GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Jekaterina Karmelavičienė šiais metais buvo pripažinta Metų kultūros darbuotoja.  / S. Patkauskaitės nuotr.

Bibliotekininkė, dirbanti naktimis

Sonata PATKAUSKAITĖ - 12:29 Lapkričio 14d. 2018

Yra įprasta, kad bibliotekoje turi viešpatauti tyla, kurią tegali pertraukti verčiamų knygos ar spaudos leidinio lapų šiurenimas. Pokalbiai tokioje vietoje yra nepageidautini. Tai suprasdama į Surviliškio miestelio biblioteką įėjau ant pirštų galų, kad kulniukų kaukšėjimas neišblaškytų skaitytojų dėmesio. Ir visai be reikalo, nes bibliotekoje kalbos liejosi kaip vanduo: skaitytojos aptarinėjo straipsnį į diskusiją įtraukdamos ir pačią bibliotekininkę. Situacija ir mane išlaisvino iš tylėjimo varžtų, todėl drąsiai pradėjau klausinėti darbuotojos apie bibliotekininko darbą.

„Kaime bibliotekininkas yra ir socialinis darbuotojas, ir psichologas, ir VMI darbuotojas, ir Darbo biržos darbuotojas ir galima dėti daugtaškį, nes visko neišvardinsiu, – taip pradeda pasakojimą Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos Surviliškio filialo bibliotekininkė Jekaterina KARMELAVIČIENĖ, ir priduria: – bet pirmiausia bibliotekininkas yra visų skaitytojų draugas.

Šį pavasarį Metų kultūros darbuotoja išrinkta moteris prieš 25 metus įgijo prekių žinovės specialybę, tačiau jau trylika metų dirba bibliotekininke dviejose bibliotekose. Iki pietų dirba mokykloje, po pietų skuba į miestelio biblioteką, o kartais darbe tenka pasilikti iki vėlyvo vakaro arba net visai nakčiai…  

Žmonėms reikia ir knygų, ir bendravimo

Nebuvau labai originali, užduodama pirmąjį klausimą Jekaterinai. Bibliotekininkai į tokius klausimus atsakinėja beveik kasdien, bet ne kasdien gauname tokį atsakymą.

„Tai, kad žmonės dabar nebeskaito knygų – yra mitas. Skaito žmonės knygas. Ir smagu, kad vis daugiau jaunimo ateina į biblioteką išsirinkti gerą knygą“, – atsako pašnekovė.

Bibliotekininkė juokauja, kad skaitytojams dabar net pritrūksta knygų – tada ji kreipiasi į Kėdainių M. Daukšos biblioteką ir parveža knygas pagal skaitytojų poreikius iš Kėdainių. O poreikiai įvairūs: žmonės ieško lengvesnio turinio grožinės literatūros, todėl įvairūs romanai ir fantastinė literatūra yra paklausiausia.   

Į biblioteką ateina ne tik knygų paskaityti ar namo parsinešti, bendravimo žmogui reikia ne mažiau nei knygų, todėl Jekaterina yra visada pasirengusi aptarti perskaitytas knygas, o kartais pakalbėti apie viską, kas žmogui rūpi.

Biblioteka – pagalbos centras

Žmonėms iš tiesų daug kas rūpi. Rūpesčių naštą stengiasi palengvinti bibliotekininkė kartu su kitų įstaigų atstovais. Prasidėjus pajamų deklaravimo laikotarpiui į Surviliškio biblioteką atvyksta VMI atstovas, kuris padeda pildyti bendruomenės nariams deklaracijas. Kasmet tokių, kurie pasinaudoja šia paslauga, vis daugiau. Jekaterina sako, kad pernai bibliotekoje daugiau nei 40 Surviliškio seniūnijos bendruomenės narių pildė deklaracijas.

Kuo daugiau paslaugų galima užsisakyti internetu, tuo daugiau žmonių užeina bibliotekon tuo pasinaudoti. Kad ir registracija pas gydytoją: atėjai, užsiregistravai, o kartu ir su bibliotekininke pasikalbėjai. Žinoma, tuo metu kalbos sukasi apie sveikatą. O kai ateini pasinaudoti galimybe internetu pabendrauti su giminaičiais, gyvenančiais užsienyje, išjungus kompiuterį pokalbis tęsiamas vėlgi su bibliotekininke, tik šį kartą apie šeimą, vaikus, giminaičius ir… ilgesį.

Kaime bibliotekininkas yra ir socialinis darbuotojas, ir psichologas ir draugas. Jekaterina

„Su manimi jiems lengva kalbėtis: aš nesu nei mama, nei mokytoja, todėl nesistengiu duoti patarimų ar nurodymų, kaip žmogus privalo elgtis. Stengiuosi visų išklausyti, su visais pasikalbėti. Žmonės paprasčiausiai išlieja tai, kas ant širdies guli. Labai svarbu ir tai, kad jie žino, jog tai, ką bibliotekoje kalbėjomės, bibliotekoje ir lieka“, – sako Jekaterina.

Kasdienę ramybę paįvairina renginiai

Šį pavasarį Jekaterinai Karmelavičienei įteikiant Metų kultūros darbuotojo apdovanojimą buvo įvertintas jos „...siekis, kad biblioteka būtų ne tik knygų išdavimo įstaiga, bet ir vietos gyventojų kultūrinio ir estetinio lavinimo, asmens kultūrinės raiškos, įvairių meninių gebėjimų, kultūrinio akiračio formuotoja ir palaikytoja.“

Po šiais skambiais žodžiais slepiasi daugybė renginių, kuriuos bibliotekininkė organizuoja kartu su bendruomene, seniūnija ir pačiais skaitytojais. Jekaterina sako, jog tai, kad ji dirba ir mokyklos, ir seniūnijos bibliotekoje yra labai gerai, nes kuo daugiau žmonių ji sutinka ir pažįsta, tuo paprasčiau organizuoti renginius: vieni turi idėjų, kiti geri organizatoriai, o dar kiti – nepamainomi pagalbininkai.

Renginio „Naktis bibliotekoje“ vaikai laukia su nekantrumu. Asmeninio archyvo nuotr. „Organizuojame po du renginius kas mėnesį. Jie patys įvairiausi: skaitymai ir žaidimai vaikams, knygų aptarimai suaugusiesiems, edukaciniai užsiėmimai, renginiai, skirti Motinos dienai, kalėdiniai pavakarojimai ir daugybė kitų, – vardija  bibliotekininkė. – O štai rudens pradžioje vykę skaitymai apie Tėvą Stanislovą draugėn subūrė ir vaikus, ir suaugusiuosius. Buvo gera stebėti susikaupusių vaikų veidus, klausantis įvairių pasakojimų, ir suaugusiuosius, įdėmiai sekančius kiekvieną vaikų išraiškingai skaitomą žodį.“

Bene labiausiai vaikų laukiamas renginys – „Naktis bibliotekoje“. Pirmiausia – pasirengimas. Į tą procesą įtraukiami visi: tėvai parašo sutikimą, kad leidžia vaikams naktinėti, žinoma, kartu su seniūnijos socialine darbuotoja ir bibliotekininke, o vaikai renkasi filmus, kuriuos žiūrės per naktį. Filmus renkasi vaikai, tačiau ne visi jų norai pildomi – visi įgeidžiai būna aptariami ir dažniausiai iš pasiūlytų išrenkami tie 5 filmai, kurie tinkami vaikams, ir tie, kurie pastatyti pagal knygų turinį ar atvirkščiai, kad filmo žiūrėjimas paskatintų perskaityti ir knygą. O tada prasideda….

„Naktis bibliotekoje prasideda ne naktį, – juokiasi Jekaterina. – Dieną mes, kultūros darbuotojų padedami, žaidžiame įvairius žaidimus, dalyvaujame viktorinoje ir tik po to sugužame visi į biblioteką. O jau tada sukrentame ant grindų, patogiai įsitaisome ir prasideda filmų peržiūra.

Renginys iš tiesų įdomus, nes jo dalyviai vos telpa į nedidelę patalpą, kurioje įrengta biblioteka ir nė vienas dalyvis, nors ir išsilakstęs per dieną, žiūrėdamas filmus neužmiega.“

Geras bibliotekininkas turi būti geras vadybininkas

Kai J. Karmelavičienė kalba apie darbą bibliotekoje ir įvairiausius renginius, nejučiomis pagalvoju, kad  prieš mane sėdi žmogus, kuris apie šią specialybę galvojo dar mokyklos suole ir kryptingai to siekė.  Tačiau tiesa, kaip visada, nustebino.

Jekaterina, baigusi mokyklą, įgijo prekių žinovo, verslo organizatoriaus specialybę. Kalnaberžėje kartu su vyru turėjo nemenką ūkį. Augino gyvulius, prekiavo mėsa ir jos produktais. Vos spėjo suktis. Prieš 13 metų toje pačioje Kalnaberžės bibliotekoje buvo organizuojami kompiuterinio raštingumo kursai ir ją, kaip jauną ūkininkę, pakvietė mokytis. Mokytis visada įdomu, tad į kursus moteris nuėjo. O ten sužinojo, kad Kalnaberžės bibliotekoje reikalingas darbuotojas. Vėlgi, ilgai nedvejodama, juk knygos jai visada buvo geriausios draugės, Jekaterina pateikė dokumentus, kandidatuodama į šią darbo vietą. Konkursą laimėjo ir ūkininkė tapo bibliotekininke.

Į Surviliškio biblioteką kiekvienas svečias atvyksta su dovanomis. Aut. past.

„Šiais laikais bibliotekininkas nėra tik knygų apskaitininkas“, – paaiškina savo apsisprendimą pašnekovė. – Bibliotekininkas turi būti geras vadybininkas ir organizatorius, todėl mano mokslai nenuėjo niekais. O dirbdama bibliotekoje Šiaulių kolegijoje įgijau ir bibliotekininko specialybę.“

Tokie gyvenimo vingiai pačiai moteriai yra ne naujiena – bristi į naujus vandenis jai ne baugu, o įdomu.

Tikriausiai todėl bibliotekoje žmonės randa ne tik knygas, bet ir renginius, o turėdami įvairių idėjų skuba ne kur kitur, o į biblioteką. Būtent bibliotekoje susibūrė ir grupelė surviliškiečių, kurie kiekvieną antradienį iki dešimtos valandos vakaro kartu su visos šalies išminčiais žaidžia „Auksinio proto“ žaidimus. Bibliotekoje yra viskas, ko reikia: internetas klausimų pateikimui, bibliotekininkė – vedėja ir jauki aplinka.  

Į biblioteką žmonės ateina ne tik knygų paskaityti, bet ir pabendrauti. Asmeninio archyvo nuotr. Nominacija „Negaliu atsispirti žemės ūkiui“

Prieš dešimtį metų Surviliškio seniūnijos šventėje seniūnė Jekaterinai įteikė prizą už tai, kad ji ir pakeitusi specialybę, negali atsispirti ūkininkavimo kerams. Iš tiesų, pradėjusi dirbti bibliotekoje savo ūkio Jekaterina neapleido. Nors laikomų gyvulių kiekis po truputį mažėjo, o prekybą mėsa pakeitė darbas prie knygų, tačiau rytas ir vakaras yra skirtas ūkiui. Dvi karvės, vištos ir, žinoma, šuo – tai jaunos moters „sporto salė“.

„Vienturtis sūnus jau užaugo ir išvyko į Angliją gaudyti savo sėkmę, vyras dirba vairuotoju – išvyksta pirmadienį, parvyksta penktadienį, o aš savo ūkyje pailsiu nuo bibliotekos, o bibliotekoje pailsiu nuo fizinio darbo. Atsisakyti savo karvių negaliu, nes man labai patinka kas dieną apeiti tą nedidelį ūkį, padirbėti fiziškai. Kiti žmonės skuba po darbo į sporto salę, kad išsikrautų fiziškai, o man pakanka tokios veiklos“, – sako pašnekovė.

Juokdamasi ji dar ir prasitaria: „Jei neturėčiau karvių, ir aš, ir kaimynai liktume be mano firminio sūrio.“

Sudomino mane, koks tas firminis sūris, tačiau Jekaterina, kaip tikras Žaldokas, recepto neišduoda.  Prasitaria puse lūpų, kad tai paprasčiausias saldaus pieno sūris, kurį pati labai mėgsta, ir kaimynus vaišina. Na, neišduoda recepto, tai ir nereikia – aš nebūsiu išdidi ir kada nors pasiprašysiu į svečius, kad pati galėčiau to skanumo paragauti.

Aktyvumas yra paveldėtas

Pagalvojau, kad ši moteris yra labai veikli: darbas dviejose bibliotekose, ūkis. Kitas žmogus ir pusės tiek neužsikrauna ant savo pečių. O Jekaterina pribloškia dar viena žinia:

„Trejus metus aš buvau Kalnaberžės seniūnaite. Šiais metais vairą perdaviau jaunam aktyviam ūkininkui Aurimui Snarskiui. Atsisakiau pareigų ne todėl, kad buvo per daug veiklos. Kasdien važinėjau dirbti į Surviliškį, ten pralėkdavo daugiausia mano laiko, pradėjau suprasti, kad būdama Kalnaberžėje tik vakarais, nebespėju sugaudyti visos informacijos, nebespėju būti kartu su gyvenvietės bendruomene. Esu sąžininga – jeigu negaliu visko padaryti labai gerai, tai užleidžiu vietą tam, kas sugeba tai padaryti. Tai pirmieji metai, kai esu tik aktyvi bendruomenės narė.

„Še tau, kad nori“, – šmėstelėjo man mintis. Šiai moteriai veiklos niekada nebūna per daug. Nesusilaikau ir paklausiu:

„O tavo charakterio bruožai: veiklumas ir gebėjimas bendrauti su žmonėmis, paveldėti ar išugdyti, ar turėjo tam įtakos tėčio armėno pietietiškas temperamentas?“

Atsakydama Jekaterina nusijuokia, kad visa jų šeima tokia:  

„Jūs matytumėte, kaip mano 72 metų tėtis čiuožinėja ant ledo „Akropolyje“. O tokio paties amžiaus mama vis dar vyksta į užsienį dirbti. Jai išvykus tėtis vienas prižiūri visą jų ūkį. Abu senoliai, priešingai šiuolaikinei „madai“, nesiskundžia nei maža pensija, nei sveikata. Vyresnioji mano sesuo tokia pat nepasėda. Mano tėtis armėnas, mama lietuvė. Aš, kadangi gimiau ten, taip pat esu armėnų tautybės, o sesuo lietuvė.

Nuo pat mažens pažinusi dvi skirtingas kultūras, pašnekovė stengėsi ir savo sūnui įdiegti tai, kas yra svarbiausia. Aut. past.

O kai visa šeima susirenka draugėn, netyla kalbos ir juokas. Jekaterina sako, kad laikantis armėniškų tradicijų, pirmiausia visa šeima sėda prie stalo. O paskui kalbasi, kalbasi, kalbasi.

„Žinoma, mūsų susiėjimai garsesni nei kaimynų, – juokiasi moteris, – nes mes turime ką vieni kitiems papasakoti ir pasakyti.“

Bendravimas – vienas svarbiausių ir gražiausių armėniškų bruožų. „Štai kodėl jai taip lengva būti ne tik bibliotekininke, bet ir psichologe, ir drauge“, – galvojau klausydamasi jaunos moters pasakojimo. Ir, žinoma, nesusilaikiau nepasidomėjusi apie šeimos, kurioje  gyvena dviejų tautybių žmonės, tradicijas.

Jauniausias sūnus visada lieka tėvų namuose

„Svarbiausias dalykas, kurį supranta kiekvienas armėnas, – pasakoja Jekaterina, – tai yra pagarba tėvams ir visiems senyvo amžiaus žmonėms. Ilgaamžė tradicija, kad jauniausias sūnus lieka gyventi tėvų namuose ir rūpintis jais iki gyvenimo galo, išlikusi iki šių dienų ir visų armėnų suprantama kaip duotybė, o ne būtinybė.“

Nuo pat mažens pažinusi dvi skirtingas kultūras pašnekovė stengėsi ir savo sūnui įdiegti tai, kas yra geriausia. Pasak jos, armėnams svarbiausia yra šeima. Tarkime, atvyko nekviestas svečias, nors svečiai yra labai gerbiami ir visada svetingai priimami, tačiau atėjus pietų metui, armėnė moteris visada maistą patieks pirmiausia savo vaikams, po to vyrui ir tik tada svečiui. Jiems tai įprasta. Armėnams svetimas noras draugams pasirodyti geriau ar geresniais nei savo šeimoje. Pasak, Jekaterinos, lietuviai dažnai  svetimiems žmonėms būna dosnesni ir dėmesio, ir geros nuotaikos, ir gerų žodžių. O šeimose būna visko…

Armėnai, kaip ir lietuviai, išpažįsta katalikybę, todėl labai didelių skirtumų švenčiant įvairias religines šventes nėra, tik patiekalai ant stalo jų šeimoje būdavo įvairesni.

„Baklažanus lietuviai atrado neseniai, o mes juos valgėme nuo vaikystės, – prisimena  Jekaterina, –  o skaniausia mums būdavo persikų ir rožių uogienė. Net ir dabar, kai galime parduotuvėse nusipirkti visko, ko geidžia širdis, tokio skanumo uogienių, kokios verdamos Armėnijoje, čia nerandu.“

Aplink tik geri žmonės

Pietietiškas svetingumas ir noras bendrauti Jekaterinai padeda rasti bendrą kalbą su kiekvienu skaitytoju, užsukančiu į biblioteką. Tačiau pati bibliotekininkė sako, kad su gerais žmonėmis kalbėtis yra paprasta, o ji sutinka savo kelyje tik gerus žmones.

„Mane supa vien tiktai geri žmonės, – sako pašnekovė. – Į ką esu besikreipusi pagalbos, visi stengėsi padėti. Organizuojant kokius renginius, visi skuba pagalbon: bendruomenė, seniūnijos darbuotojai, mokykla.  Štai prireikė multimedijos filmų peržiūrai – mokykla paskolino, reikia su vaikais per naktį bibliotekoje būti – seniūnijos socialinė darbuotoja Aušra Januškonienė būna šalia, o dieną reikia renginyje su vaikais pažaisti – kultūros darbuotoja Nijolė Dilkienė atskuba padėti. Pagalbos ranką visada ištiesia ir seniūnė Vanda Petrauskienė, ir M. Daukšos viešosios bibliotekos direktorė Birutė Ruzgienė, mokyklos direktorė Lolita Klečkauskienė.

Su kitų pagalba Jekaterina ir bibliotekos knygų fondą didina. Pasak jos, joks svečias į biblioteką neatvyksta tuščiomis rankomis. Tarybos nariai, atvykdami į seniūniją, užsuka į biblioteką, knygų padovanoja. Knygas dovanoja ir ūkininkai. Ir ne tik knygas – patys užeina bibliotekon, paklausti ar gali kuo nors padėti. O keletą žurnalų savo lėšomis prenumeruoja bendruomenė. Jekaterina pagalbos, žinoma, neatsisako.

„Aš nesu kukli, – juokiasi bibliotekininkė. – Kai tik manęs paklausia, aš visada turiu atsakymą: pasakau, ko mums trūksta, ko mes norėtume.“

Klausydama biudžetinės įstaigos darbuotojos pasakojimų, kaip jie gerai gyvena, nesusilaikau pati ir nesulaikau savo sarkazmo:

„Jekaterina, tavęs paklausius galima įsivaizduoti, kad bibliotekininkė, tai kaip karalienė sėdi soste, o aplink visi tik šokinėja, dovanas neša.“

Sarkazmas buvo atremtas vienu sakiniu:

„Nesėdžiu aš ne tik soste, bet ir apskritai nesėdžiu rankų sudėjusi. Aplink visi žmonės geri, tačiau, jeigu aš tik sėdėčiau ir neišdrįsčiau kreiptis, tai tos pagalbos ir nesulaukčiau.“

Ir prisimena vieną istoriją. Visai neseniai UAB „Vilpra“ darbuotojai jos namuose tvarkė šildymo sistemą. Bekalbėdama apie darbus, Jekaterina paklausė, ar tokia įmonė negalėtų padėti bibliotekai, nupirkti keletą knygų. Darbuotojus kiek nustebino toks prašymas, tačiau po kiek laiko knygas iš bibliotekininkės pateikto sąrašo Surviliškio bibliotekai UAB „Vilpra“ padovanojo.  

Taip trumpam kilusią abejonę apie gerus žmones pakeitė mintys apie gerumą. Sakoma, norint geriau pažinti žmogų, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, ką jis kalba apie kitus. Nes kituose mes matome tai, ką turime patys; pavydus žmogus, kalba apie tai, kaip jam visi pavydi, blogas žmogus pasistengs jus įtikinti, kad visi aplinkiniai blogi. O tas, kuris aplinkui mato tik gerumą, iš tiesų  gėrį turi savyje.

Tokia ir yra Surviliškio bibliotekos bibliotekininkė Jekaterina Karmelavičienė. Bibliotekininkė, psichologė, draugė, pagalbininkė, kurią supa vien tiktai geri žmonės.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!