GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
„Lifosos“ kalnuose. Karolis su džiaugsmu grįžta į savo gimtąjį miestą.   / Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Laisvė kurti. Žingsnis po žingsnio

Aistė BALČIŪNIENĖ - 13:31 Gruodžio 18d. 2017

Kalbėdamas apie televizijos darbo specifiką operatoriaus Karolis Kalvaitis dažnai vartoja žodį „projektai“. Galbūt todėl, kad šis žodis gana tiksliai apibūdina televizijos pasaulyje besisukančių žmonių gyvenimo būdą, kuriame it kaleidoskope keičiasi veidai, o kūrybos mūza, atrodo, įsprausta į  griežtus laiko rėmus.

„Dažniausiai dirbu su keliais projektais vienu metu, prie vieno neprisirišu, bendradarbiauju su įmonėmis, televizijomis“, – sako iš Kėdainių kilęs jaunasis operatorius.

Filmuoti jis pradėjo dar studijų metu: dirbo Kėdainių krašto televizijoje, video studijoje „Pripučiamas filmas“.

Karoliui itin artima istorinė tematika. Jį itin pradžiugino  gauti pasiūlymai padirbėti Lietuvos televizijoje prie dokumentinių filmų ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“, daugiaserijinio istorinio  filmo „Laisvės kaina. Partizanai“. Pasak Karolio, galimybė prisidėti keičia požiūrį į istoriją, ir padeda geriau suvokti ir nūdienos aktualijas.

Kinas suburia bendruomenę. K. Kalvaitis

„Svarbiausia, kad veikla, į kurią įsitraukiu, būtų įdomi. Tai net svarbiau negu pozicija, kurią konkrečiame projekte užimu“, – teigia pašnekovas.

Šiuo metu Karolis filmuoja LNK serialą „Meilė gydo“.

Karolis Kalvaitis tarptautinėje interneto ir technologijų parodoje LOGIN./ Asmeninio archyvo nuotr.Kai tavo akyse gimsta istorija...

– Ar sunku papulti į tą, pasak legendinių Astridos Lingrend personažų, „mažą dėžutę“ – televiziją?

– Televizijos pasaulis yra gana uždaras ir į jį paprastai tikrai nepateksi. Kiekvienas, kuris dirba televizijoje, pradeda nuo gana paprastų darbų. Į „didžiąją televiziją“ taip pat atėjau žingsnis po žingsnio... Televizijoje dažnai dirbama projekto principu: komanda suburiama vienam ar dviem mėnesiams, todėl mėgstama dirbti su žmonėmis, su kuriais jau dirbta anksčiau. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl ekrane, kaip pastebi žiūrovai, šmėžuoja tie patys veidai.

Studijavau Vizualinių komunikacijų specialybę Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje. Mes buvome pirmoji laida, turėjome labai gerus dėstytojus. Mokiausi režisūros, montažo, garso režisūros... Iš visų sričių pasirinkau filmavimą. Rašant bakalaurinį darbą pasiūlė operatoriaus darbą. Taip viskas ir susidėliojo.

Pirmasis darbas komercinėje televizijoje buvo per BTV rodytas projektas „Gyvenimiškos istorijos“… Vėliau gavau pasiūlymą dirbti Lietuvos televizijoje operatoriaus padėjėju 12 dalių istoriniame filme „Laisvės kaina. Partizanai“.

– Neretai jaunas žmogus istoriją suvokia kaip tolimus, neaktualius, į praeitį nugrimzdusius faktus, kurių kažkodėl taip atkakliai reikalauja „tamsta mokytoja“... Kiek tau artima patriotinė tematika? Ar pakito tavo požiūris į šalies istoriją dirbant tokiuose filmuose kaip „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“, „Laisvės kaina. Partizanai“?

– Dėl galimybės prisidėti prie šių filmų, atsisakau kitų darbų. Dalyvaudamas tokiuose projektuose tiek daug sužinojau apie praėjusio amžiaus šimtmetį... Į Lietuvos istoriją galiu pažvelgti visai kitomis akimis. Kinta požiūris į asmenybes, apie kurias girdėdavau pamokose: Mykolą Riomerį, Stasį Šilingą, Antaną Smetoną ir daugelį kitų, atrandu daugybę detalių, apie kurias niekur kitur nebūčiau sužinojęs.

Kai tavo akyse kuriama veikėjų aplinka, iš tiesų pradedi suvokti, kokiomis sunkiomis sąlygomis realiai buvo gyventa ir veikta, juk net vaidinti yra sudėtinga. Visa tai ne tik pajunti, bet per kūrybą tą jausmą perduodi kitiems. Tai ir yra tikrasis darbo grožis. Ir tai – ne tas pats, kas žiūrėti į jau sukurtą produktą...

Kuriant tokius filmus, nėra privaloma pritraukti kuo daugiau auditorijos, finansinis aspektas toli gražu nėra pagrindinis. Labai svarbus ir edukacinis veiksnys, ir pati filmo vertė. Šie filmai leidžia paliesti, nagrinėti gilesnes temas.

– Žiūrint filmus galima užčiuopti ir tautinius, ideologinius motyvus, jie atspindi, skatina tam tikrus tautos savimonės vaizdinius. Ar manai, kad kinas pajėgus formuoti tautos identitetą?

– Žinoma, kinas turi labai didelį poveikį. Ne veltui tokiose šalyse, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos filmai turi tokį didelį biudžetą ir finansavimą. Visais laikais tai buvo įtakinga ir galinga propagandos (nebūtinai neigiama prasme!) priemonė.

– Kaip vertini lietuviškus filmus?

– Visada stengiuosi pažiūrėti lietuvišką produkciją. Kadangi mūsų šalyje yra maža rinka, pagrindine problema vis dar išlieka finansavimas. Kinui reikia pinigų. Ir didelių pinigų. Tačiau manau, kad Lietuvos kino situacija, nors pamažu, bet gerėja.

Televizijoje labiausiai žavi atmosfera ir bendras, intensyvus itin skirtingų žmonių darbas drauge. K. Kalvaitis

– Gal galėtum paminėti savo filmus favoritus?

– Tarp mėgstamiausiųjų galėčiau išskirti filmus „Tarp žvaigždžių“, (Interstellar, Christopher Nolan, 2014), „Krikšatėvis“ („The Godfather“ F. F. Coppola, 1972), „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, Quentin Tarantino, 1994). Galbūt atrodys banalu, bet savo mėgstamiausiu režisieriumi galiu įvardinti Quentin Tarantino. Tačiau, mane visada labiau domina ne režisūrinis sprendimas, o operatoriaus darbas.

„Dabar kinu tiesiog mėgaujuosi“

– Ar gali žiūrėti filmus tiesiog kaip eilinis žiūrovas?

– Kai tik pradėjau filmuoti, pirmus metus stebėdavau kaip filmas, serialas, laida yra nufilmuoti. Vėliau pajutau, kad toks žiūrėjimas nebeteikia malonumo ir stengdavausi nuo to atsiriboti. Dabar žiūrėdamas tiesiog atsipalaiduoju ir leidžiu sau pažiūrėti gerą kiną.

Iš tiesų kartais gali atrodyti, jog daugelis dalykų gyvenime nutinka atsitiktinai. Tačiau, kai pradedi analizuoti, supranti, kaip to, kas įvyko iš tiesų norėjai, siekei, ir kiek daug dėl savo tikslo dirbai. K. Kalvaitis

– Pasvajokime… Jeigu kurtumei vaidybinį filmą, apie ką jis būtų?

– Tam, kad galėtum kurti ilgametražį filmą, reikia nueiti ilgą kelią… Dabar džiaugiuosi galėdamas dirbti su videofilmais, serialais. Nesvajoju. Tiesiog darau…. Bet… Na gerai...Tai būtų karinis epas.

– Ar bandai kurti filmus pats?

– Su komanda dalyvavome iniciatyvoje „Odisėja72“ ir per 72 valandas sukūrėme trumpametražį filmą: nuo scenarijaus rašymo iki nufilmavimo. Žinoma, aš buvau operatorius…

Filmuojant daugiaserijinį istorinį filmą „Laisvės kaina. Partizanai“./ Asmeninio archyvo nuotr.– Kaip iš daugybės filmų pasirenki tą, kurį norėsi žiūrėti?

– Remiuosi filmų bazės IMBD reitingais, rekomendacijomis. Dažniausiai žiūrime filmus su draugų kompanija, tad ką žiūrėsime, nusprendžiame kartu. Turime savo mėgstamus režisierius, kino kompanijas. Prieš važiuodami į kino teatrą, visada žinome, apie ką bus filmas.

–„Kino teatras Kėdainiuose“. Kaip manai, ar tokia misija įmanoma ir reikalinga?

– Pastebėjau, kad daugelyje užsienio miestelių, netgi negalinčių pastatyti didesnio kino teatro, visgi veikia nors ir maža kino teatro salytė. Gyvendamas Kėdainiuose su draugais dažnai važiuodavau į kiną. Realiai kinas suburia bendruomenę, atsiranda ryšys tarp žmonių... Ir nėra taip jau svarbu didelė ta bendruomenė ar maža. Žmonės, kuriuos vienija bendri pomėgiai, bendraus visiškai kitaip ir supras vienas kitą iš pusės žodžio… Man atrodo, kad už gerą renginį ir jaukią atmosferą nebūtų gaila ir pinigų...

Kartais numatytas keturių valandų filmavimas gali užsitęsti iki aštuonių valandų ir daugiau... Kuo daugiau dirbi, tuo lengviau, mažai dirbdamas įpranti tingėti. K. Kalvaitis

Nuotykių karuselė

– Kas tave labiausiai žavi darbe?

– Atmosfera ir bendras intensyvus itin skirtingų žmonių darbas drauge. Prie vieno projekto dirba labai daug skirtingų žmonių: menininkai, vadybininkai, techninis personalas – žmonės, kurie kitomis aplinkybėmis negalėtų tarpusavyje bendrauti. O čia jie visi susitinka ir sukuria tokią atmosferą, kurioje dirbama dėl bendro tikslo, nebelieka vietos asmeniškumams. Visi turi labai greitai prisitaikyti vieni prie kitų, „pagauti bendrą ritmą“.

– Atrodo, kad filmavimo aikštelėje visi paklūsta režisieriui? Ar daug operatorius turi laisvės? Ar tau pakanka erdvės kūrybinei realizacijai?

– Darbo pobūdis priklauso nuo režisieriaus. Dažniausiai režisierius tariasi su operatoriumi: jis pasako savo viziją; ką ir kaip nori matyti, o tu siūlai savo sprendimą...

– Kartais filmavimo metu aktoriai pamiršta tekstą,  kažkas įbėga į kadrą... Ar dažnai tenka kartoti filmavimo sceną?

– Filmavimo metu yra įjungti monitoriai. Režisierius ir jo komanda iš karto mato tai, kas nufilmuota. Ir dirbame tol, kol lieka visi patenkinti.

– Ar pasikeitė tavo paties nuomone apie žmonės, kuriuos ligi pradedant dirbti teko pažinoti tik iš televizijos ar kino ekranų?

– Kiekvieną kartą nustebina aktorių žmogiškumas ir paprastumas. Dažnai mes linkę sutapatinti aktorių su  kuriamu personažu ir klijuoti jam įvairias etiketes: kvailas, pasipūtęs, tuščias. Tačiau tokie įvaizdžiai – tik vaidmuo. Aktoriai, su kuriais tenka dirbti, yra labai nuoširdūs, jautrūs ir dvasingi.

– Ar daug tavo darbe netikėtumų, įdomių, nenumatytų situacijų?

– Kiekviena diena yra tarytum mažas nuotykis... Atsimenu dirbant prie istorinių filmų aktoriai vilkėjo nacių uniformas. Reikėjo matyti praeivių gatvėse reakcijas: jos toli gražu nebuvo pačios geriausios, ypač iš užsienio atvykusių svečių. Tačiau supratę, kad vyksta filmavimas, jie bemat pralinksmėdavo...

– Ar tiesa, kad su operatoriumi filmavimo aikštelėje geriau nesipykti: kitaip ekrane gali savęs ir neatpažinti?

– Žinoma, nuo operatoriaus priklauso, kaip atrodys veikėjas ekrane: svarbu, „kokį kampą paimsi“... Egzistuoja tam tikros taisyklės, pvz., kaip filmuoti apkūnų žmogų. Tačiau emocinis ryšys su žmogumi niekada negali daryti įtakos rezultatui, visada stengiuosi darbą atlikti kiek galėdamas geriau.

– Kaip vertini tą faktą, kad dėl technologijų pažangos kone kiekvienas gali pasijausti režisieriumi ar operatoriumi?

– Labai teigiamai, kadangi technologijų dėka įmanoma pasiekti platesnę auditoriją, atsiveria platesnės realizacijos galimybės, galų gale ir didesnė rinka. Vien tam, kad galėtum parodyti savo kūrybą, nebereikia nueiti ilgų ir sudėtingų kelių. Populiariausios sklaidos platformos yra „Youtube“ ir „Vimeo“ kanalai bei, žinoma, feisbukas. Daugelį savo darbų sukeliu į internetą, nes įdomu ir pačiam pažvelgti į savo kūrybą iš šalies, taip pat sulaukti kitų įvertinimo.

Į Kėdainius – su plačia šypsena

Į Kėdainius visada grįžtu su plačia šypsena: mielai darbuojuosi savo gimtajame mieste ar... tiesiog ilsiuosi... K. Kalvaitis

– Ką veiki, kai nefilmuoji?

– Montuoju (šypsosi). Mėgstu pakeliauti po naujas vietas, pailsėti gamtoje.

– Ar pasiilgsti Kėdainių, ar dažnai atvažiuoji čia?

– Šeima yra didžiausia vertybė, kurią turime. Į Kėdainius visada grįžtu su plačia šypsena: mielai darbuojuosi savo gimtajame mieste ar... tiesiog ilsiuosi...

– Ar stereotipas, kad kūrybinių meninių profesijų atstovai nepripažįsta įprastos darbo dienos nuo 8 iki 17 val. pasiteisina?

– Galiu pasakyti, kad šis darbas susipykęs su laiku (juokiasi). Dirbdamas tokį darbą turi būti pasiruošęs iš pirmo žvilgsnio dirbti nereguliariomis darbo valandoms. Kartais numatytas keturių valandų filmavimas gali užsitęsti iki aštuonių valandų ir daugiau... Kuo daugiau dirbi, tuo lengviau, mažai dirbdamas įpranti tingėti.

– Dirbant įtemptu grafiku mažiau laiko lieka draugams. Ar nesijauti jų apleidęs?

– Išties su draugais ne visada pavyksta susitikti. Neretai filmavimai baigiasi vėlai vakare ar vyksta savaitgaliais. Tačiau, mano nuomone, geriau siekti tikslų, kurie daro tave laimingą ir susitikti su draugais kartą per mėnesį, negu nuolat skųstis savo bėdomis ar nerealizuotomis svajonėmis.

– Kokie tavo planai, svajonės susijusios su filmavimu?

– Norėčiau, kad mano darbai pasiektų kuo daugiau žmonių ir nors šiek tiek paliestų jų širdis...

Kažkada gal ir kūriau iliuzijas, kaip atrodys mano gyvenimas, tačiau yra per daug aplinkybių, kurios nuo manęs nepriklauso. Dabar tiesiog susidėlioju artimiausius tikslus ir jų nuosekliai siekiu.

– Sėkmė, tavo nuomone – tai darbas ar atsitiktinumas?

– Iš tiesų kartais gali atrodyti, jog daugelis dalykų gyvenime nutinka atsitiktinai. Tačiau, kai pradedi analizuoti, supranti, kaip to, kas įvyko iš tiesų norėjai, siekei, ir kiek daug dėl savo tikslo dirbai.

 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!