GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kapeloje „Barupė“ muzikuoja kone visa Kučiauskų šeima: kolektyvo įkūrėja Rita, vadovas Algirdas ir jų dukra Aistė, o viename koncerte būdama trejų su barškučiu jau debiutavo ir užsienyje gyvenančio sūnaus atžala.   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Ant scenos – visa šeima

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 15:13 Rugpjūčio 30d. 2018

Labūnaviškių KUČIAUSKŲ šeima kiek neįprasta. Ją vienija ne pomėgis sodininkauti, lankyti Lietuvos dvarus ar kolekcionuoti egzotinius kaktusus ant palangės, kone visa Kučiauskų šeima...  ant scenos! Rita Kučiauskienė, Kėdainių kultūros centro Labūnavos skyriaus vadovė, įkūrė kapelą „Barupė“ ir joje groja, vyras Algirdas kolektyve ne tik muzikuoja, bet ir savo rankose laiko kapelos vairą, o šeimos pagrandukė Aistė – ir ansamblio smuikininkė, ir lakštingala. Būdamas trejų, dar tarybiniais laikais, scenoje muzikuodavo ir dvylika metų už dukrą Aistę vyresnis Kučiauskų sūnus. Dabar jis su šeima gyvena užsienyje. Vis tik į tėčio vietą kapeloje, regis, taikosi jo dukra, kurią senelis Algirdas išmokė groti akordeonu, o kiek anksčiau – būdama vos kelių metukų, mažoji muzikantė netikėtai ėmė ir barškučiu su „Barupe“ sugrojo pirmajame savo koncerte Babtuose.

Kučiauskai nusijuokia, kad jų kapela apskritai yra giminių kolektyvas. Mat čia tai vyras su žmona groja, tai seserys, broliai, o ypač ansamblis didžiuojasi kapeloje muzikuojančiomis vienos giminės trijų kartų moterimis: močiute, jos dukra ir anūke. Taigi klausiame Kučiauskų, kas čia per dyvai vyksta – kodėl labūnaviškiai tiesiog šeimomis veržiasi groti „Barupėje“?

– Pradėkime nuo atostogų temos. Ar kultūros darbuotojai apskritai atostogauja?

Rita: Šiais metais nusprendėme, kad atostogos yra šventas šeimos reikalas ir vis dėlto reikia paatostogauti. Aišku, tokios ir atostogos – pora savaičių (šypsosi).

– O ar reikia atostogų nuo kultūrinio gyvenimo bei pasirodymų?

Rita: Labai reikia (juokiasi).

Aistė: Šiemet ypač. Labai daug pasirodymų. Mes su vyru gyvename Kaune, bet šiuo metu namie vyksta remontas, tad laikinai apsigyvenome pas tėvus Labūnavoje. Anksčiau būdavo, kad tai galiu, tai negaliu į koncertą atvažiuoti, o šią liepą visus savaitgalius turėjome pasirodymų. Grojome be sustojimo. Kaip vakaras, taip rengiamės tas scenos uniformas ir einame (juokiasi) – kaip į darbą.

– Jūsų šeima ypatinga tuo, kad muzikuojate toje pačioje kapeloje „Barupė“. Papasakokite, kaip gimė ši kapela ir kaip nutiko taip, kad joje atsidūrė trys tos pačios šeimos nariai?

Rita: Kapela susibūrė 2008 m. Šiemet sutikome veiklos 10-metį. Abu su vyru esame kultūros darbuotojai ir dirbome Labūnavos kultūros namuose. Vėliau juos uždarė. Aš pradėjau dirbti darželyje, vyras – mokykloje. 2008 m. Labūnavoje atidarė Kėdainių kultūros centro skyrių ir centro direktorė Ona Mikalauskienė mane pakvietė skyriui vadovauti.

Pradėjau dirbti viena. Pirmas įkurtas kolektyvas ir buvo „Barupė“. Tada kapeloje mūsų buvo nedaug – tik šeši. Džiugu, kad penki iš jų muzikuoja dar ir dabar. O šiuo metu mūsų yra jau 18-ka. Visi kartu scenoje būname retai, bet 10 į koncertą susirenka visada.

Taip ir prasidėjo tie muzikavimai. Iš pradžių kapelai vadovavau aš, o vyras buvo mano padėjėjas, dirbo neatlygintinai – užsiėmė labdaringa veikla (juokiasi). Paskui skyriuje atsirado pusė etato ir jis perėmė iš manęs vadovavimą kapelai. Pernai Algirdas įkūrė ir moterų ansamblį.

Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Aiste, pati kapeloje grojate smuiku ir dainuojate. Kaip tapote kapelos dalimi?

Aistė: Privertė (juokiasi). Smuikas nebuvo tas instrumentas, kuriuo gročiau su užsidegimu. Man labiau prie širdies buvo pianinas, bet įstojau į smuiko klasę ir baigiau Muzikos mokyklą.

Jei ne tėvai, tai dabar turbūt negročiau. Turėjo praeiti laiko, kad suprasčiau, jog smagu išvažiuoti, dalyvauti, pamatyti. Dabar koncertais su kapela mėgaujuosi. Labai džiaugiuosi, kad mane palaiko, o kai reikia ir pastumia, paskatina mano vyras. Jis ir pats drauge mielai važiuoja į koncertus, padeda nešioti instrumentus. Jei išmoktų groti, tai tikrai prisidėtų prie kapelos (šypsosi).

– Ar ne per ankšta visiems trims viename kolektyve? Nebūna nuomonių išsiskyrimų?

Visi: Būna (juokiasi).

Rita: Būdavo, kad ir apsipykdavom, ir su Aiste kartais. Ji kapeloje pradėjo groti 16-kos, tad kartais pykdavo, kad reikia muzikuoti. O dabar po ilgesnės pertraukos Aistė jau nori pagroti, padainuoti.

„Barupėje“ dainuoja dar viena jauna mergina – 18-kos Kotryna. Tad joms su Aiste smagu. Merginos dainuoja duetu. Esame joms parinkę linksmesnių, jaunatviškesnių dainų. Šie kūriniai per koncertus sulaukia didelio populiarumo.

– Ką šeimos tarpusavio santykiams davė muzikavimas vienoje kapeloje?

Algirdas: Gero tai nieko (juokiasi visi sykiu).

Aistė: Nors mes su vyru dažni svečiai tėvų namuose, bet dėl kapelos pasirodymų sugrįžtu dažniau.

Rita: Na, o mamai prieš kiekvieną koncertą reikia tris sceninius kostiumus išlyginti (juokiasi). Vis tik gera groti kartu. Žinoma, būna smagių koncertų, kur net publika drauge dainuoja, labai palaiko, o būna ir sunkių pasirodymų, kai reikia valandą groti, paskui rankas, nugarą skauda. Bet džiugu, kad kolektyvo nariai labai nori groti.

Algirdas: Kapeloje groja ir kitų šeimų – po du, po tris narius iš vienos šeimos.

Rita: Groja močiutė, dukra ir anūkė, o anksčiau dvi anūkės grodavo. Taigi net trys tos pačios šeimos kartos. Dar groja vyras su žmona, seserys, broliai. Žodžiu, giminių kapela išėjo (šypsosi).

– Kaip jaučiatės visa šeima drauge stovėdama ant scenos? Ar galvojate, kad štai dukra šalia, žmona?

Algirdas: Apie tai negalvojame. Ant scenos visi tampa vienodi – tiesiog kolektyvo nariai. Neišskiriame vienas kito. Tik tiek kad gal vienas kitu labiau pasirūpini, pavyzdžiui, kelionėse, nes yra tekę koncertuoti Vokietijoje. Tada smagu kartu išvažiuoti.

Yra buvę, kad grojant mamai nutrūko styga. Tada atidaviau jai savo smuiką ir ėjau tiesiog pastovėti ant scenos (juokiasi). Aistė

– O gal rengiate namie šeimos repeticijas?

Algirdas: Per gimtadienius prie stalo (juokiasi).

Aistė: Su repeticijomis sudėtinga, nes man į jas dažniausiai iš Kauno nepavyksta atvažiuoti. Vis tik darbas, anksčiau ir mokslai. Tad dažniausiai repetuojame atskirai, o kartais būna taip, kad per koncertą užlipusi ant scenos pirmą kartą matau kūrinį. Tada tenka improvizuoti (šypteli).

– Aiste, esate jaunas žmogus. Ar drąsu buvo įsilieti į liaudiškos muzikos kapelą? Juk dažnai jaunimas nori šiuolaikiškos, populiariosios muzikos.

Aistė: Ne, aš turbūt taip užauginta, senų pažiūrų. Man patinka klausytis lietuviškos muzikos. Nesu užsienio populiariųjų grupių gerbėja.

Mes abu su vyru tokie – Lietuvos patriotai. Abu domimės liaudies muzika. Norėtume, kad ateityje ir mūsų vaikai domėtųsi Lietuva, tautiškumu ir didžiuotųsi esantys lietuviai.

Taigi stovėdama su kapela ant scenos tikrai nesijaučiu nejaukiai. Man gražu ir kitų kapelų paklausyti, ir pačiai su „Barupe“ muzikuoti. Žinoma, gal anksčiau ir jaučiau šiokį tokį kompleksą, kad va liaudiška muzika, bet dabar tikrai ne.

Rita: Aistei tiesiog būdavo liūdna, jog kapelose daugiausia grodavo tik vyresni žmonės ir nuvažiavus į koncertus ji nesutikdavo bendraamžių, neturėdavo su kuo pabendrauti.

– O dabar gal jaunimo kapelose daugiau?

Algirdas: Koncertuodami mes daug keliaujame po Lietuvą. Pavyzdžiui, jei į kapelų suvažiavimą pakviečiame penkis kolektyvus, tada turime grąžinti skolą ir važiuoti groti į penkias vietas. Tokia mainų programa vyksta. Taigi daug keliaudami matome, kad buriasi jaunimo kolektyvai: sueina po keturis, penkis ir labai gražiai improvizuoja suestradintas lietuviškas dainas.

Rita: Labai stiprūs mokinių, studentų kolektyvai.

Algirdas: Šiemet dalyvavome respublikinėje Dainų šventėje. Ten kapelų dalyvių buvo 1 300, o kiek dar jų neperėjo atrankos. Taigi kapelų Lietuvoje labai daug.

Rita: Stebėjomės, kad maži vaikai, septynerių–aštuonerių metų, nešasi didelius būgnus...

Algirdas: Eina šalia tėvas, bet vaiko būgno neneša, pats muzikantas savo instrumentą tempia (šypsosi).

Aistė: Vyresnioji mano dukterėčia – brolio dukra, irgi labai domisi liaudiška muzika. Šią vasarą grįžusi iš Anglijos ir viešėdama čia, ji susirado mažą akordeoną ir seneliui parodžius išmoko juo groti.

Rita: Anūkė nuo ryto iki vakaro būdavo pasičiupusi akordeoną, visur nešiojosi ir grojo. Anglijoje ji gieda ir bažnyčios chore, ir dainuoja kaip solistė.

Pamenu, kai anūkė būdama trejų metukų atvyko į svečius, o mes su kapela koncertavome Babtuose. Mergaitė liepė duoti jai kažkuo groti ir atsistojusi šalia kapelos su barškučiu rankoje atgrojo visą koncertą (šypsosi). Tada kiekvienas kolektyvas dovanų gavo obelaitę. Kapela nusprendė, kad medelis turi atitekti jauniausiai dalyvei, kuri taip gerai eksternu įsiliejo. Obelaitė pasodinta mūsų sode ir jau kelintus metus dovanoja obuolių.

Aistė kapelos smuikininke ir lakštingala tapo būdama 16-kos. Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Kiti kolektyvai susiduria su bėda, kad negali prisikviesti narių, o pas jus atvirkščiai – „barupiškiai“ labai motyvuoti.

Algirdas: Kitą kartą būna, kad vadovas nenori eiti (juokauja rimtu veidu), bet kolektyvas priverčia. Mūsų kolektyvas labai draugiškas. Kaip jau minėjome, jame 18 žmonių. Tai Labūnavos bendruomenės branduolys. Mes kartu ir su baidarėmis plaukiame, ir į ekskursijas važiuojame. Kapelos nariai pasiima antras puses ir mes jau užpildome 30 vietų autobusą. Smagu.

– Aiste, o ką reiškė augti su muzikuojančiais tėvais, kultūros darbuotojais? Turbūt nuo mažų dienų žinojote, kas yra scena, ką reiškia ant jos stovėti, o scenos baimės Jūsų kraujyje paprasčiausiai nebuvo?

Aistė: Taip, aš nuo pat mažų dienų ant scenos. O scenos baimė kartais užplūsta. Turbūt nėra žmogaus, kuriam per didelį koncertą užlipus ant scenos nedrebėtų kojos ar nesidaužytų širdis. Bet šiaip aš nebijau stoti ant scenos ir kažką pasakyti. Studijų metais, jei reikėdavo šnekėti prieš auditoriją, tai bendrakursės visada siųsdavo mane, nes man tai ne problema.

Rita: Aistė veda mūsų kapelų suvažiavimus, kitus renginius. Ji puiki vedėja.

Aš vidinį drebulį visada jaučiu ir jis nepraeina, bet visi sako, kad pažiūrėjus į mane jaudulio nematyti. Aistė taip pat jaudulio neišduoda. Ji kartais ir pikta būna, ir galvą skauda, bet štai užlipa ant scenos, šypseną įjungia ir nieko neįtartum.

Aistė: Nes juk užkulisiuose visko nutinka: kas nors susipyksta, instrumento styga nutrūksta ar dar kokia tragedija, kurios publika nemato, bet scenos žmogus turi eiti ir neišsiduoti publikai – tiesiog dirbti savo darbą.

– Ar per daugelį scenoje praleistų metų yra nutikę kuriozinių situacijų?

Aistė: Yra buvę, kad grojant mamai nutrūko styga. Tada atidaviau jai savo smuiką ir ėjau tiesiog pastovėti ant scenos (juokiasi). Dar neretai kokį kūrinį tėčio iniciatyva sutrumpiname.

Rita: Taip, bet visi jau prie to pripratę (šypsosi). Juokiamės, kad pas mus neprognozuojamos pabaigos, bet viskas būna gerai.

Labai džiaugiuosi, kad mano muzikavimą kapeloje palaiko vyras. Jis drauge mielai lydi ir į koncertus. Aistė

Algirdas: Mūsų kapelai 10 metų, tad esame susigroję. Jau taip stipriai nebesijaudinu, kaip iš pradžių, kai nežinodavau įstos laiku, neįstos. Juk didelis kolektyvas ir sunku tokį scenoje suvaldyti. O dabar jau esu labiau atsipalaidavęs ir žinau: jei aš suklysiu, tai jie ištemps, jei kuris iš muzikantų suklydo – nieko, įsilies. Bet kad taip susigrotum ir pasitikėtum vienas kitu, reikia laiko.

Mes kasmet keičiame repertuarą, po truputį atnaujiname. Dabar repertuare turime 60–70 kūrinių. Į vieną koncertą važiuoji su vienu repertuaru, į kitą – su kitu, vienus kūrinius padedi į šoną, o po kelių metų vėl atgaivini ir groji.

Aistė: Mes nesame prisirišę vien tik prie liaudiškos muzikos. Neretai savo kapelai pritaikome populiariąsias lietuviškas dainas. Ir mums smagu, ir žmonėms – jie gali drauge padainuoti. Be to, jauniesiems klausytojams patinka.

Publikos reakcija į linksmas dainas skiriasi – tokiais kūriniais prajudiname klausytojus.

Rita: Du broliai Černiauskai kapeloje atlieka dainą „Aš neženotas“. Tai mūsų kapelos hitas (juokiasi).

Algirdas: O dainos pabaigoje broliai ima ir pašoka dviese, tada visa publika tiesiog ūžia.

– Būdami scenoje pareigingai dirbate ar vis tik jaučiatės tarsi atvykę gerai pasilinksminti, nes kartais kapelų pasirodymai būna tokie nuotaikingi, kad, regis, groti jiems – vienas malonumas ir darbu to vadinti liežuvis neapsiverčia.

Rita: Retai jaučiamės tiesiog linksmindamiesi.

Algirdas: Tai labai priklauso nuo publikos. Jei auditorija labai didelė, nepalaikanti arba suvažiuoja stiprios kapelos, tada negali per daug atsipalaiduoti, jauti jaudulį ir nori pasirodyti kuo geriau. Man nebūna taip, kad scenoje visiškai nesijaudinčiau.

– Net ir koncertuojant Labūnavoje – saviems?

Algirdas: Savam kaime sunkiausia!

Rita: Kartais mūsų kapela ir priekaištų sulaukia, kad visur važinėjame koncertuoti, o Labūnavoje grojame mažiausiai (šypsosi).

Beje, kalbant apie publiką, jau koncerto pradžioje pradėjęs groti žiūri, kaip tave priima žiūrovai. Jei iš karto sulauki palaikymo, tada viskas – jaudulys dingsta...

Aistė: ...ir norisi dar groti. Nes tikrai būna, kad nuvažiavęs pamatai, jog viskas tik su minimalia aparatūra, labai paprastai, tada galvoji, kas gi čia ateis klausytis. O, žiūrėk, būna taip smagu, kad nesinori išvažiuoti. Viskas priklauso nuo publikos.

– O ar bėgant metams pasikeitė publika? Sakyčiau, anksčiau žmonės būdavo laisvesni, drąsiai išeidavo šokti, kartu užtraukdavo dainą. Dabar, regis, atėję į koncertą norime, kad mus linksmintų, bet patys nesame nusiteikę „dalyvauti“.

Aistė: Dabar žmonės tikrai labiau susikaustę. Būna sunku koncertuoti ten, kur žmonės ateina su nusiteikimu „Dabar jūs mane palinksminkit, parodykit, o aš pažiūrėsiu“. Tokią atmosferą ir matome, ir jaučiame, tada būna sunku.

– Kokie renginiai būna tie mielieji, kur publika linkusi dalyvauti ir groti gera?

Aistė: Kapelų suvažiavimai, kur pagrindinė publika ir yra kapelos. Jie supranta ir palaiko.

Rita: Taip pat smagu groti ten, kur susirenka būtent kapelų muziką mėgstantys žmonės.

Aistė: Turbūt dar nebuvo nė vieno kapelų suvažiavimo, kad publikoje būtų tyla (nusišypso).

– Dėkoju Jums už smagų pokalbį. Nuotaikingos publikos ir tvirtų stygų!

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!