GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kėdainių daugiakultūriame centre atidaryta tapytojos Arūnės Tornau sukurta koliažų, kurių nemaža dalis buvo sukurta ir eksponuota Švedijoje, paroda „Stokholmo dienoraščiai“.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Komponuodama radinius menininkė kuria savo „dienoraštį“

Džestina BORODINAITĖ - 20:50 Rugpjūčio 28d. 2019

Kėdainių daugiakultūriame centre atidaryta tapytojos vilnietės menininkės Arūnės TORNAU sukurta koliažų, kurių nemaža dalis buvo sukurta ir eksponuota Švedijoje, paroda „Stokholmo dienoraščiai“.

„Koliažus pradėjau kurti apie 1990-uosius, panaudodama senus laiškus, užrašus. Ši koliažų paroda, asmeniškai man, – mažesnio svorio kūrybos paroda, kadangi daugiau esu tapytoja, kurianti didelio formato tapybos kūrinius, instaliacijas ar kitokius objektus.

Mažoji artilerija

Visai neseniai žvelgdama į savo kūrinius, publikuotus parodoje Vilniuje „Titaniko“ galerijoje, šiuo metu Kėdainiuose eksponuojamą koliažinių darbų parodą galiu pavadinti savo mažąja artilerija. 

Toks kūrybos procesas man – tarsi žaidimas ar tiesiog atokvėpis nuo didesnio formato drobėse vyraujančių suabstraktintų žmogiškų potyrių“, – apie kūrybą savo gyvenime pasakoja menininkė.

Vienoda forma

Eksponuojami menininkės koliažai – labai panašūs vienas į kitą. Visiems A. Tornau kūriniams būdinga vienoda jų forma. 

Perėjusi nelengvą kelią, savo iniciatyva besimokydama aš vis tik pasiekiau, ko visą gyvenimą troškau. Ir tai, mano manymu, padariau tik dėl vienos priežasties – dėl ilgalaikių pastangų. A. Tornau.

Ilgainiui išlaikydama tokį patį kūrinio formatą parodos autorė tęsė kūrybą toliau. Susegus visus parodoje eksponuojamus darbus, išeitų puiki knyga su A. Tornau mintimis, jos dėmesį aplinkoje patraukusiais daiktais ar žinomų ir itin menininkės pamėgtų poetų eilėmis.

Pasiteiravus, kodėl koliažus ji prilygino dienoraščiui, menininkė patikino, kad jos kūrybos vaisiai – ne kas kita, kaip susikaupusių minčių, užfiksuotų idėjų ir jos kelyje pasitaikiusių radinių samplaika popieriuje. 

Iš Vilniaus atvykusiai menininkei Arūnei Tornau (dešinėje) parodos atidarymo ceremonijos metu gražių sveikinimo žodžių negailėjo Kėdainių daugiakultūrio centro direktorė Audronė Pečiulytė. / Algimanto Barzdžiaus nuotr.Ieško „šiukšlelių“

„Visi mano koliažai sudaryti iš mažmožių, tai – nereikalingų, aplink mus besimėtančių daikčiukų, kuriuos galima pavadinti „šiukšlelėmis“. 

Ypač mėgstu į koliažus įkomponuoti savo kelyje rastus daiktus, todėl pasivaikščiojimų metu susirinkdavau viską, kas krito man į akį. 

Tai įvairūs smulkūs daiktai: kažkokia pasagėlė, vielutė, skautelė, popierėlis, sutrupėjęs, nurudavęs nuo drėgmės kartono gabaliukas, rudenį rastos sėklos, mašinų suplotas konservų dėžučių dangtelis ar koks kitoks plokščias daiktas, lengvai pritampantis mano kūrinyje, kurį galima priklijuoti“, – apie į koliažus komponuojamus savo kelyje rastus daiktelius kalba A. Tornau. 

Papildo tekstu

Koliažus menininkė taip pat dažnai papildo tekstu, patikusiu eilėraščiu ar tos dienos pastebėjimu. 

„Rodos, maži popierėliai, bet jie fiksuoja kiekvienos dienos, kada kurtas koliažas, nuotaiką. 

Dažnai panaudoju savo mintis, itin mėgstu prancūzišką poeziją. Verleno ir Bodlero eilės – vienos mano mėgiamiausių, o Bodlero eilėraščio „Ofelija“ fragmentas – vienas dažniausiai užrašomų kūriniuose. 

Ir visai nesvarbu, kaip tekstas parašytas – ar nesuprantamai, ar kokia svetima, ne visiems suprantama kalba. 

Ką parašiau ir kodėl, galbūt, žinau tik aš pati, nes visos į koliažą lyg atsitiktinai sugulusios detalės, tarp jų ir tekstas, lemia kūrybinio proceso metu vyravusią nuotaiką ir emocijas. 

Šiuo atveju toks kūrinys žiūrovui tampa tik paslaptinga, intriguojančia kompozicijos dalimi“, – tikina menininkė. 

Kūriniai – autorės dienoraštis

Ir visus šiuos į vieną harmoningą visumą sujungtus mažmožius: tekstą, savo gyvenimo kelyje rastas „šiukšleles“, A. Tornau įvardija kaip savo dienoraštį.

„Kadangi visi radiniai, pamėgti tekstai ar frazės atsirado mano, o ne kažkieno kito kelyje, todėl tai ir yra savotiškas mano dienoraštis, o šiuo atveju pavadinau „Stokholmo dienoraščiais“, nes nemaža dalis darbų buvo sukurta ir eksponuota Švedijoje, Stokholme, kur dirbo mano vyras. 

Vėliau kūrybinis procesas, žinoma, buvo tęsiamas ir Vilniuje“, – parodos pavadinimo atsiradimo reikšmę įvardija autorė.

Menininkės koliažai – ne kas kita, kaip autorės susikaupusių minčių, užfiksuotų idėjų ir jos kelyje pasitaikiusių radinių samplaika popieriuje. / Algimanto Barzdžiaus nuotr.Neatranda savo vietos

Anot A. Tornau, kūriniai gimsta labai įdomiu pavidalu. Menininkė koliažo vienu kartu niekada nesukuria. 

„Pasitaiko, kai kūrinio gimimas užsitęsia ir trunka net vienerius metus. Visas kūrybinis procesas vyksta palengva, žingsnis po žingsnio. 

Tai pridedant, tai nuimant detales, tai prirašant eilėraščio posmą ar kokį įdomų pasisakymą. 

Kartais detalė koliažui netinka ir neatrasdama sau vietos niekaip nesusikomponuoja su kūriniu.

Taip, pusiau žaidžiant, kuriamas kūrinys guli mano dirbtuvėse ant stalo ir viltingai laukia tos dienos, kada bus baigtas“, – pajuokauja A. Tornau.

Užkoduotos paslaptys

Dienoraštis – labai intymu, labai sava, tačiau kūrėja nesibaimina būti žiūrovo nesuprasta ar tiesiog ne taip įvertinta. 

„Niekada nesiekiu to, kad žiūrovas vertintų mano norimą pasakyti mintį. Kurdama mažiausiai apie tai galvoju. Jei mano kūryba būtų skirta žiūrovui, darbai būtų visai kitokie. 

Aš manau, kad kūrinyje užkoduota paslaptis sudomina žiūrovą ir priverčia aiškiau pažvelgti į koliažą, nes jei viskas būtų savaime aišku, parodos lankytojų susidomėjimo tiesiog nebūtų“, – apie menininko ir žiūrovo santykio svarbą užsimena A. Tornau.

Paslaptingai parodai – paslaptinga erdvė

Daugiau nei 50 savo kūrybos darbų šiuo metu mūsų mieste pristatanti menininkė mano, kad koliažuose užfiksuotos paslaptys ir besiliejančios intrigos, sudominančios žiūrovus ir kviečiančios įsigilinti į kūrinį, puikiai dera ekspozicijos vietai, tai – sinagogai. 

Ši koliažų paroda, asmeniškai man, – mažesnio svorio kūrybos paroda, kadangi daugiau esu tapytoja, kurianti didelio formato tapybos kūrinius, instaliacijas ar kitokius objektus. A. Tornau

„Ši Kėdainiuose esanti erdvė traukė mane jau seniai, kadangi tai – nuostabi, gerą akustiką ir įdomų išdėstymą turinti aplinka. Tačiau didelio formato darbams ši erdvė tiesiog netiko. 

O kada pradėjau kurti koliažus, ilgainiui sukaupiau jų ne vieną dešimtį ir štai mano darbai nuostabiojoje Kėdainių sinagogoje. 

Vietoje, kur praeities šešėliai pinasi su dabartimi, kur vieni žmonės galbūt čia meldėsi, o kiti slėpėsi karo metu. 

Manau, ši paslapčių kupina erdvė – lyg prieskonis mano paslaptingiesiems koliažams“, – mintimis dalijasi menininkė.

Išeiti iš rėmų – sveika

Pastaruoju metu daugiausia laiko tapybai skirianti A. Tornau mano, jog išeiti iš savo kūrybos rėmų menininkui labai sveika, todėl menininkė nevengia savęs išbandyti skirtingose meninėse srityse.

„Per savo gyvenimą teko išbandyti tapybą, prisiliesti prie koliažų, instaliacijų, filmų ir net medinių objektų kūrybos. 

Neneigsiu, labai noriai „nueinu“ į kitą meno sferą, aišku, jeigu bent iš dalies moku ir suprantu, kaip tai reikia daryti. 

Man smalsu, kaip ta pati minčių raiška atsiskleis skirtingose meno sferose ar pasitelkiant kitas menines priemones.

Nepaisant to, kiek yra tekę išbandyti, vis tik dar yra labai daug, ko nespėjau išbandyti. Bet, manau, ir nėra būtina visko mokėti, svarbiausia pasirinkti tai, kas žmogui arčiausiai širdies, tačiau išeiti iš rėmų kartais sveika“, – šmaikštauja koliažų parodos autorė. 

„Imkit penzelį ir tepkit“

Ne vieną savo kūrybinių darbų parodą surengusiai A. Tornau kelias į kūrybą nebuvo lengvas. Menininkė suabejoja, ar įstengtų visa tai pakartoti iš naujo. 

„Būdama maža mokiausi pas visiškai paprastą, sakyčiau netgi prastą, dailės mokytoją pradinėje mokykloje. Dar ir dabar atsimenu, koks neįdomus buvo jo dėstymas: „Imkit penzelį ir tepkit, kas nors išeis.“

Kadangi baigus mokslus teko dirbti dailės pedagoge ir keletą metų padirbėti su vaikais, todėl dar labiau supratau ir galėjau įvertinti savo situaciją vaikystėje. 

Vėliau, baigus pradinę mokyklą, kilo noras pradėti lankyti keturmetę dailės mokyklą Vilniuje. Dėl to teko įnirtingai kovoti su tėvais, nes jie buvo visiškai prieš. 

Įvairiausiais būdais besistengdama savo tikslą vis tik pasiekiau. Įstojau į dailės mokyklą. Baigusi ją turėjau apsispręsti, ko noriu toliau. 

Be jokios abejonės, tuo metu didžiausia svajonė buvo mokytis Dailės akademijoje, tačiau tėvai vėlgi buvo prieš. 

Bet savo tikslą vargais negalais vis tiek pasiekiau. Tėvų prašymu įstojau į architektūrą, kas nebuvo man įdomu. Tačiau svarbu buvo ne tai, svarbiausia, kad aš Dailės akademijoje. 

Visą laiką troškau keisti meno sritį ir pereiti į tapybą, bet kad ir kaip visą savo sąmoningą, jauno žmogaus gyvenimą linkau į tai, šio tikslo įgyvendinti nepavyko. Dar sovietiniais laikais baigusi architektūrą sunkiai save įsivaizdavau mene be tapybos. 

Perėjusi nelengvą kelią, savo iniciatyva besimokydama aš vis tik pasiekiau, ko visą gyvenimą troškau. Ir tai, mano manymu, padariau tik dėl vienos priežasties, dėl ilgalaikių pastangų“, – pabrėžė A. Tornau.

Palaikymo netrūksta

„O šiandien palaikytojų, be kurių, manau, nei vienas menininkas neišgyventų, yra. Turiu kompetentingų kolegų, kurie domisi mano kūryba, gero žodžio nepagaili, kas tikrai labai malonu. 

Manau dabar man – pats produktyviausias laikas kūrybai. Pagaliau sugebu išreikšti norimą mintį, o ilgą laiką reikėjo mokytis, ieškoti galimybių, kaip tą idėją perteikti ir materializuoti, kokiu pavidalu išreikšti, kokiu keliu eiti, ką daryti. 

Dabar – būtent tas metas, kada svarbiausia atrasti noro ir laiko mylimai kūrybai“, – pabrėžia menininkė. 

Įkvepia gyvenimiška patirtis

Koliažo kūrinių A. Tornau pastaruoju metu nekuria: „Bet tai nereiškia, kad ir vėl nepradėsiu to daryti.“

„Kada tapau didelio formato kūrinį, ką dabar ir darau, mažo kurti negaliu. Žinoma, atrandu laiko mintims, daiktelių paieškoms, tačiau pačio kūrybinio proceso nesiimu. 

Jau, kaip ir minėjau, visi mažmožiai į koliažus sugula pamažu ir kada gimsta didysis įkvėpimas, imu viską ir padarau. 

O įkvepia mane daugelis dalykų. Visų pirma, tai – gyvenimiška patirtis. 

Kartais polėkio kūrybai suteikia metų laikai, jų gražus peizažas: rudeninis rūkas virš laukų, žvaigždėtas dangus. Gali įkvėpti ir skausmingi dalykai: netektys, praradimai“, – sako A. Tornau.

Daugiau nei 50-ties kūrėjos darbų ekspozicija Kėdainių daugiakultūriame centre galite pasigrožėti iki rugsėjo 26 dienos.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Savo rankomis sukūrė dukters svajonę

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:28 Rugsėjo 18d. 2019
img

Jaunieji dailininkai gilinosi į animacijos meną

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
16:32 Rugsėjo 16d. 2019
img

Muzika vaikų gyvenime: pažadina sąmonę ir tobulina protą

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:52 Rugsėjo 10d. 2019
img

Dagotuvės ir pagoniškasis pradas, arba kas esame iš tikrųjų

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:39 Rugpjūčio 15d. 2019
img

Dabar yra pats metas daryti tai, ką nori daryti

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:51 Rugpjūčio 13d. 2019
img

Istoriją liudijantys sunkvežimiai į Kėdainius sutraukė minią smalsuolių (GALERIJA)

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
21:22 Rugpjūčio 10d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!