LAISVALAIKIS

Visos kategorijos
Šiaudinių sodų rišimu kėdainietė Kristina Župerkienė rimčiau susidomėjo vos prieš metus, tačiau Arnetų name jau atidarė pirmąją savo kruopščiai kurtų darbų parodą „Sodai sodai leliumai“.  / Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Šiaudiniai sodai – šventinės darnos ir grožio simbolis

Judita GAIŽIUVIENĖ - 16:12 Gruodžio 27d. 2017

Šiaudų sodai – viena iš seniausių tradicinio meno šakų. Tai ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir labai svarbi Baltų kultūros dalis, atspindinti tradicijas, kurios buvo perduodamas iš kartos į kartą ir taip atėjusios iki nūdienos.

Nuo seno žinoma, jog šiaudų sodai buvo labai svarbi mūsų tautos dalis. Anksčiau sodai buvo kabinami ne tik virš kūdikio lopšio ar dovanojami jaunavedžiams, jais, kaip turtingo gyvenimo linkėjimas, būdavo puošiami namai, taip pat būdavo veriami ruošiantis gražiausioms metų šventėms – Velykoms bei Kūčioms – ir kabinami palubėje taip sukuriant šventinę darnos, grožio ir tvarkos erdvę apie stalą.

Šiaudinių sodų rišimu kėdainietė Kristina ŽUPERKIENĖ susidomėjo prieš trejus metus, kuomet Tradicinių amatų centre Arnetų name dalyvavo edukacinėje programoje „Šiaudinių sodų gamyba“, kurią tąkart vedė pelėdnagiškė Regina Banienė. Šio užsiėmimo metu moteris išmoko tik pačius šio vieno iš seniausių tradicinio meno šakų pagrindus. Regis, tąsyk viskas tuo ir pasibaigė. Tačiau... 

Idėją gali pasigauti labai greitai, tačiau nukopijuoti niekuomet nepavyks. K. Župerkienė

„Regina ėmė raginti mane, kad ateičiau pas ją mokytis šio meno. Na, prisipjoviau kvietrugių, prisikirpau du didžiulius pėdus ir pakabinau juos balkone net dvejiems metams, mat niekaip nesiryžau pradėti mokytis rišti. Nuolat kartojau, kad „nelimpa“ man tie šiaudai ir viskas. Praėjo kiek laiko, o ji ir vėl mane kalbina, o aš jai ir vėl sakau, kad nenoriu ir tikrai nesiimsiu. Tačiau kai iš Vilkijos į Kėdainius atvažiavo kita šiaudinių sodų paroda, atėjau jos pasižiūrėti, prisifotografavau daug darbų ir pasikalbėjau su jų autore. Buvo labai įdomu išgirsti, kaip ji padaro tokius didelius sodus, ar pakabintus juos riša, nuo kur pradeda – smailiosios ar plokščiosios dalies. Darbų autorė papasakojo man, jog viską daro tiesiog pasidėjusi ant stalo. Tiek man ir tereikėjo...

Sugrįžusi namo iškart visus balkone kabojusius šiaudus parsinešiau į kambarį, susitvarkiau, „nurengiau“, sukarpiau, pasiruošiau ir pasidariau pirmąjį rombo formos šiaudinį sodą. Ir taip „užsikabinau“, kad dabar be jų gyventi nebegaliu“, – pasakoja K. Župerkienė, visai neseniai Arnetų name pristačiusi pirmąją savo darbų parodą „Sodai sodai leliumai“. 

Arnetų name eksponuojama 15 K. Župerkienės šiaudinių sodų./ Asmeninio archyvo nuotr.Svajonės ateinantiems metams

– Pergyvenu, nes nebeturiu šiaudų. Nemažai jų išnaudojau edukacinės pamokėlės metu Arnetų name bei Vilainių kultūros centre. Žmogus juk ateidamas mokytis šio amato pats šiaudų neatsineš, tad viskuo tenka pasirūpinti pačiai. Nežinau, ką reikės veikti per žiemą (šypsosi). Laimei, šiemet pas draugus pasisėjau beveik du arus tikrų lietuviškų rugių ateinančių metų darbams.

– Nesibaiminate, Kristina, kad per žiemą išblės noras vėl imtis šios veiklos?

– Tikrai neišblės, nes turiu svajonių ateinantiems metams. 

– Atskleiskite, kokių.

– Kitąmet svajoju padaryti pakabinamą šiaudinę eglutę mažiausiai metro aukščio. Mintyse jau esu susikūrusi vaizdą, kaip visa tai turėtų atrodyti: eglutė turės būti panaši į tikrą žaliaskarę ir ją, žinoma, puoš taip pat šiaudiniai žaisliukai. 

– Taigi idėjų ateinantiems metams, kaip suprantu, netrūksta?

– Idėjų niekuomet netrūksta, nes tai labai įdomus užsiėmimas. Daug kas manęs klausia, ar darausi kokius nors brėžinius, eskizus. Iš tiesų nedarau nieko, visi brėžiniai, visos mintys ir idėjos glūdi galvoje. 

Sklando gera energija

– Įdomu, kur slypi tas kabliukas imti šiaudą į rankas – noras nepamiršti senųjų amatų, relaksacija ar noras save realizuoti?

– Sodų rišimas – tarsi meditacija. Su kiekvienu šiaudu elgiesi itin švelniai ir atsargiai. Negalima jo suspausti, stipriau palenkti, jungiu juos, rišu ir „pagaunu“ retsykiais save, kokia esu susikaupusi, nurimusi, atsipalaidavusi ir laiminga.

– Praėjo jau metai nuo tada, kai rimtai kibote į šį meną. O ar kada nors skaičiavote, kiek iš viso sodų esate surišusi?

– Niekada neskaičiavau, nes nemažai jų esu padovanojusi, keletą ir pardavusi.

– Kadaise šiaudų sodai Lietuvoje buvo labai populiarūs ir vertinami. Jie buvo svarbi tautos papročių dalis: sodas buvo kabinamas virš kūdikio lopšio, per vestuves gražiausius linkėjimus jaunajai į sodą supindavo pamergės, buvo puošiami namai, kaip turtingo gyvenimo linkėjimas, taip pat dovanojamas jaunavedžiams, jį suverdavo ir ruošiantis Kūčioms bei Velykoms. Na, o ką jau kalbėti apie kalėdines eglutes, kurias anksčiau žmonės ir puošdavo ne kuo kitu, o šiaudinukais. Galbūt jums teko girdėti ir daugiau įdomių dalykų, kuriuos mes, lietuviai, jau esame pamiršę?

– Ne viename šaltinyje teko skaityti, jog sodai namuose atspindi energiją. Pavyzdžiui, jei žmogui atėjus į tavo namus sodas nejuda ir nesisuka, vadinasi, aplankė žmogus, turintis blogą energiją. Sodas turi būti gyvas, tad jei jis sukasi, vadinasi, namuose sklando gera energija (šypsosi).

– Savo namuose turite sodų?

– Žinoma, o kaip gi kitaip (šypsosi). Visi jie kabo svetainėje. 

– Ar sukasi?

– Taip. Mano vyras kartais sako: „Na, ir įdomūs tie sodai. Nei vaikštome, nei ką, o jie ir į vieną, ir į kitą pusę pasisuka.“ (juokiasi). 

Sodai namuose atspindi energiją. Jei žmogui atėjus į tavo namus sodas nejuda ir nesisuka, vadinasi, aplankė žmogus, turintis blogą energiją, o jei juda – gerą. K. Župerkienė

Atkreipiau dėmesį, kad net jei dirbu kitą darbą, pavyzdžiui, mezgu, matau, jog vienas sodas sustojo. Pasidaro iškart įdomu, kodėl. Būna žiūriu į jį ir galvoju: „Na, ir ko gi tu dabar sustojai?“ Ir, žiūrėk, jis netrukus pradeda suktis (šypsosi).

Kiek dariau sodų, visi jie – ir maži, ir dideli – yra gyvi ir visuomet juda. Netgi parodos atidarymo metu Arnetų name kartu su jo vadove Regina Lukminiene specialiai atkreipėme dėmesį, ar jie juda. Ir, žinokite, visi sukosi. Vadinasi, atėję žmonės buvo su gera energija (šypteli).

Taip pat sykį teko daryti vestuvėms skirtą sodą. Rišdama jį visuomet galvojau apie tuos jaunus žmones, sukursiančius šeimą. Įdėjau labai daug savęs, kad šis sodas būtų ne tik gražus, bet ir gyvas, kas, mano manymu, ir yra svarbiausia.

– O rišdama kitus sodus galvojate apie tai, kam jie bus skirti?

– Ne, niekuomet. Galima sodus skirti ne tik žmonėms, bet ir pavasariui arba, pavyzdžiui, saulės sugrįžimui, tačiau turbūt per trumpas mano stažas, kad gebėčiau taip giliai sutelkti mintis (šypsosi). 

Šv. Jurgio parapijos klebonas Artūras Stanevičius pasakė, kad kai profesionalus sodų rišėjas pasižiūri į kito darbus, gali apie autorių pasakyti labai daug. Nežinau, ar galima apie mane kažką pasakyti žvelgiant į mano darbus (šypsosi). Tiesiog nuoširdžiai darau tai, kas man patinka, ir tai, kas pavyksta.

Kartą internete radau sodo pavyzdį, kuris mane sužavėjo. Pabandžiau padaryti kažką panašaus. Ir ką jūs manot? Neišėjo. Gavosi kažkoks krabas (juokiasi).  Taip jį ir pavadinau. Jis visas toks išsiskėtęs, bet, beje, gražus. Tąkart supratau, jog idėją gali pasigauti labai greitai, tačiau padaryti tokį pat niekuomet nepavyks. 

Procesas nepatyrusiam nėra lengvas

– Vos prieš kelias savaites atidarėte šiaudinių sodų parodą, tądien vyko ir edukacinis užsiėmimas, kurio metu moterys galėjo pasimokyti šio amato. Kokių atsiliepimų sulaukėte, ar tai sudėtingas procesas? 

– Visiems buvo sudėtingas (juokiasi). Man, žinoma, ne. Sudėtinga daugeliui gali pasirodyti todėl, kad dar ir ne visi siūlai tinka prie šiaudų. Siūlas negali būti pjaunantis, pavyzdžiui, siuvimo siūlai rišti sodams visiškai netinka. Aš naudojau siuvinėjimo siūliukus, o paskui atradau lininius – plonyčius, šiaudo spalvos. Jie labai „prilipo“ prie šiaudo, o šiaudas prie jo ir prie manęs. Dabar sėkmingai trise ir draugaujame (juokiasi). 

– Šiaudas turbūt ne tik lūžti gali, bet ir įtrukti. Ar tai priklauso nuo to, kokios grūdinės kultūros jis yra?

– Tikrai taip. Patys geriausi šiaudai yra ruginiai arba kvietruginiai. Dauguma mano sodų padaryti iš kvietruginių šiaudų. Dabar yra išvesta įvairių jų rūšių, šiaudas labai trumpas, o kuomet visi nareliai yra nukarpomi, šiaudai lieka labai trumpi. Tad jei norisi padaryti kažką didesnio, negali, nes neturi iš ko. Pavyzdžiui, padaryti šiaudinį kankorėžį neturiu iš ko, nes jam reikia ilgų šiaudų. Tikiuosi, jog tikri lietuviški rugiai, kuriuos pasėjome, bus nuo metro iki pusantro ir galėsiu įgyvendinti savo svajones (šypsosi).

Sako, kai profesionalus sodų rišėjas pasižiūri į kito darbus ir gali apie autorių pasakyti labai daug. Nežinau, ar galima apie mane kažką pasakyti žvelgiant į mano darbus. Tiesiog nuoširdžiai darau tai, kas man patinka ir tai, kas pavyksta.  K. Župerkienė

– Kiek laiko, Kristina, atima vieno didesnio sodo pagaminimas?

– Keletą dienų užtrunku darydama vien pagrindą, tuomet pasikabinu jį ir jau komponuoju papuošimus. Ilgai žiūri ir galvoji, kur ko jam trūksta, tad vis papildai jį kažkokiomis detalėmis.

Tiesa, storus šiaudus rišu pirmiausia, o jau paskui imuosi smulkių. Įdomu tai, kad lietuviški sodai ir turėtų būti būtent iš storų šiaudų.

– Tačiau iš smulkesnių turbūt daug gražesni?

– Iš smulkių šiaudų padaryti sodai yra labiau ažūriniai ir subtilesni. Iš tiesų matomas labai didelis skirtumas.

– Kiek vietos sodų rišime yra jūsų kūrybai ir kiek technikai?

– Sakyčiau, jog kūrybai vietos yra gerokai daugiau. Išmokai vieną reketuką surišti ir viskas, visa kita – fantazija ir kūryba. Tai pati maloniausia darbo dalis, kai matai, kad idėja įgauna pavidalą tokį, apie kokį ir svajojai.

Reikia kruopštumo ir susikaupimo

– Šiandien prekybos centruose žėri ir pirkti vilioja įvairūs šiuolaikiniai kalėdiniai žaisliukai ir kitos šventinės dekoracijos. Kaip manote, ar gali sodas puošti modernius namus, o šiaudiniai žaisliukai pakeisti plastikinius?

– Žinoma, kad gali, o kodėl gi ne? Sodai kabo ne tik mano, bet ir bičiulių, dukros bei jos draugų namuose. Išmokiau rišti sodus ir savo anūkę, kuri sau pasidarė labai gražų darbą. Džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių, kurie vertina šiuos kūrinius.

– Sodai neatsiejami ir nuo simbolikos, jie gali būti įvairių formų ir simbolizuoti skirtingus dalykus. Kokios formos ir simboliai – saulė, gėlės, paukščiai, žvaigždės – jūsų kūrybai yra artimiausi?

– Dažniausiai kuriu apvalius ir keturkampius, nes, pavyzdžiui, trikampiai čia visai netinka. Apvalius, žinoma, surišti yra gerokai sudėtingiau, tačiau labai gražu. Na, o kalbant apie simbolius, man artimiausias yra saulė, paukščiai ir gėlės.  

Turiu vieną darbą su vaizduojama saule, kuris šiuo metu kabo Arnetų name. Juo labai susižavėjo mano vyras. „Čia mano sodas ir niekieno kito“, – sakė jis man (juokiasi).

– Susidaro įspūdis, jog viskas yra gana paprasta ir labai gražu, tačiau ar nebūna taip, kad kas nors nepavyksta? Ar tenka, pavyzdžiui, išmesti sodą arba perdaryti jį?

– Nė vieno sodo nesu perdariusi. Jei kažkas nepavyksta, paprasčiausiai tobulinu jį tol, kol jis pradeda patikti. 

– O koks yra sodo ilgaamžiškumas?

– Ne paslaptis, jog sodai kaupia dulkes, gali atsirasti ir voratinklių, tačiau švelniai šluotele viską nuvalius, jis gali kabėti nors ir 100 metų, nes pats šiaudas nesudūlės ir nesubyrės. Tik jei nukristų ant žemės, pasekmės gali būti liūdnos – jis gali sulūžti. Kartą bekabindama sodą paleidau jį iš rankų. Didelis sodas buvo, aplūžo... Restauruoti jį buvo tikrai labai sudėtinga.

– Ko daugiausiai reikalauja toks trimatis kūrinys – susikaupimo, patirties ar kantrybės?

– Reikia ne tik susikaupti, bet ir planą galvoje turėti, nuo ko pradėsi, kaip užbaigsi. Negali tokio darbo daryti be susikaupimo ar su pašnekesiais. Tai kruopštumo ir ramybės reikalaujanti kūryba.

Meilės vilties ir tikėjimo

– Šiandien gyvename švenčių laukimu. Galbūt kiekvienam jis kitoks. Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams, savo artimiesiems, šeimos nariams, draugams?

– Vilties ir tikėjimo, savitarpio supratimo, meilės ne tik savo šeimos nariams, bet ir aplinkiniams. Jei patys savyje būsime geresni, tai ir aplink mus bursis geresni žmonės. Jei pradėsime nuo savęs, būsime geresni ir dėmesingesni, taip pat elgsis ir su mumis. Būkime atlaidesni, atjauskime kitą, tuomet dvasinė ramybė atneš dar gražesnes šventes. 

Gražių švenčių!

 

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!