LAISVALAIKIS

Visos kategorijos
Pašiliuose gyvenanti Renė Bastienė šiuo metu užsiima labai netradicine, Lietuvoje mažai paplitusia ir mažai kam žinoma tapybos technika – enkaustika.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Netradicinio meno – enkaustikos, mėgėja

Džestina BORODINAITĖ - 14:49 Sausio 31d. 2018

Įvairias menines priemones išbandžiusi Renė Bastienė šiuo metu užsiima labai netradicine, Lietuvoje mažai paplitusia ir mažai kam žinoma tapybos technika – enkaustika.

Pašiliuose gyvenanti moteris patikino, kad tai – viena seniausių tapybos technikų visame pasaulyje.

Tačiau tikriausiai Jums tai nieko nesako, nes ir man pačiai, išgirdus šios tapybos technikos pavadinimą, iškilo daugybė klausimų: „Kas tai per technika? Kokiu būdu ji atliekama? Kokios priemonės šiam tapybos būdui reikalingos?“.

Enkaustika – tai viena seniausių tapybos technikų visame pasaulyje. Aut. past.

Tik prieš metus enkaustiką – tapybą spalvotu vašku ant paviršių, panaudojant įkaitintus instrumentus, atradusi Renė sutiko atsakyti į visus klausimus ir plačiau papasakoti apie širdžiai mielą veiklą.

Sužavėjo pamatyti darbai

– Ne paslaptis, jog apie enkaustiką mažai kalbama, kokiu būdu Jūs atrodote šį tapybos būdą?

– Maždaug prieš metus naršydama internete pamačiau įspūdingus darbus, kurie patraukė mano akį. Pradėjus gilintis į tapybos būdą, sužinojau, kad tai būtent enkaustikos technika atlikti kūriniai. Ir iš karto kilo noras išbandyti pačiai.

Nebijojau, kad gali nepavykti, galvoje buvo tik mintis – juk jei pavyksta kitiems, kodėl gali nepavykti man.

Aišku, buvo visko: ir neišėjo, teko vis bandyti, bet kantrybės turiu užtektinai, jeigu jau užsispyriau, niekada nenuleidžiu rankų ir bandau tol, kol ganu norimą rezultatą.

Na ir galiu pasidžiaugti, kad dabar, praėjus metams, viską atlikti pavyksta puikiai.

Pradėjau jau ir didelius paveikslus kurti. Juos dovanoju draugams – jie žavisi mano kūryba, o man tai suteikia tokią savotišką paspirtį, tokią motyvaciją kurti, skatina nenuleisti rankų.

Renė Bastienė: „Gamta yra pasaulio stebuklas, o piešdama gamtą, gamtos motyvus galiu atskleisti tą nuostabų jos grožį.“ Algimanto Barzdžiaus nuotr.Vienodų darbų nebūna

– Kuo Jus žavi enkaustika?

– Tuo, kad ji išskirtinė ir tuo neabejoju. Kuriant šia technika nė vienas paveikslėlis nebūna vienodas. Čia kaip velykinis margutis (šypsos), kurį margini, margini, atrodo, ir ta pačia technika, o rezultatas – vis skirtingas.

Taip ir enkaustikoje – vienodo tokio pat kūrinio net ir labiausiai norint nupiešti nepavyks.  

Lydomos kreidelės pasiskirsto savaip ir jų suvaldyti kūrėjas tiesiog negali. Kartais ir man būna momentų, kada piešiu, turiu galvoje vaizdinį, kurį noriu atkurti, o dėl pasiskirsčiusių spalvų išeina dar geriau nei buvo tikėtasi – galbūt atspalviai susiliejo, galbūt potėpis buvo kitoks nei norėjau.

Enkaustiką perprasti nelengva, bet rezultatas – ypatingas ir stulbinamas. Vaško paveikslas įdomus tuo, kad vaškas labai greitai džiūsta, o visi tepti sluoksniai persimato bei papildo vienas kitą.

Kūryba – nesvetima visai šeimai

– Bet juk menas reikalauja gebėjimų, potraukio tam. Kada supratote, jog turite tą „meninę gyslelę“?

– Iš tikrųjų visą gyvenimą gyvenu su menu. Jau nuo pat vaikystės šalia manęs visada buvo menas. Mano mamytė buvo labai kūrybinga, labai gražiai siūdavo. Ji buvo meistrė.

Dar dabar pamenu tuos laikus, kai visi su šeima gyvenome ne Lietuvoje, tai mama buvo viena pagrindinių siuvėjų, kuri ne tik šeimos narius, bet ir visus aplinkinius apsiūdavo.

Tėvelis taip pat auksines rankas turėjo. Prieš daugelį metų jis buvo iš medienos sukonstravęs malūnsparnį, kuris net į orą pakilo ir skrido. Aišku, netoli, bet esmė, kad nuo žemės pakilo (šypsosi).  

Visa mano šeimynėlė meninių gabumų nestokojo, matydama juos, mokiausi ir aš. Žinoma, tais laikais nebuvo tiek viskas išlavinta, todėl kūrybinius gabumus jie išreikšdavo paprasčiau, kukliau, tačiau vienaip ar kitaip, menui buvo neabejingi žmonės.

Bet ir dabar jeigu kada atvažiuotumėte šiltuoju metų laiku pas mus į svečius, tai pamatytumėte, kokių grožybių esti sodyboje – tai vyro nuopelnas.  

– Tai ir Jūsų vyrui nesvetima kūryba?

– Tikrai ne. Mūsų sodybos kieme pastatytas jo paties rankomis kurtas saulės laikrodis. Tokį pat laikrodį vyras dovanojo Pelėdnagių bendruomenei.

Kas smagiausia, kad laikas, kurį rodo tas laikrodis, labai tikslus. Pamenu, kaip kurdamas laikrodžius vyras tiksliai viską skaičiavo pagal visus rodmenis.

Be to, mano vyrui nesvetimas ir teptukas. Jis labai gražiai piešia, ne vieną savo darbą yra dovanojęs – Labūnavos bažnyčios klebonui dovanojo kūrinį, kuriame vaizdavo bažnyčią, paveikslą su bažnyčia dovanojo ir Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios „Caritui“.

Nuo vyro neatsilieka ir mūsų sūnus – tapyba teptuku, piešimas jam taip pat labai artima širdžiai veikla. Kūrybinga ta mūsų šeimynėlė (šypsosi).

– Tai Jūsų namuose tikriausiai tikri parodų rūmai?

– Iš tikrųjų užėjus į mūsų namus iš karto pasistebi, kad menui esame neabejingi. Juokingiausia tai, jog namų sienas puošia tik vyro kurti paveikslai – ir pirmame aukšte, ir antrame aukšte, ir tarp aukštų tik jo paveikslai, jo kūryba. Mano kūriniams vietos jau nebėra. Ir jis vis dar piešia – jau kartais net ir pagalvojame, kur kabinsime, kur padėsime (šypsosi).

Panaudodama įvairių dydžių ir spalvų karoliukus, įvairias dekoratyvines juosteles, Renė Bastienė veria įvairiausius kaklo papuošalus, apyrankes, seges ir kitokius aksesuarus. Algimanto Barzdžiaus nuotr.Publikuotis neskuba

– Tai jei namuose vietos nebeliko, gal vertėtų savo darbus gabenti į parodą?

– Na gal ir reikėtų, bet kol kas viešai savo darbų per daug neeksponuoju. Kuriu ir savo darbus dovanoju savo draugams, artimiesiems.

Kad ir dabar viena artima draugė užsiprašė poros nemažų paveikslų, mat užsimanė padekoruoti kambarį, o kai pamatė mano darbus, jai jie labai patiko, todėl iš karto nieko nelaukusi davė man darbo (šypsosi). Na, iki Naujųjų metų pažadėjau jos prašymą įvykdyti.

O kalbant apie parodas, tai visai nesenai esu dalyvavusi su savo enkaustikos darbais Kėdainių neįgaliųjų draugijos organizuotoje parodoje Vilainių kultūros skyriuje. Ten buvo eksponuojami ne vieno menininko darbai, tarp kurių pristačiau ir savo darbelius – taigi šiokią tokią patirtį jau turiu.

Taip pat Labūnavos kultūros centro vadovė siūlė atvežti savo darbų ir žadėjo padaryti ten parodėlę, bet kol kas tai tik ateities planai, niekur neskubu, žengiu žingsnelius po truputį.

Paprašė edukacinio seminaro

– O kas sekė po parodų?

– Teko vesti edukacinį seminarą Labūnavoje. Miestelio kultūros centro vadovė mane pažįsta nuo senų laikų, visai netoli viena nuo kitos gyvename.

Kadangi ji sužinojo, jog pradėjau užsiimti tokia kūryba ir nustebinta kūrinių išskirtinumu pasiūlė pravesti labūnaviškėms edukacinį seminarą, kurio metu ne tik pademonstruočiau savo paveikslus, bet kartu ir pamokyčiau enkaustikos tapybos technikos.

Vienas įsimintiniausių mano enkaustikos technika kurtų piešinių – darbas, kuriame vaizdavau žiemos vaizdą. Gaila, kad jo jau nebeturiu. R. Bastienė

Aš, aišku, sutikau, nes tai, ką turi savyje, visada smagu perduoti ir kitiems. Apie tai sužinojusi Vilainių kultūros skyriaus vadovė užsiprašė tokio seminaro ir pas save, todėl laukia dar vienas iššūkis (šypsosi).

Kūryba – savamoksliškas dalykas

– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad su menu draugaujate nuo vaikystės. Kaip laikui bėgant tobulinote kūrybinę patirtį?

– Menas man kaip pomėgis, apsigyvenęs manyje reikiamu momentu. Niekada nieko specialiai nesimokiau, nesistengiau per daug sužinoti, tiesiog visas meninis gebėjimas išsidėstė mano viduje ir tai, ką širdyje turiu dabar, tą išlieju popieriuje ar užsiimdama kita menine veikla.  

Rasti informacijos internete lietuvių kalba ar specialistą, iš kurio galima būtų pasimokyti, būtų sunku, nes Lietuvoje ši technika mažai paplitusi, todėl didžiausias mano mokytojas – internetas. Žinių, idėjų semiuosi būtent iš ten, o įkvėpta iš karto bandau viską išbandyti pati.

Nors laiko turiu pakankamai, tačiau dažniausiai laiką skiriu kūrybai skiriu vakarais. Dieną atsiranda tai vienokių, tai kitokių darbų, o vakare jau galiu atsipalaiduoti ir duoti laisvę savo fantazijoms.

Buvo kilusi idėja eiti šiek tiek pasimokyti, pasitobulinti, nes buvo rengiami kursai, bet pasakysiu tiesiai šviesiai, nuėjus susidarau tokį įspūdį, kad laisvą laiką švaistau veltui. Namuose man geriausia.

Apie piešimo procesą

– Tai papasakokite, kaip vyksta piešimo procesas pasitelkiant enkaustikos techniką? Ar jis sudėtingas?

– Pradedančiajam, manau, tikrai nebus lengva, tačiau su laiku viską pavyksta išlavinti. Taigi, o dabar apie patį procesą... Prieš pradedant piešti reikia pasidaryti minkštą pagrindą, ant kurio dėsime piešimo lapą.

To reikia tam, kad piešiant būtų galima lengviau manevruoti lygintuvu, tokiu būdu paprasčiau išgauti norimas formas, norimas kompozicijas, ant kieto pagrindo tą padaryti bus sunku.

Piešimui reikia naudoti slidų lapą, jokiais būdais ne paprastą piešimo popierių. Nors esu bandžiusi tokius paveikslus kurti ir ant drobės, tačiau tai jau sudėtingesnis kūrybinis procesas.

Įkaitinus lygintuvą, jo lyginamasis padas turi būti be skylučių, kad neišsiskirtų garai,  ant lyginamojo pado lydyti norimų spalvų kreideles ir tuomet jau pasikliaujant savo fantazija kurti piešinį.

Svarbu nepamiršti, kad po kiekvieno potėpio ant lapo lygintuvo padą reikia nuvalyti skudurėliu ir vėl dėlioti spalvas. Procesas įdomus – gautas rezultatas dar įdomesnis (šypsosi).

Nėra nieko sudėtingo, reikalinga tik kūrybinė idėja, noras ir fantazija. Aišku, pradedančiajam bet kokiu atveju reikalinga ir technika.

Privalu žinoti kaip pakreipti lygintuvą, kaip kokį nors paukštelį nupiešti, kaip sukurti kažkokį stebuklingą augalą ar žolę padaryti, bet su laiku tikrai viskas įmanoma, juk negimėme mokėdami, svarbiausia, kad būtų tam noras ir išgauti įvairiausius ornamentus tikrai pavyks.

– Tai priemonių, kaip suprantu, prireikia visai nedaug?

– Na iš dalies taip... Reikalingos tik vaškinės kreidelės, lygintuvas ir lapai. Taip pat į pagalbą kartais imu kempinėles. Jomis lengviau sukurti įtaigesnes kompozicijas –  sniegą, medžių lapiją ir kitokias detales.

Aišku, galima vašką gaminti natūraliai, iš natūralių produktų, galima išrasti visokių kitokių priemonių, kurias galima panaudoti kūryboje, bet aš pati tapydama naudojuosi tik išvardintomis priemonėmis, man to tikrai pakanka (šypsosi).

Deficitas – baltos kreidelės

– Ar nėra sudėtinga dirbti su įkaitintu lygintuvu?

– Kažkaip jau įpratau. Su vienu labai nemaloniu sunkumu susiduriu kitoje vietoje – ne visų medžiagų galima gauti.

Pavyzdžiui, tikru iššūkiu kartais tampa, kai reikia Kėdainiuose gauti baltų kreidelių. Ne kartą pirkdama šešių spalvų kreidelių rinkinius, dėžutėje dažnai nerandu baltos spalvos, kuri labai reikalinga norint išryškinti paveikslėlį.

Todėl tenka pirkti didesnius komplektus, bet ten juk tik po vieną baltos spalvos kreidelę, todėl čia iškyla tikrai nemaža bėda.

Daugiau viskas man jau yra perprasta ir nesudėtinga. Kiekvieną kartą tapydama bandau išgauti kažką naujo, nes norisi ir pačiai save nudžiuginti (šypsosi).

Kūryboje – gamtos motyvai

– Turite mylimiausią, įsimintiniausią ar daug Jums reiškianti darbą?

– Esu nupiešusi tikrai ne vieną ir ne kelis darbus – jų gausybė. Tačiau išskirti vieną vienintelį, man pati brangiausią ganėtinai sunku. Reiktų pagalvoti...

Vienas įsimintiniausių mano piešinių – darbas, kuriame vaizdavau žiemą. Gaila, bet aš jo jau nebeturiu, per parodą kažkas netyčia „prisigarbino“ (šypsosi).

Būtent tas paveikslas man buvo kažkas tokio, tikrai vertas dėmesio kūrinys. Jį tapydama ant juodo pagrindo piešiau baltomis kreidelėmis, vaizdavau sniegą ir visą kitą žiemos grožį.

– Mėgstate kurti peizažus?

– Peizažai dažniausia mano kūrinių tematika. Gamta yra pasaulio stebuklas – todėl savo kūriniuose piešdama gamtą, gamtos motyvus ir bandau atskleisti jos grožį.

Kuria papuošalus

– Ar tai vienintelis pomėgis, padedantis atsiskleisti Jūsų fantazijai?

– Na šis gal dabar toks labiausiai „ant bangos“. Taip pat mėgstu kurti papuošalus. Panaudodama įvairių dydžių ir spalvų karoliukus, įvairias dekoratyvines juosteles, veriu įvairiausius kaklo papuošalus, apyrankes, seges.

Taip pat daug dirbinių esu sukūrusi ir iš odos. Visai neseniai pagauta įkvėpimo pradėjau puošti šampano butelius šventėms. Nesvetimas man ir mezgimas, draugauju ir su vąšeliu.

Nemažai laiko skiriu ir maisto gamybai – kepu ypatingus pyragėlius, kurių Lietuvoje niekas tikrai negamina, o paragavę lieka nustebinti, nes nesupranta, kas, kaip ir kodėl (šypsosi).

Atrodo, ir to, ir ano pabandžiau, bet neabejoju, kad ateityje ir dar kažką naujo, įdomaus ir mielo savo širdžiai atrasiu.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!