NAUJIENOS

Visos kategorijos
Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ projektas #Įkvėpk yra dešimties renginių maratonas, kurio tikslas – nedidelėms bendruomenėms atvežti žinią, kad pagalbos sulaukti įmanoma – jos tik reikia kreiptis.  / Projekto #Įkvėpk nuotr.

Dvi Lietuvos: šviesioji ir toji, kurios matyti nenorime

Justina ŠVEIKYTĖ - 12:35 Rugpjūčio 12d. 2017

„Lietuvoje situacija yra tokia bloga, kad jeigu mes nekreipsime dėmesio į socialines  problemas, jeigu ir toliau tamsesniąją, neviltyje esančią Lietuvos dalį paliksime paraštėje, kaip aš sakau, Lietuvoje liks tik keturios struktūros – prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir kariuomenė. Daugiau žmonių nebus, nes jie patys save susinaikins iš vidaus“, – įsitikinęs LRT radijo laidų ir žinių vedėjas Edvardas KUBILIUS (27).

Kartu su komanda E. Kubilius po Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ vėliava šią vasarą lankosi dešimtyje šalies savivaldybių su projektu #Įkvėpk.

Liepos 8-ąją projektas, kurio moderatoriai siekia pakeisti gyvenimus nebematančiųjų šviesos tunelio gale, užsuko ir į Kėdainių rajone esantį Saviečių kaimą. Kone šimtą penkiasdešimt žmonių į nedidukę kaimo bendruomenės namų salę sukvietė renginys-diskusija „Kaip įveikti problemas šeimoje ir į gyvenimą kabintis iš naujo?“.

Yra tik vienetai tokių, kurie atsistoja ant kojų ir griežtai pasako: „Aš gyvensiu kitaip.“ Taip padarė mūsų projekto sėkmės istorijos herojė Agnė, kuri matė alkoholikę mamą, vaikystėje pati patyrė smurtą, bet  labai aiškiai sau pasakė: „Aš taip negyvensiu“. Ir ji taip negyvena. E. Kubilius

 Tiesą į akis išgirdę suirzo – ir tai gali būti postūmis pirmyn

– Kokią gi žinią kaimo bendruomenių nariams nešate su projektu #Įkvėpk? – „Rinkos aikštė“ paklausė E. Kubiliaus.

LRT Radijo laidų ir žinių vedėjas Edvardas Kubilius – vienas iš ambicingojo projekto #Įkvėpk komandos narių. Ne kas kitas, bet E. Kubilius yra šio projekto pavadinimo autorius, „pakrikštyti“ projektui turėjęs vieną naktį, o dabar aukojantis visus vasaros šeštadienius bei laisvą laiką darbo dienomis tam, kad Lietuvoje bent vienam žmogui gyventi būtų geriau./ Justinos Gedvilaitės nuotr.– Pirmoji – tai žinia apie bendruomenės galią. Norime, kad žmonės suprastų, jog labai daug kas priklauso nuo to, kaip jie bendrauja su kaimynais, kaip sutaria su kaimo bendruomene. Norime parodyti, kad žmogui vienam viską padaryti yra kur kas sudėtingiau nei kad kartu su kitais. Mums, projekto iniciatoriams, atrodo, kad to elementaraus bendro kalbėjimosi dabar ypač trūksta. Lietuvoje vis dar gajos įvairios baimės, vis dar bijome pasipasakoti, ir dėl to žmonės tampa uždaresni, užsiskleidžia savame kiaute... Ir tada kyla visa virtinė psichologinių ir socialinių problemų.

Kitas dalykas – negalime pamiršti to, kad daug jų ateina iš šeimos. Ypatingą dėmesį skiriame toms šeimoms, kurioms reikia postūmio.

– Koks gi buvo susitikimas Saviečiuose?

– Mes žinojome, kad važiuojame ne į įspūdingą bendruomenę. Tikiu, o ir vietos žmonės patys pasisakė, kad juos labai sukrėtė tragedija, jų kaime įvykusi prieš pusantrų metų, kai girtas tėvas sumetė savo vaikus į šulinį. Ir matosi, kad Saviečiuose didžiausia problema, ko gero, yra ta, kad gyventojams trūksta užimtumo. Trūksta pozityvumo, optimizmo ir noro gyventi geriau. O kuomet jo nėra, kaimo bendruomenė tampa silpnoka. Toks įspūdis susidarė iš to, ką aš mačiau Saviečiuose.

Savo patirtimi diskusijoje Kėdainių rajone pasidalijo penkios moterys. Tai – įmonės „Raganė“ vadovė Daiva Gronskienė, valdymo inovacijų agentūros vadovė Ieva Adomaitytė-Subačienė ir trys viešnios iš Vilniaus moterų krizių centro. Jos kalbėjo apie smurtą šeimoje ir apie bendruomenės galią. Pirmą kartą viso projekto metu į diskusijas įtraukėme verslininkes, ir tai labai pasiteisino. Galų gale, nuo problemų ir jos nėra apsaugotos, ar ne?

Tai, ką sakė Daiva, tai, ką kalbėjo Ieva – jų išsakytos mintys buvo tiesiog superinės. Juodvi pripažino, kad žmonės yra šiek tiek apsileidę. D. Gronskienė labai aiškiai pasakė, kad žmonės nori gauti viską greitai ir dar už dyką, jie tam tikra prasme tinginiai ir nelinkę dirbti. Bet jeigu toks yra tavo požiūris į savo paties gyvenimą, tai nereikia norėti turėti sėkmingą verslą vos pajudinus du pirštus.

– Ar Saviečiuose jautėte atgalinį, atsakomąjį ryšį?

– Aš mačiau, kad dalis susirinkusiųjų netgi buvo truputėlį susierzinę. Žinote, kai žmogus tiesiai į akis gauna teisybę, kritiką, natūralu, kad jis minimaliai susierzina. Tikiuosi, kad toks susierzinimas galiausiai prives juos prie gero. Jeigu tuo netikėčiau – kokia tada prasmė būtų organizuoti pokalbius, diskusijas, galvoti formatus, kurie nebūtų tik kažkokių lankstinukų padalijimas, bet priešingai – kad prieš žmones sėdėtų gyvi lankstinukai, teigiami pavyzdžiai, atviri visiems klausimams?

Milžiniška socialinė atskirtis ir aibė problemų

– Edvardai, Jums tik dvidešimt septyneri. Savo laisvą laiką galėtumėte skirti draugams, sportui ar kelionėms. Iš kur pas Jus tokia tvirta pareiga būti socialiai atsakingam, galima sakyti, netgi „apsikrauti“ svetimomis problemomis?

– Mane labai erzina tiek jaunų žmonių, tiek vyresniųjų pasakymai, kad Lietuvos patriotai yra tik tie, kurie atlieka karo tarnybą: „Va tie žmonės tai patriotai!“ O tie, kurie tiesiog sąžiningai tarnauja valstybei, moka mokesčius, dirba savo darbą – tie jau ne patriotai. Man atrodo, kad mes visi patriotai, jeigu jau čia gyvename, kažką veikiame, nesukčiaujame, ir dar, jeigu yra galimybė, padedame kitiems. Aš manau, kad visi šie žmonės yra patriotai, ir nereikėtų skaidyti, kurie gi yra mažiau patriotai, o kurie – labiau.

Kita vertus, mane labai erzina, aš tiesiog nekenčiu matyti tamsumos ir man labai gaila neapsišvietusių žmonių, kurie, susidūrę su tam tikromis problemomis, net nesiryžta pabandyti jų spręsti.  Ne vienam esu padėjęs apsispręsti, panavigavęs, nes man negaila nei laiko, nei pinigų – matau prasmę padėti kitiems žmonėms.

Ir jeigu kažkas pasikeičia į gera – tai yra pati didžiausia grąža, kokią tik gali gauti. Jeigu per projektą #Įkvėpk, per tuos dešimt susitikimų atsiras viena–dvi moterys, kurios mus išgirdusios iš tikrųjų kreipsis pagalbos, kurioms, sakykime, specialistai padės, šeimos susitvarkys, ir jų gyvenimas bent šiek tiek pagerės, tikslą aš jau būsiu pasiekęs (šypteli).

– Ar daug sutinkate tokių žmonių, kurie, ne tai, kad negali išspręsti problemos, nė nebando to padaryti?

– Į tai reikėtų pažvelgti giliau. Pažiūrėkime, kokia gi yra mūsų Lietuva. Pradėkime nuo milžiniškos socialinės atskirties. Mažesnioji dalis Lietuvos – turtinga, gyvenanti tikrai gerai. Mano supratimu, vidurinio sluoksnio Lietuvoje praktiškai nėra. Bet labai gajus tas žemiausias ekonominis sluoksnis, kuris vos suduria galą su galu arba jo visiškai nesuduria ir gyvena visiškame skurde, visiškoje neviltyje. Kai tokioje mažoje šalyje tu matai tokią milžinišką socialinę atskirtį, pagalvoji: „O ką gi dabar daryti?“ Ir pastaruoju metu ši atskirtis tik auga.

Esame viena Europos Sąjungos šalių, kuriose socialinė atskirtis pati didžiausia. O kai ekonominė situacija yra prasta, su ja ateina visas spektras kitų problemų. Tai – nepasitikėjimas savimi, uždarumas, pavydas ar abejingumas.

Daug pasako vien tai, kad Lietuvoje vykstančiuose Seimo rinkimuose dalyvauja tik kiek daugiau nei 50 procentų žmonių, turinčių rinkimų teisę. Didžioji balsuojančiųjų dalis savo balsus atiduoda už partijas, kurios įsikuria, susiburia, ateina naujai, vadinasi, tauta tikisi pokyčių, bet negauna.

Mano kolegė, projekto #Įkvėpk diskusijų moderatorė, LRT televizijos laidų vedėja Zita Kelmickaitė sako tokią frazę – vištų nutupėtas. Tai – metafora žmogaus, kuris yra silpnesnis, uždaras, kuris viską gali, tik to nesupranta. Tokiam žmogui reikia gero spyrio į užpakalį. Švelnaus, gražaus, mandagaus, apeinant jį iš visų pusių – bet paskata yra būtina. Tos bėdos yra tokios gilios ir įsisenėjusios, kad žmogus jau nebesupranta, kad jis apskritai gali norėti geresnio gyvenimo.

Projekto #Įkvėpk metu aš labai aiškiai pamačiau, kad iš tiesų egzistuoja dvi Lietuvos. Yra geroji ir toji pamirštoji, blogoji Lietuva. Pastaroji – tarsi nustumta į paraštę, ta, kurios problemos gerajai Lietuvai nėra įdomios.

Sykį nepavyko, suklupo antrą, trečią – nebebandė

Visų dešimties susitikimų metu – ne vien diskusijos, bet ir žaidimai vaikams, dresuotų šunų pasirodymas, gyva muzika bei nemokamos grožio procedūros dailiosios lyties atstovėms./ Justinos Gevilaitės nuotr.– Kokia yra toji Lietuva, kurios mes galbūt nelabai norime matyti, kurios buvimą tarsi ignoruojame?

– Pradėkime nuo to, kad ta „blogoji“ Lietuva yra absoliučiai visų mūsų skaudulys. Tai – svarbi šios šalies dalis, ir, jeigu mes norime galvoti apie sėkmingą mūsų šalies ateitį, privalome suprasti, kad Lietuvoje egzistuoja dvi Lietuvos, ir kad mes privalome žmonėms iš „blogosios“ Lietuvos rodyti dėmesį. Jeigu mes to nedarysime, jeigu ir toliau palaikysime šitokią socialinę atskirtį, į tuos žmones nekreipsime dėmesio – mūsų šalis tikrai išnyks.

– Ar ta kita, „blogoji“ Lietuva – labai liūdinanti?

– Mane asmeniškai – taip. Jeigu neliūdintų, jeigu sau neįvardinčiau, kad situacija yra tragiška, projekto #Įkvėpk nė nebūčiau ėmęsis ir dirbdamas žurnalistu neskirčiau tiek daug dėmesio socialinėms temoms.

– O ar ji beviltiška, Edvardai?

– Galima suformuluoti šitaip: negaliu sakyti, kad situacija beviltiška, bet ji yra sunkiai viltinga. Bet aš manau, kad mes keisimės, kad naujoji karta su savo privalumais ir kai kuriais trūkumais tą Lietuvos dalį vis tiek padarys kokybiškesnę. Labai to tikiuosi.

– Ar nemanote, jog daugelis vadovaujasi principu: „Jeigu problemos nematome, vadinasi, jos nėra“?

– Manau, kad giliai širdyje visąlaik šią problemą matome, bet ne visada norime pripažinti. Kai gyveni, tarkime, Vilniuje ir nuvažiuoji į užsienį, tau Lietuva atrodo tokia graži... Na, gal vienas kitas kampas pakrypęs, kažkur gatvė neparemontuota, bet tu dirbi gerą, mėgstamą darbą, kuriame tave supa smalsūs žmonės, ir tu esi labai laimingas.

Man sudėtinga palaikyti artimesnį ryšį su žmonėmis, kurie sako, kad viskas yra blogai. Aš kartais irgi taip pasakau, bet aš juk pats suprantu, kad dramatizuoju. Kai matau ką nors teigiamo, pasidžiaugiu lygiai tris minutes ir tai nubraukiu, nes žinau, kad viskas šitoje vietoje gerai, ir nebėra apie ką čia diskutuoti. Žiūriu, kokios yra kitos problemos, ir krutu toliau.

– Projektas #Įkvėpk jau ritasi į pabaigą. Ar vizitų skirtingose šalies savivaldybėse sutikote žmonių, kuriems viskas tikrai labai labai blogai?

– Pasakyti, kad yra tokių, kuriems absoliučiai viskas blogai, būtų per stipru. Bet aš manau, kad jiems iš tikrųjų yra labai blogai. Kas šioje situacijoje liūdina labiausiai – tie žmonės galbūt nesupranta, kad gali būti geriau. Galbūt jie bandė vieną kartą, bet nepakankamai, bandė antrą, bet nepasisekė, ir galiausiai suklupo. O trečią kartą bandyti kažką keisti ir stotis ant kojų jiems net nekyla noras.

Mane labai įkvėpė moterys Vilniaus krizių centre, su kuriomis susipažinau iš tos vietos transliuodamas laidą po Matuko nužudymo, kada Seimas priiminėjo įstatymą, draudžiantį visokeriopą smurtą prieš vaikus. Pagalvojau: „Gerai, užtenka įstatymų, važiuojam pas žmones, patyrusius smurtą, ir pažiūrim, kaip jie mato situaciją – veiks, jų manymu, įstatymas ar neveiks.“

Ir tos moterys pasakė aiškiai: labai gerai, kad yra įstatymas, tarsi mechanizmas ir turėtų veikti, bet vien to nepakanka. Įstatymas, jo idėja turi suktis mūsų galvose, nes jeigu idėja nesisuks, tai kitaip ir nebus. Tos moterys aiškiai leido suprasti, kad jų galvose ši idėja sukasi, ir jeigu jau sukasi, vadinasi, šita šalis dar nėra tokia žlugusi, kad mes būtume visiškai neempatiški ir nepadėtume tiems, kuriems reikia mūsų pagalbos.

Yra daug gerų žmonių. Ir jeigu tu suradai tą gerą žmogų savo gyvenime, jis tave šiek tiek paskatina ieškoti pagalbos, paskatina tave stotis ant kojų, priimti gal kokį tuo metu, tą akimirką radikaliau atrodantį  sprendimą, savo gyvenimą pakeisti galima kardinaliai. Yra puikių moterų, puikių to pavyzdžių.

Pirmasis gyvenime sūrelis

– Su projekto #Įkvėpk komanda nemažai bendraujate su vietinėmis lankomų bendruomenių gyventojomis. Kokias didžiausias problemas jos išsako? Kas iki šiol asmeniškai Jums, Edvardai, palieka didžiausią nuostabą?

– Vienas tokių – kada Kudirkos Naumiestyje, Šakių rajone, dalijome sūrelius vaikams. Kai dviem mažiems berniukams atnešiau sūrelius, jie akimirką smalsiai pažvelgė ir akivaizdžiai nesuprato, kad čia – valgomas dalykas. Aš ir sakau: „Žiūrėkite, čia yra sūreliai, labai skanu, imkite ir net ne po vieną.“ Vaikai apsižvalgė, ar nemato tėtis, čiupo po kelis, nubėgo, kad tik jis nepamatytų, ir godžiai suvalgė. Vadinasi, šeimoje yra problema su tėvu. Kaip sako specialistai, žmonės, kad ir kur jie bebūtų, problemas atsineša iš namų. Dažniausiai tai – nesugebėjimas bendrauti.

Tame pačiame miestelyje į susitikimą užsuko tiesiog pro šalį ėjusi moteris. Ji nežinojo, kad tądien bendruomenės namuose kažkas vyksta, gal neskaitė skelbimo. Atėjo su vaikais, šiuos paleido šokinėti ant batuto, žaisti su kinologų šunimis, o pati laiką leido su krizių centro moterimis, kurios ją padažė, sušukavo, padarė gelinį lakavimą. Ji sakė, kad tai – pirmas kartas gyvenime, kada ši valandai ištrūkusi iš baisios aplinkos, kai jai nereikėjo rūpintis vaikais, nes jie buvo užimti. Moteris sakė, kad tai – labai gera akimirka jos gyvenime. Viena vertus, pagalvoju, kad tai – absurdas. Žmogus negali džiaugtis ir sakyti, kad tai, kai tu sėdi palapinėje, o tave dažo kitos moterys, yra svarbus ir daug džiugesio suteikiantis momentas gyvenime. Vaikai galbūt pirmą kartą ant batuto šokinėjo, kažką gražaus, teigiamo pamatė, užuot būdami su nuolat geriančiu ir smurtaujančiu tėvu. Jie valandą laiko išsidavė ant batuto ir bent jau tą naktį miegojo daug ramiau.

Prieš dvi dideles tragedijas – Saviečių bei Matuko – mes jau buvome pamiršę, kur yra Kėdainiai. Deja, vėl puikiai sužinojome, kur yra Saviečiai bei kur – pats miestas. E. Kubilius

– Ar vis dar daug žmonių Lietuvoje neturi elementarių įgūdžių?

– Mane labai erzina terminas „Žmogui trūksta socialinių įgūdžių“. Pikta, kai socialiniai darbuotojai papasakoja, jog moteris, auginanti penkis vaikus, nesupranta, kad vaiką reikia nuprausti. Jog moteris, auginanti penkis vaikus, nesupranta, kad jiems reikia pagaminti valgyti, nes vaikui būtina maitintis. Jog moteris, auginanti penkis vaikus, nesupranta, kad namuose reikia išsiplauti grindis ar išsiskalbti drabužius, ir tai už ją padaro į namus atvykę socialiniai darbuotojai, uždirbantys 450–500 eurų. Va tai ir yra šitos šalies tragedija. Iš kur pas mus tokių žmonių apskritai atsirado? Problemos iš šeimos, iš kartos į kartą, ir kaipgi mums tai spręsti? Tai turi būti savaime suprantama, atsinešta iš vaikystės, bet akivaizdu, kad yra praleistas svarbus to žmogaus gyvenimo etapas, jis yra iššvaistytas, ir pats žmogus neturi elementarių socialinių įgūdžių. Na, o mes, mokesčių mokėtojai, turime siųsti socialinius darbuotojus, kurie darytų valgyti ir plautų grindis. Tai – labai sudėtingas dalykas, į kurio sprendimą reikia pažvelgti kompleksiškai.

Verkiant – gelbėti augančią Lietuvos kartą

– O ko gi šitoje situacijoje reikėtų griebtis pirmiausia?

– Susitikimuose vaikų paprašome nupiešti, kaip jie įsivaizduoja savo gyvenvietę, savo bendruomenę, kurioje jie gyvena, 2025-aisiais metais. Vienas vaikas nupiešė baltą namą. Paklausėme: „Kas čia yra?“ „Seniūnija“, – atsakė. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad vaikas laukia, kol užaugs ir galės eiti į seniūniją susitvarkyti dokumentus dėl pašalpų, nes jis įsivaizduoja, kad tik taip galima gyventi. Arba dar viena mintis – gal tai jam vienintelė pramoga, vienintelis išėjimas iš namų – mokykla ir seniūnija, kur jį kartu vedasi tėvai.

Kad ir kokie tie tėvai bebūtų, mes juk suprantame, kad jie vaikams labai svarbu. Kad ir kokie tėvai bebūtų, jie vaikams – autoritetas ir pavyzdys.

Mums labiausiai reikia investuoti į vaikus, kurie dabar auga mūsų šalyje, nes jie yra Lietuvos ateitis, o mes tam tikrai skiriame per mažai dėmesio. Pradėkime nuo švietimo reformos, kuri nevyksta. Apie ją kalbame jau begalę metų, o pokyčių bendrojo lavinimo mokyklose, mano supratimu, nėra jokių.

Reikia investuoti į vaiką. Kažkokiu būdu padaryti taip, kad jis atsidurtų saugesnėje aplinkoje ir kad jis matytų kažką gero, ne tik geriančius ir smurtaujančius tėvus. Tada galbūt jis norės kažko daugiau. Galų gale tada jis galės rinktis – nori jis tokio paties ar kitokio gyvenimo. Jeigu jis mato tik nuo ryto iki vakaro geriančius tėvus, jeigu jo mama yra permiegojusi su visais kaimo vyrais – taip tas vaikas ir gyvena. Yra tik vienetai tokių, kurie atsistoja ant kojų ir griežtai pasako: „Aš gyvensiu kitaip.“ Taip padarė mūsų projekto sėkmės istorijos herojė Agnė, kuri matė alkoholikę mamą, vaikystėje pati patyrė smurtą, bet  labai aiškiai sau pasakė: „Aš taip negyvensiu“. Ir ji taip negyvena.

– Kaip Jūs pats įsivaizduojate mūsų šalies investiciją į jaunąją kartą – į Lietuvoje augančius vaikus?

Kad projektas #Įkvėpk Lietuvai yra būtinas, E. Kubilius su bendraminčiais galutinai įsitikino po pokalbio su Vilniaus miesto krizių centro vadove Nijole Dirsiene. „Žmonėms, kuriais mes rūpinamės, reikia socialinės, emocinės bendravimo pagalbos. Trūksta artimesnio, žmogiško ryšio, o ne pinigų, nes sofą ar televizorių suorganizuoti galime greitai“, – tąsyk pasakė ji./ Justinos Gedvilaitės nuotr.– Manau, kad turi būti normaliai sutvarkyta švietimo sistema, turi būti dienos užimtumo centras, turi būti kompetentingi ir gerai apmokami specialistai, kurie vaikams rodytų besąlygišką dėmesį. Vaikui iš problematiškos šeimos mokykla turi tapti ta institucija, ta vieta, ta aplinka, kurioje jis pirmiausia jaustųsi saugus ir matytų prasmę būti. Tokia vieta, kurioje vaikas jaustų, kad tobulėja ir kad tas tobulėjimas jam duoda kažkokių teigiamų rezultatų. Mano supratimu, šiandienos mokykla, ypač miestų, neįveikia šito iššūkio. Kaimuose dar šis bei tas laikosi ant mokytojų. Pats esu iš kaimo mokyklos ir žinau, kad mano mokytojai lankosi sudėtingose šeimose ir su vaikais turi šiek tiek artimesnį ryšį negu šiaip mokytojas su moksleiviu.

Lygiagrečiai, aišku, turi eiti visas kokybiškas socialinių paslaugų spektras, kuriame dirbtų ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai – arba atskirai su tėvais ir vaikais, arba kartu, žiūrint, kaip veikia jų specifiniai modeliai.

Galų gale, labai skaudu kalbėti apie tuos atvejus, kai vaikai yra paimami iš šeimų, bet, pagalvojus ir įvertinus, – gal jiems vis dėlto taip yra geriau. Ką dabar daro ši mūsų valdžia – šeimynos, globėjai, kuriems mokami pinigai – pasaulyje tai labai išvystyta sistema. Vieno mano bičiulio Londone mama yra socialinė globėja, kuri iš sudėtingos šeimos gavo berniuką ir jį labai sėkmingai augina. Berniukas mato kokybišką šeimą, aplinką žmonių, kurie kažkuo domisi, nori eiti į priekį. Tokią šeimą, kuri demonstruoja pavyzdį: jeigu tu mokysies, dirbsi, ką nors gyvenime gero turėsi ir būsi nepriklausomas.

Ar mes Lietuvoje sugebame užtikrinti vaikams tokias paslaugas? Šiandien, deja, ne. Na o ką daryti su žmonėmis, kurie visiškai prasigėrę, – čia jau kitas klausimas. Jie yra suaugę ir gali patys apsispręsti, nori jie pagalbos ar ne. Jeigu jie nenorės pagalbos, jokia sistema nesuveiks.

Kėdainiai – ne Bermudų trikampis

– Kėdainių rajonas turi gilią istoriją, miestą, kuriame pėdsakus įspaudė škotai ir žydai, puikiai prižiūrėtą senamiestį, vieną gražiausių piliakalnių Lietuvoje, įmones, kurios žinomos ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje. Vis tik pastaruosius pusantrų metų Kėdainiai dažniausiai linksniuojami kontekste su neigiamu atspalviu. Edvardai, ar iš tiesų Kėdainiai tiek „nusivažiavę“, kad netgi būtų galima juos „pakrikštyti“ Bermudų trikampiu?

– Manau, kad Kėdainiai – niekuo neišsiskirianti savivaldybė, jeigu kalbėtume apie socialines problemas. Iš esmės, kur tik pažvelgsi, visur yra daugiau mažiau tas pats.

Prieš dvi dideles tragedijas – Saviečių bei Matuko – mes jau buvome pamiršę, kur yra Kėdainiai. Deja, vėl puikiai sužinojome, kur yra Saviečiai bei kur – pats miestas.

Kai svarstėme, kurios bus projekto #Įkvėpk stotelės, Saviečiai mano galvoje buvo numeris vienas. Neatvažiuoti į juos būtų nusikaltimas. Džiugu tai, kad diskusija buvo vaisinga. Galbūt kai kurie pirmiausia atėjo pasižiūrėti į „gyvą“ Z. Kelmickaitę, bet vos tik prasidėjo diskusija, jos transliuojamas turinys visus privertė klausytis išsižiojus.

Egzistuoja dvi Lietuvos. Yra geroji ir toji pamirštoji, blogoji Lietuva. Pastaroji – tarsi nustumta į paraštę, ta, kurios problemos gerajai Lietuvai nėra įdomios. E. Kubilius

Kai moterų krizių centro moterys kvietė diskusijos dalyves į lauką, siūlė joms sutvarkyti plaukus, padaryti makiažą, manikiūrą, jas kalbino, šios sakė, kad viskas joms yra gerai. Deja, jųveiduose parašyta, kad taip nėra. Bet aš labai tikiu ir tikiuosi, kad po renginio Saviečiuose bent jau vienas kitas žmogus susimąstys, ar tai, kaip jis gyvena šiandien, yra tas gyvenimas, kurio jis ir nusipelnė. Aš tikiu, kad po susitikimų į namus grįžusios moterys pamąsto, pasvarsto ir pergalvoja, kaip jos gyvena šiandien – nejaugi viskas taip beviltiška – ir padeda keisti gyvenimą.

– Tarkime, kad dabar šį straipsnį skaito žmogus, kuris nori pagelbėti sunkiai gyvenantiems žmonėms ir tuo pačiu pasistengti, kad jam pačiam Lietuvoje gyventi būtų geriau. Nuo ko jam pradėti?

– Atidžiau pažvelgti į aplinką, kurioje gyvename. Jeigu tai, tarkime, kaimas ar miestelis, tu negali likti abejingas, tu privalai dalyvauti visuomeninėje veikloje.

Mano kaimas – Gasčiūnai – yra Joniškio rajone. Prieš penkiolika metų tai buvo niekuo neišsiskiriantis kaimas, bet prieš dešimtį jame įsikūrė bendruomenė, kaime atsirado saujelė žmonių, kurie Gasčiūnus norėjo padaryti gražius ir tvarkingus. Kaime užsidarė aludė. O šiandien jau turime puikiai funkcionuojantį kaimą su vis dar išlaikyta mokykla, turime amatų centrą, kuriame žmonės iš viso rajono ir ne tik atvyksta gaminti molio dirbinių bei kepti bandelių.

Kaimo gyventojai įprato žolę pjauti ne tik savo teritorijoje, bet ir kelkraščiuose.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ projektas #Įkvėpk yra dešimties renginių maratonas, kurio tikslas – nedidelėms bendruomenėms atvežti žinią, kad pagalbos sulaukti įmanoma – tik jos reikia kreiptis. Projekto esmė – vežti po Lietuvą smurtą patyrusias, bet ant kojų besistojančias moteris, kad jos kalbėtų su vietos bendruomenėmis apie smurtą artimoje aplinkoje ir kad kentėti nereikia. Birželio 17-ąją Šalčininkuose startavęs projektas finišo tiesiąją pasieks rugpjūčio 18 dieną, susitikimu su Gasčiūnų kaimo (Joniškio r.) bendruomene. Aut. past.

Reikia su kaimynais palaikyti bent minimalius santykius. Esmė yra bendravimas, empatija, įsijautimas į kito žmogaus problemas, ir, pirmiausia, sugebėjimas išklausyti, ir tik po to – patarti. Galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodantis lėkštas bendravimas, kad ir apie orą, yra visuomenės pagrindas.

– Įsivaizduokime, kad kokia nors moteris kuriame nors Lietuvos kampelyje šiandien verčiasi labai sunkiai. Turi keletą vaikų, kenčia psichologinį ir fizinį vyro smurtą. Atrodo, šviesos tunelio gale visiškai nėra. Ko jai patartumėte griebtis?

– Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad, jeigu moteris galvoja, jog viskas taip blogai, tai – jau sudėtinga problema. Vis tik kiekvienoje situacijoje įmanoma rasti išeitį. Pirmiausia reikia kalbėti apie tai, kas negerai. Ar tai su specialistais, jeigu tai šeimai teikiamos socialinės paslaugos, galų gale – su kaimynais. Lūžis įvyksta tada, kai žmogus supratęs, kad šeimoje yra problemų, jas įvardija garsiai ir pradeda pasakoti kitiems. Viskas. Va čia ir užsisuka pagalbos ratas. Jeigu moteris bijo kam nors pasakoti – tegu susiranda mane. O aš jau pasiūlysiu, kur ją nukreipti. Pagalba yra visada, jeigu tik jos ieškai. O jeigu jau yra noro, sulauksi ir pagalbos.

Beje, man atrodo, kad mūsų valstybė neįvertina ir neišnaudoja socialiai atsakingo verslo. Būtent šio projekto metu aš susipažinau su visu būriu verslininkų, kuriuos vienija Prekybos, pramonės ir amatų rūmai bei Verslo moterų tinklas. Tai žmonės, kuriems rūpi ne tik jų verslas. Jiems rūpi šios šalies ateitis, todėl ir jie yra pasiryžę padėti kiekvienam, jei matys, kad tas, kuris prašo pagalbos, jos iš tikrųjų nori sulaukti. Pagalba žmonėms ir susikalbėjimas

– Priešais Jus – baltas popieriaus lapas. Kokią 2025-ųjų Lietuvą Edvardas Kubilius nupieštų pats?

– Čia bus po aštuonerių metų, taip (šypteli)? Nupieščiau tokią pačią, tik Lietuva būtų nuspalvinta vos vos šviesesnėmis spalvomis. Aš suprantu, kad problemų tiek daug ir jos tokios gilios, kad greitų pokyčių čia nebus. Suprantu, kad iki gyvenimo pabaigos pats lūžio nepamatysiu... Bet investuoti į ateitį yra verta.

Bendruomenės pirmininkė: „Pagalba pasipylė iš visų pusių“

„Tokie svečiai, tokio masto renginys pas mus į kaimą apskritai atvyko pirmą kartą, – su „Rinkos aikšte“ pasidžiaugė Saviečių kaimo bendruomenės pirmininkė Rita Borinskijienė. – Prisijungti prie projekto mums buvo pasiūlyta mėnesis prieš įvykstant susitikimui. Suabejojome, nes esame mažas kaimas, neturime didelės erdvės – tik nedidukus bendruomenės namus. Savo pačių reikmėms jų pakanka, bet nebuvome tikri, ar sugebėsime deramai priimti svečius. Ir vis tik – pagalba pasipylė iš visų pusių. Visai kaip ir toms moterims, kurios patiria problemas šeimose – viskas po truputėlį ima ir išsisprendžia. Tos dienos laukėme kaip didžiausios šventės.“

Saviečių kaimo bendruomenės pirmininkė įsitikinusi, kad apie socialines problemas kalbėti yra būtina: „Reikia rodyti pavyzdžius moterų, kurios nepalūžta, kovoja ir gali susikurti gerą gyvenimą. Prasidėjus bėdoms, telieka dvi išeitys – leisti joms tave sužlugdyti arba kovoti – kartu su kaimynų, draugų, bičiulių pagalba, nes vienas lauke žmogus ne karys. Kuo daugiau bendraujant, išsikalbant, gaunant patarimų, pagalbos iš šalies – visos problemos yra išsprendžiamos.“ 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!