LAISVALAIKIS

Visos kategorijos
Su Eugenijumi Michalausku įsiamžinau išlipusi po pirmojo tokio gyvenime pasivažinėjimo. Kojos dreba, bet vis dar jaučiu adrenalino ir energijos pliūpsnį.  / Asmeninio archyvo nuotr.

180 km/h greičiu žvyrkeliu... šturmano kėdėje

Justina ŠVEIKYTĖ - 16:25 Rugpjūčio 06d. 2018

Automobilių sportas – svetimas ir nepažintas pasaulis, kurį nori nenori pradedi jaukintis tik tuomet, kai tavo aplinkoje atsiranda greičio ir adrenalino fanatikų. Ne, ne tokių, kurie tiesiog mėgsta lankstyti beprotišku greičiu ar turi šūsnį baudos kvitų už leistino greičio viršijimą. Priešingai – tai sportas, kuris turi griežtas taisykles ir discipliną, o jo dalyviai greičio pedalą spaudžia tik tam skirtose trasose, bet jokiu būdu ne bendro naudojimo keliuose.

Sugrįžkime prie pirmojo mano teiginio. Vis dėlto net ir lenktynininkų bičiuliai kartais ne iki galo suvokia, kodėl jų draugai, visa galva panėrę į šį sportą, išnirti iš to lengvai nebepajėgia.

Automobilių sportas – ne krepšinis. Čia teisėjas nepaduos kamuolio iš užribio ir antrą kartą metimo atlikti nebegalėsi. Viena klaida – ir tiek bandomasis važiavimas, tiek varžybos – baigtos. Arba netgi visas sezonas. E. Pagirskas

Neretas, ko gero, ralistus matydamas, prie smilkinio pirštą sukioja ir mintyse kvailiu išvadina. Tiesos tame gal ir yra šiek tiek – kas kitas, jeigu ne pamišėlis sėda prie vairo ir žvyrkeliu leidžiasi 130, 180, 200 ar net 235 kilometrų per valandą greičiu... Vėl, vėl ir vėl? Metai iš metų?

„Mitsubishi Lancer Evo IX“, kuriuo autoralio trasoje rungtyniauja Eugenijus Michalauskas ir Edvinas Pagirskas – iš gamyklinės komplektacijos teturintis kėbulą. Beveik visos šio automobilio dalys, pradedant stabdžiais, pavarų dėže ar amortizatoriais, yra pakeistos arba modifikuotos. Automobilio valdymas, jo elektronikos sistema kone prilygsta lėktuvo kompiuteriams./ Alfonso Rakausko nuotr. Įdomu, kas verda pasirinkusių šią sporto šaką žmonių galvose? Man irgi buvo įdomu. Visą laiką. O šiandien tai sužinosime drauge. Mieli skaitytojai, prisisekite saugos diržus, nes tuoj akceleratoriaus pedalą spausime iki paties dugno.

Šturmanas, pildantis pažadus

Kai praėjusiais metais prie Pelėdnagių seniūnijos vairo stojo ilgametis automobilių ralio dalyvis, šturmanas Edvinas PAGIRSKAS (54), susitikome pokalbiui. Tąsyk lygiomis dalimis aptarinėjome jo šviežutėles pareigas ir jo hobį – automobilių sportą. Man kilo daug klausimų apie autoralį – kada, kas, kodėl ir kaip.

„Juste, aš tave sportiniu automobiliu pavėžinsiu trasoje. Joje rasi atsakymus į visus tave kamuojančius klausimus“, – šyptelėjo seniūnas. Aš šio pasakymo nesureikšminau – kur jau ten, pagalvojau.

Vis dėlto seniūnas savo pažado nepamiršo. Praėjus metams pranešė, kad savaitgalį važiuosime į Kelmės rajoną. Ten vyksiantis bandomasis autoralio važiavimas, susiburs keli ekipažai. Bandysis automobilius ir savo sportinę formą prieš artėjančias varžybas.

Bus smagu, patikino Edvinas ir dar užsiminė, kad norą važiuoti kartu išreiškė ir kelios jo kolegės iš seniūnijos. Kuo daugiau, tuo smagiau!

Tačiau išaušus ankstyvam šeštadienio rytui, pasiimti manęs iš namų Edvinas atvyko vienas.

„Pabūgo merginos, – gūžtelėjo pečiais, o mudu jau pajudame Kelmės kryptimi. – Gerai, kad nepabūgai tu – kaži kada vėl būčiau turėjęs galimybę pakviesti pamatyti autoralį iš arti. Tai – be galo brangus sportas. Vien profesionalaus sportinio automobilio užkūrimas atsieina nuo 200 iki 400 eurų: tam, kad jis sušiltų, reduktoriai, tepalai prasisuktų. Tad jeigu prieš kiekvieną Lietuvos automobilių ralio taurės etapą, kurių metuose penki, ekipažas leidžia sau turėti vieną treniruotę, tai – jau didelė prabanga. Sakykime, jeigu sezone tau sekasi neblogai, apsieini be avarijų, tik su menkais gedimais, važiavimas Lietuvos automobilių ralio varžybose, dalyvavimas bandomuosiuose važiavimuose prieš juos, nuolatinis padangų, tepalų keitimas – atsieina apie 70 tūkstančių eurų.“

Kuomet sekundės dalį akis nudelbiau į spidometrą, o jis rodė 180 km/h, man jau nebebuvo baisu. Mano nuostabai, tas jausmas buvo neapsakomai geras. Aut. past.

Esame nebetoli. Stabtelime vienoje degalinėje įsikūrusioje užkandinėje visai greta Verpenos kaimo, kur tądien užvirė tikriausias sportinių automobilių pragaras.

Trasoje leisime gerą pusdienį, pavalgyk, pasiūlo E. Pagirskas. Užsisakau kavos ir tinginio gabalėlį ir vėliau to labai pasigailiu...

Automobilių sportas – ne tik patraukli, bet ir labai sudėtinga bei pavojinga techninio sporto šaka, iš pasirinkusių ją žmonių reikalaujanti net tik entuziazmo, azarto, atsidavimo, bet ir daug techninių žinių, patirties, bei, ką čia slėpti, finansinių išteklių. Vien profesionalaus sportinio automobilio užkūrimas atsieina nuo 200 iki 400 eurų. O visas sezonas, jeigu jis apsieina be rimtesnių avarijų ir gedimų, atsieina apie 70 tūkstančių eurų./ J. Šveikytės nuotr.Lengvas pasivaikščiojimas pradžioje...

Dar valandėlė – ir mes jau vietoje. Nedidukas Verpenos kaimas jau tapęs laikina sportinių bolidų stovykla. Tądien joje treniruojasi aštuoni ekipažai. Gyvenvietėje – kelios trobelės, o jų gyventojai viską smalsiai stebi tai per langus, tai iš kiemų dirsčiodami.

E. Pagirskas aprodo man kitus jau į vietą atvykusius sportinius automobilius, sveikinasi su šių vairuotojais.

„Šitas Lietuvoj – vienas geriausių. O šitame ekipaže – tėvas ir sūnus“, – degančiomis akimis pasakoja E. Pagirskas. Ir man visiškai nenuostabu, kad jau keletą metų jis stengiasi visam laikui „rišti“ reikalus su raliu, bet iš tų bandymų išeina tik šnipštas.

Netoliese išvydusi vietinę moteriškaitę klausiu, ar netrukdo čia šitie riaumojantys bolidai, besiruošiantys važiuoti į trasą, kuri už vos poros kilometrų.

„Baikit, tikrai ne, – šypteli. – O ką mums čia nedideliame kaimuke per dienas veikti? O ko ne pramoga!“

Netrukus pasirodo ir šturmano E. Pagirsko bendražygis – vairuotojas Eugenijus MICHALAUSKAS (52). Tiesa, jųdviejų „Mitsubishi Lancer Evo IX“ yra laikomas techniko Tomo garaže Radviliškyje. „Netrukus atvyks“, – informuoja. O kol kas visi trys sėdame į E. Michalausko fordą.

„Nepanašu į sportinę“, – pastebiu, kol lėtai riedame starto linijos link.

„Šitą mes labai „skriaudžiame“. Tai automobilis, kuriuo dukart prieš startą lėtai apvažiuojame trasą ir susirašome maršrutą, – paaiškina E. Michalauskas. – Tik vėliau sėdame į lenktyninę mašiną.“

Duetas, kuriam – šimtas šešeri metai!... „Mitsubishi Lancer Evo IX“ bolido vairuotojas Eugenijus Michalauskas (dešinėje) ir jo dešinioji ranka, šturmanas, Pelėdnagių seniūnijos seniūnas Edvinas Pagirskas./ J. Šveikytės nuotr.Prie starto linijos stoja rimtis. Suprantu, kad dabar viskas, ką man reikia daryti – sėdėti ausis suglaudus ir tylėti, nes kitaip išvarys iš automobilio kur pakeliui ir paliks mane Žemaitijoje.

„200 metrų tiesioji – tramplinas – dešinė du. Nusileidimas, kairė du. Posūkis“, – diktuoja E. Michalauskas, E. Pagirskas viską kruopščiai žymisi užrašuose.

Septyni kilometrai – toks bandomojo važiavimo trasos ilgis. Joje – kokios dvi dešimtys staigesnių ir mažiau staigių posūkių, vienas rimtas tramplinas, o vietoje, kurioje kelias 90 laipsnių kampu, žaibiškai sukasi į kairę, rymo kliūtis – didžiulis šienainis. Lyg to nebūtų gana, šalia – dar ir akmuo. Na, ne Puntukas, bet išties nemenkas.

„Pasimausime – bandomasis važiavimas bus baigtas“, – man aiškina duetas, kai trasa jau sykį apžiūrėta. Į ją sukamės dar kartą. Dabar jau savo darbą dirba ir kelią diktuoja E. Pagirskas. Žvelgiu pro langą. Tam tikruose taškuose jau susirinkę trasos prižiūrėtojai, kelias kerta tris gyvenvietes. Aplink – kalvelės, javai, žolynai ir medžiai. Suprantu, kad ne tik už akmens galima užkliūti, bet ir medžio šakose kelionę užbaigti tikimybė yra. Nemenka, dargi.

Žmonėms tądien griežtai įsakyta būti atsargiems ir netgi tam tikromis valandomis nesinaudoti greta jų namų esančiais keliais. Kaip matau, jie pernelyg nenusiminę... Štai, Vaidžių kaimo pradžia ir pabaiga. Šalia – ir Palšių kaimas. Žmonėms šiose gyvenvietėse šiandien tikrai bus kur paganyti akis. O jau ir gano – vieno šių kaimų sodybos kieme jau išneštas medinis suolas, vienas po kito su gėrimais ir užkandžiais būriuojasi kaimynai. Šou, ir dar nemokamai!...

... ir drebanti širdis prieš startą

„Kuomet pirmąjį kartą apžiūrinėjame trasą, Eugenijus diktuoja man, koks kelias, nurodo visus posūkius, šuolius, tramplinus ir tiesiąsias. Aš sudarinėju stenogramą, viską užsirašinėju ir žymiuosi, jeigu man kas nors neaišku. Kuomet trasą apžiūrinėjame antrąjį kartą, jau aš diktuoju kelią, ir dar kartą abu sužiūrime vietas, kurios buvo neaiškios“, – pasakoja E. Pagirskas, kai apžiūrėję trasą antrą kartą keliaujame atgal į stovyklą.

„Kaip jaučiatės, Edvinai?“ – paklausiu, nes matau, kaip seniūno veidas pamažu rimtėja.

„Žinai, Juste, automobilių sportas – ne krepšinis. Čia teisėjas nepaduos kamuolio iš užribio ir antrą kartą metimo atlikti nebegalėsi. Viena klaida – ir tiek bandomasis važiavimas, tiek varžybos – baigtos. Arba netgi visas sezonas... Prieš startą apima žodžiais nenusakomas adrenalino pliūpsnis. Jeigu varžybose yra 11 ruožų, 11 skirtingų startų, jaudulys ima prieš kiekvieną. Bet tik iki tol, kol išriedam į trasą. Tol, kol per 4 pirmąsias sekundes automobilis žvyrkelyje įsibėgėja iki 100 km/h. Visai kaip „Porsche“ normaliame kelyje“, – šypteli E. Pagirskas.

Pokštauja, nors širdys neramios

Kabarojamės lauk iš „Ford‘o“. Duetas tuoj persės į sportinį „Mitsubishi“. Tomas su savo tralu jau vietoje. E. Pagirskas ir E. Michalauskas pradeda rengtis specialius drabužius. Viršuje – lenktynininko apranga, po ja – apsauginis kostiumas, kuris, kilus gaisrui automobilyje, neužsiliepsnotų daugmaž pusantros minutės. Kiek tiksliai – nė vienas nežino – neteko išmėginti. Dėkui Dievui.

„Eugenijau, negi taip prastai su šturmanais buvo, kad teko į porą imti Edviną?“ – patraukiu per dantį E. Pagirską. Su Eugenijumi susižvalgome ir pradedame juoktis.

„Ne, viskas gerai. Tai – žmogus, kuriuo aš pasitikiu. Ekipažo sėkmė lygiomis dalimis priklauso ir nuo šturmano, ir nuo vairuotojo. Penkiasdešimt ant penkiasdešimt“, – paaiškina.

Čia pat įsiterpia E. Pagirskas. „Juste, tuoj pradėsiu gailėtis, kad tave vežiausi kartu, – juokiasi Edvinas ir tuoj randa kaip taikliai atsikirsti Eugenijui. – Papasakosiu anekdotą. Ateina šturmanas pas gydytoją ir skundžiasi galvos skausmais. Padaro daktaras rentgeno nuotrauką, žiūri vienaip, žiūri kitaip, sako: „Jums teks operuoti smegenis. Palikite jas čia, išoperuosiu, vėliau galėsite pasiimti“. Kaip tarė daktaras, taip šturmanas ir padarė – paliko smegenis operacijai. Negrįžta dieną, negrįžta savaitę. Skambina daktaras po dviejų savaičių šturmanui, teiraujasi, kodėl smegenų neateina pasiimti. O šturmanas ir paaiškina: „Nuo šiol būsiu vairuotojas, nebe šturmanas. Smegenų man nebereikia“.

Ralis buvo sena mano svajonė. Ir aš supratau: arba jos sieksiu dabar, arba jau niekada gyvenime. E. Michalauskas

Nusijuokiame visi trys, o duetas jau segasi paskutinius užtrauktus ir po truputėlį įsitaiso „Mitsubishi“. Lėtas pasivažinėjimas „Ford‘u“ baigtas – dabar duetas važiuos 100 procentų, o gal net 120 procentų savo pajėgumo.

Ir vėl įsivyrauja rimtis.

Pamokos apie ralį

Ekipažas išvyksta, o aš laiką leidžiu su mechaniku Tomu, jo sūnumi ir dukra. Trumpam prisijungiame prie stebėtojų pakelėse – matau, kaip punktuose, kuriuose buvo po vieną ar du prižiūrėtojus, jau susirinkę po penkis–šešis.

Turime sugrįžti į stovyklą – čia trasą kelissyk apsukę po geros pusantros valandos degalų pasipildyti jau sugrįžta E. Michalauskas ir E. Pagirskas. Mechanikas Tomas suskumba pasakoti, kad bake telpa vos 40 litrų benzino, o trasoje šimtui kilometrų automobilis degina lygiai tiek pat litrų degalų. Dar paaiškina, kad trasoje prabėga vos kelios minutės, tačiau ilgai tenka laukti patekimo į trasą. Mat čia – ne krosas. Taip, sako, ir automobilių ralio, ir kroso varžybose sportininkai važiuoja gruntiniais keliais. Skirtumas tas, kad autoralio dalyviai važiuoja bendro naudojimo, tądien jiems uždarytais gruntiniais keliais, o kroso dalyviai – uždara trasa. Skiriasi dar ir tai, kad ralyje startuoja ekipažas – vairuotojas ir šturmanas, ir jiedu tiesiogiai varžosi tik su trasa, o kaip gi kaip pravažiavo varžovai, pamato tik greičio ruožo finiše. Krose juk grupė sportininkų startuoja vienu metu, vyksta tiesioginis lenkimas.

Daugmaž taip atrodo kelio stenograma šturmano užrašuose. „Tramplinas – 200 m tiesioji – tramplinas ir šuolis ties viduriu į dešinę. Nusileidęs iškart stabdai, o ten posūkis į kairę pusę. K – kairė, D – dešinė, o skaičiai, parašyti greta jų, reiškia posūkio kampą. Kuo didesnis skaičius – tuo didesnis posūkio kampas.“/ J. Šveikytės nuotr.Iš automobilio duetas lipa žliaugiantis nuo prakaito – papuolė saulėta, karšta diena, o ir pačiame automobilyje žvėriškai karšta. Atsigeria vandens, atsikvepia, kol papildomas degalų bakas, kol Tomas patikrina automobilio techninius parametrus. Aha, mažoka variklio aušinimo skysčio. Papildo.

Trumpai atsipūtę, atsigėrę vandens jiedu vėl sėda į automobilį. Dedasi sunkius šalmus, segasi saugos diržus. Paleidžia variklį. „Mitsubishi“ riaumoja taip, kad, regis, apkursti galima. Jiedu sugrįžta po dar daugmaž pusantros valandos, viso tądien trasoje susukę daugmaž 76 kilometrus – trasa apsukta kokią dešimtį kartų.

Išbandyta... šturmano kėdė

E. Pagirskas ir E. Michalauskas sugrįžta atgal. Abu suplukę, pavargę, sukaitę, sušilę.

„Juste, tavo eilė“, – šypteli E. Pagirskas, ant galvos maukšlindamas man savo šalmą. O, dangau, kuriems galams aš lapnojau tinginį toje pakelės degalinėje? Jausmas, kad jis tuoj belsis atgal. Pasidaro baugoka.

Tačiau įsėdu. Tomas mane pančioja diržais, E. Michalauskas dar sykį gurkšteli vandens. Viskas. Važiuojam. Aš mačiau, kaip tos mašinos važiuoja, kokie staigūs posūkiai, ir man neramu. Atrodo, kad net diržas ima dusinti. Viliuosi, kad dar turėsiu laiko susitvarkyti su savo jauduliu prie starto linijos – juk prie jos, kaip sakė Tomas, driekiasi eilė. Na, taip, žinoma, man kaip tyčia – tuščia.

„Pasiruošusi? Dabar tu būsi šturmanas, Edviną juk išgujom iš šitos vietos“, – nuskamba sodrus vairuotojo balsas, kuris per ausines šalme girdisi labai aiškiai. Juokiasi, o man kol kas visai nejuokinga.

„Pasiruošusi“, – išstenu ir giliai įkvepiu.

E. Michalauskas spusteli akceleratorių. „Mitsubishi“ staigiai rauna iš vietos. Kaip ir sakė seniūnas, 4 sekundės – ir jau 100 kilometrų per valandą greitis. Na, kelio atgal nėra. Perkeltine prasme.

Bandomosios trasos kelias jau išmintas, žvyras automobilį mėto į visas puses, o E. Michalauskas kas kone septynias sekundes vairą vis suka 360 laipsnių kampu – vienas po kito seka posūkiai arba kelio vingiai. Sukyla adrenalinas, širdis, rodosi, išsiverš iš krūtinės. Pakelės, medžiai, tas pats šiaudų ritinys šmėžavo visai šalia mano lango... bet vienu metu kažkas manyje išjungia baimės ir streso saugiklį. Atsipalaiduoju. Pakelė susilieja į vieną žalią peizažą, kurį regiu akių kampučiais, o šį kur ne kur sudrumsčia trasos prižiūrėtojas ryškia liemene. Žvilgsnį sukoncentruoju tiesiai – į kelią.

Dar kartą? O, taip!

Ir žinote ką? Tą akimirką aš suprantu, kodėl žmonėms patinka greitis. Aš to jokiu būdu neteisinu – greičiui turi būti laikas ir vieta, ir ta vieta jokiu būdu nėra autostrada, greitkelis ar net kaimo keliukas – jeigu jis nėra specialiai tam pritaikytas ir paruoštas.

Jeigu sezone tau sekasi neblogai, apsieini be avarijų, tik su menkais gedimais, važiavimas Lietuvos automobilių ralio varžybose, dalyvavimas bandomuosiuose važiavimuose prieš juos, nuolatinis padangų, tepalų keitimas – atsieina apie 70 tūkstančių eurų. E. Pagirskas

Tačiau kuomet sekundės dalį akis nudelbiau į spidometrą, o jis rodė 180 km/h, man jau nebebuvo baisu. Pamiršau, kad maudė prieš tai išsuktą koją. Pamiršau, kad grįžus laukia krūva darbų. Pasimiršo visos problemos, o galvoje tebuvo tuštuma. Ir, mano nuostabai, tas jausmas buvo neapsakomai geras. Nepakartojamas. Jokių minčių. Jokių problemų. Jokių skausmų. Nieko. Tik tu vienas su savimi.

Na, ir su E. Michalausku, kuris nutraukia mano mintis. „Finišas, – taria. – Labai baisu buvo?“

Ilgametis automobilių ralio dalyvis, šturmanas Edvinas Pagirskas prie Pelėdnagių seniūnijos vairo stojo pernai./ Fotodarius.lt nuotr.„Negaliu tuo patikėti, bet... man labai patiko“, – atsakau.

„Važiuojam dar sykį“, – pasisuka į mane tiek, kiek leidžia tvirtai suveržtas saugos diržas, o aš linkteliu galva. Vėl priartėjame prie starto vietos. Šįkart čia – eilutė.

„Eugenijau, kada pradėjote vairuoti sportinį bolidą?“ – klausiu.

„Prieš aštuoniolika metų... Vadinasi, trisdešimt ketverių, – pasakoja. – Kiti tokio amžiaus jau baigia karjerą, jau yra laikomi veteranais... O aš tuo metu tik pradėjau.“

„Regis, tokių metų jau kaip ir subrendęs turėjote būti, žmogus mąstantis... Kas atvedė į šį pavojingą sportą?“ – domiuosi.

Eugenijus prapliumpa juoktis: „Na, gal ir taip... Bet ralis buvo sena mano svajonė. Ir aš supratau: arba jos sieksiu dabar, arba jau niekada gyvenime.“

„O ką daryti, jeigu nori būti vairuotoju, bet... neskiri kairės pusės nuo dešinės?“ – staiga šauna klausimas į galvą.

„Yra tokių vairuotojų, ir net ne vienas. Jie ant pirštinių pasižymi, kuri ranka ir pusė yra kairė, o kuri – dešinė, – juokiasi ir kaipmat informuoja, kad tuoj startuosim. – Pasiruošk.“

Įveikiame trasą ir grįžtame į mano taip pramintą „stovyklą“. Išlipu drebančiomis kojomis, bet vis dar kupina adrenalino. Ir... su plačiausia šypsena veide.

Ekipažas, kuriam... per šimtą!

Dar keli pokalbiai, juokeliai ir išsiskirstome. Tomas su vaikais ir „Mitsubishi“ patraukia į Radviliškį, E. Michalauskas – namo į Vilnių, o mudu su E. Pagirsku – Kėdainių link. Didžiąją laiko dalį tyliu – ne, ne todėl, kad neturėčiau ką pasakyti, tiesiog savijauta tokia gera, viduje – tokia ramuma, kurios nesinori drumsti žodžiais.

„Panašiai atrodo ir varžybų trasa. Tiesa, tokių ruožų varžybose būna dešimt–keturiolika, ir kiekvieną jų įveikiame po vieną kartą. Toks skirtumas, – pasakoja E. Pagirskas, kuris su E. Michalausku šią vasarą Lietuvos automobilių ralio čempionato II etape „VIADA Rally Žemaitija 2018“ savoje grupėje iškovojo pirmąją, o bendroje įskaitoje – dvyliktą vietą. – Šiandien važinėjaisi su vienu iš seniausių Lietuvos ralio čempionate dalyvaujančių ekipažų. Man – 54-eri, Eugenijui – 52-eji. Paskaičiuojam, kad mūsų ekipažui – 106 metai!“

„Na, pelėsiais... dar neatsiduodat“, – pajuokauju, o man, kaip nujausdama, zvimbteli mama. Pasipasakoju, ką veikiau. Kaži kodėl staiga čiauškėti nustoja ir ji.

Gal bent įsivaizduojate, kodėl?...

3 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!