GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
D. Nurdinova su dukra Nargiza ir tėveliu Jonu Banaičiu yra surengusi keletą bendrų meno darbų parodų.  / Algimanto Barzdžiaus ir ameninio archyvo nuotr.

Santuoka su musulmonu dovanojo neįkainojamą patirtį

Kristina MIRVIENĖ - 11:34 Liepos 31d. 2018

Nežinau, ar tai tik sutapimas, ar tvirtas dėsningumas, tačiau beveik visi mano sutikti meno žmonės yra itin įdomios, neeilinės asmenybės. Išsiskiriančios ne tik savo mąstymu, plačiu požiūriu, bet dažnai ir neįtikėtinais gyvenimo vingiais, jos pasauliui dovanoja grožį bei vienas iš įdomiausių gyvenimiškų istorijų.

Šio straipsnio herojė „Atžalyno“ gimnazijos dailės mokytoja Daiva Nurdinova – jokia išimtis. Nuo vaikystės regos problemų turinti moteris likimui parodė liežuvį ir nieko nepaisydama atkakliai siekė savo tikslų. Daivos gyvenimas įdomus ne tik todėl, kad Fortūnai teko pakelti rankas aukštyn ir pripažinti, kad kėdainietė tikrai verta jos dėmesio ir išpildyti jos profesines svajones. Rašytojo plunksnos vertas ir asmeninis moters gyvenimas – ištekėjusi už musulmono kraštietė turi ką pasakyti kuriantiems santykius su kitataučiais.

Daiva su rytietiško grožio dukromis Nargiza (dešinėje) ir Dilber yra itin artima. Siekė tikslo

Globalėjančiame pasaulyje skirtingų tautų, kultūrų ar religijų žmonių santuokos jau senokai nieko nestebina. Tačiau maždaug prieš 35 metus tokios sąjungos nebuvo itin dažnas reiškinys. D. Nurdinova kėdainietė iki kaulų smegenų, čia ji gimė, augo, nutekėjusi į tolimąją Kirgiziją, iš kurios teko vėliau bėgti, šiandien tvirtina nesigailinti nė vienos gyvenimo minutės, juk iš skirtingų tautų ryšio gimė dvi nuostabios Lietuvos pilietės, o be to, tai buvo neįkainojama gyvenimiška patirtis.

– Daiva pradėkime pokalbį nuo to, kaip jūs atsidūrėte meno pasaulyje. Ar trauką dailei turite nuo vaikystės?

– Taip, menininke norėjau būti nuo mažų dienų. Tam nemažai įtakos turėjo mano tėtis Jonas Banaitis, kuris nebuvo profesionalus dailininkas, tačiau kūrė ir dabar dar tebekuria įspūdingus grafikos darbus, nors jau baigia įpusėti devintą dešimtį. Tėtis labai mėgsta piešti senuosius Kėdainių vaizdus, iki šių dienų neišlikusius pastatus. Taip pat jam patinka tapyti, ypač artimųjų portretus – yra nutapęs beveik visų šeimos narius, draugus. Gaila, kad tėčiui taip susiklostė gyvenimas, kad jis negalėjo baigti pradėtų dailės studijų – tėveliai pritrūko lėšų jo mokslams, nes norėjo išmokslinti vyresnįjį sūnų. Tačiau tėtis dirbo su daile šiek tiek susijusį darbą – Kėdainių elektros aparatūros gamykloje buvo graveriu, vėliau ir mano mamą išmokė šio amato, ji taip pat dirbo gravere. Vaikystėje žavėjausi, o ir dabar tebesižaviu tėčio grafikos, tapybos kūriniais. Visada galvodavau, kaip jam tai pavyksta? Iš kur žmoguje toks talentas, rankų meistriškumas, juk jis tiek nedaug mokėsi to. Beje, su tėčiu ir jaunesniąja dukra, kuri taip pat turi polinkį į meną, esame surengę porą bendrų savo darbų parodų.

– Ar baigusi mokyklą turėjote abejonių, kuriuo keliu pasukti?

– Niekada nė neturėjau kitų minčių dėl savo ateities. Visada norėjau studijuoti meno krypties profesiją. Todėl stojau į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, į kurį, beje, tais laikais buvo be galo sudėtinga įstoti, reikėdavo įveikti didžiulius konkursus. Iš pirmo karto įstoti net ir nepavyko, tačiau kitais metais vėl bandžiau, vėl stojau ir įstojau į meninį odos apipavidalinimą ir avalynės modeliavimą, dabar tokia specialybė taip pat šioje mokykloje egzistuoja tik vadinasi odos plastika. Vėliau dar baigiau Šiaulių universitetą, dailės ir technologijos specialybę.

Globalėjančiame pasaulyje skirtingų tautų, kultūrų ar religijų žmonių santuokos jau senokai nieko nestebina. Tačiau prieš 35 metus tokios sąjungos nebuvo itin dažnas reiškinys. Aut. past.

– O kodėl būtent oda? Ne grafika, tapyba, kuria labai žavėjotės matydama tėvelio darbus.

– Odos plastikos specialybę rinkausi labai sąmoningai. Šį dalyką studijavau tik todėl, kad tai mane labai traukė ir patiko. Nors mokykloje neturėjau galimybės išbandyti odos apdirbimo technikos, mane labai žavėjo odos meniniai gaminiai. Jų įspausti iškilūs reljefai, spalvos, raštai – labai norėjosi viso to išmokti. Tad kai iš antro karto pagaliau pavyko įstoti į savo svajonių specialybę, laimei nebuvo ribų.

Ištekėjo už musulmono

– Ar nesunku buvo susirasti darbo turint tokią specialybę?

– Žinote, tais laikais darbo ieškoti nė nereikėjo (šypsosi). Baigusi mokslus iš karto gavau paskyrimą į Klaipėdą, į buitinį kombinatą, avalynės modeliavimo skyrių. Tai nebuvo mano svajonių darbas. Mane labiau traukė menas, kūryba, o praktinis menas, avalynė nebuvo tai, kuo aš degiau. Jaunus specialistus tuo metu dažnai siųsdavo tobulintis, teko ir man tokia garbė – 1983 metais išvykau į Armėniją, Jerevaną, tobulintis avalynės modeliavimo srityje dvejiems metams. Štai ten laikinai ir nutrūko mano menininkės karjera ir smarkiai keitėsi gyvenimas – Jerevane susipažinau su būsimu vyru.

Po metų draugystės mes su Dolkunu susituokėme Kėdainiuose, čia gimė mūsų dukrelė. Tačiau praėjus pusmečiui nuo vaikelio gimimo nusprendėme išvykti gyventi į vyro gimtinę – Kirgiziją. Ten vėliau gimė dar viena dukrytė.

Daug kas manęs klausė, ar nebaisu buvo išvykti iš Lietuvos? O aš iš tikrųjų nejaučiau jokios baimės – buvau jauna, drąsi, smalsi, mylėjau savo žmogų, o be to, tais laikais tiek Lietuva, tiek Kirgizija priklausė Tarybų sąjungai, tad nesijaučiau išvažiuojanti į labai didelį užsienį. Nors kultūrų skirtumai tikrai buvo nemaži.

D. Nurdinova, beveik dešimt metų pragyvenusi santuokoje su musulmonu, nedalija kategoriškų patarimų, verčiau ragina vadovautis sveiku protu.– O kodėl šeimoje priėmėte sprendimą gyventi Kirgizijoje, o ne likti Lietuvoje?

– Kaip minėjau, su vyru po santuokos įregistravimo Lietuvoje pagyvenome apie pusmetį. Jam siūlė darbą Žemaitės g. buitinių paslaugų kombinate, tačiau jis nenorėjo čia likti. Gal kažkiek jautėsi nejaukiai dėl savo skirtingumo, tamsesnio gymio. Kai eidavome per Kėdainius, tai tikrai mus daug kas pastebėdavo, žvilgsniais nulydėdavo. O gal tai tebuvo pretekstas ir vyras tiesiog ilgėjosi savo tėvynės, bet kad ir kaip ten bebūtų, mes tuomet išvykome ir kiti beveik dešimt mano gyvenimo metų pralėkė tolimosios Kirgizijos sostinėje Biškeke.

– Žinau, kad jūsų dukros išsiskiria lietuvio ausiai neįprastais, tačiau labai gražiais vardais. Turbūt tai jūsų vyro tautybės tradiciniai vardai.

– Taip ir yra. Mergaitės turi uigurų tautos vardus, nes jų tėtis yra uigurų tautybės. Ši tauta neturi savo valstybės ir yra išsimėčiusi po įvairias valstybes. Dabar uigurai turi savo autonomiją Kinijoje, tačiau šios tautos atstovų gausu Uzbekistane, Kazachstane ir kitur, taip pat ir Kirgizijoje. Kadangi su vyru planavome gyventi jo tėvynėje Kirgizijoje, nusprendėme, kad vaikams reikia suteikti tiems kraštams įprastus vardus.

Vyresniosios dukros vardas yra Dilber, jis išvertus iš uigurų kalbos reiškia „graži moteris“. Jaunesnioji dukra vardu Nargiza, išvertus iš jų kalbos – „gėlė narcizas“.

Prisitaikė

– Jūsų vyras išpažino kitą religiją – islamą. Ar religijų, kultūrų skirtumai netrukdė kurti darnią šeimą?

– Aš priėmiau jo tikėjimą. Tai buvo labiau simboliškas perėjimas, aš tame nieko blogo nemačiau, o jam pagal jo papročius tai buvo svarbu. Kultūrų skirtumai, aišku, jautėsi ir gana stipriai, bet, manau, santykiams tai netrukdė. Aš gerbiau jo tautos tradicijas, jis – manosios, tad viskas dėl to buvo tvarkoje. Kultūrų skirtumai, tikiu, ne visada yra trikdis ar blogai. Man daug kas patiko vyro tautos kultūroje. Žavėjo, kad ten labai didžiulė pagarba vyresniems žmonėms – tėvui, motinai, seneliams. Be galo stiprūs šeimos ryšiai. Buvo, aišku, ir tokių tradicijų, kurios buvo neįprastos, bet aš į jas žiūrėjau tolerantiškai ir priėmiau natūraliai, juk kitaip ir negalėjo būti. Ten net ir per didžiausias šventes nebuvo vartojamas alkoholis, vyrai ir moterys švęsdavo atskirai, t. y. skirtingose patalpose. Tačiau jau net ir tada jaunimas laužė tas senąsias taisykles ir švęsdavo kartu, taip pat liberaliau žiūrėdavo ir į kitas tradicijas, tad man tikrai nebuvo ten sunku pritapti.

Aš labai gerai prisitaikiau, man kita kultūra nėra problema. Draugiškai priėmiau jų papročius, tradicijas ir kita, tačiau neatsisakiau ir savųjų. Atsiųsdavo man iš Lietuvos ir lašinių, ir kumpio. Valgydavau tiek aš pati, kartais net ir vyras. Anytai, žinoma, tai nepatiko, kiaulieną valgyti nepriimta, dar bandė sakyti, kad jų kultūroje valgyti kiaulieną nepriimtina, tačiau mandagiai paaiškinau, kad šaldytuvas mano ir jame aš laikysiu, ką noriu (šypsosi).

Jei islamą išpažįstantis žmogus yra pasaulietiškas, nekategoriškas ir nefanatiškas religijos atžvilgiu, gražūs ir ilgalaikiai santykiai tikrai įmanomi. Taip pat esu tikra, kad išsilavinimas turi nemažą reikšmę požiūriui, tolerancijai, tad su išsimokslinusiu žmogumi kultūrų ir religijų skirtumus taip pat lengviau suderinti. D. Nurdinova

Taip pat ir aš veždavau visko į Lietuvą – tenykščių vaisių, uogų uogienės. Iki šiol labai pasigendu tų vaisių ir daržovių skonio. Juk ten išeini į sodą ir nusiskini sau abrikosų, vynuogių, paprikos. O skonis jų koks! Aš, kai grįžau į Lietuvą, negalėjau net valgyti parduotuvinių vaisių, man jie neskanūs buvo.

Išmokau labai daug patiekalų tenykščių gaminti, gaminau ir jų nacionalinius patiekalus. Kai prasidėdavo ramadanas, mano stalas būdavo paruoštas pagal visus jų papročius, būdavo visko, kas priklauso. Stebėjau jo giminės moteris, gamindavome kartu ir išmokau. Dar ir dabar namuose gaminu azijietiškus patiekalus – mantus, lagmaną, plovą ir kt.

– Ar turėjote galimybę Kirgizijoje dirbti? Įgyvendinti savo profesines ambicijas, meninius sumanymus?

Taip, Kirgizijoje turėjau darbą. Tikrai nereikėjo sėdėti namie ir rūpintis vien namais. Tačiau darbo pagal specialybę Kirgizijoje vis dėlto negavau. Mano vyras dirbo buitiniame kombinate

avalynės modeliuotoju. Aš norėjau įsidarbinti dailės kombinate, tačiau ten darbo vietos negavau, buvo pasakyta, kad meno dirbiniuose turi atsispindėti tautiškumas, o aš juk buvau svetimtautė. Bet džiaugiuosi, kad pavyko įsidarbinti vaikų darželyje. Dirbau įmonės, kuri gamino tekstilės gaminius, darželyje. Šis darželis tikrai buvo išskirtinis, tuomet, devintojo dešimtmečio pabaigoje, ten jau buvo įrengta kompiuterių klasė, darželis turėjo savo druskos šachtą, kur vaikai eidavo pakvėpuoti druska. Darželyje ikimokyklinio amžiaus vaikus ugdė ne vienas pedagogas, o kelių specializacijų mokytojai. Ten aš dėsčiau dailę. Šio darželio direktorė buvo žydų tautybės moteris. Apskritai Kirgizijoje buvo labai daug žydų ir vokiečių, jie čia atsidūrė po Antrojo pasaulinio karo mobilizacijos. Šalia Biškeko net buvo įkurta vokiečių gyvenvietė, kuri vadinosi Liuksemburgu. Po dešimtojo dešimtmečio prasidėjo šių tautų atstovų repatriacija, vėliau Kirgizijoje liko visai nedidelė jų bendruomenė.

Kultūrų draugystė

– Jūs vyro kultūrą, regis, priėmėte, o kaip jis? Ar jis prisitaikė prie jūsų? Ar švęsdavote Kalėdas, Velykas?

– Gyvendama Kirgizijoje aš ir Kūčias, ir Kalėdas, ir Velykas visuomet švęsdavau. Visai vyro šeimai surengdavau šventę – ir dovanėlės, eglutė būdavo. Jie visa tai labai normaliai priimdavo. Net ir dabar gaunu įvairių švenčių sveikinimus iš Kirgizijos. Džiugu, kad nepaisant nesusiklosčiusios santuokos su vyro šeima palaikome ryšius iki šiol. Tiesa, su buvusiu vyru kurį laiką nebendravome, tačiau prieš keletą metų vėl atnaujinome bendravimą, jis ir mane, ir dukras susirado per socialinį tinklą. Vyresnioji dukra prieš porą metų lankėsi Kirgizijoje, ją ten labai šiltai priėmė, aprodė šalį.

– O ar labai skyrėsi gyvenimo sąlygos Kirgizijoje ir Lietuvoje?

– Nelabai skyrėsi. Gyvenimo sąlygos buvo panašios, kaip ir Lietuvoje – vieni gyveno moderniau, kiti paprasčiau. Vieni turėjo vandentiekį, elektrą, kiti – ne. Vienintelis skirtumas – tai kultūra, ir dar aš ten labai pasigedau pieno produktų, prie pieno didžiulę eilę reikėdavo atstovėti ir net ne visada jo gaudavai.

Daiva Nurdinova jau mokykloje žinojo, kad nori studijuoti meno krypties profesiją. – Kas lėmė, kad jūs vis dėlto sugrįžote atgal į Lietuvą?

– Po to, kai žlugo Sovietų sąjunga, man pasidarė neramu, kad užsidarys sienos ir bus sudėtinga atvažiuoti į Lietuvą, nes iki tol mes kiekvieną vasarą su mergaitėmis grįždavome į Kėdainius. Be to, dar pašlijo šeiminiai santykiai ir buvo tikrai labai baisu, kad nebebūsiu Lietuvos pilietė, negalėsiu grįžti į tėvynę ir liksiu be šeimos svetimoje šalyje viena. Kadangi nemačiau bendro gyvenimo, nusprendžiau tiesiog pabėgti, nes jis nenorėjo skirtis. Būčiau galbūt likusi be vaikų.

Aš labai džiaugiuosi, kad mes grįžome. Dukros galbūt nebūtų tiek pasiekusios, nebūtų turėjusios tokių galimybių. Lietuvoje daug platesnės galimybės nei Kirgizijoje.

– Jūsų santuoka su musulmonu nesusiklostė, tačiau pragyvenote santuokoje beveik dešimt metų. Ar turėtumėte kokį patarimą merginoms, tekančioms už kitataučių?

– Manau, kad kiekviena situacija yra skirtinga. Tačiau tikrai vertėtų atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus. Jei islamą išpažįstantis žmogus yra pasaulietiškas, nekategoriškas ir nefanatiškas religijos atžvilgiu, gražūs ir ilgalaikiai santykiai tikrai įmanomi. Taip pat esu tikra, kad išsilavinimas turi nemažą reikšmę požiūriui, tolerancijai, tad su išsilavinusiu žmogumi kultūrų ir religijų skirtumus taip pat lengviau suderinti.

O patarti yra sunku – vieni atranda laimę, kiti ne. Kitiems ir su tos pačios kultūros, religijos žmogumi santykiai nesusiklosto. O su skirtingomis kultūromis taip pat visko būna, sėkmingus santykius kurti trukdo tikrai ne vien kultūriniai skirtumai. Tik reikia atsiminti – jei tu eini į kitą kultūrą, tu turi besąlygiškai ją priimti, toleruoti papročius, tradicijas.

Atsidavė pedagogikai

– Šiuo metu dirbate dailės mokytoja. Niekada nejutote nuoskaudos, kad neteko dirbti pagal specialybę – modeliuoti avalynės, kurti odos gaminius?

– Nors odos plastikos specialybę rinkausi labai sąmoningai ir tai studijavau tik todėl, kad mane labai traukė ir patiko, tačiau niekada nesigailėjau dėl to, kaip mano likimas susiklostė. Mane juk visada labiau traukė menas, kūryba, o dirbdama pedagoginį darbą galėjau nevaržoma kurti iš odos. Kuriu ir savo malonumui, laisvalaikiu ir su vaikais mokykloje.

O pedagoginis darbas man patinka. Darbo krūvis mokykloje pradžioje buvo didžiulis – pamokos, auklėjamoji klasė, o kur dar dailės mokytojų pareiga įvairiomis progomis dekoruoti pačią mokyklą ir jos aplinką, tad net laiko mąstyti ar man gaila, ar negaila odos menininkės neturėjau. Buvau mokykloje tokia užimta, kad net savo pačios vaikams skirdavau tikrai daug mažiau laiko nei darbui.

– O ar dukros turi polinkį į meną?

– Jaunesnioji Nargiza tikrai turi stiprų polinkį į menus, nes ketino studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, ją itin traukia fotografijos menas. Deja, iš pirmo karto jai įstoti nepavyko, daugiau ji nė nebandė – pasuko visiškai kitu keliu – mokėsi vadybinės specialybės, šiuo metu užima vadovaujančias pareigas privačioje verslo įmonėje. Tačiau fotografijos nepamiršo, kai kada patapo, taip pat mėgsta rankdarbius. Vyresnioji Dilber linkusi į muziką, turi gebėjimų piešti, mėgsta kurti papuošalus, bet pragyvena taip pat iš visiškai kitų užsiėmimų. Ji yra baigusi Liverpulio nuotolinį universitetą, taip pat užima vadovaujančias pareigas. Labai didžiuojuosi jomis!

Kultūra, menas yra be galo svarbu. Kai žmogus vidumi yra turtingesnis jis pasižymi visiškai kitokiu požiūriu į gyvenimą, ir tai atsispindi praktiškai visose srityse – ir pačiame žmoguje, ir vaikų auklėjime ir t.t. d. Nurdinova

– Nepaisant to, kad jau daug metų dirbate pedagoginį darbą, ar esate sau ar artimiesiems avalynę susimodeliavusi?

– Anksčiau, dar sovietmečiu, tikrai esu. Kartu su vyru esame kūrę sau ir savo šeimai avalynės modelius, pasidarydavome brėžinukus, tai ir vaikai mano, ir aš pati, vyras vaikščiodavome su madingiausia savo susikurta avalyne. Tačiau jau seniai nesu kūrusi avalynės. Galima būtų, aišku. Siūlė man kažkada Žanas (Žanas Maslauskas, „Batų namų“ įkūrėjas – aut. past.) ateiti pabandyti kurti avalynę. Bet aš kažkaip suabejojau. Žinote, aš labai daug ką jau esu pamiršusi, daug metų nebedirbau šioje srityje. O juk keičiasi ir technologijos, ir galimybės. Įgūdžiai yra prarandami. Iš odos įvairūs dirbiniai – papuošalai, apipavidalinimas – taip, bet dėl avalynės – tai aš jau praradau.

– Esate odos gerbėja. O ar kitos meno rūšys jus domina?

– Visada įdomu išbandyti kitas technikas. Paskutiniu metu labai susidomėjau grafika, bandau kurti giliaspaudės kūrinius. Ši technika reikalauja daug kantrybės ir laiko. Bet kūryba yra toks dalykas, kad įsitrauki, atsipalaiduoji ir kuri net nepajusdamas laiko tėkmės. Taip pat dar mėgstu tapybą. Tai puikus būdas išsilieti, išreikšti savo jausmus, neišsakytas mintys. Paveiksluose išdėlioti tai, kas galbūt kažkur pasąmonėje glūdi, neduoda tau ramybės arba atvirkščiai labai džiugina. Kartais būna žodžiais sunku išsakyti, ką tu jauti, ko tavyje yra prisikaupę, o paimi teptuką į rankas – ir viskas liejasi iš vidaus, išsikrauni, tada labai gera būna.

– Dažnai dailės dalykas mokykloje laikomas nerimtu, ne itin reikalingu.

– Į dailę yra labai įvairus požiūris, kaip ir į bet kurį kitą dalyką. Tačiau, taip, šiek tiek jaučiasi visuomenės nusistatymas, kad dailės dalykas mokykloje nėra itin svarbus. Norėčiau, kad tai keistųsi, nes kultūra, menas yra be galo svarbu. Kai žmogus vidumi yra turtingesnis, jis pasižymi visiškai kitokiu požiūriu į gyvenimą, ir tai atsispindi praktiškai visose srityse – ir pačiame žmoguje, ir vaikų auklėjime, ir daug kur kitur.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!