GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Vasario 16-osios minėjime prie Signatarų namų sergančio Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio esė apie Lietuvą perskaitė penkiolikmetis Akademijos gimnazijos auklėtinis Jokūbas Augas (viduryje).  / BNS.lt nuotr.

Iš Signatarų namų balkono į tautą kreipėsi Akademijos gimnazistas

Justina ŠVEIKYTĖ - 13:31 Kovo 13d. 2018

„Lietuva man – gimtinė. Ne vien žodis, ne vien šalies pavadinimas ar plotas žemėlapyje. Tai – žmonių grupė, kuri turi savitą bruožą, gyvenimą ir idėją, kuria tiki“, – paklaustas, ką jam – paaugliui vaikinui, reiškia Lietuva, šypteli Akademijos gimnazijos aštuntokas Jokūbas AUGAS (15).

Judėdami miške partizanai stengdavosi žingsniuoti upeliais – kad neliktų pėdų atspaudų, kad nesusektų pėdsekiai šunys. Vasarą – lyg ir nieko tokio, o žiemą kaip, kuomet vanduo – stingdantis? J. Augas

Pastarasis pusmetis šio jauno lietuvio gyvenime buvo išskirtinis. Vasarą J. Augas prisidėjo prie trumpametražio filmo „Apie Vieversį“ kūrimo, o Vasario 16-ąją iš Signatarų namų balkono kartu su aktoriumi Rimantu Bagdzevičiumi į visą Lietuvą kreipėsi sergančio Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio vardu.

Filmą sukūrė stovyklos metu

Poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, politiko Vytauto Landsbergio sūnus Vytautas V. Landsbergis (kairėje) su savo jaunuoju bičiuliu, talentinguoju Akademijos gimnazijos aštuntoku Jokūbu Augu./ Autorės nuotr.Akademijos kultūros centre prieš savaitę, trečiadienį, buvo organizuojama popietė „Laisvės kaina“, skirta partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metams. Sausakimšoje kultūros centro salėje buvo pristatytas trumpametražis filmas „Apie Vieversį“.

Renginyje dalyvavo vienas iš šio trumpametražio filmo autorių – poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas, politiko Vytauto Landsbergio sūnus Vytautas V. Landsbergis.

Antrasis filmo režisierius – ne kas kitas, o talentingasis J. Augas.

– Partizanų gyvenimą vaizduojantį trumpametražį filmą „Apie Vieversį“ kūrei praėjusią vasarą, Vytauto V. Landsbergio kūrybinės stovyklos „Dominyko atostogos“ metu. Jokūbai, kokie vėjai tave nubloškė į šią stovyklą pernai? – „Rinkos aikštė“ paklausė J. Augo.

– Nubloškė tėvai (juokiasi). Iš pradžių į stovyklą išvažiavo mano jaunesnis brolis, ir jam labai patiko. Tada važiavau aš. Tiesa, brolis dalyvavo pasakų stovykloje, aš – filmo režisavimo. Praėjusią vasarą stovykloje „Dominyko atostogos“ dalyvavau jau antrąjį kartą.

Stovykla vyksta kelis kartus vasaros metu, aš abu kartus važiavau vasaros pradžioje, mat tėtis ūkininkauja, ir per javapjūtę reikia padėti (šypteli).

– Kokia buvo pirmoji pažintis su Landsbergiu prieš beveik dvejus metus? Jaudinaisi prieš susipažindamas?

– Šiek tiek bijojau, iš tikrųjų. Ne kad V. V. Landsbergio, o... stovyklos turinio. Nežinojau, kas manęs laukia.

Bet... kai tik patį pirmą kartą susirinkom stovykloje, tokiame rūsyje, pradėjome bendrauti, išsipasakojome, dainas dainavome – pirmą kartą vieni kitus matydami su stovyklos vaikais tapome kaip šeima.

V. V. Landsbergis toks, kuris visą save išdalina kitiems. Ir galiausiai perduoda, „užkrečia“ aplinkinius tuo, kuo gyvena pats.

Puikus pavyzdys – renginys Akademijoje. Jo pradžioje partizanų dainas jis traukė vienas, besibaigiant jam – kartu dainavo kone visa salė.

Savaitę prieš Vasario 16-ąją V. V. Landsbergis susisiekė su mano šeima, pasakė, kad jo tėčio sveikata ne kokia  ir paprašė, kad aš perskaityčiau jo sergančio tėčio, profesoriaus esė apie Lietuvą – kaip motiną ir pamotę. Nebuvo nė minties, kad galėčiau nesutikti. J. Augas

Ne tik režisierius, bet ir pagrindinis aktorius

– Minėjai, kad šioje režisūros stovykloje dalyvavai antrąjį kartą. Artėjo Valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejus, partizanų vado A. Ramanausko-Vanago metai, natūralu, kad filmus kūrėte partizanų tematika. Kokia buvo pirmosios stovyklos tematika, kokius filmus kūrėte tuomet?

– Siaubo (šypteli). Tokius, sakykime, fantastinius filmus su pabaisomis.

Man labai patiko pirmosios stovyklos jaukumas, šiltumas, tad norėjosi sugrįžti.

2017-aisiais dienos šviesą išvydo trumpametražis filmas „Apie Vieversį“. Vienas iš trijų jo režisierių – kraštiets Jokūbas Augas. Negana to, būtent jis ir įkūnijo pagrindinį filmo personažą.Norėjosi dar ir dėl to, kad galėčiau kartu su kitais vaikais sukurti geresnį filmą nei pirmaisiais metais.

Manau, kad pavyko (šypteli).

– Buvai ne vien trumpametražio filmo „Apie Vieversį“ vienas iš režisierių, bet ir pagrindinis aktorius. Nieko sau!...

– Na, buvau aukščiausias, pats didžiausias iš visų, jau ne naujokas, antrąjį kartą stovykloje, kiti žinojo mano sugebėjimus.

Taip ir pasiskirstėm draugiškai (šypteli).

Priešingai negu pirmojoje stovykloje, antrojoje man teko dirbti ir iš dalies vadovauti jaunesniems – vaikams iki 12 metų. Ir man tai labai patiko. Su jaunesniais dirbti daug smagiau ir įdomiau nei su vyresnėliais. Jaunėliai vis dar turi vaikiškų minčių, kurių nebeturi vyresni. Vyresni dažniausiai gina savo pirmąją mintį, kitų nė neklauso, o jaunesni išklauso ir pergalvoja.

Partizano drabužiais apsivilkus...

– Daug sužinojai apie Lietuvą ir partizanus stovyklos metu? Gal buvo tokių dalykų, kurie įsiminė labiausiai?

– Stovykloje apskritai įvyko pati pirmoji mano pažintis su šia Lietuvos istorijos dalimi, nes mokykloje partizanų temos per istorijos pamokas dar nepriėjome.

Įspūdį paliko daug dalykų. Pirmiausia tai, kad vyrukai, pasirinkdavę eiti į partizanus, jau žinodavo, kad išgyvens daugų daugiausia metus. Išeidami jie tarsi pasirašydavo sau mirties nuosprendį.

Antra, visi jie turėjo slapyvardžius, tikri vardai ir pavardės jiems, regis, nebeegzistavo.

Įdomu buvo sužinoti, kokiomis sąlygomis gyveno partizanai. Kaip jie kasdavosi sau bunkerius. Kaip judėdami miške stengdavosi žingsniuoti upeliais – kad neliktų pėdų atspaudų, kad nesusektų pėdsekiai šunys.

Vasarą – lyg ir nieko tokio, o žiemą kaip, kuomet vanduo – stingdantis?

Dar tai, ką man pačiam teko pavaizduoti – partizanai slėpdavęsi eglėse, kybodavę ten ne vieną dešimtį minučių, kol priešai pasitraukdavę.

Labai patiko ir pats bendravimas su vaikais. Į stovyklą suvažiuoja patys įvairiausi. Buvo išlepintų vaikų, vienturčių, iš labai labai pasiturinčių šeimų. Pradžioje kai kurie gal kiek buvo parietę nosis – stovyklos pabaigoje visi tapo lygūs. Atrodo, kad pokyčiai prasidėjo nuo tada, kai filmo filmavime pradėjome matuotis partizanų uniformas.

Akademijos gimnazijos aštuntokas Jokūbas Augas Signatarų namų balkone skaitytą politiko Vytauto Landsbergio esė  apie Lietuvą mintinai pasakytų net vidurnaktį prižadintas iš miego./ Asmeninio archyvo nuotr.Jeigu pirmą stovyklos dieną vienas berniukas stumdėsi su kitu ant tiltelio, vos kojos neišsinarino, stovyklos pabaigoje jis, kaip ir visi kiti, buvo tiesiog auksinis vaikas. Atrodo, kad toje stovykloje vaikai pajunta tą nepaprastą dvasią. Nebelieka statusų, skirtumų, kas iš turtingesnės šeimos, kas ne – galiausiai tampame tvirta stovyklos šeima.

Man smagu ir tai, kad filme „Apie Vieversį“ pasirodė visi vaikai. Kitų komandų filmuose buvo likusių už kadro, pas mus – ne, norėjo pasirodyti visi.

– Nors tavo ir bendraminčių kurtas trumpametražis filmas „Apie Vieversį“ – ne siaubo, bet, regis, tokių elementų jame irgi netrūko.

– Taip, vietomis buvo labai šiurpu pagalvojus, kad kažkas turėjo tai patirti, išgyventi savo kailiu. Kad tiek šeimų neteko jaunų sūnų.

Signatarų namų balkone kojos nedrebėjo

– Jokūbai, praėjusią savaitę tavo kurtą filmą „Apie Vieversį“ pamatė ir įvertino visa Akademijos gimnazijos bendruomenė, miestelio žmonės. Kaip jauteisi kartu likusiais stebėdamas jį pats ir žinodamas, kad į tave žiūri visa mokykla?

– Jaudinausi (šypteli).

– O kada kojos drebėjo labiau – per filmo Akademijoje premjerą ar Vasario 16-ąją, kuomet iš Signatarų namų balkono kartu su aktoriumi Rimantu Bagdzevičiumi į visą Lietuvą kreipeisi profesoriaus V. Landsbergio vardu?

(juokiasi) Tiesą sakant, per filmo pristatymą Akademijos kultūros centre kojos drebėjo labiau... Signatarų namų balkone kojų raumenys taip smarkiai įsitempė, kad nė kiek nebedrebėjo (šypteli).

Pradžioje kai kurie gal kiek buvo parietę nosis – stovyklos pabaigoje visi tapo lygūs. Atrodo, kad pokyčiai prasidėjo nuo tada, kai filmo filmavime pradėjome matuotis partizanų uniformas. J. Augas

– Mokykloje esi žinomas kaip puikus skaitovas. Vis tik iš visos Lietuvos mokyklų skaitovų Vasario 16-ąją iš Signatarų namų balkono į visą šalį profesoriaus vardu kreipeisi būtent tu. Kaip buvai pastebėtas ir pakviestas?

– Tiesa, raiškusis skaitymas man sekasi. Tai V. V. Landsbergis pastebėjo jau per pirmąją stovyklą, o per antrosios stovyklos atidarymą paprašė manęs perskaityti tekstą. Jam patiko.

Savaitę prieš Vasario 16-ąją V. V. Landsbergis susisiekė su mano šeima, pasakė, kad jo tėčio sveikata ne kokia ir paprašė, kad aš perskaityčiau jo sergančio tėčio, profesoriaus esė apie Lietuvą – kaip motiną ir pamotę.

Nebuvo nė minties, kad galėčiau nesutikti. Visų pirma, negalėjau nuvilti V. V. Landsbergio.

Antra – juk ne kiekvienam tokia proga gyvenime pasitaiko.

– Aktorius R. Bagdzevičius skaitė didžiąją profesoriaus kalbą Valstybės atkūrimo šimtmetį mininčiai Lietuvai, tu ne mažiau įtaigiai perskaitei profesoriaus esė. Ilgai ruošeisi?

– Esė – dvyliktu šriftu surašytas vienas popieriaus lapas. Ruošiausi visą savaitę, nemažai padėjo ir mano lietuvių kalbos mokytoja.

Net ir vidurnaktį prižadintas tekstą pasakyčiau mintinai (šypteli).

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!