GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
„Galiu drąsiai pasakyti, kad dirbdama slaugytoja jaučiuosi laiminga ir man tai daugiau nei darbas – tai mano gyvenimas, o žmonės, kuriems padedu, yra mano antroji šeima“, – dvejonių savo žodžiais ir pasirinkimu nepalieka Aldona  Grupas.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Slaugytoja iš Anglijos: „Kartais pasijaučiu angelu“

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 14:32 Sausio 02d. 2018

Dotnuvos slaugos namų bendruomenė sulaukė ypatingos viešnios – daugiau nei dešimtmetį Anglijoje slaugytoja dirbančios klaipėdietės Aldonos Grupas. Mūsų kraštiečiams ji pristatė savo knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties...“. Pavadinimas intriguoja ir priverčia suklusti. Autobiografinėje knygoje A. Grupas atveria duris į slaugytojo profesijos virtuvę. Ką reiškia kasdien rūpintis tais, kurie visai šalia savo gyvenimo saulėlydžio? Kaip jaučiasi patys senoliai ir ką išgyvena juos slaugantys specialistai? Regis, neįtikėtina, bet A. Grupas tvirtai sako: „Dirbdama savo darbą jaučiuosi laiminga ir įžvelgiu daug pozityvumo.“

Rimti pokalbiai su linksmybių prieskoniu

A. Grupas savo knygą pristatė ne tik mūsų krašte. Ji taip pat aplankė Telšių, Tauragės, Šeduvos, Raseinių bendruomenes. Anglijoje gyvenančiai klaipėdietei draugiją palaikė jos bičiulis mūsų kraštietis dainininkas ir rajono politikas Kęstutis Valionis.

„Mes su Aldona pažįstami seniai. Ji yra miesto, kuriame Anglijoje gyvena, lietuvių bendruomenės pirmininkė, todėl organizuoja įvairius renginius ir kviečia atlikėjus iš mūsų šalies surengti koncertus ten. Kartą pakvietė ir mūsų grupę „Pusbroliai Aliukai ir sesutė“. Po poros metų pakvietė vėl – taip ir susibičiuliavome. Šį kartą ji man paskambino ir paklausė: „Kęstai, ar galėtum su manimi pavažinėti po Lietuvą? Aš pristatau knygą, o kad žmonėms būtų linksmiau, gal galėtum padainuoti?“ Taip ir keliaujame po Lietuvą“, – pasakojo K. Valionis.

Senyvo amžiaus žmonių slauga yra absoliučiai kitas dalykas. Šis darbas sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai. Tai turi būti žmogaus sąmoningas pasirinkimas ir pašaukimas, nes slaugyti žmogų reikia su meile. Tikrai ne kiekvienas galėtų tokį darbą ištverti. A. Grupas

„Mano tema – apie gyvenimą ir mirtį. Tai rimti ir sudėtingi pokalbiai, o drauge atvykęs Kęstutis pralinksmina publiką. Žmonės mėgaujasi muzika, užtraukia dainą kartu, ploja“, – puikia kompanija, su kuria leidosi į knygos pristatymo keliones, pasidžiaugė A. Grupas.

Aldona Grupas pastebi, kad senolių slaugos įstaigų skirtumai tarp Anglijos ir Lietuvos pastaruoju metu sparčiai tirpsta. Kelionė po Lietuvą pristatant savo knygą autorei tapo puikia proga apžiūrėti ir įvertinti mūsų šalies slaugos įstaigas. Nuotraukoje A. Grupas su Dotnuvos slaugos namų direktoriumi Vytautu Gogaičiu (kairėje) ir drauge po Lietuvą su savo muzikine programa keliavusiu Kęstuciu Valioniu. Asmeninio archyvo nuotr.Slaugyti žmogų su meile – pašaukimas

„Savo knygoje parodau, kas yra slauga, koks tas mūsų darbas, netgi aprašau slaugytojo dieną. Norėjau, kad žmonės pamatytų, jog slaugytojo darbas yra garbingas ir reikalaujantis pašaukimo.

Lietuvoje dirbau sesele poliklinikoje, sanatorijoje, bet senyvo amžiaus žmonių slauga yra absoliučiai kitas dalykas. Šis darbas sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai. Tai turi būti žmogaus sąmoningas pasirinkimas ir pašaukimas, nes slaugyti žmogų reikia su meile. Tikrai ne kiekvienas galėtų tokį darbą ištverti. Visos istorijos ir išgyvenimai mano viduje tiesiog virte virė, kol galiausiai tapo knyga“, – kūriniu didžiuojasi moteris.

„Atsiprašome, Jūs per sena“

Anglijoje A. Grupas su vyru gydytoju gyvena jau 12 metų. Į svečią šalį moteris išvyko, galima sakyti, iš būtinybės. Pirmiausia viena, o kiek vėliau atvyko ir vyras.

„2000 metais užsidarė sanatorija, kurioje dirbau, tad likau be darbo. Buvau 40-metė. Darbo birža man nieko negalėjo pasiūlyti. Buvo sunku, nes, kaip man pasakė, buvau per sena, – prisiminusi absurdiškas kalbas šypteli pašnekovė. – Tuo metu labai reikėjo slaugytojų dirbti Vokietijoje. Atlikau psichologinį testą. Pavyko puikiai – tikau dirbti užsienyje, bet tikrindami mano anketą pamatė amžių ir pasakė, jog netinku, nes ieško darbuotojų iki 35 metų. Dabar man 57-eri ir aš dirbu slaugytoja. Niekaip nesuprantu, kodėl tada turėjau būti jaunesnė, kad galėčiau slaugyti žmogų? Didesnė gyvenimiška ir profesinė patirtis, kurią dabar esu sukaupusi, tik padeda profesionaliau slaugyti. Galiu drąsiai pasakyti, kad esu savo srities profesionalė – puikiai išmanau savo darbą ir didžiuojuosi tuo.“

Lemtinga frazė

Įsidarbinti Vokietijoje Aldonai nepavyko. Taigi ji įkūrė savo Sveikatingumo studiją Lietuvoje.

„Įkūrusi studiją nusprendžiau, kad man trūksta teisinių žinių, todėl Klaipėdoje Rygos teisės universiteto filiale ėmiau studijuoti teisę. Belikus metams iki studijų pabaigos pradėjo sklisti kalbos, kad filialą uždarys, kad nepripažins diplomo. Buvo 2004–2005 metai. Su bendramoksliais kartą susirinkome kavinėje pasikalbėti, ką čia reikės daryti, jei kalbos pasitvirtins. Su viena bendramoksle išsišnekėjome apie savo profesijas. Pasakiau, kad esu seselė. Ji nustebo: „Tu seselė ir sėdi Lietuvoje? Juk Anglijoje taip reikia seselių!“ O aš apie Angliją niekada nė nebuvau pagalvojusi. Bendramokslė tai pasakė tokiu tonu, kad tiesiog atvėrė man akis – stumtelėjo!“ – atskleidžia Aldona.

Jūs nustebsite, kai papasakosiu, kokių pozityvių žmonių gyvena slaugos namuose. Pavyzdžiui, 102 metų sulaukusi močiutė guli lovoje ir mezga pledus labdarai. Ji tokio amžiaus, bet dar nori rūpintis kitais ir taip atiduoti savo meilę. Ši galimybė jai suteikia be galo daug laimės. A. Grupas

Grįžusi namo ji apie bendramokslės mestelėtą mintį papasakojo vyrui gydytojui. „Jis sako: „Taip, mūsų draugai jau susirado kažkokią firmą ir ruošiasi išvažiuoti.“ Nustebau: „Tai ko nieko nesakai? Bandom ir mes.“ Nors prieš tai bandžiau visokių variantų: Vokietija, Norvegija, bet vyras griežtai nukirsdavo: „Moku tik anglų kalbą ir nevažiuosiu į jokią kitą šalį – tik į anglakalbę.“ Taigi, čia Anglija ir jis sutiko.

Per laikraščius susiradau įdarbinimo biurą ir nuvažiavau į Vilnių interviu, kuris vyko telefonu. Niekada nebuvau girdėjusi tikros gyvos anglų kalbos, tad per interviu nesupratau, ko manęs klausia, ir man nepasisekė. Nuliūdusi parvažiavau namo. Bet mano užsispyrimui nėra ribų – nusprendžiau, kad eisiu iki galo ir vis tiek išvažiuosiu. Radau kitą įdarbinimo biurą, sumokėjau pinigus ir mane staigiai pakvietė atvažiuoti, nes Anglijoje labai trūko tiek slaugytojų, tiek jų padėjėjų. Išvykau viena – vyras liko Lietuvoje laukti darbo kontrakto“, – apie galiausiai nusišypsojusią sėkmę pasakoja moteris.

Atvažiavo su karūna

„Man niekas nepaaiškino, kad aš dirbsiu slaugytojos padėjėja. Nieko nesuprasdama galvojau: nuvažiuosiu aš – seselė iš Lietuvos! – viską žinanti ir dirbsiu ten sesele, – prisiminusi juokiasi Aldona. – Atvažiuoju, o man reikia dirbti slaugytojos padėjėja. Patyriau šoką! Juk aš seselė! Sako: „Tu neturi angliškos licencijos. Kaip dirbsi sesele?“ Nesvarbu, kad diplomą pripažįsta, bet reikia gauti licenciją.

Taigi atėjau į darbą ir pamačiau tą tikrąją slaugą: kaip reikia rūpintis žmonėmis, kad jie būna ir neįgalūs, kiek daug pagalbos jiems reikia, galiausiai – kad tu turi suteikti ne tik pagalbą, bet ir namų aplinką. Dirbdamas tokį darbą turi atiduoti visą save, savo meilę ir šilumą, nes žmonės, kuriuos slaugai, tave pamilsta. Juk jie ten gyvena – ten jų namai, o tu tampi jų šeimos nariu.“

Dotnuvos slaugos namų senoliai ir darbuotojai susidomėję klausėsi viešnios iš Anglijos pasakojimų. Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr. „Iš pradžių man buvo labai sunku. Netgi apniko depresija. Po darbo grįžusi namo nuolat verkdavau. Buvo nepaprastai sunku kasdien matyti kitų žmonių skausmą. Galvodavau: ko vertas gyvenimas, jeigu jo pabaiga tokia baisi. Jaudinausi ne dėl savęs – mane kankino egzistencinės mintys“, – išgyvenusi emocinį smūgį neslepia pašnekovė.

„Kiek užtruko, kol pradėjote toje aplinkoje jaustis komfortiškai ir kaskart neašaroti?“ – klausiu Dotnuvos slaugos namuose apsilankiusios viešnios.

„Man padėjo bendravimas su kolegėmis ir, žinoma, tie žmonės, kuriuos teko slaugyti – tarp jų buvo labai šviesių, inteligentiškų, aristokratiškų senolių. Daug iš jų išmokau. Jie pasakojo apie savo šalies kultūrą, gyvenimą, anglų mentalitetą, domėjosi mano šalimi. Priimta buvau labai draugiškai“, – šypsosi Aldona.

Tabletė mirčiai

Pasakodama apie savo slaugomus senolius Aldona prisimena ir trumpą pašnekesį, iš kurio gimė jos knygos pavadinimas.

„Kartą atėjau į kambarį ir tokios senyvo amžiaus damos, kuri kentėjo didelius skausmus, klausiu: „Ar norite tabletės nuo skausmo?“ Ji man atsako: „Sesele, duok man tabletę ne nuo skausmo, o kad numirčiau.“ Jos žodžiai taip stipriai įstrigo širdyje... Moteris man pasakojo, kokį puikų gyvenimą nugyveno, ir guodėsi, kaip sunku jai dabar: „Jau tiek nugyvenau, jau nebereikia man gyventi. Kodėl turiu vargti, taip sunkiai eiti į tualetą? Kodėl man reikia tavo pagalbos? Kodėl turiu kęsti skausmą? Duok man tabletę, kad aš numirčiau.“ – liūdna profesinio gyvenimo detale pasidalijo pašnekovė.

Tu rūpiniesi jais, o jie – kitais

Aldona sako, kad senolių slaugymas pakeitė jos asmenybę ir požiūrį į darbą.

Iš pradžių po darbo grįžusi namo nuolat verkdavau. Buvo nepaprastai sunku kasdien matyti kitų žmonių skausmą. Galvodavau: ko vertas gyvenimas, jeigu jo pabaiga tokia baisi. Jaudinausi ne dėl savęs – mane kankino egzistencinės mintys. A. Grupas
 

„Pakeičiau savo mąstymą ir pradėjau keistis pati. Svarbiausia yra žiūrėti pozityviai – kaip tu gali padėti slaugomam žmogui. Jūs nustebsite, kai papasakosiu, kokių pozityvių žmonių gyvena slaugos namuose. Pavyzdžiui, 102 metų sulaukusi močiutė guli lovoje ir mezga pledus labdarai. Ji tokio amžiaus, bet dar nori rūpintis kitais ir taip atiduoti savo meilę. Ši galimybė jai suteikia be galo daug laimės. Kita močiutė labdarai mezgė vaikiškas kepuraites ir pirštines. Matydama tokius senolius pradėjau mąstyti pozityviai.

Ne vienas mūsų slaugomas senolis mus vadina angelais. Aš iš tiesų kartais pasijaučiu angelu“, – suprasdama kilnią savo profesijos prasmę šypsosi Aldona.

Skirtumai tirpsta

Pašnekovė sako jaučianti, kad Anglijoje jos specialybė ir darbas yra gerbiami. Vidurio Anglijos mieste Vulverhamptone (angl. Wolverhampton) gyvenanti Aldona pastebi, jog senolių slaugos įstaigų skirtumai tarp Anglijos ir Lietuvos pastaruoju metu sparčiai tirpsta.

„Kai ką Lietuvoje matau netgi gražiau nei turime Anglijoje. Lietuvoje reikalavimai naujai besikuriančioms slaugos įstaigoms auga, todėl grįžusi visada noriu apžiūrėti, kaip viskas atrodo“, – sako viešnia.

Pasak Aldonos, senolių slaugos tradicija Anglijoje turi ilgametes šaknis, todėl tenykščių gyventojų požiūris į senelių globos namus gerokai skiriasi nuo mūsų tautiečių. Vis tik ir Anglijos, ir Lietuvos globos įstaigose gyvenantys senoliai jaučiasi panašiai: vieni nori ten gyventi, o kiti svajoja grįžti į tikruosius namus.

Grįžta dažnai, bet namai nebe čia

Aldona pripažįsta, kad daugiau nei dešimtmetį pragyvenusi Anglijoje savo namais ėmė laikyti nebe Lietuvą, o svečią šalį.

„Man namai yra Anglija, bet į Lietuvą grįžtu dažnai – penkis ar šešis kartus per metus. Čia gyvena mano mama. Aš esu vienintelė duktė, tad mama manęs labai laukia. O į Lietuvą vežuosi svečius – rodau, kokia graži ši šalis“, – sako moteris.

Aldona atskleidžia nuo 2010 metų pradėjusi rašyti dienoraštį. Kurį laiką įrašai buvo labai trumpi ir lakoniški, bet viskas pasikeitė išleidus pirmą, o vėliau ir antrą knygą.

„Pirma mano knyga – apie Vidurio Anglijos lietuvių bendruomenės istoriją nuo 1947 m. iki šių dienų. Antroji – „Sesele, duok man tabletę nuo mirties...“ Kad jūs pamatytumėt, kaip pasikeitė mano dienoraščio įrašai! Dabar tai ištisi rašiniai su gausybe detalių ir apmąstymų. Man labai patinka prisiminti ir palyginti, ką tokią dieną kaip ši veikiau prieš metus, dvejus ar anksčiau.

Galvoju, kokia aš laiminga: gražiai gyvenu, mano mintys įdomios, geros. Žinoma, būna ir liūdesio, nusivylimų, bet stengiuosi tai priimti kaip pamoką.

Galiu drąsiai pasakyti, kad dirbdama slaugytoja jaučiuosi laiminga ir man tai daugiau nei darbas – tai mano gyvenimas, o žmonės, kuriems padedu, yra mano antroji šeima“, – dvejonių savo žodžiais ir pasirinkimu nepalieka A. Grupas.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!