GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Sandra Kavaliauskienė: „Kai patiri išbandymų, po kurių pamatai gyvenimo ir būties trapumą, suvoki, kiek nereikšmingų dalykų mes pervertiname ir kaip dažnai neįvertiname to, kas iš tiesų yra svarbu.“   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Pašaukimas – būti mokytoja

Aistė BALČIŪNIENĖ - 14:58 Gruodžio 17d. 2018

Šiais metais rugsėjo mėnesį Kėdainiuose duris atvėrė privati mokykla „Pažinimo taku“.

Nors kol kas tai – pradinė mokykla, jos direktorė, edukologė, anglų kalbos mokytoja Sandra KAVALIAUSKIENĖ viliasi, kad ateityje moksleiviai čia galės mokytis iki pat aštuntos klasės. Kviečiame iš arčiau susipažinti su šia veiklia, kūrybinga, gyvenimo iššūkius drąsiai priimančia moterimi.

– Sakoma, kad mokytojo darbo negali dirbti tas, kuris neturi pašaukimo. Kaip pajutote, supratote, kad norite mokyti vaikus?

– Tapti mokytoja mane nuolat skatino senelis. Net nežinau kodėl. Gal, jis, karo metų vaikas, pats nemokėdamas rašto, gerai suprato mokslo svarbą, gal manyje įžvelgė mokytojos gabumus.

Ir iš tiesų, kai mane apsupa būrys vaikų, kai galiu juos mokyti, jaučiu, kad esu savo vietoje. Tad anglų filologijos bakalauro, o vėliau edukologijos magistro laipsnį Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijau tikrai neatsitiktinai. Manau, kad būti mokytoju iš tiesų yra pašaukimas.

Tapti mokytoja mane nuolat skatino senelis. Net nežinau kodėl. Gal, jis, karo metų vaikas, pats nemokėdamas rašto, gerai suprato mokslo svarbą, gal manyje įžvelgė mokytojos gabumus. S. Kavaliauskienė

– Kaip kilo mintis apie privačios mokyklos steigimą?

– Turiu 12-os metų pedagoginio darbo patirties. Mintis apie savo mokyklą kirbėjo jau seniai. Visada norėjosi didesnės mokymo priemonių įvairovės, galimybės išnaudoti klasės erdvę, galų gale daugiau laiko su vaikais praleisti gamtoje, mokyti kitaip.

Taip nutiko, kad sutikau veiklią, aktyvią dviejų dukryčių mamą Juliją Liaudanskaitę. Mes dalindavomės mintimis apie tai, kokios mokyklos norėtumėme savo vaikams, ir mūsų mintys stebėtinai sutapdavo. Julija labai palaikė privačios mokyklos idėją. Prie mūsų prisijungė ir pradinių klasių mokytoja metodininkė Vaida Bilevičienė. Mokyklos idėją labai palaikė mano šeima, mano vyras. Tačiau mums nebūtų pavykę be šaunių mokyklėlės vaikų tėvelių. Jie mums neleidžia sustoti, nuolatos motyvuoja ir skatina eiti pirmyn.

Pašnekovė įsitikinusi, kad labai svarbu geras mokyklos mikroklimatas ir tai, kaip mokykloje jaučiasi vaikai ir patys mokytojai. Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Jūsų mokykloje 7–8 metų vaikai mokomi ispanų ir anglų kalbų. Kam lengviau išmokti kalbą: tokio amžiaus vaikui ar suaugusiam?

– Priklauso nuo kiekvieno gabumų. Dažniausiai vaikams išmokti užsienio kalbą paprasčiau. Iš tiesų vaikai lengviau įsimena, jų smegenys daug plastiškesnės. Palankiausias mokymuisi laikotarpis tęsiasi maždaug iki paauglystės. Manau, kad šį „auksinį laiką“ reikia išnaudoti.

Jeigu suaugę norite mokytis užsienio kalbos, tobulinti jau turimus įgūdžius, žinokite, be atkaklaus darbo nieko nebus. Ir, žinoma, labai svarbu – motyvacija. Tai yra varomoji jėga, mokymosi sėkmės laidas. Patarčiau keliauti, išdrįsti kalbėti.

– Tėvai skundžiasi, kad jų vaikai daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Tačiau turbūt pažįstate ne vieną vaiką, kuris išmoko užsienio kalbą iš animacinių filmukų, kompiuterinių žaidimų.

– Iš tiesų technologinės priemonės padeda mokytis. Visada galima parinkti, ką vaikas žiūrės: paieškoti ir dainelių, ir pamokėlių. Dabar pasiūla yra tikrai didžiulė. Tėvai turėtų protingai pažvelgti į technologijų amžiaus iššūkius.

Dažniausiai vaikams išmokti užsienio kalbą paprasčiau. Iš tiesų vaikai lengviau įsimena, jų smegenys daug plastiškesnės. Palankiausias mokymuisi laikotarpis tęsiasi maždaug iki paauglystės. Manau, kad šį „auksinį laiką“ reikia išnaudoti. S. Kavaliauskienė

– Turbūt sutiksite, kad nėra vienodai gabių vaikų. Vieniems labiau sekasi tikslieji mokslai, kitiems prie širdies – humanitariniai dalykai, dar kiti yra gabūs visose srityse; o kai kuriems apskritai mokytis sekasi sunkiai. Kaip patartumėte mokyti vaikus: ugdyti kiekvieno stipriąsias puses ar visgi lavinti visose srityse?

– Manau, kad vaiką reikėtų lavinti visose srityse. Tačiau nelyginkime vaikų; lyginamas vaikas tikrai jausis blogai, stokos pasitikėjimo savimi. Su kiekvienu vaiku reikėtų dirbti atsižvelgiant į jo galimybes.

Beje, mūsų mokykloje visada galima su vaiku padirbėti papildomai.

Sandra Kavaliauskienė: „Požiūris – labai svarbu. Į problemas žiūriu kaip į iššūkį, kuris reikalauja valios ir pastangų.“ Algimanto Barzdžiaus nuotr.Svarbu ne tik žinios

– Kuo mokykla „Pažinimo taku“ skiriasi nuo tradicinės mokyklos? Ar manote, kad tradicinė mokykla negali užtikrinti kokybiško mokymosi proceso?

– Tikrai to neteigiu. Manau, kiekviena mokykla stengiasi ne tik išmokyti, bet ir ugdyti, laisvą, kūrybingą, drąsią asmenybę.

Labai svarbu – geras mokyklos mikroklimatas ir tai, kaip mokykloje jaučiasi vaikai ir patys mokytojai.

Viena iš mūsų mokyklos stiprybių – mažos klasės. Mokytojas tokioje klasėje gali skirti didesnį dėmesį kiekvienam vaikui, geriau jį pažįsta.

Mokymosi procese labai svarbios yra vaiko emocijos ir tai, kokia aplinka jį supa, ar vaikas gali išreikšti savo nuomonę, nebijo pasikalbėti apie tai, kas jį neramina ar jaudina. Į šiuos dalykus užsienyje kreipiamas ypatingas dėmesys. Manau, kad jie taps vis svarbesni ir Lietuvoje. Tačiau mes nekuriame šiltnamio sąlygų. Mūsų mokykloje svarbiausia vaiko emocijos ir mokymo kokybė.

– Mokyti vaikus anaiptol ne vienintelis jūsų talentas. Esate sertifikuota jogos mokytoja. Kuo jus sužavėjo joga?

– Dažnai mes jogą suvokiame tik kaip sportą, mankštą. Joga visų pirma yra atsipalaidavimo ir savo emocijų supratimo, atpažinimo būdas. Labai dažnai mes linkę savo emocijas, jausmus ignoruoti, nepastebėti siunčiamų kūno ženklų. O joga per kvėpavimą, judesio pratimus padeda nurimti, pailsėti nuo minčių srauto, atsipalaiduoti, įsiklausyti į savo kūną.

Plačiau joga pradėjau domėtis nuėjusi į Gyvenimo meno studiją Kaune. Daug išmokau iš sveikuolio, sveikos gyvensenos eksperto bei jogos mokytojo Eligijaus Valskio. Eligijus buvęs Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentas.

Tačiau nenoriu kurti iliuzijų, kad joga, tai – panacėja ar vaistas nuo visų ligų.

– Esate vegetarė. Apie tai vieno pokalbio metu užsiminėte ne jūs pati, o jūsų kolegė. Tačiau savo įsitikinimų jūs neperšate kitiems, primygtinai neraginate atsisakyti mėsos...

– Esu prieš bet kokius kraštutinumus ir fanatizmą, ypač prieš drastišką ir staigų gyvenimo būdo keitimą. Tam, kad vegetarinė mityba būtų visavertė – reikia žinių. Aš vegetarė esu penkiolika metų. O jeigu žmogui reikia mėsos, žuvies, kiaušinių – puiku. Jauskitės laimingi valgydami pasirinktą maistą ir būkite sveiki.

– Jūs – ne tik mokytoja, bet dabar ir – mokyklos direktorė. Kokia Jūs esate vadovė?

– Administracinis darbas man pažįstamas – esu jį dirbusi ir anksčiau. Darbas su dokumentais man jokių problemų nekelia (šypsosi).

O vadovų būna įvairių: vieni yra autoritariniai, kiti – demokratiški. Manau, kad esu motyvuojanti ir vertinanti komandinį darbą vadovė.

– Koks Jūsų laisvalaikis?

– Visas mano laisvalaikis – mano du vaikai. Kai gražus oras, laiką leidžiame lauke, dūkstame, žaidžiame, važinėjame paspirtukais, dviračiais. Mano vaikai yra labai guvūs, atviri, geri ir padykę, kaip ir visi vaikai.

Taip pat skaitau knygas. Daugiausia – profesinę literatūrą. Dažnai atsiverčiu Gruzijos mokslininko, humanistinės pedagogikos kūrėjo Šalva Amonašvilio knygas, psichologinę literatūrą. Domiuosi sveika mityba. Mėgstu Gary Chapman ir Ross Campbell knygą Penkios vaikų meilės kalbos“. Jose – tokios paprastos tiesos. Bet jos padeda geriau pažinti ir suprasti vaikus.

– Klausantis Jūsų, atrodo, kad Jūs – labai pozityvi asmenybė, visada įžvelgianti šviesiąją gyvenimo pusę. Ar šis įspūdis – teisingas?

– Turbūt žinote tą pavyzdį su stikline, kuri iki pusės pripilta vandens. Vienas žmogus sakys, kad ši stiklinė – pusiau tuščia, kitas – kad pusiau pilna. Tad požiūris – labai svarbu. Į problemas žiūriu kaip į iššūkį, kuris reikalauja valios ir pastangų.

Gyvenime yra ne tik šviesių akimirkų. Kai patiri išbandymų, po kurių pamatai gyvenimo ir būties trapumą, suvoki, kiek nereikšmingų dalykų mes pervertiname ir kaip dažnai neįvertiname to, kas iš tiesų yra svarbu. Su artimaisiais praleistos akimirkos, mylimų žmonių buvimas šalia yra tai, ką labiausiai branginu.

– Ir paskutinis klausimas. Ar mokyklos „Pažinimo taku“ įkūrimas pateisino lūkesčius?

– Į šį klausimą atsakysiu lakoniškai. Lūkesčiai mažina džiaugsmą (šypsosi).

 

 

2 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!