GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kėdainietė tapytoja Vaida Mikliušienė (Vozgirdaitė).   / Asmeninio archyvo nuotr.

Tapytojos motinystė: „Virstu dirva po tavo kojom“

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 15:45 Gegužės 31d. 2018

„Savo mamą ėmiau suprasti tik tada, kai pati tapau mama. Skaudu, kaip ilgai mes nesuprantame savo tėvų rūpesčio“, – atvirai sako iš Šveicarijos su šeima atostogų į Lietuvą grįžusi kėdainietė tapytoja Vaida Mikliušienė (Vozgirdaitė). Motinystė dailininkės kūrybą pakreipė nauja linkme. Menininkė savo darbais ėmė kalbėti apie negrįžtamas moters asmenybės bei gyvenimo transformacijas, kurias ji patiria padovanojusi pasauliui naują gyvybę. Kūrėja drąsiai atskleidžia tą motinystės pusę, kurią daugelis linkę pridengti šydu ir garsiai neminėti: nuovargis, visą laiką persekiojantis nerimo bei rūpesčio jausmas, atsiradusios baimės ir neteisybė, kodėl mama tapusią moterį visuomenė linkusi nurašyti. „Noriu paaiškinti visuomenei, kaip stipriai motinystė pakeičia moterį, ir padėti tokią moterį suprasti“, – pasirinktą kūrybos kryptį pagrindžia pašnekovė.

– Vaida, pradėkime nuo netikėto posūkio Jūsų biografijoje. Baigėte Kėdainių dailės mokyklą, bet pasirinkote teisės studijas ir dirbote advokate Vilniuje. Nuo 2015 m. apsigyvenote Šveicarijoje ir čia jau pradėjote kūrybinę veiklą bei savarankiškas meno studijas. Kodėl meno studijų nesirinkote iškart? Kaip ta teisė pasimaišė?

– Meno studijoms negali pasiryžti šiaip sau. Turi būti pasiruošęs, sukaupęs savo darbų portfelį, išlavinęs ranką. Žmonės visą vaikystę, jaunystę į tai eina. Aš irgi ėjau, bet galbūt neturėjau drąsos. Be to, šeima skatino rinktis praktišką profesiją. Teisininkės darbą mačiau kaip galimybę padėti žmonėms. Man pavyzdys buvo sesuo prokurorė, kuri kovojo su nusikaltėliais. Teisininko profesija atrodė prasmingesnė. Taigi į tą pusę ir nuėjau, bet pasirodė, kad visą laiką norėjosi kurti meną, o menui kurti nebuvo nei laiko, nei galimybių, nes viską užėmė darbas, vaikai, šeima. Vis tik aš visada galvojau, kad norėčiau kurti. Kai atsirado galimybė išvažiuoti į Šveicariją, vienas iš tikslų buvo pakeisti savo gyvenimą ir atrasti laiko kūrybai.

– Ir kai galiausiai išvykusi atsidavėte kūrybai, Jūsų viduje kažkas pasikeitė?

– Kūrybai aš nesu atsidavusi. Dabar esu atsidavusi savo vaikams, šeimai, šeimos pomėgiams, todėl kūrybai vėl lieka labai nedaug laiko ir subrandinti darbą iki finalo, kai galėčiau sakyti, jog kūrinys baigtas, užtrunka ilgai.

Tiesa, dabar turiu atskirą darbo kambarį, kur galiu naudoti kokius noriu dažus, priemones, eksperimentuoti. Kai tik turiu minutėlę laisvo laiko, einu ten ir stengiuosi dirbti. Kartais turiu prabangą dirbti net kelias valandas per dieną. Iš tiesų tai yra kova už kiekvieną minutę, valandą, kurią galėčiau skirti kūrybai, nors būtent dėl to į Šveicariją ir važiavau. Vis tik gyvenimas viską sutvarkė savaip.

– O kodėl patraukėte būtent į Šveicariją?

– Mes su vyru mėgstame keliauti. Galime keliauti visą laiką (nusišypso). Gyvenant Lietuvoje tai daryti buvo sudėtinga, nes abu dirbome tokius darbus, kai atostogų buvo labai mažai. Aš kaip advokatė atostogų turėdavau gal tik dvi savaites per metus, vyras gydytojas – tik mėnesį. Ir šiaip buvo jau kažko neberamu: Vilniuje susikūrėme savo gyvenimą, nusipirkome butą, vyras dirbo Santariškių klinikose, aš – advokate. Regis, viskas tobula, bet kartu viskas tarsi ir sustojo, prasidėjo rutina. Mums tai netiko – norėjome pokyčių. Be to, buvome užsikrėtę vakarietiško gyvenimo stiliaus bacila, nes man yra tekę pagyventi Miunchene, vėliau drauge su vyru – Fraiburge (Vokietija). Mums labai tiko vokiškų šalių gyvenimo būdas ir pradėjome ten ieškoti galimybių. Pasirodo, jiems irgi labai reikėjo darbuotojų. Vyrui užteko išlaikyti vokiečių kalbos egzaminą ir darbo sutartis buvo rankose. Taigi išvažiavome, nors mūsų sprendimo niekas nesuprato.

Svarbu su savo kūryba nešti žinią. Šiuo metu mano kūryba apie moteris. Kai moteris tampa mama, ji tarsi nurašoma nuo daugelio dalykų. Norėčiau paneigti ir pakeisti šį požiūrį. V. Mikliušienė

– Gydytojui keisti šalį lengviau, o teisininkui visai kas kita.

– Būdama teisininkė aš nebūtinai turiu eiti į teismą. Mano specializacija – intelektinė nuosavybė, konkurencijos, sutarčių teisė. Tai panašu visur. Be to, dirbau su užsienio klientais, tad žinau, kaip tai atrodo. Vis tik mes gyvename mažame miestelyje, už Berno, prie Alpių, prie ežero. Ten klesti turizmas, žmonės tiesiog smagiai, gerai gyvena. Moterys daugiausia nedirba. Žmonės labai tikintys, protestantai. Kiti išvis tiesiog atsideda Biblijos studijoms. Tad kokia dar ten intelektinė nuosavybė (juokiasi). Aišku, jei norėčiau tęsti teisininkės karjerą, galėčiau ieškoti galimybių, mokytis, bet aš galimybių neieškojau ir visų pirma dėl vaikų. Tiesiog nėra laiko. Nėra galimybių dirbti visą darbo dieną, bet aš ir nebenorėjau. Mano tikslas buvo pasukti į menus. Taigi pradėjau lankyti kursus: akto piešimo, figūratyvinės tapybos.

– Mane labai sudomino Jūsų kūrybos tema. Analizuojate moters asmenybės pokyčius, ypač tuos, kuriuos moteris patiria tapusi mama. Jums ši tema parūpo tada, kai pati tapote mama, ar apie ją galvojote ir anksčiau?

– Anksčiau ji man visai nerūpėjo. Pradėkim nuo santuokos. Atėjo draugai mus pasveikinti ir sako: „Na, tai jau viskas jums.“ Kas tas viskas? Kad jau važiuojame tomis pramintomis vėžėmis ir mūsų laukia tie patys dalykai, kaip ir visų? Tada mes to dar nesupratome. Vis tik kai susilauki vaikų, ne tik moteris, bet ir visa šeima tarsi įstoja į naują klubą: yra žmonės, kurie neturi vaikų, ir tie, kurie turi. Tai visai kas kita. Namuose atsiradę nauji maži žmonės yra didelė atsakomybė ir viskas pradeda suktis tik apie juos. Moteris atsiduria tiesiog ant išprotėjimo ribos.

– Jūs pati taip pat tai išgyvenote?

– Ne tik aš – visos mano draugės tai išgyveno. Matyti, kaip mama tapusios moters net veidas pasikeičia. Jaunos mergaitės veidas gražus lygus. O kai paleidi į pasaulį vaiką, veidas tarsi sukrenta, tarsi atsiranda pirmi senatvės požymiai – tu pradedi vysti, nes viską atidavei naujai gyvybei.

Man atrodė, kad visa tai vyksta dėl fizinių dalykų: miego stygiaus, nuovargio, ilgo maitinimo krūtimi, minčių, kaip grįžti į darbus. O grįžusi į darbus moteris dar labiau lekia, skuba, jaudinasi. Vyras, regis, padeda, bet iš to beprotiško pervargimo vis tiek neišlipi ir visą laiką vienu metu apie viską galvoji. Kas vyksta? Kodėl aš negaliu atsipalaiduoti? Moteriai tapus mama įsijungia įprastas rūpinimasis viskuo. Anksčiau man tvarka namie taip stipriai nerūpėjo, o paskui pradedi tvarkyti  savo lizdą. Taip pat atsiranda baimių, kurių anksčiau neturėjai. Anksčiau galėjau ir su parasparniais skraidyti, imtis kitų panašių veiklų, o dabar nebegaliu, nes jaučiu didžiulę baimę, slypinčius pavojus. Turiu saugoti save, nesusižeisti, nerizikuoti, nes jei nutiks nelaimė, kas pasirūpins mano dukromis? Tada pastebi, kad tapusi mama savo vaikui pradedi kartoti tuos pačius žodžius, kuriuos tavo mama sakydavo tau: „Užsimauk kojinytes“, „Užsirišk šaliką“ „Tavo rankos šaltos – eik apsirenk“. Kas čia atsitiko? Juk prisimeni, kaip tau tai nepatikdavo, bet vis tiek dabar tą darai.

Kartą aptikau straipsnį. Mokslininkai nustatė, kad kiekvienai moteriai pagimdžius išdidėja jos smegenų dalis, atsakinga už atsakomybę. Gabumai nesumenksta, bet ta dalis padidėja – atsiranda beprotiškas atsakomybės jausmas. Todėl moters, tapusios mama, visa asmenybė pasikeičia. Ji tampa tradicine moterimi, kokios visi ir tikisi. Tie pokyčiai negrįžtami. Taigi susilaukusi vaiko moteris pasikeičia visam laikui.

Dėl tų pokyčių ir didelio atsakomybės, pareigingumo jausmo atsiranda ir problemų, nes žmonės ne visada supranta, kodėl moteriai staiga tokios svarbios patapo, regis, visos smulkmenos. Reikia moteriai padėti, ją nuraminti, pasakyti, kad viskas bus gerai, kad ji gali atsipalaiduoti. Ir aš jaučiu, kad kartais būnu per daug įkyri. Norisi sustoti. Sustoji tai dienai, bet kitą dieną vėl susierzini dėl išmėtytų kojinių, ko anksčiau net nebūčiau pastebėjusi (nusijuokia).

Tada prisimeni ankstesnę save. Taip norėtųsi vėl būti tokiai atsipalaidavusiai, linksmai. Manau, daug moterų stebisi, kad anksčiau jos tarsi neturėdavo tiek daug problemų, daug ko nesureikšmindavo, o dabar kitaip. Pasirodo, viskas dėl tapsmo mama (nusišypso). Motinystė, tėvystė sunku, bet reikia ieškoti galimybių kartais ištrūkti ir atsipalaiduoti.

– O ką manote apie tobulos motinystės madą?

– Mamoms nereikia stengtis būti tobuloms, jaudintis dėl tobulo maisto, tobulo auklėjimo. Tobulos motinystės, tėvystės manija turi liautis. Dabar iš tėvų reikalaujama visiškai atsiduoti, viską dėl vaikučio paaukoti, bet tai išvargina. Anksčiau tėvystė galbūt buvo griežtesnė, bet tėvams lengvesnė.

O kalbant apie mano kūrybos temą, tai pirmiausia ji buvo tiesiog apie moteris, nes man patinka jas piešti. Stebiu pasaulio tendencijas ir moterų padėtį: kas su jomis vyksta, kodėl jos tokios, o ne kitokios. Motinystės tema dabar man yra aktualiausia, todėl ji šiuo metu mano kūrybos centre. Norėčiau akcentuoti, kad dabar labai suprantu savo mamą ir kitas mamas, kurios augina vaikus, o tie vaikai jų bei jų rūpesčio nesupranta, galvoja, gal mama reikalauja dėmesio. Vis tik vaikais rūpiniesi visą gyvenimą. Taigi dabar suprantu savo mamą – po tiek metų. Savotiškai skaudu, nes daug metų jos nesupratau, bet tai turbūt tęsiasi iš kartos į kartą.

Kitas dalykas – kai susilauki vaikelio, jau nebe tu esi pasakų princesė. Tu virsti tarsi dirva po vaiko kojomis – augini naują žmogų, ir esi svarbi tiek, kad turi juo rūpintis. Viskas nebe apie tave, nebe tau – viskas naujai būtybei. Mano nauja tema taip ir vadinasi „Virstu dirva po tavo kojom“, nes aš iš tiesų taip ir jaučiuosi. Tie pasikeitimai ir vyksta dėl to, kad išaugtų nauja žmonių karta, kad jais būtų tinkamai pasirūpinta.

– Man kai kurie Jūsų darbai pasirodė tokie gaivališki, fantastiniai, įtraukiantys, žadinantys vaizduotę. O kaip Jūs apibūdintumėte savo kūrybą?

– Aš dar į tą tikslą einu. Noriu, kad mano kūryba atrodytų labai laisva, audringa, bet kad joje dar būtų ir smulkių išdirbtų detalių. Tad vis dar ieškau, kaip sujungti mano norą pasitaškyti dažais ir paskui įdėti tuos mane žavinčius elementus, išieškotas detales. Jos turi būti labai išdirbtos, todėl kartais prie vienos akies gali praleisti visą valandą.

Tobulos motinystės, tėvystės manija turi liautis. Dabar iš tėvų reikalaujama visiškai atsiduoti, viską dėl vaikučio paaukoti, bet tai išvargina. Anksčiau tėvystė galbūt buvo griežtesnė, bet tėvams lengvesnė. V. Mikliušienė

Mano kūrybos stiliui didelės įtakos turi tai, kad man trūksta laiko. Dailei valanda ar dvi yra tarsi akimirka. Bet jei turiu pusdienį ar dieną, tapau tol, kol man iš rankų iškrenta paletė, nes tiesiog nebegaliu jos daugiau išlaikyti. Vis tik tokios dienos man prabanga. Dažniausiai pripuolu, padarau, bet kitą dieną perdarau, nes man nebepatinka (nusijuokia). Kartais išbaigti vieną paveikslą iki tiek, kad jis man patiktų, užtrunka net metus. O kartais jau nusprendi nieko nebedaryti, nes paveikslas tapo sunkus nuo labai didelio dažų kiekio ir sluoksnių skaičiaus. Tada tiesiog reikia imti kitą drobę. Aš visada darau kelis darbus kartu, nes mano technika – aliejiniai dažai. Jie džiūna be galo ilgai, tad kol džiūna vienas darbas, dirbu prie kito. Arba kartais tiesiog pasibaigia žinojimas, ką daryti toliau, tada sustoju.

– Jūsų kūrybos stiliui įtakos davė baltų kosmologija, tautosaka, tautodailė. Kaip tai perteikiate?

– Tuos darbus reikia pamatyti gyvai. Aš labai gausiai naudoju baltų, indoeuropiečių simbolius, studijuoju juos, nagrinėju. Ženklai dažniausiai būna integruoti pradiniame mano darbo etape, paslėpti pagrindiniuose, pirmuosiuose sluoksniuose ant drobės, bet ženklų fragmentai, faktūra iškyla. Tiesa, tai galima pamatyti tik gyvai apžiūrint darbą.

– Gyvenate ne baltų žemėse. Ar tų kraštų žiūrovas pastebi tuos ženklus?

– Pastebi, bet kai žmonės susirinko į pirmą mano asmeninę parodą Berne, jie pasižiūrėjo ir sakė: „Na, ne, čia yra ne šveicariški darbai.“ O kas žinojo Lietuvą, sakė: „Čia jau labai lietuviški darbai.“ (Nusijuokia)

– Galbūt dėl to jiems darbai atrodo tik dar įdomesni, paslaptingesni?

– Taip, jiems smagu, įdomu pasižiūrėti, bet kad tokį darbą koks šveicaras įsigytų, tai vargu. Jie namie labiau renkasi visokias abstrakcijas. Aišku, regionas, kuriame gyvenu, yra be galo puritoniškas, protestantiškas, tad vėlgi žmonių skonis labai specifinis. Mano darbai jiems yra tiesiog kitokie.

– O kaip priimate darbų kritiką?

– Žmonės dabar labai mandagūs. Jie nekritikuoja, net šeimos nariai. Jie pasako tik tai, kas labiausiai patinka. O kartais taip norisi, kad atvirai pasakytų: „Man tas nepatinka, anas nepatinka.“ Manau, visi menininkai laukia tos nuoširdžios nuomonės. Aš nesu jautri kritikai. Man galima bet ką pasakyti – kritiką priimsiu kaip dovaną. Be galo vertinu žmonių nuoširdumą.

– Anksčiau menininkų balsas, įžvalgos būdavo gerbiamos ir daug reikšdavo visuomenei, į kūrėjų nuomonę apie aktualijas būdavo įsiklausoma. O dabar menininkai išsaugoję šią savo poziciją?

– Taip. Bet kokie yra menininko tikslai? Yra menininkai, kurių darbai aktualūs, atspindi politines tendencijas. Šių kūrėjų balsas stiprus. Jei labai pasiseks, jų kūriniai bus atstovaujami prestižinės galerijos ar juos įsigis muziejus, bet tokių darbų namie nepasikabinsi, nes jie dažniausiai nėra malonūs. Tokie dailininkai nagrinėja karo, pabėgėlių, lytinės prievartos, feminizmo, mirties temas. Šie darbai įspūdingi, bet dažniausiai ir šiurpūs. Vis tik tai yra svarbus balsas.

Kita kryptis – psichologinius dalykus nagrinėjantys menininkai ar bandantys sukurti tobulą spalvą, perteikti jausmą. Taip pat yra menininkų, kurie orientuojasi, kad jų darbai tiesiog gražiai atrodytų interjere.

Aš bandau eiti į pirmą menininkų kategoriją – tų, kurių darbai nėra malonūs ir gražūs. Manau, kad mano darbai yra pakankamai ekstravagantiški ir ne kiekvienas galėtų juos pasikabinti namie, bet į muziejų aš irgi nepretenduoju pakliūti (nusijuokia).

Manau, svarbu su savo kūryba nešti žinią. Šiuo metu mano kūryba apie moteris. Kai moteris tampa mama, ji tarsi nurašoma nuo daugelio dalykų. Norėčiau paneigti ir pakeisti šį požiūrį.

– O ką dabar kuriate?

– Kitais metais bus labai didelė mano darbų paroda Tune, ligoninėje, kurioje dirba mano vyras. Turiu savo darbais užkabinti visą ligoninės fojė. Taigi laukia daug darbo.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!