GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Šiemet tarp norinčiųjų mesti sau didžiausią gyvenimo iššūkį bei išvykti už poliarinio rato – ir kėdainietė Emilė Jasulevičiūtė.  / Asm. archyvo nuotr.

„Misija Sibiras“ – pilietiškumo ženklas ir kelionė į save

Judita GAIŽIUVIENĖ - 12:03 Liepos 31d. 2017

Idėja „Misija Sibiras“, gimusi prieš dvyliką metų, šiandien laikoma viena sėkmingiausių. Kasmet vedami pilietiškų tikslų ir noro išsaugoti gyvą istoriją, į šio projekto atrankas buriasi dešimtys, o kartais ir šimtai jaunų žmonių. Šiemet tarp norinčiųjų mesti sau didžiausią gyvenimo iššūkį bei išvykti už poliarinio rato – ir kėdainietė Emilė JASULEVIČIŪTĖ, sėkmingai įveikusi 50 kilometrų bandomąjį žygį ir liepos 17-ąją išvykusi atlikti svarbiausios misijos – prisiliesti prie gyvosios istorijos ir ją išsaugoti.

„Gerai, kad mes kalbamės jau praėjus kuriam laikui po bandomojo žygio. Nes tai, ką išgyvenau jo metu, man dar ilgai neleido atsikvėpti ir susivokti, kas įvyko. Mažiausiai dar tris dienas po žygio pasakodama išgyvenimus tėvams ir draugams verkiau. Aš džiaugiausi, buvau nepaprastai laiminga viskuo, ką patyriau, tačiau kažkas viduje vyko, kas užspausdavo gerklę ir sugraudindavo ne tik akis, bet ir širdį. Kodėl verkiau? Nežinau... Gal todėl, kad labai pavargau, o gal todėl, kad viduje kunkuliavo išgyventos emocijos...“ – sako projekto dalyvė.

Jaudinanti nežinomybė

– Emile, kodėl sumanei mesti sau tokį iššūkį sudalyvauti Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projekte „Misija Sibiras 2017“?

– Visada sekiau įvykius, susijusius su šiuo projektu, visada apie tai svajojau, visada norėjau mesti sau tokį iššūkį ir sudalyvauti šioje misijoje. Galiausiai šiemet atsirado galimybė filmuoti. Aišku, pradžioje man reikėjo įrodyti, jog aš galiu tai daryti.

Susitikau su projekto vadovu Ignu Rusilu, daug kalbėjomės apie tai, kaip viskas vyksta. Šiandien labai norėčiau sakyti, kad priėmiau šį iššūkį be jokios baimės, su šypsena veide ir su didžiausia drąsa, tačiau iš tiesų taip nebuvo (šypsosi). Kai gavau pasiūlymą dalyvauti ir filmuoti, iš karto pasakiau „Ne“.

– Kodėl taip kategoriškai, jei visada apie tai svajojai?

– Aš negalvojau, kad bus fiziškai sunku, negalvojau, kad apskritai žygyje man būtų labai sunku. Tiesiog galvojau, jog šiai misijai buriasi labai protingi, išsilavinę, intelektualūs žmonės. Na, o aš, dvylika klasių baigusi, galvojau, kad būsiu galbūt ne visai ten, kur turėčiau būti. Ir nors esu pasitikinti savimi, šiuo atveju to pasitikėjimo man trūko. Bijojau, jog nesuprasiu, apie ką eina kalba, nes misija išties labai svarbi. Ir kai pasakiau tokį argumentą, iš manęs tik juokėsi ir užtikrino, jog taip tikrai nėra, jog ir anksčiau yra buvę abiturientų. Tada pagalvojau, jog galbūt užteks to, kad aš tikrai labai myliu Lietuvą ir iš tikrųjų noriu išsaugoti tą istoriją.

– Tam, kad įveiktum atranką, reikėjo dalyvauti bandomajame žygyje. Papasakok, kaip tau sekėsi?

– Jau minėjau, jog visada domėjausi projektu „Misija Sibiras“ ir iki bandomojo žygio man viskas atrodė kur kas paprasčiau, tačiau iš tiesų man buvo labai sunku. Buvo ir ašarų, ir abejonių, bet žygį kažkaip įveikiau (šypteli).

Mes, žygio dalyviai, buvome visiškoje nežinioje. Su kuprinėmis ant pečių palikome Vilnių ir net nežinojome, kur važiuojame, kokiame rajone tas bandomasis žygis įvyks. Galiausiai mus paleido Radviliškio rajone, kažkokiame lauke. Per jį nuėjome iki miškelio, ten mus pasitiko to rajono meras, pasikalbėjome. Puikiai atsimenu tą nuotaiką, tą pakylėjimą, kada visi buvo taip gerai nusiteikę, pasiruošę nepamirštamiems įspūdžiams. Galiausiai įėjome į mišką. Atrodė, kad aplenkiau pirmą medį, o už jo jau buvo pelkė! Mes žinojome, jog mūsų lauks iššūkiai, tačiau tikrai nemanėme, jog su pačiais pirmais žingsniais (juokiasi)! Mano misija buvo ir nufilmuoti žygio akimirkas, o tai labai apsunkino. Tačiau man tai buvo tikrai labai įdomu.

Per dvi dienas trukusį bandomąjį žygį mes nukeliavome beveik 50 kilometrų. Buvo sunku, skaudėjo kojas, o eiti vis tiek reikėjo...

– Kas labiausiai įsiminė iš šio žygio?

– (šypsosi) Na, pavyzdžiui, tai, kad jei nori pasipildyti vandens, pasikeisti pleistrus ir galbūt kuprinės diržą pasitvarkyti, tu visų šių trijų dalykų vieno sustojimo metu tikrai nepadarysi, nes tuoj pat atsiliksi. Eidamas turi galvoti, kurį iš šių dalykų padarysi pirmiaisia, nes laiko visiems trims tikrai nebus.

Įveikę apie pusę numatyto atstumo, apsistojome stovyklavietėje. Beje, organizatoriai sakė, jog šiemet buvome labai poniškai aprūpinti (šypteli), nes anksčiau dalyviams reikėdavo patiems vidury miško išsikirsti plotą ir įsikurti stovyklavietę. Šiemet jau viskas buvo paruošta, buvo netgi laužavietės, beliko tik palapines pasistatyti.

Žinoma, pakeliui iki stovyklavietės mes susitikome ir su tremtiniais, daug bendravome su jais, buvo labai sunku emociškai. Juk keliaudamas tu jautiesi pervargęs, kojos dega ir dar girdi tas skaudžias istorijas, matai tuos vargo, skaudžių prisiminimų kupinus žmonių veidus, jie pasakoja, kaip badavo, kaip jiems buvo sunku… O tu viską taip jautriai išgyveni. Bet tai stumia tave į priekį.

Žmogaus galimybės – neribotos

– Ką tavo gyvenime pakeitė bandomasis žygis?

– Tas ir keisčiausia, jog tai buvo bandomasis žygis, bet viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Grįžusi namo aš nenorėjau net pasidažyti prieš kur nors eidama. Žygyje, atrodo, aš prisijaukinau gamtą, ten viskas buvo taip gražu, natūralu, visi žmonės tokie paprasti, galvoji tik apie savo tikslą, apie misiją. Sugrįžti į miestą, į įprastą ritmą man buvo sunku. Sunku buvo grįžti į vėžes ir daryti tai, ką dariau prieš tai, kai dar nebuvau leidusis į žygį.

Grįžusi net marškinėlius su užrašu „Misija Sibiras“ nešiojau turbūt tris dienas (juokiasi). Buvo sunku netgi susitaikyti su buitimi. Atrodė, kad per dvi dienas gyvenimas pasikeitė kardinaliai, o miestietiškas gyvenimas atrodė kažkoks nebe toks.

Taip pat šis žygis pakeitė ir supratimą apie fizinius ir psichologinius sunkumus. Vos tik įpusėjus pirmai dienai, aš jau rašiau mamai ir keliems geriems draugams žinutes, jog man atrodo, kad aš pasiduodu. Man buvo labai sunku fiziškai, nes mano kuprinė buvo labai sunki, joje be reikalingiausių daiktų dar buvo ir kelios kameros.

Po visko su atrinktaisiais kalbėjome, jog žygio metu kiekvienas papildomas gramas su kiekvienu žingsniu virsta kilogramais. Įpusėjus pirmai dienai tikrai maniau, jog išeisiu, jog viską paliksiu, juolab kad tavęs niekas neskatina eiti toliau, daryti tai, ką pradėjai. Ne. Viskas priešingai, sustojus stotelėje tau sako, kad jei tau kažką skauda, laikas išeiti, nes netoliese yra stotelė ar traukinių stotis, juk vėliau bus tik blogiau, bus dar sunkiau. Atsisėdau ir galvojau, kad man jau iš tikrųjų skauda ir gal man jau iš tikrųjų reikia išeiti, gal aš suklydau, gal aš dar nepasiruošusi. Bet... pasiekusi finišą supratau, kad jei tu esi užsispyręs, jei tau šios misijos tikslas yra svarbus, žmogus neturi jokių ribų.

Tas fizinis ir emocinis skausmas padeda suprasti, jog tu gali! Tapau visapusiškai stipresnė, kitaip pradėjau žiūrėti į save, į savo galimybes. Dabar svarstydama apie didelius tikslus aš jau nebegalvoju apie kažkokias ribas, nes aš jau nežinau, kur mano ribos.

Visas gyvenimas – kuprinėje

– Emile, pakalbėkime apie smagesnius, paprastesnius dalykus. Papasakok, kokius būtiniausius daiktus su savimi reikėjo pasiimti?

– Kuprinėje buvo viskas, ko gali prireikti, tai –dubenėlis, puodelis, apsauginiai akiniai, palapinė, miegmaišis, kilimėlis ir kt. Mano kuprinėje tilpo visas gyvenimas (juokiasi). Galvojau, na, ką susikrovei kuprinę ir gali gyventi. Bet kur. O aš ir miegoti galiu bet kur (juokiasi). Nesu išlepusi, turbūt todėl ir Sibiras manęs negąsdina.

Dar sąraše buvo nurodyta nusipirkti ką nors panašaus į kroksus, tada supratau, jog tikrai reikės kažkur bristi. Žygio metu turėjome persikelti į kitą autostrados pusę, ėjome per tunelį, kuriame vandens buvo iki kelių, gal net daugiau. Žinai, eidamas tu turi tikslą, galvoji apie jį ir, atrodo, pamiršti visas savo baimes. Aš einu tuo tuneliu, kojos nuo ilgo kelio tiesiog dega, o čia dar ledinis vanduo, ir taip skauda... Lyg ir gali viską iškęsti, tik staiga vidury tunelio atsiminiau, jog nuo vaikystės turiu baimę ankštoms, mažoms patalpoms. Pasidarė labai baisu, stabtelėjau, o kelis sykius įkvėpusi supratau, jog čia tik baimė ir čia tikrai yra oro. Nežinau, kaip kitokiomis aplinkybėmis būčiau susitvarkiusi su savimi...

– Panašu, kad tikrai buvo labai sunku ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

– Taip, bet šiaip pats žygis buvo labai linksmas. Kažkas ėjo, kažkas pargriuvo, kažkam šiaip kas nors nepasisekė, iš viso to pasijuoki ir eini toliau. Pats žygis nėra kažkas dramatiško, dramatiška yra tai, kas vyksta tavo viduje, bet vis tiek visi šypsosi, visi laimingi.

– Kiek svėrė tavo kuprinė?

– Labai gaila, bet nepasvėriau. Manau, jog panašiai kaip ir visų – apie 20 kg. Mano gal buvo kiek sunkesnė, nes maniškėje dar buvo kameros.

Tiesa, įpusėjus pirmajai dienai vienoje iš stotelių, kai jau tikrai maniau, jog pasiduosiu, prie manęs priėjo vienas vaikinas ir sako: „Tavo kuprinė turbūt labai sunki“. Patikėkite, ji tikrai buvo labai sunki (šypsosi)! Jis matė, kad man sunku, todėl prisipažinau, kad kitoje stotelėje aš jau galvoju apie išėjimą. Man buvo labai gėda dėl tokio prisipažinimo, tačiau jis skatino mane eiti toliau. Ėjome vienodu žingsniu, galiausiai jis pasisiūlė pasikeisti kuprinėmis. Jo buvo lengvesnė. Taip ir baigėme pirmos dienos žygį pasikeitę kuprinėmis. Iš tikrųjų, jei ne jis, klausimas, kaip būtų buvę. O labiausiai gaila, kad aš patekau į šių metų projektą, o jis ne.

Į Sibirą keliaus labiausiai to verti

– Emile, kiek jūsų dalyvavo bandomajame žygyje?

– Bandomajame žygyje dalyvavo beveik aštuoniasdešimt žmonių, tačiau į Sibirą iškeliavo tik 16 iš jų.

– Kokie yra atrankos kriterijai?

– Niekas jų nežino (juokiasi). Logiškai mąstant, manau, jog organizatoriai atrenka žmones tikrajai ekspedicijai atsižvelgdami į jų gebėjimus. Juk, gerai pagalvojus, mums reikės ten ir maistą gaminti, reikės ir medicininės pagalbos, kažkam reikės filmuoti, straipsnius rašyti, kažkas turės atlikti skauto vaidmenį. Kartu mes praleisime dvi savaites, manau, kad į šią misiją atrenkami tam tikrais gebėjimais pasižymintys žmonės. Kita vertus, galvoju, jog atsižvelgia ir į tai, kaip žmogus geba bendrauti komandoje, nes šioje misijoje vietos konkurencijai tikrai nėra. Yra daug vertų šiai misijai, tačiau, deja, pasiseka ne visiems.

Bandomojo žygio metu sutikau žmonių, kurie ir šeštą kartą dalyvauja žygiuose, tačiau toliau nepatenka.  Vienos panelės netgi juokaudamos paprašė jas nufotografuoti sakydamos, kad tai bus istorinė nuotrauką, nes šįsyk tikrai pateks. Ir nepateko...

– Jei pati nebūtum įveikusi atrankos, ar būtum bandžiusi savo jėgas ir kitąmet?

– Tikrai būčiau. Na, o kadangi patekau, kitais metais galvoju dalyvauti projekte kaip savanorė. Nors ir skaudėjo, nors ir verkiau, bet eičiau dar kartą (šypsosi).

Tėvų palaikymas visur ir visada

– Kaip reagavo tavo tėveliai sužinoję, kad jų dukra leisis kelionei į Sibirą?

– Pirmiausia tėvams lengvas šokas buvo, kai baigusi mokyklą, pranešiau jiems, kad šiemet niekur nestosiu, nes noriu padirbėti ir pakeliauti. Mano mama – tikras stebuklas, ji mane visada palaiko ir džiaugiasi viskuo, ką aš darau. Ji visada man sako: „Jei aš ir neišpildžiau savo jaunystės svajonių, tai dabar jos pildosi per mano vaiką.“

Tiesa, aš labai mėgstu skrylius (miltinis patiekalas – aut. past.), o ji labai nemėgsta minkyti tešlos, tačiau kai grįžau iš bandomajo žygio, mama man jų išvirė ir buvo ant jų išspaudusi „MISIJA EMILĖ“. Aš esu jos misija (juokiasi). Ir tėtis, žinoma, labai palaiko. Jis gal ir neverda man skrylių, bet, žinau, kad jis visada su manimi. Kai tėtis sužinojo, jog dalyvausiu misijoje, jis man sakė: „Kam tau to reikia, galėtum sėdėti namie, žiūrėti televizorių, o dabar į kažkokį Sibirą trenksiesi. Tai sunku, mergaite.“ Jis visada mane nuleidžia ant žemės, tačiau esu tikra, kad bet kokiu atveju ir palaiko (šypsosi).

Smagu, kad tėvai manimi tiki. Kita vertus, tėtis kaime nuo vaikystės visada mane grūdindavo fiziniais darbais ir, manau, jis pats žino, jog aš fiziškai galiu nueiti 50 kilometrų, ir giliai širdyje didžiuojasi tuo.

– Be abejonės, tave palaiko ir draugai?

– Tikiu, jog palaiko. Bet, manau, jau atsibodau savo draugams su savo pasakojimais (juokiasi).

Grįžusi iš bandomojo žygio, pavyzdžiui, einame su draugėmis pasivaikščioti po parką, o aš vis sakau: „Na, jei čia būtų bandomasis žygis, mes dabar eitume į kairę, kur pilna medžių, kur atrodo vieta nepraeinama“, arba, jei pamatau kokią didelę balą, sakau: „Žinok, jei čia būtų bandomasis žygis, mes tikrai eitume per tą balą, nors šalia ir yra geras takelis“ (juokiasi).

Mintis sudėlios pakilusi į dangų

– Namo grįši tik po dviejų savaičių, rugpjūčio 1 dieną. Ką ketini veikti po to? Keliauti?

– Kitą dieną po sugrįžimo iš Sibiro išskrendu į Islandiją. Jau turiu bilietus (šypteli).

– Ar spėsi susidėlioti mintis? Juk iš Sibiro grįši su dar daugiau emocijų nei po bandomojo žygio.

– Kai pakilsiu lėktuvu į dangų, kai 4 valandas ir 20 minučių praleisiu virš žemės, manau, jog tada ir sudėliosiu mintis, suprasiu, kas įvyko per šiuos metus. Man šie metai it greičio pedalas, paspaustas iš visų jėgų.

– Žinai, stebiuosi tavo drąsa ir ryžtu dalyvauti projekte.

– (Šypsosi) Kada reikia, būnu panelė su suknele ir aukštakulniais, bet iš esmės esu iš tų merginų, kurios nebijo jokių vorų, uodų, todėl ir misija man neatrodo gasdinanti. Mano tėtis bitininkas, todėl visokių zirziančių dalykų tikrai nebijau. Ar tai bitė, ar tai uodas – maža skirtumo (šypteli).

– Emile, tavo misija yra labai svarbi – viską įamžinti vaizdo įrašuose.

– Taip, mano misija – ne tik eiti. Aš viską filmuosiu. Aš prisiliesiu prie tos istorijos, aš ją išsaugosiu ir padarysiu tai tiesiogine ta žodžio prasme. Man tai labai svarbu.

Linkiu tau pačios didžiausios sėkmės, stiprybės ir ryžto.

– Po bandomojo žygio iš mano grupelės niekas nesakė, kad jiems buvo sunku. Visi sakė, kad viskas buvo labai faina. O aš sėdėjau ir galvojau: „Na, kas čia faina?“ Visiems pasakiau, kad man buvo labai sunku, kad aš norėjau pasiduoti. Buvau nuoširdi. Manęs klausė, ar bijau to, kas manęs lauks Sibire. Aš atvira. Žinoma, kad bijau. Jei reikėtų tiesiog eiti, aš taip nebijočiau, tačiau man reikės filmuoti, o aš jaučiu labai didelę atsakomybę. Nors, kaip jau sakiau, baimė yra visada, bet nėra ribų žmogaus galimybėms. Tikiu, jog baimė ištirps, kai pradėsiu žingsniuoti.

Viskas bus gerai... Tiek metų žmonės ėjo ir nuėjo, nueisiu ir aš!

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!