LAISVALAIKIS

Visos kategorijos
Justė Jaruševičiūtė.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Nediplomuota menininkė tapo ant šilko

Dovydas PASLAUSKAS - 16:13 Spalio 04d. 2018

Gyvenimas išbando visaip – kartais padeda įgyvendinti savo tikslus, o kartais suteikia iššūkių ir pamokų, kurias turime išmokti priimti ir gyventi toliau. Taip nutiko ir kėdainietei Justei Jaruševičiūtei, kuriai gyvenimas nepagailėjo išbandymų. Iš vienos pusės gyvenimas jai pagailėjo sveikatos – dėl epilepsijos mergina nebaigė mokyklos, netrukus ji prarado ir klausą. Tačiau iš kitos pusės Justė apdovanota ne kiekvienam skirtu talentu piešti ir tapyti. Juo pasinaudojusi mergina kuria meno kūrinius ir taip bando praskaidrinti kartais nelengvą savo kasdienybę. 

Susižavėjo tapyba ant šilko

Dar nuo mažens Justei patiko piešti. Būdama 13 metų mergina pradėjo lankyti Kėdainių dailės mokyklą, kur susipažino su įvairesne tapyba bei piešimu ir pradėjo mokytis kurti.

Tapymas ant šilko šibori technika – vienas seniausių audinių marginimo būdų. J. Jaruševičiūtė

„Dailės mokykloje mokiausi 4 metus. Per tuos metus teko susipažinti su viskuo: keramika, piešimu, tapyba, tekstile, kompozicija, grafiniu dizainu. Mano baigiamasis darbas buvo tapyba ant šilko. Šios technikos mane išmokė dailės mokyklos direktorė Vida Burbulienė. 

Tapyba ant šilko man atrodė įdomiausia iš visų mokomų dalykų. Anksčiau tapydavau ir paveikslus aliejiniais dažais, vienas mano paveikslas ilgą laiką buvo eksponuojamas „Ryto“ mokykloje, kultūros centre. Labai patikdavo ir piešti kreidelėmis bei lipdyti iš molio. Dėl tam tikrų sveikatos problemų man sunku atlikti kai kuriuos darbus, o tapymas ant šilko, ir būtent šibori technika, yra man tinkama. Tai vienas seniausių audinių marginimo būdų. Dailės mokykloje to nemokė, jos aš išmokau panaršiusi internete. Technika nėra sudėtinga, tačiau kiekvienas darbas išeina unikalus, tuo ji mane ir žavi.

Tapymo procesas nėra paprastas, bet labai įdomus. Ieškojau internete informacijos apie šilko tapybą. Pirmiausia reikia šilku apvynioti medinę lazdelę ir tvirtai aprišti siūlu, tuomet marginti įvairių spalvų šilko dažais. Šilkui nudžiūvus reikia nuvynioti jį nuo lazdelės, būtent tada pamatai savo rezultatą – ką tau pavyko nutapyti. Po to šilką reikia labai gerai išlyginti iš abiejų pusių, kad dažai kuo geriau įsigertų, įsitvirtintų. Išskalbti reikėtų tik po kelių parų, drungname vandenyje, prieš skalaujant įpilti šiek tiek acto. Aš šilką skalbiu su vaikišku šampūnu“, – pasakojo Justė.

Nors Justės šeimoje dailininkų nėra, mergina neatmeta galimybės, kad pomėgį piešti ir tapyti galėjo paveldėti iš artimųjų:

„Mano močiutė gražiai tapo ir yra nutapiusi ne vieną paveikslą, kuriais puošia tiek savo, tiek artimųjų namus. Mama irgi gražiai piešdavo, brolis taip pat yra lankęs Kėdainių dailės mokyklą.“

Nuspalvina pilką kasdienybę

Kiekvienas kuriantis asmuo susiduria su klausimu, kas jį paskatina arba įkvepia tapyti.

Tapymas ir piešimas man yra kaip pomėgis. Tapydama aš nusiraminu, atsipalaiduoju. Šis pomėgis nuspalvina kasdienybę. J. Jaruševičiūtė

„Mane kurti įkvepia noras išbandyti naujas šilko tapybos technikas. Procesas visada labai įdomus, nes niekad nežinai, kaip pavyks darbas. Įkvepia ir kitų žmonių kūryba. Daug informacijos susirandu internete, o po to pati stengiuosi išbandyti kažką naujo. Neturiu nustatyto laiko, kada kurti. Tai gali vykti bet kada. Svarbiausia, kad aplankytų įkvėpimas.

Tapymas ir piešimas man yra kaip pomėgis. Kadangi dėl savo ligos negaliu dirbti, tapydama aš nusiraminu, atsipalaiduoju. Šis pomėgis nuspalvina nuobodžią, pilką kasdienybę.

Tapau tik būdama geros nuotaikos. Tada mane aplanko įkvėpimas, jaučiuosi laiminga tapydama“, – atviravo Justė.

Nenuleis rankų ir kurs toliau

Dabar jos neapleidžia noras kurti smulkius rankdarbius ar tapyti ant šilko ir save išreikšti įmantriausiomis formomis.

„Dažniausiai tapau ant šilko, nors būna, kad patapau ir ant lapo. Taip pat atradau naują pomėgį – apyrankių pynimą. Pernai buvau nutapiusi nemažai šilko šalikėlių, kuriuos sėkmingai pardaviau, tačiau daugiausia savo darbelių esu padovanojusi. Beveik visi mano artimieji ir draugai turi nors po vieną šilko skarelę. Jie skatina mane kuo daugiau kurti, o tai priverčia nenuleisti rankų ir tobulėti“,  – šviesiomis mintimis baigė pokalbį Justė.

Belieka pasidžiaugti, kad Kėdainiuose yra talentingų jaunų žmonių, kurie, susidūrę su gyvenimo negandomis, nepasiduoda, nenuleidžia rankų ir gali džiaugtis paprastomis akimirkomis, darydami tai, ką jie moka geriausiai. Šitokie pavyzdžiai užkrečia – leidžia suprasti, kad gyvenime svarbu ne tik mūsų problemos ir rūpesčiai, bet ir kitų mus supančių žmonių laimė ir veikla.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!