GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Vunderkindu vadinamas Jarlas Brantingas Kėdainiuose svečiavosi su mama poete Silvija Laurenčikaite ir tėčiu švedu taip pat Jarlu.  / A. Barzdžiaus nuotr.

Kaip užauginti vunderkindą?

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 13:46 Lapkričio 29d. 2017

Įstabi atmintis, originalios įžvalgos, gabumai mokslui, pajauta menui bei drąsi ir svariai pagrįsta nuomonė. Tokį vaiką išauginti svajotų visi tėvai. „Rinkos aikštė“ kalbasi su neseniai Kėdainiuose viešėjusiais vunderkindu vadinamu švedu-lietuviu Jarlu Aleksandru Brantingu, Vilniaus licėjaus pirmos gimnazinės klasės moksleiviu, ir jo mama literatūrologe, poete Silvija Laurenčikaite. Kėdainiuose jiedu pristatė bendrai sukurtą knygą – intelektualią pasaką „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai“. Istoriją parašė mama, o iliustratoriumi tapo sūnus. Taip pat kėdainiečiai susipažino su Jarlo tapybos darbų paroda. Regis, dangus berniukui nepagailėjo dovanų. O gal tai Visatos padėka tėvams už išmintingą sūnaus auklėjimą bei inovatyvų ugdymą? Taigi svarbiausias klausimas – kaip užauginti vunderkindą? Atsakymas – interviu eilutėse.

– Kodėl atvykote būtent į Kėdainius?

Silvija: Mes po Lietuvą keliavome labai daug su „Bernardinai.lt“ redaktore Jurga Kajėniene, o Kėdainiuose nesame buvę, bet šis miestas turi sąsajų su Švedija. Žinome garsią Radvilų šeimą. Vienas jos narių 1655 m. pasirašė sutartį su Magnusu Gabrieliumi De la Gardie (aut. past. Švedijos karalystės kanclerio grafas). Taigi Kėdainiai mums patraukli vieta istoriškai ir dar dėl to, kad Jarlas yra pusiau švedas, pusiau lietuvis ir pusiau dzūkas (nusijuokia). Jarlo tėtis – švedas. Taigi labai džiaugiamės, kad Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos pirmininkė Rūta Švedienė pakvietė mus į Kėdainius pristatyti savo pasaką.

– Jarlai, pristatydamas savo parodą „Dedikacijos“ sakei, kad ji yra tarsi tavo biografija. Kokius svarbiausius tavo gyvenimo taškus galima įžvelgti tavo darbuose?

Jarlas: Pačių svarbiausių – gimimo ir dar neįvykusios mirties – įžvelgti nėra įmanoma, tačiau galima įžvelgti man svarbius istorinius įvykius, man įdomias istorines asmenybes, man svarbius asmenis, tai yra, būtent mano mamą Silviją ir tėtį Jarlą, bei kitus man artimus žmones, įdomias temas.

Žmonės mano piešiniuose laikui bėgant įgavo kitokią formą. O dangus galiausiai susiliejo, pasidarė daugiaspalvis. Juk tik vaikystėje viskas būna paprasta... Jarlas

Apie ką mąstau, ką labai myliu, apie ką galvoju, prisimenu – viskas tapybos darbuose. Juk žodis „Mozė“ man visų pirma reiškia mano mieląjį katiną, o ne pranašą. O Jormungandas nėra bevardis užsienietiškas žodis. Tarp kitko,  juk žodis nieko nereiškia, kol nesužinai jo prasmės. Beje, kiekvienas žodis mums turi skirtingas reikšmes. Bent jau siejasi su skirtingais daiktais, potyriais, bet čia jau Froido sritis. Dailė tai labai puikiai atskleidžia. Juk skiriasi ne tik žodžių suvokimas, bet ir mūsų pasaulio matymas – pasaulį visi matome kitaip. Juk dangus nebūna vien žydras, saulė geltona, jūra mėlyna. Juk tai yra kaip mūsų augimas: būdamas vaikas galvojau apie pasaulį, kaip ryškią, tam tikras spalvas turinčią, visumą.

Saulė buvo geltona, žmonės vaikščiojo tarsi Makedoniečio pabaisos: kūną sudarė tik galvos ir kojos. Ši visuma vystėsi, kito. Žmonės mano piešiniuose laikui bėgant įgavo kitokią formą. O dangus galiausiai susiliejo, pasidarė daugiaspalvis. Juk tik vaikystėje viskas būna paprasta...

Jeigu supratote, pasakoju apie pasaulį taip, kaip aš jį mačiau ir matau. Apie evoliuciją ne žmogaus apskritai, bet savo pasaulio suvokimo kaitą. Juk ir pasaulis keičiasi, o likti tokiems pat negalima. Juk žmonės turi ne tik galvas ir kojas, kaip man atrodė ankstyvoje vaikystėje. Dabar įsivaizduoju, jaučiu, matau ir piešiu kitaip. Tai ir yra, ką šiandien vadinu savo spalvotomis dedikacijomis. Svarbūs įvykiai, žmonės, daiktai, gyvūnai, vietos atgyja mano vaizduotėje, o ryškios spalvos liejasi laisvai ant baltos drobės... Taigi ši paroda atskleidžia savotišką mano „biografiją“.

– O Jūs, Silvija, atpažįstate savo sūnaus darbuose jį patį, jo pasaulį?

Silvija: Taip, be abejo. Jarlas nuo mažens, kai tik pradėjo laikyti rankoje pieštuką, ėmė piešti. Pirmoji jo knyga „Angelų knyga“. Jis nupiešė labai daug angelų, įkvėptas mano draugės Jurgos Ivanauskaitės. Mat lankėmės jos „Angelariumo“ parodoje „Meno nišoje“ (aut. past. galerija Vilniuje). Tai Jarlo pirmieji bandymai. Tos knygos dar niekam nerodau. Vėliau sūnus ėmė piešti labai ryškiomis spalvomis. Rodžiau jo darbus dailininkui profesoriui Arvydui Šalteniui, dailininkei Marytei Gurevičienei. Jie pastebėjo, kad Jarlo pasaulis labai įdomus, o vienas iš brolių Gataveckų (aut. past. menininkai broliai dvyniai) yra minėjęs, kad Jarlas turi talentą ir galėtų lankyti meno mokyklą, bet Jarlas nenori. Jis nori piešti savarankiškai. Man atrodo, kad piešimas savarankiškai yra daug svarbesnis. O susipažinti su meno istorija bus galima ir vėliau. Tai dabar Jarlas ir daro – susipažįsta su meno, kultūros istorija skaitydamas žinomo menotyrininko Gombricho knygas, Andrė Periušo knygas. Taigi Jarlas – savamokslis. Man patiko vieno iš brolių Gataveckų pasakyta mintis: „Svarbiausia, kad Jarlas piešdamas turi idėją ir jaučia spalvą.“ Tad aš jam leidžiu, skatinu ir noriu, kad jis pieštų savarankiškai taip, kaip jis mato pasaulį. Jarlo piešiniai jau kelis kartus buvo eksponuoti Dailės institute. Parodos kuratorius buvo tuometis prorektorius Arvydas Šaltenis. Jarlas ir puikus tiklsiukas, ir menininkas.

Žiūrėdamas į paveikslus, manau, kad geriau suprantu jų kūrėjus nei klausydamas eilių ar jas skaitydamas. Jarlas

– O niekada nebandėte sužavėti sūnaus ir žodiniu menu – paskatinti kurti eilėraščius?

Silvija: Jarlas yra rašęs eilėraščių ir netgi dalyvavęs Vilniaus miesto poetų poezijos pavasaryje. O dar nelankydamas mokyklos, kai Dzūkijoje, prie mūsų klėtelės, kartą valė grybus, beje, Jarlas  pirmajai knygai pinigų užsigrybavo, taigi būdamas šešerių metų jis improvizuotai, ekspromtu kūrė eilėraščius. Vėliau juos užrašėme. Turi Jarlas ir kalbinę klausą. Tai galiu pasakyti kaip literatė.

– O tau pačiam, Jarlai, kuri meno rūšis – poezija ar tapyba – labiau padeda atskleisti save?

Jarlas: Man priimtinesnė būtų tapyba nei poezija. Yra labai daug išgarsėjusios poezijos, kuri man tikrai nepatinka, kaip, beje, ir dailės kūrinių. Vis tik man daug suprantamesnė ir giliau išreiškia žmogaus jausmus būtent dailė. Žiūrėdamas į paveikslus, manau, kad geriau suprantu jų kūrėjus nei klausydamas eilių ar jas skaitydamas.

– Pasikalbėkime apie jųdviejų knygą. Kaip ji gimė?

Silvija: Mes su Jarlu skaitėme ir skaitome klasiką: Žiulį Verną, Džeką Londoną, Astridą Lindgren. Lietuvių autoriai, su kuriais mes susipažinome, pirkome knygas ir skaitėme, mūsų nesužavėjo. Nesiėmėm kritikos, bet sugalvojome patys parašyti ir iliustruoti pasaką. Mes Dzūkijoje turime raudoną, gražų kaip bruknė namelį. Ten praleidžiame vasaras. Gamta nepaprasta – kalvelės, samanos, smėlis, pušynai, grybai. Pagalvojome, kad jei Astrida Lindgren apie Smolandą savo knygas parašė, tai mums būtų šaunu parašyti apie Dzūkiją – parodyti žmonėms, kokia ji gražį. Vis tik sunkiausias darbas rašant knygą yra sukurti vaikams originalius personažus. Taip sutapo, kad Jarlas dalyvavo vienoje televizijos laidoje ir ten pristatė labai specifinius savo tapybos darbus su dviem herojėmis mūsėmis Cupe ir Zupe. Jarlas labai gražiai laidoje papasakoje, kur musės gyvena, kaip jos pavaasrį pabunda, kaip viena nukrenta į šaltibarščius, plaukia į dangaus karalystę, o paskui netikėtai grįžta ir sapnuoja sapną. Visi komisijos nariai buvo taip užliūliuoti, taip klausėsi Jarlo... Ir aš buvau nustebusi, iš kur toks sūnaus žodingumas, nes ta pasaka tiesiog gimsta akyse. Garsus solistas Vladimiras Prudnikovas Jarlo ir paklausė: „Ar negalvoji, Jarlai, išleisti knygą?“ Jarlas sako: „Gerai.“ Grįžom namo ir aš sakau: „Jarlai, mūsų visuomenėje rimti žmonės be reikalo nedalina pažadų. Jei pažadėjai, tai nepatiešijai – reikės išleisti knygą.“ Tada jis sako: „Mama, ką aš padariau prieš visą Lietuvą!“ Tuomet aš sakau: „Galima pataisyti – aš pabandysiu parašyti pasaką.“ Taigi pradėjau rašyti tekstą, o Jarlas įsipareigojo piešti. Taip gimė knyga.

Mes Dzūkijoje turime raudoną, gražų kaip bruknė namelį. Ten praleidžiame vasaras. Gamta nepaprasta – kalvelės, samanos, smėlis, pušynai, grybai. Pagalvojome, kad jei Astrida Lindgren apie Smolandą savo knygas parašė, tai mums būtų šaunu parašyti apie Dzūkiją – parodyti žmonėms, kokia ji graži. Silvija

– Žinau, kad knygos rašymą beveik metams nutraukė Jūsų patriotiška kova už medžius. Kokia tai istorija?

Silvija: Mūsų namelis Dzūkijoje yra nacionaliniame parke. Tai saugoma teritorija. Vienas jaunuolis iš Vilniaus užsimojo iškirsti pušyną – visai palei mūsų nosį. Atidėjau visą kūrybą į šalį, nes maniau, kad būtų nesąžininga ir neteisinga man, kaip rašytojai ir pilietei, nesustabdyti šių veiksmų. Juk būčiau išdavusi jaunus žmones – tada manimi niekas netikėtų. Taigi teko susitikti ir su parlamento nariais, įvairiais valdininkais, bet galiausiai pavyko išsaugoti vieną hektarą ir 40 arų miško.

Palaikau Tomo Venclovo nuomonę, kad rašytojas pirmiausia turi būti pilietiškas ir visuomeniškas. Tada žmonės tikės tuo, ką rašai, kokias vertybes perteiki ypač jaunajai kartai. Aš labai stengiuosi ne tik rašyti nuoširdžiai – tai, kuo pati tikiu, bet ir būti šioks toks autoritetas labai tokioj mikroerdvėj (nusijuokia). Kartais pavyksta, o kartais ne persistengiu, bet manau, kad kaip tik to dabar trūksta mūsų visuomenėje – kultūros žmonės, kaip būdavo Sąjūdžio laikais, dabar neišreiškia savo politinės pozicijos. Juk tai labai svarbu humanitarinei kultūrai. Privalo būti išlaikyta pusiausvyra tarp modernių technologijų, to, kas labai svarbu mokslo požiūriu, ir humanitarinių vertybių – taigi tarp kultūros bei švietimo. Jei ta pusiausvyra bus pažeista, aš manau, kad mes kirsime šaką, ant kurios patys sėdime. Ir nesvarbu, kad aš kalbu Kėdainių laikraščiui – tai, man atrodo, ir visam pasauliui labai svarbu.

Dabar yra ta vadinamoji globalizacija ir mikropasaulis bei makropasauliai itin susiję. Humanitarinės vertybės turi būti ugdomos, saugomos, bet, deja, turiu pasakyti – deja – mūsų švietimo sistema labai prasta. Jarlas nebūtų dabar Jarlas, jei būtų išsilavinimą įgijęs bei ugdytas tik mokykloje. Labai svarbu, kokioje aplinkoje vaikas auga. Kažkas iš artimųjų turi prisiimti tą atsakomybę, jeigu mes galvojame apie Lietuvos ir apskritai apie Europos bei pasaulio ateitį. Nuo tų jaunų žmonių priklauso ateitis, todėl mūsų knyga, nors ir nedidelė, bet ji sąžiningai, nuoširdžiai parašyta ir yra mažas grūdelis į tą bendrą kultūros aruodą.

Palaikau Tomo Venclovo nuomonę, kad rašytojas pirmiausia turi būti pilietiškas ir visuomeniškas. Tada žmonės tikės tuo, ką rašai, kokias vertybes perteiki ypač jaunajai kartai. Aš labai stengiuosi ne tik rašyti nuoširdžiai – tai, kuo pati tikiu, bet ir būti šioks toks autoritetas labai tokioj mikroerdvėj. Silvija

– Jarlai, tavo mama lietuvė, o tėtis švedas. Kaip jauti savo tapatybę?

Jarlas: Man mielos abi šalys. Manau, kad labiau turėtume būti pasaulio piliečiai, nors žinoma, tautybė, tapatybė yra labai svarbu, bet aš neteikiu tam didelės reikšmės, nes svarbiausia būti tiesiog geru žmogumi.

Silvija: Aš iš dalies pritariu, bet turiu savo nuomonę: viskas turi dvi puses. Vienoje pusėje yra tos bendražmogiškos vertybės, kurios mus sieja, nesvarbu draugausim su žydu, japonu ar juodaodžiu, svarbu tos vertybės – tai, kas mums bendra ir įdomu. Kita pusė – mes kiekvienas priklausome kokiai nors tautai. Jarlas turi gimtinę Lietuvą, bet jis turi dvi tėvynes – ir vieną, ir kitą jis turi pažinti. Aš esu lietuvė ir man labai skauda dėl kiekvieno dalyko, kas yra daroma negerai, negražiai, jei kažkas skriaudžiamas, kažkas ne vietoj kirviu mojuoja, turiu įsikišti. Mano toks charakteris, ko gero (juokiasi) Esu Lietuvos pilietė ir turiu laisvę rašyti, sakyti, kas man atrodo negerai. Jaunystėje bičiulius kviečiau važiuoti Basanavičiaus keliais, o dabar per mūsų pasaką visus kviečiu saugoti ir ginti tas bendražmogiškas vertybes:  gamtą, draugystę tarp dviejų žmonių, nes dviese daug lengviau naštą panešti nei vienam. Šie dalykai amžini, bet naujoms kartoms juos reikia priminti – pakartoti. Taigi aš jokiu būdu dviračio neišrandu.

– Silvija, pasikalbėkime apie vaikų auklėjimą. Jūsų sūnus išskirtinių gabumų. Tai dovana už išmintingą vaiko auklėjimą ar vis tik sėkmė, kad Jūsų sūnus būtent toks?

Silvija: Vienareikšmio atsakymo negali būti. Yra genai, nes švediškoje pusėje yra netgi Nobelio taikos premijos lauretas, o mūsų giminėje taip pat netrūksta gerų, darbščių žmonių. Kiti paprastai sako, kad Jarlo talentai, gabumai yra Dievo dovana, bet yra genetika bei mano patirtis. Aš pati niekada nelankiau vaikų darželio ir labai jaudindavausi, kai kiti tėveliai anksti pakeltus verkiančius vaikus tempia į darželius. Norėjau sūnų auginti taip, kaip aš supratau, kad yra geriausia ir kaip aš būdama vaikas norėjau, kad su manimi elgtųsi. Tie du dalykai buvo patys svarbiausi. Klausdavau Jarlo, ar jis norėtų į darželį, bet jis sakė ne. Taigi mes kartu ėjome į parodas, Operos ir baleto teatrą, jis išsirinko mėgstamiausius kompozitorius arba žodį surasdavome ir sekdavome jo etimologiją. Tokie intelektualūs žaidimai – tokia aplinka. Nesvarbu, kad sūnus buvo mažas, bet aš į jį niekada nežiūrėjau kaip į vaiką ir niekada neskaičiau vaikiškų knygų,  kur viename puslapyje du sakiniai. Mes iškart pradėjome nuo Žiulio Verno, Maironio bei kitų. Man atrodo labai svarbu, kad vienas iš tėvų ar senelių prisiimtų atsakomybę, jog vaikas būtų laukiamas ir mylimas namie. Labai daug nereikia. Štai mes daug ko neturime: televizoriaus, automobilio, bet ar tai būtina? Čia kiekvienas investuoja, kur nusprendžia, kad yra svarbiausia. Man atrodo, svarbiausia – pagarbūs žmogiški santykiai. Mes su Jarlu esame labai geri bičiuliai. Svarbiausia meilė, šiluma ir atviras žodis. Nėra temų, apie kurias nekalbėtume, ir aš niekad nevartoju „ne“, „neturiu laiko“. Kartais, kai prispaudžia buities dalykai,  būna sunku, bet visad randu laiko, kad vaikui netektų nusisukti ir nueiti.

Man atrodo labai svarbu, kad vienas iš tėvų ar senelių prisiimtų atsakomybę, jog vaikas būtų laukiamas ir mylimas namie. Labai daug nereikia. Štai mes daug ko neturime: televizoriaus, automobilio, bet ar tai būtina? Silvija

Esu iš tų netradicinių mamų, kurios mąsto, kad ne darželis ar auklėtoja turi auginti vaiką, bet mama, tėtis arba seneliai – artimiausias žmogus. Nė viena auklėtoja taip neįsijaus ir nesupras tavo vaiko, nes tu turi dar vieną pojūtį – intuiciją. Vaikas pravirko ar pasakė ne tokiu tonu ir keli kitą klausimą.

Niekada nesakau sūnui „Ne, negalima“. Tokių žodžių pas mus nebūna. Kai susidaro tokia situacija, kad sūnus gali susižeisti arba, kur jis neturi patirties – juk jis dar nebuvo suaugusiu žmogumi, o aš jau turiu gyvenimiškos patirties – tada paaiškinu: „Taip atsitiks, jei darysi taip, bet yra ir kitas kelias. Tu rinkis pats ir daryk kaip nori.“ Tada jis apsvarsto ir dažniausiai pasirienka, kaip aš sakau, bet būna ir visaip. Tiesiog stengiuosi labai nuoširdžiai ir žmogiškai bendrauti. Gal dėl to, kad pagal savo amžių sūnui galėčiau būti ir močiute? Gal dėl to yra toks noras užauginti gerą žmogų, gerą pilietį dviem šalims, o kurią jis pasirinks yra jo asmeninis reikalas.

– Regis, Jarlai, tau pasisekė augti ypatingoje aplinkoje. Sakyk, kur save įsivaizduoji užaugęs?

Jarlas: Šiuo metu svajoju tapti mediku. Gal chirurgu, gal okulistu ar psichologu. Bet dar daug vandens nutekės, kol užaugsiu, tad mano norai gali keistis. Vis tik kol kas mane labai domina, kaip sukurtas žmogus ir ką žmonės mąsto. Menas irgi yra priemonė pažinti žmogų. O Švedija ar Lietuva – dar sunku atsakyti. Užaugęs pasirinksiu. Gal pasirinksiu abi šalis. Kas žino.

– Pokalbio pabaigai, jei galėtumėt ant sostinės centre esančio pastato sienos gerai matomoje vietoje palikti žinutę žmonėms, kokia ji būtų?

Silvija: Žmonės, mylėkite vieni kitus.

Jarlas: Skirkite daugiau dėmesio knygoms, o ne ginklams.

– Dėkoju judviem už pokalbį.

 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!