LAISVALAIKIS

Visos kategorijos
  / Asociatyvi BNS (Juliaus Kalinsko) nuotr.

Po mirties – persikūnijimas į medį?

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 09:12 Spalio 31d. 2018

Atėjus Visų šventųjų ir Vėlinių dienoms trumpam sustojame, prisimename iškeliavusius Anapus. Dar kartą prisiliečiame prie mirties, kuri bene kiekvienam sukelia neigiamas emocijas ir mintis. Netekę artimo žmogaus, liūdime, išgyvename, sielvartaujame... Nors ši „tradicija“ nesikeičia jau nuo senų senovės, tačiau keičiasi laidojimo, atsisveikinimo su velioniu papročiai, įpročiai, tradicijos. Mirties tema nebėra tabu. Dažnas nebijo apie paskutinę kelionę kalbėtis su artimaisiais, išreikšti savo atgulimo pageidavimų, galbūt netgi atgimti kitame kūne, kitu pavidalu. Galimybė mirusiajam „persikūnyti“ į ąžuolą, liepą, šermukšnį ar kitą medį jau ne vienerius metus egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. Ja gali pasinaudoti ir lietuviai.

Po mirties – „reinkarnacija“

Įmonės „Tila LT“ pardavimų vadovas Tomas Vainora teigia, jog palyginus neseniai į Lietuvą atkeliavusi naujovė pasaulyje nėra naujas dalykas. Tai – į specialią urną kartu su kremuotais velionio palaikais dedamas medžio sodinukas, iš kurio paskui išauga medis.

„Bios urnomis Lietuvoje prekiaujame daugiau nei dvejus metus. Jos pagamintos Barselonoje. Iš pradžių urnos buvo kartu su sėklomis, tačiau ganėtinai neilgai vien dėl to, jog augalų sėklos nėra pritaikytos mūsų lietuviškam klimatui, – apie naujoviškas urnas kalbėjo pardavimų vadovas. – Bendradarbiaujant su Lietuvos gėlininkais ir sodininkais buvo nuspręsta koncepciją šiek tiek pakeisti ir pardavinėti urnas su jau gyvais Lietuvos klimato sąlygomis išaugusiais sodinukais. Taip yra išvengiama rizikos, jog iš sėklos niekas neišaugs arba tai užtruks.“

Žmonės dar labai atsargiai žiūri į Bios urną. Tačiau po mirties tapti augalu – savotiškas atgimimas. Ir likusiems šeimos nariams visai kitas jausmas, kai lankai gyvą augalą, o ne šaltą paminklą. T. Vainora

Anot T. Vainoro, ši naujovė atkeliavo iš Barselonos. Bios urną sukūrė du broliai. Jos kūrimas ir testavimas užtruko apie 10 metų, kol pasiekė rinką. Paklaustas, kaip žmonės vertina tokį pasiūlymą, vyras buvo atviras.

„Žmonės dar labai atsargiai žiūri į Bios urną. Tačiau po mirties tapti augalu – savotiškas atgimimas. Ir likusiems šeimos nariams visai kitas jausmas, kai lankai gyvą augalą, o ne šaltą paminklą. Augalu gali rūpintis. Paprastai žmonės dar prieš mirtį nusprendžia, kaip jie atguls poilsio – bus palaidojami ar kremuojami. Ekologinė ir estetinė pusė yra labai svarbios žmonėms, kurie pasirenka atgimti augalu“, – sakė pašnekovas.

Jis taip pat pabrėžė, jog minėta naujovė skirta ne tik žmonėms.

„Turiu paminėti, kad urna yra pritaikyta ir naminiams gyvūnams. Todėl žmonės labai domisi šia produkcija. Atskleisti, kiek parduodama, deja, negaliu“, – teigė T. Vainora.

Be Lietuvos, pasak įmonės atstovo, minėtomis urnomis prekiaujama ir kitose Europos Sąjungos (ES) bei pasaulio šalyse.

„Lietuva yra 13 ES šalis, kurioje platinamas šis produktas. Daugiausia ir labiausiai paplitusi Bios urna yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, o ES užima 31 proc. urnų rinkos bendrų pardavimų pasaulyje“, – statistiką vardijo T. Vainora.

Ritualinių laidojimo paslaugų centro „Rekviem“ laidotuvių planuotoja Rūta Cirmarmanaitė teigia, jog į juos besikreipiantys žmonės apie naujoves yra girdėję ir kai kurie jų rinktis nebijo. Asmeninio archyvo nuotr. Vietoj gėlių – finansinė parama

Ritualinių laidojimo paslaugų centro „Rekviem“ laidotuvių planuotoja Rūta Cirmarmanaitė teigia, jog į juos besikreipiantys žmonės apie naujoves yra girdėję ir kai kurie jų rinktis nebijo.

„Tiek kalbant apie urnas, tiek apie karstus, vis dažniau teiraujamasi, ar yra galimybė rinktis kokį nors ekologišką, lengvai suyrantį variantą. Taip pat domimasi urnomis, kuriose yra augalų sėklų. Tai, kas jau seniai populiaru užsienyje, pasiekė ir Lietuvą – turime specialių biournų su augalų sėklomis, – apie naujoves kalbėjo pašnekovė. – Besirenkantiems tokį sprendimą turime specialų augalų katalogą – jame galima rinktis augalų sėklas arba jau šiek tiek ūgtelėjusius augalus. Visuomet patariame rinktis jau paaugusį augalą, nes taip išvengiama galimų problemų dėl sudygimo ir prigijimo.“

Laidotuvių planuotoja teigė, jog renkantis urną ar karstą artimieji daugiausia kalba apie velionį – koks jis buvo, ką mėgo, ko norėjo.

„Pavyzdžiui, jei patiko raudona spalva arba minimalizmas, bandoma atrasti tai atitinkantį sprendimą. Lietuviai išlieka ištikimi medžiui – dauguma pasirenkamų dekoratyvinių urnų yra medinės. Buvo atvejų, kuomet artimieji atsivežė specialiai pagamintą rankų darbo urną – tai buvo meistro ar net jų pačių rankomis sukurti ypatingi kūriniai, – apie norą ypatingai išlydėti mirusįjį pasakojo R. Cirmarmanaitė. – Kalbant apie karstus – populiarus ąžuolinis faneruotas karstas. Apibendrinant galima sakyti, kad vis dažniau ieškoma paprastumo – brangumas ir įmantrūs papuošimai lieka antroje vietoje. Be abejonės, išlieka svarbus ir kainos aspektas.“

Pašnekovė pastebi, kad artimieji prie Anapilin iškeliavusio artimojo tris paras, kaip buvo įprasta anksčiau, nebebudi. Taip pat nebelieka ir perdėto gedulingumo.

„Kai atsisveikinimas su išėjusiuoju vyksta tris dienas, retėja. Šiandien vis dažniau atsisveikinimas trunka nuo kelių valandų iki vienos–dviejų dienų. Keičiasi ir laidotuvių ceremonijų detalės, tokios kaip gėlių nešimas ir atsisveikinimo vietos. Jei dar prieš dešimt metų į laidotuves daugelis vykdavo nešini vainikais ar puokštėmis, dabar dažnai artimųjų prašymu atnešama tik po kelis gėlės žiedus – žiūrima, kad tai būtų lyginis skaičius, o planuota išleisti suma vainikui ar didelei puokštei virsta finansine parama velionio artimiesiems, – apie laidotuvių pokyčius pasakojo R. Cirmarmanaitė. – Kitas aiškus pokytis – dažniau nei bet kada anksčiau pageidaujama paprastos ir jaukios aplinkos, kurioje nebūtų perdėto gedulingumo ir pompastikos. Daugėja atvejų, kai velionio artimieji atsisveikinimui renkasi netradicines erdves, nori kurti gražaus atsisveikinimo prisiminimus, o ne tiesiog gedėti šarvojimo salėje.“

Nebelieka giesmininkų

Anot laidotuvių planuotojos, artimieji vis dažniau atsisako giesmininkų – laidotuvėse ar atsisveikinimo ceremonijose jie dabar sutinkami itin retai.

„To priežastis paprasta – artimiesiems jie asocijuojasi su ypač graudžiomis laidotuvėmis, kurios vėliau prisimenamos su neigiamomis emocijomis. Galvodami apie velionį artimieji dabar paprastai renkasi gyvai atliekamą ar leidžiamą instrumentinę muziką. Populiariausi pasirinkimai – klasikinė arba velionio mėgta muzika“, – apie velionio artimųjų pasirinkimą pasakojo R. Cirmarmanaitė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad keičiasi ne tik laidotuvių tradicijos, bet ir požiūris į mirtį – ši tema nebėra tabu, ji priimama kaip natūralus gyvenimo įvykis, kuris laukia kiekvieno iš mūsų.

„Kitas ryškus pokytis – laidotuvės nebėra įvykis, kurio metu reikia galvoti, ką žmonės pasakys, ar stengtis visiems įtikti, išsiskirti iš kitų. Tai tampa ramiu ir asmenišku atsisveikinimu, kuriame šviesiai prisimenamas velionis ir norima viską suplanuoti ir įgyvendinti taip, kaip jam būtų labiausiai patikę“, – sakė laidotuvių planuotoja.

Kuo didesnė pasiūla, tuo sunkiau išsirinkti

Laidojimo paslaugas teikiančios įmonės „Gedulo namai“ vadovas Andrius Bernotas taip pat patvirtino, jog laidojimo tradicijos iš tiesų keičiasi – jau ne vienerius metus artimieji su velioniu atsisveikinimui skiria mažiau laiko nei anksčiau.

„Taip, jau daugelį metų Kėdainiuose atsisveikinimui su velioniu šarvojama vieną parą, t.y. šiandien pašarvojo, o rytoj jau laidoja. Kodėl taip yra, tikrai sunku pasakyti. Daugelyje Lietuvos rajonų dar ir dabar yra įprotis šarvoti būtinai dvi paras, t.y. šiandien pašarvojo, o laidoja tik poryt, – pastebėjo A. Bernotas. – Net ir rajonuose dabar mirusįjį dažniausiai šarvojame vieną parą. Labai retas nori dvi paras.“

Pašnekovas svarstė, jog tokį artimųjų pasirinkimą lemia ir krematoriumo atsiradimas. Juo labiau kad jis yra visai čia pat ir velionio kremuoti niekur toli vežti nereikia. Renkantis urnas kremuotiems palaikams daug dvejonių, anot A. Bernoto, žmonėms nekyla. Tuo metu su karstais situacija yra sudėtingesnė.

„Mano pastebėjimu, vienos iš populiaresnių urnų – ąžuolinės. Dėl karstų galiu pasakyti, kad kuo didesnė pasiūla, tuo sunkiau būna išsirinkti, – apie žmonių pasirinkimą netekus artimojo pasakojo įmonės vadovas. – Tokių kaip madų nėra, nes dabar visi gamintojai gamina tikrai kokybiškus ir gražius karstus.“

Paklaustas, ar netekties valandą žmonės domisi ekologiškumu ir gamtos puoselėjimu bei išsaugojimu, A. Bernotas atsakė vienareikšmiškai.

„Ekologiškumu tikrai niekas nesidomi. Nebent įmonė nori pakelti savo statusą prieš klientą, tai šneka nesąmones, kad pas juos neva ekologiški karstai, – žodžių nevyniojo pašnekovas. – Visoms įmonėms karstus veža tie patys. Tikrai nebūna, kad man atvežė vienus karstus, o kažkam kitam tas pats gamintojas atveža neva ekologiškus. Tikrai tą žinau.“

Kėdainiuose giesmininkų niekas nepakeičia

Apie naujovę, kai į urnas gali būti įdedami medžio sodinukai ar sėklytės, A. Bernotas teigia nieko negirdėjęs.

„Apie kažkokių medžių sėklų dėjimą į urną nieko nesu girdėjęs nei užsienyje, nei Lietuvoje. Tačiau, jeigu ir kremuojama, urna vis tiek užkasama šeimos kape. Dėti urnas į kolumbariumą dar tikrai nepopuliaru“, – apie žmonių pasirinkimą pasakojo laidojimo paslaugas teikiančios įmonės vadovas.

Nors šiais laikais atsisveikinimas su velioniu paprastai trunka trumpiau, tačiau, anot pašnekovo, kitos tradicijos – „gyvų“ giesmininkų – kol kas niekas nepakeičia.

„Visus tuos dvidešimt metų, kiek užsiimu šia veikla, salėje visada būdavo muzikos fonas: gedulingos melodijos ar giesmės, o paprastai vakarais – giesmininkai. Jie kaip anksčiau taip ir dabar reikalingi giedoti rožinį ir būtinai kitą dieną lydėti į kapus. Atsisakyti giesmininkų tikrai nėra tendencijos“, – kalbėjo A. Bernotas.

Vilniaus etninės kultūros centro Kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Loreta Stoliarovienė sakė, jog šiandien laidojimo ir atsisveikinimo su mirusiuoju papročiai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra veikiami globalizacijos procesų, plintančių inovacijų įtakos. Asmeninio archyvo nuotr. Atsirado didesnė įvairovė

Vilniaus etninės kultūros centro Kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Loreta Stoliarovienė sakė, jog šiandien laidojimo ir atsisveikinimo su mirusiuoju papročiai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra veikiami globalizacijos procesų, plintančių inovacijų įtakos. Neretai nauji laidotuvių papročiai bei tikėjimai susipina ir susilieja su tradicinėmis elgesio normomis bei pasaulėjauta.

„Tai galime pastebėti dabartinių kaimo žmonių elgsenoje. Jie neatsisako prie mirusiojo budėti tris paras, tačiau, kaip ir miesto žmonės, naudojasi ritualinių laidojimo paslaugų teikėjų pasiūlomis. Požiūris į laidotuves tapo gana liberalus. Lietuviams nepriimtiniausias laidojimo būdas – neatsisveikinti su mirusiuoju, tačiau atsisveikinimo ritualas įvairuoja, – pastebėjo L. Stoliarovienė. – Atsirado mirusiojo palaikų deginimo galimybės, tad dažnai atsisveikinimui skiriama viena diena ir rytojaus dieną įvyksta laidotuvės. Jei pelenai su urna pargabenami iš užsienio šalies, atsisveikinama dažnai trumpai, tik laidojimo vietoje.“

Papročių žinovė teigė, jog šių dienų žmogus mėgsta komfortą, todėl kolektyvinėje sąmonėje gajus supratimas, kad mirusiojo laidojimo būdas kremuojant žymiai estetiškesnis, ekologiškesnis, o ir skausmo artimiesiems sukelia mažiau. Tokiais atvejais svarbūs ir artimųjų religiniai įsitikinimai bei liturginių apeigų reikalingumas.

„Dažniausiai šarvojimo salėse prie mirusiojo budima vieną arba dvi paras, tačiau tradicinės liturginės giesmės giedamos tik vieną vakarą, likusį laiką tyliai leidžiama gedulinga muzika šiuolaikinėmis technikos priemonėmis ir naktimis jau nebebudima, užrakinama šarvojimo salė ir visi mirusiojo artimieji išeina pailsėti“, – kalbėjo pašnekovė.

Giesmės netenka prasmės

Kodėl dažnai atsisakoma gyvai giedančių giesmininkų grupės?

„Manau, jog ir čia yra kelios priežastys: pirmiausia – liberalesnis požiūris į bet kokią tradiciją, tiesiog manoma, kad galima ir kitaip atlikti mirusiojo „apgailėjimo, palydėjimo“ ritualą, net kartais atsiranda noras išsiskirti iš minios, antra – jei šeimoje nėra laikomasi religinių nuostatų, nėra apeigose numatytos bažnyčios institucijos, tai ir religinės giesmės netenka prasmės, – apie šių dienų žmonių elgesį  svarstė L. Stoliarovienė. – Dar viena priežastis – į viską žiūrime paprasčiau – vertybių skalę itin individualizuojame, žinome savo teises ir laisves kiekvienu atveju elgtis remiantis savo nuomone, svarbu, kad tai nekenkia visuomenei. Bažnyčios institutas vis mažiau aktualizuojamas, todėl akivaizdu, jog kai kurie ritualai nyksta iš šiandienos laidotuvių apeigų.“

Pasak centro atstovės, atsisveikinimas su mirusiuoju palaikų kremavimo atveju vėlgi suteikia „mažiau gailėjimo“ inspiracijų.

„Vietoj liturginių giesmių pastatomas ekranas ir leidžiama vizualinė medžiaga, nuotraukos iš velionio gyvenimo, o fone skamba muzika, kurią jis mėgo ar pats buvo išreiškęs tokią paskutiniąją valią. O apie regioninius, lokalius laidotuvių skirtumus Lietuvoje jau sunku kalbėti, galėtume matyti tik skirtingų religinių konfesijų įtakos nulemtus atskirus ritualo momentus“, – teigė pašnekovė.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!