokią mokyklą pavyko sukurti pedagogų duonos iki tol nevalgiusiems menininkams? Regis, viskas ėjosi tarsi per sviestą. Pirmaisiais metais mokykloje mokėsi 25 mokiniai ir dirbo 5 mokytojai, šiandien 10 pedagogų ugdo 414 jaunųjų dailininkų.

„Nė vienas neturėjome pedagoginio darbo patirties mokykloje. Aš pati iki tol fabrike „Kaspinas“ dirbau dailininke ir tik labai trumpai vaikus mokiau braižybos, – save kaip „žalią“ pegagogę prisimena V. Burbulienė. – Tad mes kūrėme kitokią mokyklą – tokią, kurioje ir mums patiems, ir vaikams būtų smagu bei įdomu. Ačiū Dievui, kad anuomet buvo mažiau dokumentacijos, tad galėjome visa širdimi atsidėti vaikų ugdymui, kūrybai, parodoms, lavinantiems renginiams. Dabar popierizmas išsipūtė iki beprotybės, – apgailestauja pašnekovė. – Dokumentacija vienoda tiek bendrojo lavinimo mokykloms, tiek neformaliojo ugdymo įstaigoms: dailės, muzikos, kalbų, sporto mokykloms. Su nostalgija prisimenu, kai būdavo laiko ramiam pokalbiui su kolega, vaikais, o dabar nėra laiko išsikalbėti, nuolat bėgame.“

Ilgametės Kėdainių dailės mokyklos pedagogės, darbui su vaikais atiduodančios visą savo širdį, Eligija Venclovienė (kairėje) ir Irina Dima. / A. Barzdžiaus nuotr.Užsiaugino pedagogų kartą

Dailės mokykla įstaigos absolventams tapo jauki tarsi namai. Čia dirbantį mokytojų kolektyvą vis papildo sugrįžę paukščiai – buvę Dailės mokyklos moksleiviai. Didesnio džiaugsmo mokyklos direktorė neįsivaizduoja.

„Labai seniai esu pasakiusi, kaip norėčiau, kad mūsų ugdomi vaikai baigę mokslus sugrįžtų čia dirbti. Ši svajonė pildosi. Pusę dabartinio kolektyvo sudaro mūsų buvusios mokinės: Eugenija Eimontaitė-Jermolajevienė, Giedrė Nagreckienė, Žaneta Vasilė, Evelina Knezevičienė ir Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė. Jos šaunios mokytojos“, – pasidžiaugia V. Burbulienė.

Pirmosios Dailės mokyklos laidos absolventė Giedrė Nagreckienė čia moko keramikos ir plastinės raiškos.

„Mokytojauju jau 22 metus, – suskaičiuoja G. Nagreckienė. – Nors iš pradžių, kai buvę mokytojai tapo kolegomis, man buvo nedrąsu, bet sulaukiau iš jų labai daug palaikymo ir šiandien esame tikri draugai.“

Pašnekovė atvira – apie tai, kad galėtų tapti mokytoja ji niekada negalvojo ir veikiau bėgo nuo tokių profesinių perspektyvų. Vis tik šiandien G. Nagreckienė džiaugiasi dirbdama su vaikais.

„Turbūt visada gauni tai, ko išsižadi, – juokiasi pašnekovė. – Bet mokyti vaikus man patinka.

Kai pati buvau Dailės mokyklos mokinė, su mokytojais jausdavomės kaip draugai, bendravimas buvo labai šiltas. Tikiuosi, kad ir dabartiniai mokiniai taip jaučiasi. Dailės mokykloje man labai gera buvo ir anuomet, kai buvau mokinė, ir dabar, kai esu mokytoja.“

Menininkų šeima

Eligija Venclovienė Dailės mokykloje pedagoge dirba jau 27-erius metus. Vaikams ji padeda perprasti plastinės raiškos ir kompozicijos paslaptis. Kad likimas profesinio gyvenimo vairą pasuks mokyklos kryptin bei teks tapti mokytoja, staigmena tapo ir pačiai E. Venclovienei.

„Mano mama buvo mokytoja, tad aš vieną dalyką žinojau tikrai – jos pėdomis neseksiu. Bet štai kaip gyvenime nutinka, – šypsosi pašnekovė. – Teko padirbėti dailės mokytoja ir bendrojo lavinimo mokykloje. Darbas su vaikais Dailės mokykloje ir ten labai skiriasi. Čia turi galimybę su kiekvienu dirbti kone individualiai, gali iš vaikų daugiau reikalauti, nes tai Dailės mokykla, o ne dailės pamoka bendrojo lavinimo mokykloje.“

E. Venclovienė antrina kolegei G. Nagreckienei – ir Eligijai itin brangus šiltas ryšys su vaikais bei kolegomis. „Esame viena didelė menininkų šeima“, – reziumuoja pašnekovė.

Vokiečio atradimas

„Direktore, ar 30-mečio sulaukusi Dailės mokykla yra tokia, kokią svajojote sukurti?“ – pasiteirauju pokalbiui krypstant link pabaigos.

„Labai norėjau sukurti tokią mokyklą, kurioje būtų gera dirbti, mokytis, užeiti, būti. Norėjau, kad mokykla būtų tarsi šviesulys rajone, kad iš jos skleistųsi geros idėjos, sumanymai, kad čia burtųsi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, kad rengtume parodas, kurios atskleistų, kaip ir kuo gyvename. Tik niekada nenumačiau, kad įsikursime sinagogoje ir tas pastatas taps turistų pamėgtu objektu. Mus lanko svečiai iš viso pasaulio.

Prieš kelerius metus iš Kauno turizmo informacijos centro sulaukiau skambučio. Pasirodo, būtent pas mus nori atvažiuoti vokietis su vokiečių grupe. Nustebau ir sutikau priimti. Jis organizuoja keliones į Lietuvą ir į maršrutą nusprendė įtraukti mūsų mokyklą, nes, jo nuomone, tai ypatinga įstaiga ypatingame pastate. Nežinau, iš kur apie mus jis sužinojo, bet nuo tada su turistų grupėmis yra atvykęs jau ne kartą. Turistai smalsiai pabyra po mokyklos erdves, vis teiraujasi, ar galėtų įsigyti eksponuojamų darbelių“, – netikėtu užsieniečių susidomėjimu džiaugiasi V. Burbulienė.

Vis tik profesinės svajonės gerokai ilgiau kybotų neįgavusios materialaus kūno, jei ne patikima, darbšti komanda. „Vienas žmogus visko nepadarys. Savo indėlį turi pridėti kiekvienas kolektyvo narys. Džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje visi darbui atiduoda širdį. Taip, mūsų kolektyvas labai emocingas – juk mes menininkai, – šypteli V. Burbulienė. – Būna, pasibaram, išsikalbam, išsiaiškinam, bet randame kompromisus ir vėl viskas gerai. Labai džiaugiuosi savo kolektyvu. Tai nuostabūs specialistai ir nuostabūs žmonės.“

Laukia dideli pokyčiai

Artimu laiku Dailės mokyklos laukia didžiuliai pokyčiai – įkurtuvės. Jau įpusėjo dar vienos pastaruosius metus nenaudotos žydų sinagogos Kėdainiuose rekonstrukcijos darbai. Šios patalpos taps papildomomis naujomis Dailės mokyklos erdvėmis.

„Negaliu apsakyti, kaip laukiame papildomų patalpų, – sako direktorė. – Dabartinės patalpos su šiuo metu turimu mokinių skaičiumi labai ankštos. Esame priversti riboti kai kurias veiklas. Štai visai neturime grafikos klasės. Spausdinimo staklės įkurdintos fojė, nes kitur nėra vietos. Norėtume turėti tekstilės klasę, nes dabar tekstilininkai dirba labai mažame kambarėlyje. Atliekame tik tokius darbelius, kuriems pakanka mažiau judėjimo. Aš pati anksčiau mokiau tekstilės ir grįždavau namo į suolus nudaužytais mėlynais šonais, nes klasė maža, apsisukti sunku, reikia judėti – austi, velti, virti.

Turime nusipirkę ir puikias audimo stakles. Mano svajonė – parodyti vaikams, kaip gimsta audeklas, kad jaunoji karta nepamirštų senovės Lietuvos moterų darbo.

Taigi ruošiame inventorių naujiems rūmams. Ten įkursime tekstilės, grafikos, odos klases ir fotografijos studiją. Labai norėčiau sulaukti šios svajonės išsipildymo, kol dar dirbu. Galbūt jau kitąmet galėsime pakviesti į įkurtuves“, – tikisi V. Burbulienė.

Sugraudinęs apdovanojimas

Dailės mokyklos 30-mečio iškilmių metu įstaigos direktorei V. Burbulienei rajono savivaldybė įteikė apdovanojimą už ilgametį darbą ir nuopelnus kraštui. Netikėtas momentas jautrios sielos pašnekovę sugraudino iki ašarų.

„Juk rajone yra tiek gražių darbų nuveikusių žmonių, tad visiškai nesitikėjau sulaukti tokio įvertinimo. Nesusilaikiau ir susigraudinau, – ir dabar prisiminusi sulaikyti ašaras stengiasi V. Burbulienė. – Šį apdovanojimą laikau visos mūsų Dailės mokyklos bendruomenės įvertinimu. Kiekvienas mokytojas, kuris čia dirbo anksčiau ar dirba dabar – visi yra kažką atnešę, kiekvieno idėjų, minčių kruopelytė yra likusi. Aš buvau tik tas sraigtelis, kuris visą šį mechanizmą tarsi laikrodį kartkartėmis prisukdavo.“

Dailės mokyklos direktorė atskleidžia, kad per 30 metų įstaigos paveikslą gyvenimas ištapė visomis paletės spalvomis.

„30 metų išgyventa kaip šeimoje: būta ir liūdnų akimirkų, skaudžių netekčių, nusivylimų, bet juos keitė dideli džiaugsmai ir pakilimai. Mokykla – tarsi šeima, namai. Eidama į darbą visada sakau, jog einu namo. Čia ateini ryte ir išeini vėlai vakare, ir taip 30 metų. Tai namai ir man čia gera. Kiekvienas vaikas, mokytojas, darbuotojas svarbus ir mielas lyg šeimos narys“, – pakiliai pokalbį užbaigia Kėdainių dailės mokyklos direktorė ir tikra įstaigos mama V. Burbulienė.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Tekstilininkai įgyvendino seniai sumanytą idėją

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
11:18 Gruodžio 04d. 2019
img

Arnetų name skleidėsi žirklių kerai

Kuriantys gražesnį pasaulį
14:20 Lapkričio 27d. 2019
img

Jubiliejų palydėjo kūrybiniais posmais

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
12:10 Lapkričio 13d. 2019
img

Poetės ir pianisto duetas atvyko su žinute

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
14:13 Lapkričio 07d. 2019
img

Skirtingus menininkus suvienijo draugystė

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
14:54 Lapkričio 05d. 2019
img

Indijoje – it egzotiška užsienietė

Kuriantys gražesnį pasaulį
13:32 Lapkričio 05d. 2019
img

Kėdainiuose koncertavo geriausi šalies akordeonistai

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
14:24 Spalio 31d. 2019
img

Dotnuvoje darbavosi čempionas

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:00 Spalio 28d. 2019
img

Nuo drabužių vyrui iki didelių projektų

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:35 Spalio 22d. 2019
img

Tėvą Stanislovą siekia paskelbti šventuoju

Kuriantys gražesnį pasaulį
08:56 Spalio 22d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!