Išleista nauja knyga apie Tėvelį Stanislovą

Sielų gydytojas. Taip vadinasi nauja knyga apie Tėvą Stanislovą. Ji kitokia. Kitokia iš kiekvieno puslapio dvelkiančiu paprastumu ir pagarbumu, didele meile ir it uola nepajudinamu tikėjimu. Mažuose kasdieniuose darbuose spindinčia didžia išmintimi.

Įtraukia į Paberžės kūrimą

Versdamas puslapį po puslapio visa tai įkvepi ir tartum po daugelio metų grįžti į Paberžę. Ir net jei nesi bendravęs su didžiu dvasininku, skaitydamas pajunti, kaip užklysti pas jį it pas seną gerą bičiulį.

Ir eini jo kasdienybės keliais.

Dalyvauji Paberžės kūrimo veiksme susidėdamas giliai į širdį kuklaus vienuolio dosniai dalijamą spindinčią išmintį.

Nei laikas, nei atskirų pasaulių erdvės nebetenka savo kontūrų – vėl įsilieji į šio sielas gydžiusio iškilaus dvasininko gyvenimą per jame dalyvavusios knygos autorės, Paberžės sergėtojos ir puoselėtojos, muziejininkės Reginos Galvanauskienės patyrimus ir prisiminimus, kurie ir sugulė į knygos puslapius.

Knygą išleisti paskatino muziejaus lankytojai

„Nuolat Paberžėje vedu ekskursijas ir vaikams, ir suaugusiems. Beveik kasdien matau daug nustebusių ir Tėvo Stanislovo asmenybe sužavėtų žmonių, kurie džiaugiasi išgirdę iki šiol niekur neužrašytus pasakojimus iš mano asmeninių prisiminimų apie šį dvasininką.

Iš Paberžės lankytojų nuolat girdėdavau raginimus visa tai užrašyti, nepalikti užmarščiai ar neapsiriboti vien Tėvelio išminties krisliukų perdavimu iš lūpų į lūpas ir iš širdies į širdis.

Galiausiai Paberžėje apsilankiusi ir pasakojimus apie Tėvą Stanislovą išgirdusi žinoma Peterburgo psichologė Natalija Greis, tiesiog įpareigojo parašyti mane knygelę.

Ji pati išleidusi penkiolika knygų žinojo, jog tai nepigus reikalas ir knygos leidimo pradžiai paliko nedidelį įnašą. Tad trauktis nebebuvo kur.

O kai prisiminimai atgulė į rankraštį, knygos leidimą sutiko apmokėti vienas Kėdainių verslininkas, nenorintis viešumo. Viskas išėjo lyg ir savaime, matyt, taip turėjo būti“, – vieno iš didžiausių savo gyvenimo darbų nesureikšmindama kukliai pasakojo knygos autorė R. Galvanauskienė.

Tik apie dėmesį, pagarbą ir meilę

Daug metų Paberžėje gyvenanti ir nuolat su Tėvu Stanislovu bendravusi bei jam Paberžę padėjusi kurti R. Galvanauskienė sako, kad knygelėje norėjo perteikti pačius jautriausius Tėvelio Stanislovo kasdien naudotus gydymo metodus, kuriuos jis taikė visiems be išimties. Kad galėtų tai atskleisti, ji sumanė rašyti remdamasi trimis aspektais: dėmesiu, pagarba, meile.

„Prisiminimų apie Tėvą Stanislovą širdyje išsaugojau labai daug, bet rašydama nusprendžiau remtis tik šiais trimis aspektais, kurie Tėvui Stanislovui buvo patys svarbiausi. Tie prisiminimai, kurie neatitiko šių trijų išsikeltų kriterijų, knygon nepateko“, – neslepia R. Galvanauskienė.

Darbas ir disciplina

Tie, kurie pažino Tėvą Stanislovą, gerai žino, kad vienas iš efektyviausių jo gydymo būdų – fizinis darbas ir disciplina. Vienuolis ne vienam kartodavo, kad fiziniu darbu galima išsigydyti net ir nuo depresijų.

Štai ir savo knygoje R. Galvanauskienė pasakoja apie tai per Tėvo Stanislovo pokalbius su mokytojais.

„Pasitikdamas Paberžėn atvykusius mokytojus, Tėvas Stanislovas ragina:

– Na, mokytojai, jau pavasaris. Matau – jūsų veiduose šypsenos nebėra, jums skauda galvas. Jokių tablečių!

Tik fizinis darbas. Ar reikia, ar nelabai, čiupkit ir dirbkit taip, kad per kaktą varvėtų. Praeis trys dienos, ir vėl pradėsit šypsotis ir galvų nebeskaudės“.

Pats Tėvas Stanislovas nepaprastai daug dirbdavo. Pasak R. Galvanauskienės, savo dieną jis suplanuodavo iš vakaro, keldavosi ketvirtą penktą ryto.

R. Galvanauskienė rašo: „Šeštą valandą visada jį rasdavai bažnyčioje besimeldžiantį. Vėliau – darbas. Pastoracinis ir fizinis. Sakė, kad tylus darbas, o meilė – kantri ir pasiaukojama – verti himnų“.

Knygos autorė prisimena, kad iškilus vienuolis buvo įsitikinęs, jog stipri ir valinga asmenybė lengviau įveikia gyvenimo sunkumus, todėl ir bendraudamas su Paberžėje stovyklaujančiais moksleiviais jiems akcentuodavo disciplinos svarbą ir patardavo, kaip išsiugdyti valią:

„Ar poilsio diena, ar šventė, – riskis iš lovos, kaip ir kasdien, veik pagal planą. Nors ir galvą skaudėtų ar dantį. Jei leisi sau ilgai miegoti, leisi sau ištižti, valios neišsiugdysi. Jei draugas kviečia į kiemą, o tu, nors dar neišmokęs pamokų, jam paklūsti, valios neišsiugdysi.

Tokius ištižėlius Tėvelis kartais sugėdindavo, bet ne žodžiu, o savo pavyzdžiu – rytą suplaudavo po vakarienės paliktus indus, sakydamas:

– Nieko, vaikeliai, man malonu jums patarnauti.

Arba pagirdavo už nepadarytą darbą – o tada susigėdęs žmogus bandydavo skubiai taisyti klaidą“.

Besąlygiška pagarba kitiems

Paberžietės knygoje iškilus vienuolis atsiskleidžia ne tik kaip nepaprastai išmintingas ir žemiškos būties laikmetį praaugęs dvasininkas, bet ir kaip išskirtinis muziejininkas-gidas. Šis jo asmenybės bruožas iki šiol niekur nebuvo aprašytas.

„Bendraujant penkiolika metų su Tėveliu tekdavo stebėti ir klausytis jo vedamų ekskursijų. Charizmatiškasis kunigas išmintį sugebėdavo perteikti ne tik žodžiais, bet ir judesiu, žvilgsniu, nevengdamas humoro. Todėl būdavo įdomu jo klausytis ir ilgam įstrigdavo ne tik tai, ką pasakydavo. Prisimenu, kur jis stovėjo sakydamas vienus ar kitus dalykus, kokius judesius naudojo, koks jo žvilgsnis tuomet buvo.

Žavėjo jis visus ir akivaizdžiu kompozicijos meistro talentu. Iki šiol ne kiekvienas atvykėlis sugeba pastebėti visa, kas sukurta ir sudėliota taip, kad būtų jauku, unikalu, lietuviška, nepaprastai paprasta, sakralu. Dabar jau man kartais tenka atkreipti Paberžėn atvykusiųjų dėmesį į vieną ar kitą objektą“, – sako R. Galvanauskienė.

Jos žodžius patvirtina ir įrašas išleistoje knygoje: „Paberžėje su meile ir pagarba buvo žiūrima ne tik į žmogų, bet ir į kiekvieną daiktą – ypač senovinį, etnografinį, pagarbiai elgiamasi su bažnyčios reikmenimis.“

Tėvas Stanislovas labai džiaugėsi surinktais ir atgaivintais daiktais: „Nuo senienų lūžta sienos!“, mėgo apie juos pasakoti, mėgo juos rodyti ir džiuginti žmones. Aukodamas mišias įterpia:

– Vaikai, aš taip džiaugiuosi, kad šiandien jūsų taip daug mišiose. Žinote, jums atsidėkodamas aš pastačiau pasakų namelį. Po mišių jūs ateikite pro tas dureles (rodo į zakristiją, kurioje daugybė spalvotų rankų darbo žibintų). Man atrodo, kad jums patiks!

Poilsio valandėlę žiūrėdamas į didelį varinį virdulį garsiai samprotauja:

– Kažin kur jis, toks didelis, buvo naudojamas? Gal kokioj smuklėj, kur daug žmonių arbata vaišindavosi. O kažin kaip tas smuikininkas su žmona sugyveno? Kur jų dukros nutekėjo? Matai, kiekvienas senas daiktas gieda. Tik reikia jo giesmę išgirsti. Tada gali ir visą romaną parašyti.

Prisimenu, sėdi Tėvelis verandoje, žiūri į dievdirbių išdrožinėtas skulptūrėles, kurias pats sukabino, ir grožėdamasis sako:

– Tu man parodyk Monos Lizos portretą, aš taip nesusižavėsiu. O žiūrėdamas į tokią seną skulptūrėlę galiu pradėti verkti. Kokios gilios čia lietuviškumo šaknys…

Džiaugiasi ir čia pat sukabintais varpeliais, paskambina jais; grožisi ant sienos sukabintomis saulutėmis, sako, jog tokių padaryta apie trisdešimt tūkstančių. Išdalytos, išdovanotos žmonėms, nors nemažai ir likę.

[quote author=“Tėvas Stanislovas, aukodamas paskutines šv. Mišias“]NESUSILITUOKITE! Vyrai žino, kas yra lituoklis. Moterys – ne. Tai aš paaiškinsiu. Kai jūsų kūnas bus visiškai paliegęs ir nusilpęs tiek, kad nebegalėsite net rankos pakelti, pasistenkite, kad siela išliktų šviesi, kokia buvo visą gyvenimą. Kad jūsų siela nesusilituotų su paliegusiu kūnu. Tai to nuoširdžiausiai aš jums ir linkiu.[/quote]

Visada žavėjosi medžio drožiniais, todėl, sulūžus senam bažnytinio paveikslo ar altorėlio rėmui, neišmesdavo nė mažiausios detalės. Drožinėtas lūženas rinko ir dėjo į dėžes. Vėliau nepailstantis kompozicijos meistras dvi senosios klebonijos vidines sienas išdažė tamsiai rudai ir šviesas, išblukusias nuo laiko, drožinėtas detales prikalė prie sienos, įvairiai komponuodamas. Sakydavo:

– Juk meistras kiekvieną gėlytę, lapelį, kryželį, ornamentą drožė su didžiausia meile, įdėdamas dalelę savo širdies. Kad ir sulūžo, išmesti nevalia. Reikia pagerbti žmogaus darbą.

Ir šiandien atvykusieji negali atsidžiaugti sienų originalumu. O pagarba maldos knygoms išreikšta tvarkingai jas išdėliojus zakristijos lentynose. Štai sėdi Tėvelis savo krėsle, varto senutėlę maldaknygę ir sako:

– Matai kaip apseilėti kampučiai. Ne viena moterėlė iš jos meldėsi. 1789 metais išleista…

Paklaustas, iš kur gavo tiek daug ir tokių senų maldaknygių, paaiškino:

– Aš atsakysiu Rilkės žodžiais: „Ir ateis pas tave daiktas, kaip sužieduotinė“. Ir atėjo. O iš kur – ką aš žinau.

Pagerbta ir plati ąžuolo ripka, parvežta iš Žemaitijos, – ji tapo stalu viename iš klebonijos kambarių. Prie šio stalo buvo diskutuojama, duota begalė patarimų visiems, kam jų reikėjo“.

Primena jo dalytą išmintį

Nuoširdžiai, paprastais žodžiais besiliejančiais prisiminimais knygoje besidalinanti R. Galvanauskienė tikina, kad rašydama turėjo vienintelį tikslą – atskleisti ne tik išmintingą, bet ir labai jautrią, tolerantišką asmenybę, paaukojusią savo gyvenimą dėl kito žmogaus, kuriam reikėjo auginti sparnus, traukti iš purvo, keisti, gydyti sužeistas sielas.

„Tai norėjau parodyti paprastais gyvenimiškais pavyzdžiais, kuriuos barstė ir barstė didysis išminčius vos tik sutikęs „žmogelį“.

Didelis rūpestis išsaugoti, išlaikyti Paberžėje sukauptas vertybes, o pati didžiausia vertybė, Tėvo Stanislovo teigimu, čia atvykstantys žmonės. Būdamas jau visai silpnas pasikvietęs paprašė: „Pasistenk, jog čia nebūtų vien sausas muziejus su daiktais,  kad būtų žmonių traukos centras.“

Tarsi vykdydama T. Stanislovo valia lyg koks laidininkas primenu žmonėms jo dalintą išmintį.

Ir dabar Paberžėje stengiamės priimti žmones kuo nuoširdžiau, apgyvendiname norinčius pajusti ramybę.

Didžiausias rūpestis, kad jaunoji karta sužinotų apie  Tėvą Stanislovą, nepamirštų jo nuveiktų darbų ir sektų jo pavyzdžiu. Tam pasitarnauja Paberžėje organizuojamos stovyklos bei muziejaus veikla“, – sako R. Galvanauskienė.

Vienas lauke ne karys

Paklausta, iš kur semiasi tiek energijos ir neblėstančio noro rūpintis Tėvo Stanislovo palikimu ir jau daugiau nei dešimtmetį vykdyti jo valią, R. Galvanauskienė šypsosi: „Vienas lauke ne karys. Vieni tik su savo šeimos pagalba nesugebėčiau puoselėti Tėvo Stanislovo atminimo.  Norint, kad žmonėms Paberžėje būtų gera, reikalingos daugelio pastangos.

Jei neturėtume nuolatinės Paberžės globėjos ir rėmėjos ponios Jolantos Blažytės ir nejaustume jos įkurto labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ rūpesčio, Paberžė nesulauktų tokio visos Lietuvos žmonių dėmesio.

Jei neturėtume geranoriško seniūno Regimanto Valiausko su šauniais Gudžiūnų seniūnijos vyrais, aplinką čia puoselėti būtų nepalyginamai sunkiau.

Jei neturėtume Paberžės parapijos klebono Norberto Martinkaus, kuris leido bažnyčioje atkurti tai, kas buvo sunaikinta per trejus paskutiniuosius metus, Paberžė nebūtų tokia gryna, kokią ją nepaprastai mylėjo Tėvas Stanislovas.

Ir jei neturėtume meilės, kuri niekada nesibaigia, nieko neturėtume. Neturėtų Paberžė savo dvasios, gyvasties, neturėtume ir mano prisiminimų knygos…“

Meilė vėl atves į Paberžę

Kitą sekmadienį, rugsėjo 25-ąją, meilė vėl visų žmonių kelius sujungs Paberžėje.

Čia rengiamas Paberžės festivalio šio sezono trečiasis koncertas, skirtas Tėvo Stanislovo gimtadieniui.

Labdaros ir paramos fondo „Viltis– Vikonda“ bei operos solisto Liudo Mikalausko organizuojamame koncerte po Paberžės bažnyčios skliautais skambės vieno iš genialiausių Lietuvos smuikininkų Vilhelmo Čepinskio bei gitaros meistro Sergejaus Krinicino atliekami kūriniai.

Koncertas prasidės 16 valandą, o prieš jį, 15 val., bus aukojamos šv. Mišios.

Iš Kėdainių į šį renginį bus galima vykti iš autobusų stoties. Autobusas išvyks 14 valandą. Kelionė nemokama.