GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Buvęs ilgametis Krakių gimnazijos rusų kalbos mokytojas Vytenis Karanauskas turi daugybę užsiėmimų, kurie jam neleidžia nuobodžiauti net ir išėjus užtarnauto poilsio.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Krakių šviesuolis neturi laiko skųstis gyvenimu – laukia kelionės

Kristina MIRVIENĖ - 13:35 Gruodžio 11d. 2018

Tapus mokytoju turbūt kaip ir prezidentu lieki visą gyvenimą. Dažnam pedagogui net ir pasitraukus iš aktyvaus švietimo bendruomenės pasaulio ir toliau rūpi kas jame dedasi. Dar ryškesnis mokytojo profesijos uždėtas spaudas – poreikis nuolat tobulėti, domėtis naujovėmis, šviestis pačiam bei įkvėpti šviestis kitus.

Būtent toks yra ir gražiųjų Krakių šviesulys, ilgametis miestelio gimnazijos rusų kalbos mokytojas Vytenis Karanauskas (75), kurio energija bei entuziazmas iki šiol žavi ne tik jo buvusius mokinius, kolegas, bet ir miestelėnus bei visiškai atsitiktinai sutiktus žmones.

Iš širdies

„Mokytojo darbas labai praturtina, – pokalbį pradeda Vytenis. – Praturtina, savaime suprantama, ne finansiškai (garsiai kvatoja). Grįžtamasis ryšys šiame darbe yra itin ryškus. Net ir praėjus daugeliui metų, kai susitinku su savo buvusiais mokiniais, šie pasilabina, pasidomi, kaip man sekasi ir net per rusų kalbos pamoką išmoktus kūrinius deklamuoja. Tai labai pamalonina, nes suvoki, kad visi šie metai mokykloje ne veltui praėjo. Buvimą mokytoju sulyginčiau su tėvų atsakomybe savo vaikams – nelengva, bet tai svarbiausias kiekvieno žmogaus gyvenimo uždavinys – užauginti dorą, tvirtą ir produktyvų ateities kartos atstovą“, – požiūriu į savo darbą nustebina V. Karanauskas.

Vytenis pripažįsta, kad prieš daugiau nei 40 metų vos pradėjęs dirbti rusų kalbos mokytoju šio darbo misija jam atrodė kur kas elementaresnė ir paprastesnė.

„Senokai jau tas buvo, – paklaustas, kuo patraukė pedagogo profesija atsako pašnekovas. – Neturiu ryškių prisiminimų, kodėl pasirinkau pedagogo kelią. Matyt, maniau, kad taip bus lengviau gyventi – nereikės rankų purvintis“, – vėl kvatoja Vytenis, o surimtėjęs priduria: „Mokytojo darbas man pasirodė labai prasmingas, šios profesijos mokytis pradėjau kone prieš 50 metų, kai dar buvo gajus jos autoritetas, prestižas. Kai mokytojas, kunigas ir gydytojas buvo didžiausi bendruomenių šviesuliai. Kadangi būti dvasininku netraukė, o tiksliuku taip pat niekada nebuvau, pasirinkau mokytojo kelią ir niekada to nesigailėjau“, – prisimena garbaus amžiaus mokytojas.

Kai gyvenimas nugyventas teisingai, prioritetai išdėlioti tinkamai – vyresniame amžiuje sulauki daug privalumų – vaikų ir anūkų dėmesys, meilė, pagalba svarbi dedamoji laimės dalis. Asmeninio archyvo nuotr. Mokykla – gyvenimo būdas

Vytenis su nostalgija mena mokslus Vilniaus pedagoginiame, tuomet, institute. Nedrąsus vaikinukas iš mažutėlio Krakių valsčiaus kaimelio, baigęs gimtojo miestelio vidurinę mokyklą entuziastingai nėrė į mokslus didmiestyje, nepamiršdamas išnaudoti visų miesto teikiamų galimybių. Ir tikrai ne apie linksmybes ar vakarėlius Vytenis kalba. Daug svarbiau buvo pažinti savo mokomąjį dalyką kaip įmanoma giliau.

„Oi, Vilniuje tai buvo gerai mokytis. Aišku, ir Krakėse buvo gerai, daug gerų mokytojų turėjau, bet sostinėje buvo itin platūs vandenys tobulėjimui. Mus, rusų kalbos pedagogus, ruošė labai aukštos kvalifikacijos dėstytojai, savo darbo entuziastai, gavome labai tvirtus rusų kalbos pedagogikos pagrindus. Tačiau buvo ne vien tai. Turėjau galimybę lankytis daugybėje kultūrinių renginių, koncertų, susibūrimų ir, kas svarbiausia, galimybę daug keliauti. O kelionės yra toks mokslas, toks pasaulio, savęs ir kitų pažinimas, kad joks universitetas tavęs dalykų, kuriuos suvoki ir įsisąmonini jose neišmokys. Juolab kad ir keliavau ne šiaip sau prie šiltos jūros pasideginti ar miestų apžiūrėti. Daugiausia kelionių turėjau su pedagoginio instituto saviveiklininkais, ansambliu. Todėl susitikdavome su daugybe skirtingų tautybių žmonių, susipažindavome su jų kultūra, bendraudavome nuoširdžiai apie įvairiausius dalykus. Su saviveikla aš visą buvusią Sovietų Sąjungą išmaišiau, taip pat lankiausi ir įvairiose Vakarų Europos valstybėse. Et, smagus laikas buvo“, – su nostalgija atsidūsta pašnekovas.

 

Grįžtamasis ryšys šiame darbe yra itin ryškus. Net ir praėjus daugeliui metų, kai susitinku su savo buvusiais mokiniais, šie pasilabina, pasidomi, kaip man sekasi, ir net per rusų kalbos pamoką išmoktus kūrinius deklamuoja. V. Karanauskas

Vytenis pastebi, kad darbas mokykloje labai savotiškas, jo diktuojamas gyvenimo būdas retai kada leisdavo atitrūkti nuo darbo reikalų.

„Tiesą pasakius, mokytojo darbas nuo mokinio nelabai kuo skiriasi – abu turi daryti daug namų darbų ir laukia atostogų, – vėl juokiasi Vytenis. – O šiaip kai pradėjau dirbti mokykloje, tikrai džiaugiausi į ją sugrįžęs, nes sutikau daugybę buvusių savo mokytojų, kurie man tapo puikiais kolegomis, taip pat ir su mokiniais sutarti neblogai sekėsi. O kur dar naujai atėję kolegos bendraamžiai, su kuriais tapome labai gerais draugais ir bendraujame iki šiol“, – pasakoja pedagogas.

Vytenio Karanausko bibliotekoje tūkstančiai knygų – dideliame kambaryje aukštomis lubomis jų čia tiek, kad Vytenis įsitikinęs neperskaitysiąs per visą savo likusį gyvenimą. Asmeninio archyvo nuotr.Knygos ir bibliotekos filialai

Kalbėdami su Vyteniu negalime nepaliesti knygų temos. Užėjusi pas jį ir jo žmoną Violetą, beje, taip pat be galo žavią ir inteligentišką buvusią pedagogę, į namus, žandikaulis atvimpa pamačius šio krakiškio biblioteką. Taip, tikrąja to žodžio prasme, biblioteką! Ne kokį nors kelių knygų lentynėlių kampelį, o didžiulį kambarį, kuris iki pat kone 4 metrus siekiančių lubų prigrūstas tvarkingai lentynose išrikiuotų knygų.

Ir tai dar ne pabaiga. Šio pedagogo knygų kolekcija iki šiol vis dar yra papildoma keliomis dešimtimis naujų ar senesnių skirtingų autorių literatūros kūriniais per metus.

„Silpnybę knygoms pajutau vedamas pavydo, – juokiasi Vytenis. – Turėjau vyresnįjį brolį, kuris man visada buvo didelis autoritetas, o jis buvo tikras knygų graužikas, visada viską žinantis, išmanantis ir labai jau gudras. Nenorėjau ir aš atsilikti nuo jo, tai skaičiau ir aš knygeles. Vėliau brolis siekė aukštojo mokslo, tapo geodezininku, didžiavausi juo be galo. Labai artimas mūsų su broliu ryšys buvo, nors jis už mane gerokai vyresnis buvo, tačiau tas 8 metų skirtumas suaugus menkai tesijautė. Labai artimai bendravome iki pat jo mirties ir dabar dar su jo vaikais, savo sūnėnais, palaikau glaudų ryšį“, – susigraudina pašnekovas.

Įsimylėjus knygas jų pagundai atsispirti ne taip lengva, taip Vytenis paaiškina susikaupusią gausią savo namų biblioteką.

Pedagogo knygų kolekcija iki šiol vis dar yra papildoma keliomis dešimtimis naujų ar senesnių skirtingų autorių literatūros kūriniais per metus. Aut. past.

„Žinote, anais laikais (sovietmečiu, – aut. past.) knygos buvo gana pigios, tik jas įsigyti nebuvo paprasta. Per pažintis susižinodavome, kada į knygyną bus atvežtos knygos. Ir dar prieš jam atsidarant iš pat ryto jau nusidriekdavo ilgiausios eilės – žmonės tuomet labai pirkdavo knygas. Dabar yra truputį kitokie laikai, eilėse prie knygų stovėti jau seniai nebereikia, o ir jų pasirinkimas kur kas didesnis. Tai jei turėčiau daug pinigų nežinau kiek aš čia tų knygų turėčiau. Dabar knygas tenka rinktis atidžiau, jau tik tas, kurios labai traukia ir domina įsigyji. Ne taip, kaip anksčiau – ką atveždavo, tą imdavai“, – juokiasi Vytenis.

Pašnekovas šypsosi, kad artimiesiems galvos sukti ilgai nereikia, ką jam įvairiomis progomis įteikti dovanų – dažniausiai visi žino, kad jį galima pradžiuginti padovanojus knygyno dovanų kuponą, mat dovanoti knygą rizikinga – didelė tikimybė, kad įteiksi jau turimą.

Neatskiriama Vytenio gyvenimo dalis – kelionės. Keliauja jis nuolat. O geriausia kelionių kompanija – žmona Violeta ir buvusios kolegės. Asmeninio archyvo nuotr. Bibliotekos filialas

Kaip ir daugelis be literatūros negalinčių gyventi Vytenis vienu metu skaito net kelias knygas. Vyras prisipažįsta, kad tikrai nėra perskaitęs visų savo bibliotekos knygų, taip pat įsitikinęs, kad jų neperskaitysiantis ir iki savo gyvenimo pabaigos, tačiau knygos it užkerėtos ir toliau keliauja į jo namus. Štai visai neseniai amžinybėn iškeliavus vienam Krakių šviesuoliui Vytenis suskubo priglausti jo taip pat nemažą biblioteką, o tuos knygų egzempliorius, kuriuos jau turėjo savojoje, iškėlė, kaip pats juokaudamas sako, į bibliotekos filialą – saugo atskirame kambaryje.

Kapstymasis po praeitį

Su Vyteniu kalbamės ilgai, kone dvi valandas ir pagaunu save besistebint nesulaukianti šio žmogaus skundžiantis. Juk mokytojams taip įprasta bėdoti dėl mažų atlyginimų, senjorams – dėl menkų pensijų ir pan.

Bandau provokuoti Vytenį klausdama, ar gyvenimas geras, nieko netrūksta, o šis nekreipdamas dėmesio į mano klausimą, kalbą pakreipia kitos savo aistros link, to, kas jį uždega ir neleidžia nė sekundei savęs gailėtis ar gyvenimu bodėtis.

Pašnekovas iš aukštos lentynos traukia didžiulius plakatus, ilgiausius ritinius ir su pasididžiavimu atskleidžia, kad čia esantys jo giminės genealoginiai medžiai.

„Labai mėgstu istorines knygas, istoriją. Tad kažkada pamaniau, kad reikia pasidaryti savo giminės genealoginį medį. Gaila, kad kol dar buvo gyvi tėvai, seneliai, man nerūpėjo tos genealogijos, tad jiems pasimirus jau nebeturėjau, ko pasiklausinėti apie savo prosenelius. Gerai, kad buvo Krakių bažnyčios archyvai, kurie, tiesą pasakius, ir paskatino domėtis šeimos praeitimi. Pasinaudojęs archyvais atkapsčiau savo protėvius iki maždaug 18 a. pradžios.

Esu nemažai tų genealoginių medžių sudaręs – ir savo giminės, ir žmonos. Tikiuosi, kad jie bus naudingi ateities kartoms, nors iš tikrųjų juos sudarinėjau tik todėl, kad pačiam buvo labai įdomu, nesitikėdamas, kad mano darbas kažkam pasitarnaus“, – pasakoja pedagogas.

Vytenis Karanauskas labai didžiuojasi savo anūkais – šie labai panašūs į senelį, tad nuobuodžiauti kartu netenka. Asmeninio archyvo nuotr. Archyvaras

Vytenio žmona Violeta, kuri didžiąją savo gyvenimo dalį atidavė ikimokyklinio ugdymo įstaigoms ir jų bendruomenei, taip pat daug prisidėjo prie darželių steigimo Krakių krašte, ne vienam jų vadovavusi, pastebi, kad jos vyras niekada nesėdi nieko neveikdamas. Parodo jo dienoraščius, kuriuose jis užrašo kiekvienos dienos darbus, įspūdžius, oro sąlygas ir kita, kas tuo metu atrodo svarbu.

Violeta kviečia Vytenį parodyti savo knygą, kurioje jis fiksuoja Krakių miestelio gyventojų mirtis.

„Rašausi jau beveik 30 metų visus krakiškius, kurie iškeliavo Anapilin. Gaila, kad daug pažįstamų, bendraamžių, kolegų jau surašyti šioje knygoje. Nežinau, kam tos knygos reikia, tačiau man patinka

viską fiksuoti, užrašyti, sisteminti. Patinka ir darbus susiplanuoti – kada ką kurią dieną veiksiu, mėgstu ir dienoraštį rašyti. Visai įdomu būna po kurio laiko atsivertus pasižiūrėti, koks oras tą dieną buvo, ką veikiau, kokios mintys buvo galvą užvaldžiusios. Nežinau, tiesiog nemoku ir nenoriu kitaip, darau, kas man patinka, gal ir neturi prasmės ta mano kanceliarija, bet man tai suteikia gyvenimo džiaugsmo“, – svarsto V. Karanauskas.

Violeta prideda, kad Vytenis ne tik prie knygų ar genealoginių tyrimų palinkęs rymo, bet yra ir puikus meistras. Štai savo žmonai yra sumeistravęs gražų kiemelį su pavėsine, kur be galo jauku leisti šiltus vasaros vakarus. Taip pat Vytenis žmonai ir vadinamąjį pojūčių taką įrengė, kur basomis einama per skirtingų faktūrų medžiagas – kankorėžius, akmenukus ir pan.

O ir šiaip inteligentiški krakiškiai namuose nesėdi ir šiokią dieną. Violeta yra pamėgusi ėjimą su šiaurietiškomis lazdomis, Vytenis prižiūri nedidelį daržą, rūpinasi naminiais paukščiais.

Išskirtinis būstas

Vytenio kalbai pakrypus ūkio link pasiteirauju apie patį būstą, kuriame jis gyvena. O šio patalpos tikrai neeilinės – senovinis raudonų plytų pastatas, įspūdingai erdvios patalpos apšviestos daugybės didžiulių langų, o jau lubų aukštis – kaip kokiuose rūmuose.

„Pastate, kuriame mes dabar su žmona gyvename, tarpukariu buvo įsikūrusi Krakių gimnazija, tad nenuostabu, kad tiek patalpų išplanavimas, tiek jų dydis jums pasirodė įdomus. Vėliau, kai pastatė dabartinės mokyklos pastatą, čia įkūrė mokyklos bendrabutį, o vėliau skyrė gyvenamąsias patalpas mokytojams, paskirstė kiekvienam po dalį namo ir tapo čia mokytojų namai. Smagu mums čia visiems kartu gyventi buvo – daug bendraminčių, bendraamžių kaimynystėje, šeimomis susiedavome, pavakarodavome. Ir dabar dar keli mano kartos mokytojai, nors turbūt tiksliau reikėtų sakyti, buvę mokytojai, čia gyvena – tapome kone šeima, labai brangūs man tie žmonės, džiugu, kad turiu galimybę juos matyti kasdien, o prailgus vakarams toli kompanijos ieškoti nereikia. O kai Krakėse sėdėti nusibosta susikooperuojame ir į kokį koncertuką ar spektakliuką į miestą kartu nuvažiuojame“, – gyvenimu džiaugiasi garbaus amžiaus pedagogas.

Keliauja

Beje, Vytenio ir jo bendraamžių kolegų veikla verta atskiros kalbos. Aktyvūs ir entuziastingi Krakių pedagogai net ir išėję pensijon nesustoja tobulėti. Vytenis, susikvietęs kaimynystėje gyvenančias ilgametes bendradarbes, dažną savaitgalį ar šiokiadienį sėda automobilin ir keliauja pasižmonėti.

„Turbūt labai greitai susirgčiau, jei tektų vien namie sėdėti. Negalėčiau taip! Todėl kol dar turime jėgų, energijos, su žmonele ir kolegutėmis šokame į mašiniuką ir keliaujame po Lietuvą, važiuojame į spektaklius, koncertus, knygų pristatymus, įvairias šventes ir t.t. Ir šiaip susibėgame, knygomis apsikeičiame, padiskutuojame. Smagu, kad turiu tokią gerą kompaniją“, – užsidegęs kalba Vytenis.

Aktyvūs ir entuziastingi Krakių pedagogai net ir išėję pensijon nesustoja tobulėti. Vytenis, susikvietęs kaimynystėje gyvenančias ilgametes bendradarbes, dažną savaitgalį ar šiokiadienį sėda automobilin ir keliauja pasižmonėti. Aut. past.

Pašnekovo aistra kelionėms yra nenumaldoma, Vytenis ir Violeta mėgsta ir vieni du keliauti. Dažniausiai keliauja po Lietuvą. Yra aplankę daugybę šalies dvarų, kone visus muziejus, miestus ir miestelius. Ir ne tik nuvykę apžiūri, bet ir susirenka daugybę informacijos internete, knygose. Taip pat traukia ir į užsienį. Štai visai neseniai lankėsi Sankt Peterburge, kuriam silpnybę jaučia nuo jaunystės.

Pora turi ir gražių tradicijų, viena jų – kasmet per vestuvių metines kur nors vienu du išvykti. Šiemet lankėsi Raudonės pilyje. Dar krakiškiams, užauginusiems tris sūnus didžiulį gyvenimo džiaugsmą teikia ir pora guvių anūkų.

Žiūrint į gyvenimo džiaugsmu trykštantį Vytenį ir Violetą nejučiom susimąstai, kad būti pensininku visai smagu. Daug skaitantys, nuolat kažkur keliaujantys, namuose ir kieme jaukumą nenustojantys kurti kraštiečiai ne tik žavi, bet ir įkvepia aplinkui pastebėti daugiau gražių dalykų. Ko ir šį nuostabiai gražų rudenį, kurio, anot Vytenio, ir užtenka, kad tą akimirką pasijustum laimingas.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Negęstanti laužų šviesa

Žmonės
13:30 Sausio 14d. 2019
img

Pašaukimas – būti mokytoja

Žmonės
14:58 Gruodžio 17d. 2018
img

Tapyba keistas užsiėmimas. Nepraktiškas

Žmonės
15:56 Lapkričio 21d. 2018
img

Bibliotekininkė, dirbanti naktimis

Žmonės
12:29 Lapkričio 14d. 2018
img

Kelią svajonės link jau įpusėjo

Žmonės
VIDEO
14:39 Spalio 25d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!