GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos

„Tik viešumoje gali pamatyti, ko esi vertas“

Aistė BALČIŪNIENĖ - 12:58 Liepos 26d. 2018

Paklausta apie laisvalaikį Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos pradinių klasių mokytoja, šokių vadovė, aerobikos trenerė Rita Rudokaitė-STANIŠAUSKIENĖ mosteli ranka. „Labiausiai norėčiau nors kelias dienas praleisti negyvenamoje saloje“, – sako ji, tačiau žino, kad už tų kelių dienų su didžiausiu užsidegimu vėl nertų į šokio ir sporto fiestą. „Judėjimas – visas mano gyvenimas“, – teigia ji. Palinkėjusi savo auklėjamai 1A klasei gražios vasaros, pati apie atostogas dar negalvoja. Lietuvos šimtmečio dainų šventėje dalyvaus dvi R. Rudokaitės-Stanišauskienės vadovaujamos šiuolaikinių šokių grupės: Kėdainių Šviesiosios gimnazijos „XXM“ ir Krakių kultūros centro „Steb by Step“. Jaunieji šokėjai taip pat nekantriai laukia vasaros stovyklos Juodkrantėje.

Energinga Krakių kultūros centro šiuolaikinių šokių grupė „Step by step“ abejingų nepalieka. Iš maisto kulto nedaro

– Esate daugeliui pavyzdys. Ar keliate sau aukštus reikalavimus?

– Mėgstu iš savęs išsireikalauti maksimalaus rezultato. Jeigu aš sau pasakiau, kad nuo šiandien bėgsiu penkis kilometrus ar maudysiuosi šaltame duše, aš taip ir darysiu. Stengiuosi laikytis žodžio sau ir todėl man vėliau nesunku reikalauti rezultato ir iš kitų.

– Turbūt daug dėmesio skiriate mitybai. Ar atėjus vasarai keisite savo įpročius?

– Mano kūnui reikalingas miegas, geras maistas, teigiamos emocijos.

Žinau, kad vasarą tikrai valgysiu daug salotų ir žalumynų – prie namų turiu ir nedidelį savo darželį. Mano šaldytuve visada turi būti labai daug daržovių. Jos suteikia lengvumo ir žvalumo. Energijos, kalorijų gaunu iš „dalykėlių“, kurių prisidedu į salotas: lašišos, tuno ar sūrio.

Organizmas man labai greitai pasako, kas man tinka, kas ne, kada jau gana. Niekada nepersivalgau. Tačiau negaliu sau leisti nevalgyti, nes man trūks energijos. Stebiu, ką dedu į save, nes žinau, kad už valandos vesiu repeticiją ir turėsiu gerai jaustis. Mano prioritetai: saikingas ir sveikas maistas. Tačiau iš maisto kulto nedarau.

– Koks Jūsų idealus dienos meniu?

– Pusryčiams – salotos, daug vandens, kavos puodelis. Mėgstu sočius pietus. Vakare daug nevalgau. Tam, kad po treniruotės atstatyčiau raumenimis, vartoju daugiau baltymų, Todėl renkuosi jogurtą, taip pat valgau vaisius. Per kelerius metus sąmoningo savęs kontroliavimo saikinga vakarienė virto įpročiu.

Visada geriu žuvies taukus, vitaminą D, nakvišos aliejų, tačiau kitokių maisto papildų nevartoju.

Vienintelis kriterijus

Dirbate su jaunais žmonėmis. Jie paprastai savo išvaizdai kelia itin aukštus reikalavimus. Kokias mitybos tendencijas pastebite tarp jų?

Daugelis jaunimo, ypač merginų, įniko į vegetarystę, žaliavalgystę. Tačiau norėčiau, kad jos tą darytų, kai jau kūnas yra subrendęs. Nes matau, kaip joms trūksta jėgos, o šokyje to labai reikia. Tu negali duoti tos energijos, jeigu jos pats tiesiog neturi. Tačiau mano grupes lankantys vaišnavų bendruomenės vaikai, kurie taip pat maitinasi vegetariškai, yra labai stiprūs. Galbūt jų namuose maisto gamybai skiriama daugiau dėmesio ir laiko.

Aš pati mėsos labai nemėgstu, galėčiau be jos apsieiti. Yra puikių patiekalų be mėsos ir jie man labiausiai patinka. Pažįstu šeimų, kurios gamina beprotiškai skanius vegetariškus patiekalus, bet tai užima daug laiko. Tačiau mano gyvenime pernelyg intensyvus, kad galėčiau nevalgyti mėsos.

Pati penkerius metus buvau vegetarė. Tačiau ilgainiui pradėjau jausti silpnumą, kartais raibuliuodavo akyse. Ištyrus kraują paaiškėjo, kad mano hemoglobinas labai žemas ir gydytojai patarė nekvailioti...

Scena negailestinga: ji atskleidžia ne tik šokančiojo privalumus, bet ir trūkumus.

- Ar tarp kolektyvo narių pasitaiko pašaipų, patyčių?

Niekada nenorėjau dirbti kūno kultūros mokytoja – manęs neviliojo darbas su nemotyvuotais žmonėmis. Prisimenu, kaip mano klasės draugės nelaukdavo kūno kultūros pamokų. O aš be sporto tiesiog negalėjau gyventi. Į šokio repeticijas pas mane ateina motyvuoti žmonės. Vienintelis reikalavimas atėjus į grupę yra noras šokti ir meilė pačiam šokiui.

Sportuoti turi save priversti ir iš savęs išsireikalauti. Sportas nėra toks pat malonumas, kaip atsisėdus ant sofutės valgyti ledus ar gurkšnoti kavutę. R. Rudokaitė-Stanišauskienė

Patyčių pas mus nėra. Aš kartais net pavydžiu kai kurioms stambuolėms: kaip jos gerai atrodo ir kokios jos lanksčios! Svarbiausia turi sau patikti ir gerai jaustis. Jeigu aš su savo kūnu jaučiuosi gerai, tuomet viskas tvarkoje.

Ar buvo tokių atvejų, kai pagaudavote save galvojant, kad iš šito vaiko tai jau tikrai nieko neišeis, o jis, žiūrėk, ima ir nustebina?

Tikrai ne vienas. Būna ateina vaikai tarsi medinukai – nesukoordinuoja nei rankų nei kojų, nejaučia ritmo. Jau nekalbu apie mimiką ar artistiškumą. Ir štai po dvejų metų tarsi neatpažįsti to žmogaus, iš galinių eilių ištrauki jį į priekį. Tokius žmones labai gerbiu. Gerbiu tuos, kurie išsikelia tikslą ir savo darbu jį pasiekia. Darbas, nepraleistos repeticijos ir noras gali daryti stebuklus.

Problema, apie kurią šnekama vis garsiau

– Mokote šokti J. Paukštelio progimnazijos pirmokus ir penktokus, Šviesiosios gimnazijos devintokus bei mišrią Krakių kultūros centro grupę, kurią sudaro 9–12 klasės mokinių. Ar skiriasi miesto ir kaimo jaunimas? Su kurio amžiaus grupe dirbti sudėtingiausia?

– Kaimo ir miesto vaikai labai skiriasi. Miesto vaikus sunkiau nustebinti. Jie daugiau matę ir labiau apkrauti pareigomis, būreliais, darbais. Galbūt todėl jie darosi vangūs ir apatiški. Jie nebeturi maksimalizmo. Ir ši problema tampa vis labiau pastebima. Iš vieno mano šokėjo lūpų nuskambėjo tokia frazė: „Mes pavargę nuo gyvenimo“.

Miesto vaikai bėga, skuba. Labiausiai jiems trūksta laiko sau. Jie – kaip suaugę. Suaugę per anksti.

Kaimo vaikai labiau susikoncentruoja į vieną veiklą ir turi daugiau aktyvumo pačioje veikloje. Taip pat yra fiziškai stipresni: tiek vaikinai, tiek merginos. Nors šiuo metu Šviesiosios gimnazijos kolektyve šoka labai stiprūs vaikinai.

Įdomu dirbti su įvairiomis amžiaus kategorijomis. Sudėtingiausia dirbti su paaugliais. Jie be galo judrūs, imlūs, maištingi. Tačiau darbas su paaugliais ypatingai „veža“ – jie itin kūrybiški. Jeigu jie išlaisvėja, gali kalnus nuversti.

Šviesiosios gimnazijos šiuolaikinių šokių grupė „XXM“ įvardijama kaip itin stilinga ir inteligentiška.„Veidrodėli, pasakyk...“

Nepaliaujate džiuginti laimėjimais šokių konkursuose. Kokius laurus jau nuskynėte šiais metais?

Tarptautiniame „SHoCK 2018“ konkurse vykusiame Kėdainių arenoje Šviesiosios gimnazijos kolektyvas „XXM“ gavo stilingiausio kolektyvo nominaciją. Dažnai girdžiu, kad Šviesiosios gimnazijos šokėjai – labai inteligentiški.

Gegužės mėnesį Krakių kultūros centro ir Šviesiosios gimnazijos kolektyvai dalyvavo Jūrmaloje vykusiame šokių festivalyje: du šokiai laimėjo pirmojo lygio, du antrojo lygio diplomus.

Tai yra labai geri pasiekimai, nes šių konkursų lygis itin aukštas.

– Pasiruošimas konkursams reikalauja kantrybės, laiko, finansų. Kas skatina dalyvauti konkursuose?

Iš tiesų, į konkursus ne visi veržiasi dalyvauti. Nes konkurse save parodai, tave apžiūri iš visų pusių komisijos nariai, žiūrovai, kiti kolektyvų vadovai.

Bet aš nebijau. Nebijau kurti, nebijau klysti, nebijau rodyti, nebijau būti vertinama. Neišeidamas iš namų ir atsistojęs prieš veidrodį pats sau gali būti labai gražus, bet tik tuomet, kai išeini į viešumą pamatai, ko tikrųjų esi vertas.

Konkursai labai gerai parodo, kaip atrodo tavo šokis šiame laikmetyje ir kontekste.

Per daugelį metų buvo visko: ir labai gerų, ir prastų šokių.

Ko vertas šokis, pamatau atsisėdusi žiūrovų salę. Kartais ir koncertiniai rūbai jau pasiūti, bet supranti, kad šokis nieko vertas. Tada parodai jį keletą kartų ir dedi „į lentynėlę“.

Nesakau, kad šokį pastatome lengvai. Jei visi lanko užsiėmimus, neserga – naują šokį repetuojame trunka pusę metų. Taigi, „trys minutės eterio“ reikalauja pusę metų darbo.

Kurdama šokį, stengiuosi nesikartoti, noriu, kad pavyktų įdomiau negu praėjusį kartą. Žinoma, nuo savęs nepabėgsi. Aš ir nesistengiu. Jeigu pastoviai patenkame į svarbiausių konkursų finalus, vadinasi, tas stilius yra geras.

Koks gi yra tas Jūsų šokių stilius?

Keletas žmonių pastebėjo, kad mano šokiai pasižymi pozityvumu ir agresijos nebuvimu. Man labai patinka kurti šokius, kuriuose yra pakvailiojimo, laisvės ir humoro.

Šokdamas turi atiduoti savo energiją, taip, kad žiūrovai ją pajaustų.

– Jūsų vadovaujamuose šokių kolektyvuose yra daug vaikinų. Kaip jums pavyksta juos sudominti šokiu?

Turbūt jiems tas šokių stilius „limpa“. Aš nedarau itin mergaitiškų ar moteriškų judesių. Man reikia vaikinų šokiui, nes jie skleidžia didžiulę energiją ir jėgą. Vaikinams išėjus šokti, net jauti pulsaciją. Mergaitės juda daug minkščiau. Jų energetika visai kitokia.

Apie baimę pradėti

– Kuo iš esmės skiriasi judesys šokyje ir aerobikos treniruotėje?

– Šokyje judesys gali būti nepatogus, bet jis turi būti vizualiai gražus, o aerobikoje žingsnis privalo būti patogus, smagus, turi jaustis erdvės pojūtis.

– Dar niekur neteko matyti tokio įvairaus amžiaus ir taip darniai dirbančių moterų, kaip per jūsų vedamas sporto treniruotes. Kokioms moterims perprasti žingsnius ir išmokti naujų judesių sekasi lengviausiai?

– Jeigu žmogus sportavo, jisai daug greičiau pagauna sistemą, perpranta šokio žingsnius. Ypatingai gera krepšininkų koordinacija.

Kai kurios moterys treniruotes lanko labai daug metų. Pavyzdžiui, Step treniruotės tikra nėra paprastos – reikalingas ir greitis, ir gera orientacija. Tačiau moterys užsispyrusios, galvoja: „vis tiek padarysiu“, kartais susinervina, išeina vidury treniruotės, paskui grįžta, kitą kartą ir vėl ateina. Jos kelia sau aukštus reikalavimus, ir mane tai labai žavi. Tos, kurios pritapo, pamilo aerobiką, neįsivaizduoja savo gyvenimo be sporto.

Yra nuostabių vyresnių moterų ir pilateso treniruotėse. Man apskritai labai patinka bendrauti su vyresnėmis moterimis, nes jos yra išmintingos. Man patinka išmintingi žmonės.

– Ar neišmuša iš vėžių per treniruotes bežioplinėjantis, nesusigaudantis pirmosiomis treniruotėmis itin išsiskiriantis iš sportuojančios daugumos naujokas. Ar lengva jam įsilieti į senbuvių būrį?

– Naujokai tikrai dėmesio neblaško. Treniruočių metu nėra kada žiūrėti į kitus ir aiškintis kas, ką ir kaip daro. Susikaupusios dirbame ir tiek.

Visgi pritapti prie naujos grupės gali būti sunkiau negu išlikti. Tačiau jei naujokas ateina be didelių baimių ir atvira širdimi, jisai tikrai pritaps.

Atsistojęs prieš veidrodį pats sau gali būti labai gražus, bet tik tuomet, kai išeini į viešumą pamatai, ko tikrųjų esi vertas. R. Rudokaitė-Stanišauskienė

– Moterims vedate pilateso, funkcines, kūno dizaino, step, šokių, tae bo – rytų kovos menų ir tradicinės aerobikos sintezės – treniruotes. Ar skirtingos moterys renkasi ir skirtingus užsiėmimus? Ar kiekviena sugebėtų perprasti sudėtingus aerobikos žingsnius?

Yra moterų, kurios renkasi kelias treniruotes. Pilatesą paprastai renkasi ramesnės moterys.

Nesakau, kad šokių, aerobikos treniruotės yra lengvos, reikia padirbėti vieną kitą mėnesį, kad perprastumei sistemą. Jeigu išsikelsite tikslą toje pačioje treniruotėje ar net po poros užsiėmimų padaryti taip, kaip padaro dauguma – to tikrai nebus. Ir aš niekada nežadu, kad, va jau kitą treniruotę jūs padarysite. Taip, padarysite truputį daugiau, bet tikrai ne taip, kaip jau daugelį metų į treniruotes vaikščiojančios moterys. Vienoms reikia daugiau laiko, kitoms mažiau, bet vienaip ar kitaip padaro visos.

– Kokias treniruotes Jums pačiai smagiausia vesti?

– Mano didžioji meilė yra aerobika. Ir moteris paprastai kabina tai, kas kabina mane. Kuri treniruotė taps populiaria ir madinga, labai priklauso nuo trenerio.

– Ir šokių aikštelėje, ir sporto salėje turbūt visada turite savo favoritus?

– Tiesiog tai yra žmonės, kuriais visada remiesi.

Ligi šiolei palaikome šiltus ryšius su pačiais pirmaisiais „XXM“ šokėjais. Dirbdami drauge, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.

Jūrmalos šokių festivalyje Ritos Rudokaitės-Stanišaukienės vadovaujamų kolektyvų „XXM“ ir „Step by step“ pasirodymai buvo įvertinti I ir II lygio diplomais.Šeima suteikia laisvę

– Kaip šeima vertina Jūsų aistrą sportui?

– Visa mūsų šeima panirusi į sportą. Namuose nuolat veikia sporto kanalas.

Mano vyras Virgilijus – profesionalus sportininkas. Šokiai yra turbūt vienintelė sritis, kurioje jisai manęs nekritikuoja ir besąlygiškai palaiko. Dar ir vaiką pakontroliuoja, sudrausmina: „Mamai reikia dirbti, reikia susikaupti“. Mano gyvenime daug laiko užima repeticijos, konkursai. Tačiau jisai niekada neužsiminė, kad galėčiau daugiau laiko praleisti namuose. Virgilijus žino, koks svarbus man yra šokis ir suteikia man laisvę. Už tai jį labai gerbiu.

Mano vyras – labai šaunus: jisai neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus ir tikrai nebaksnos pirštu, kad čia reikia kažką padaryti. Toks skirstymas man iš viso labai juokingas.

Mano sūnui Vyčiui – šešeri. Jisai tiesiog gyvena krepšiniu. Nurungti statistinėmis žiniomis jisai gali bet kurį suaugusįjį. Mėgstamiausios jo komandos „Žalgiris“ ir Klivlendo „Cavaliers“, o krepšininkas numeris vienas – Le Bronas James.

Sūnus šoka tiktai man. Jisai turi labai gerą ritmo pojūtį. Galbūt todėl, kad iki šešto nėštumo mėnesio dar vedžiau aerobikos treniruotes ir stačiau šokius. Tačiau matydamas, kiek daug reikalauju, jisai man sako: „Net negalvok, kad aš pas tave šoksiu“.

– Ar buvo lengva vėl pradėti aktyviai dirbti gimus vaikui?

– Praėjus mėnesiui po gimdymo pradėjau vesti aerobikos treniruotes. Kai mane pamatė mano gydytojas – man buvo daromas cezario pjūvis – ir paklausė, ką aš veikiu, pasakiau, kad atėjau šiek tiek pajudėti, nors tada jau pati vedžiau treniruotes. Manau tiems, kurie juda, organizmas atsigauna greitai, nes kūnas turi labai gerą atmintį. Formą taip pat atgavau labai lengvai.

Moteriai, kuri iki nėštumo visiškai nesportavo, pradėti sportuoti nėštumo metu nepatarčiau. Bet ta, kuri reguliariai sportuoja, nėštumo metu sportuoti tikrai gali.

– Ką patartumėte tiems, kurie nori pradėti sportuoti, bet vis nedrįsta ar nepasiryžta?

– Sportuoti turi save priversti ir iš savęs išsireikalauti. Sportas nėra toks pat žavingas malonumas, kaip atsisėdus ant sofutės valgyti ledus ar gurkšnoti kavutę.

Prieš pradedant sportuoti pirmiausia atsakykite sau į klausimą, kam man to reikia, susidėliokite prioritetus, išskelkite sau tikslą ir apsibrėžkite laiką: pavyzdžiui, mėnesį. Tik ne metus, nes metai – labai ilgas tarpas. Tuomet pasirinkite, kas jums labiau patinka: asmeninės treniruotės ar grupinės. Pradėję sportuoti, stebėkite, kas vyksta su jumis, su jūsų kūnu, kaip jūs jaučiatės, nuobodu jums ar įdomu, gal sekasi jau visai neblogai, bet norėtumėte dar ir kitur pabandyti. Ir bandykite – svarbu judėti. Atraskite, kas tinka būtent jums: gal tai – plaukimas, gal pilateso mankšta, o gal jums tinka tiesiog užsidėti ausinuką ir bėgti. Svarbu turėti planą, sistemą, siekti išsikeltų tikslų ir įvertinti rezultatus.

Tam, kad pamatytumėte rezultatus, dviejų treniruočių per savaitę nepakaks. Žinoma, priklauso nuo intensyvumo, bet per savaitę reikėtų treniruotis bent jau tris kartus.

Stebėdama žmones visada matau, kur ką reikėtų patobulinti, kokį pratimą padaryti. Sportu daugelį dalykų tikrai galima sutvarkyti. Tačiau motyvas sportuoti – nebūtinai trokštami figūros pokyčiai. Sportuojantis žmogus visai kitaip jaučiasi, jis skleidžia pasitikėjimą savimi.

4 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!