GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kunigas Ričardas Doveika teigia, iš vaikystės labiausiai pasiilgstantis jaukių ir malonių šeimos susibūrimų, vaikų klegesio ir patirto džiaugsmo.  / Asmeninio archyvo nuotr.

R. Doveika: „Linkiu visiems tikėjimo švenčių namuose“

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 08:48 Balandžio 12d. 2020

Turbūt dar prieš porą mėnesių niekas netikėjo, kad šiųmetes šv. Velykas pasitiksime būtent taip – karantine. Atskirti nuo giminių, draugų, o kai kas gal net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Kristaus prisikėlimą liudys vienumoje. Liūdna ir baugu, kad mes, XXI amžiaus žmonija, įpratusi nuolat bėgti, skubėti, daugeliui dalykų sakyti „vėliau“, dabar, kaip pirmajame mūsų pokalbyje sakė kunigas Ričardas DOVEIKA, turime tiesiog „būti“ ir „išbūti“ tą būtent mūsų kartai skirtą tokį laiką. Laiką su šeima, vaikais ir atrasti malonumą bei džiaugsmą šiame buvime. Kaip tik šiandien, šv. Velykų išvakarėse, mūsų paskutiniame velykiniame pokalbyje su R. Doveika kalbamės apie šeimą, vaikus, kunigo prisiminimus iš vaikystės ir jo Velykas šiandien.

– Kunige, natūralu, kad viskam aplinkui keičiantis, keičiasi ir Velykų ar kitų švenčių tradicijos, papročiai. Kaip manote, ar šiuolaikiniai vaikai iš tiesų patiria tą Velykų džiaugsmą, kurį patirdavo ankstesnių kartų vaikai?

– Vaikai auga namuose. Jie yra atviri indai. Žingeidūs. Paprasti, nes laisvi ir tikri.

Jie imlūs žodžio gelmei, pavyzdžiui, ir liudijimui. Ir tai, kas jiems yra perduodama, skiepijama, formuojama, tai ir tampa pamatinėmis gyvenimo vertybėmis. Tvirtais namo pamatais.

Ir laimingas kiekvienas vaikas, jei tuose pamatuose yra tėvų prakaito lašai, jų rankų pėdsakai ir jų žodžių bei pavyzdžių įrašai.

Vaikai yra tėvų ir šeimų paveikslas. Juose perskaitome tai, kas yra namuose. Kokie santykiai, kokie požiūriai, elgesys. Ir tie, kurie moka tai skaityti, daug ką supranta. Juk vaikai yra galimybė atkreipti dėmesį, ko stokoja šeima, kur reikia pagalbos, o kur gali būti kaip unikalūs gyvenimo ir elgesio pavyzdžiai.

Tad, jei šeimoje yra švenčiamas tikėjimas, jei vaikai mato besimeldžiančius tėvelius, vaikai kartu su tėveliais eina gyventi savo tikėjimą į bendruomenę – parapiją. Jei vaikai mato atsiklaupusius tėvus, einančius išpažinties, klausančius kito ir nulenkiančius galvą palaiminimui – tai patys laimingiausi vaikai.

Jei vaikai mato atsiklaupusius tėvus, einančius išpažinties, klausančius kito ir nulenkiančius galvą palaiminimui – tai patys laimingiausi vaikai. R. Doveika

Jie žino ir tikėjimo ritmą, laikotarpius. Žino ir supranta, kad tai ne močiučių reikalai, kad ne močiutė nuėjusi į bažnyčią už visus „atpoteriaus“, kad mes eisim pasenę, kad tai nesvarbu, jog galima viską pačiam be kito. Net nuodėmes galiu susitvarkyti, jas atleisti pats sau be kito. Gailestis ir sakramentinis atleidimas yra net sumaišomas ir net neskiriamas. Kad galima gyventi be Eucharistijos, kad užtenka keletą kartų gyvenime.

Kai vaikai neinformuojami, o auklėjami ir formuojami tėvų ir visos šeimos narių, tada jie tikrai viską patiria ir ši patirtis nėra pavaldi vakar dienos visuomenės sąrangai, pamaldumams, papročiams. Jie tuo gyvena ir šiandien.

Ir tokių sąmoningų šeimų, kuriose auga laimingi ir pilnaverčiai vaikai, kurie yra auklėjami ir formuojami asmeninių tėvų pavyzdžių, yra daug. Norisi linkėti, kad tokių šeimų būtų labai daug.

– Tačiau yra tokių šeimų, kuriose šventės švenčiamos ar sakramentai priimami tik „iš reikalo“...

– Negalime nuvertinti ir šeimų, kurios vaikams neatidengia dvasinių dalykų, kurie tik religiškai „sutvarko“ vaikų religingumo formalumus. Tačiau čia ir pasilieka. Ne visada tai iš kažkokių atmetimo paskatų. Labai dažnai tai būna iš asmeninės patirties stokos.

Tėvams kažkada nebuvo parodytas tikėjimas kaip galimybė, kaip gyvenimo taip siekiamos harmonijos, tvarkos, darnos kelias. Kad visavertis žmogus yra religingas žmogus. Nes tikėjimo negalima atskirti nuo religijos.

Yra sakančių, kad tikiu, bet esu nereligingas. Tai pigus savęs apgaudinėjimas. Nes tikėjimas yra apsisprendimas.

Tikiu, vadinasi, esu apsisprendęs savo sąmonės supratime, kad yra Kūrėjas, kad esu kūrinys, kad yra gyvenimas po mirties, kad yra Dievo meilė.

Tikėjimas yra supratimas. O religija? Tai tikrovės praktinis gyvenimas, kylantis iš tikėjimo. Religijos ir tikėjimo negalima atskirti.

Kaip negalima atskirti kūno nuo sielos. Ir žinom, kas būna, kai tai nutinka. Žmogus miršta.

Žmogus gyvas sielos buvimu kūniškame kūne. Pažeidus šią tvarką, mes susiduriame su mirtimi. Lygiai taip pat ir su tais, kurie tikėjimą atskiria nuo religijos. Jie tiesiog yra pakrikštyti pagonys. Tiki, bet to neliudija, neparodo, atmeta kaip nereikalingumą. Ar mes vertiname nereikalingus dalykus? Niekada.

Juk vaikai yra galimybė atkreipti dėmesį, ko stokoja šeima, kur reikia pagalbos, o kur gali būti kaip unikalūs gyvenimo ir elgesio pavyzdžiai. R. Doveika

Kartais tiesiog pakenčiama, kad kažkas nereikalingo turi egzistuoti mūsų gyvenimuose. Juk net nereikalingais daiktais mes nesinaudojame, bet jų pilnos mūsų spintos. Bet tie daiktai yra. Ir kartais, kai pradedame daryti tvarką, atrandame dalykus, kurie mūsų rankose atgyja. Atmintimi, įvykiais, prisiminimais. Veide atsiranda šypsena. Mes sustojame darbuose ir bent akimirką pasimėgaujame prisiminimais. Ir pasijuntame geriau. Bet prieš akimirką tai buvo tik nereikalingas daiktas rankose, kurį norėjau išmesti.

Taip yra ir santykiuose tarp tikėjimo ir religijos. Išmintingas žmogus niekada to neatskirs. Bet patirs jų pilnatvės naudą savo gyvenime.

Niekada neatskirkime religijos nuo tikėjimo. Kad galėtume kvėpuoti abiem plaučiais, visa krūtine. Ir tokioms šeimoms reikia labai nedaug. Įgalinti religiją savo tikėjimo kelionei.

– Bet iš tiesų, dažnai vaikams pradėjus lankyti, pavyzdžiui, pasiruošimą Pirmajai Komunijai, tėvai taip pat įsitraukia į šį gyvenimą...

– Vaikai tampa puikiais tėvų vedliais į šį suderinamumą. Kiekvienais metais sulaukiu tėvų padėkos ir liudijimo, kurie bylojo, kad palydint vaikus ruoštis Pirmosios Komunijos sakramentui, mes patys atradome maldos vertę, sekmadienio Mišių būtinybę, tradicijų gyvybę ir tikėjimo indėlį į kokybiškesnį gyvenimą. Ir tai būna patys gražiausi liudijimai. Vaikai sugrąžino religiją į savo tėvelių gyvenimą.

Tad tokios šeimos, tokie vaikai šiandienos modernaus pasaulio tikrovėje puikiai, giliai, asmeniškai išgyvens pasirengimą šventėms ir jas švęs.

Vertę turės viskas. Ir dvasiniai dalykai, tikėjimo dalykai, religinės apeigos. Ir pavasario džiaugsmas, ir skoningai dekoruotas šventinis stalas, ir skanių patiekalų buvimas ant stalo, ir tradicijų puoselėjimo sąmoningumas. Viskas dera. Nieko nepaneigiant, nenuvertinant ir neatmetant kaip nereikalingo balasto.

Taip pasiruošusios švęsti Velykas šeimoje nebus nereikalingumo, nesupratimo, mechaninio elgesio be turinio. Ir niekas nesakys: „tu už mane nueik“... Nes, jei aš pats nenueisiu, pats ir nepraturtėsiu.

– Todėl turbūt ne veltui tėvai sako, kad mokosi iš savo vaikų, jie tampa mūsų mokytojais, leidžia suprasti ar atrasti tam tikrus dalykus, kuriuos galbūt buvome užmiršę ar net nekreipėme į juos dėmesio iki tol...

– Vaikai yra dideli savo tėvų ugdytojai. Nes kiekviena šeima yra namų Bažnyčia. O ypač švenčiant šių metų Velykas kitaip, nesilankydami svečiuose, apsiribodami savo namų erdvėse, dalyvaudami religinėse apeigose internetu, per televiziją, mes ypatingai giliai ir sąmoningai patirsime, išgyvensime namų Bažnyčios tikrovę.

Velykų rytą kunigas vienas aukos Mišias tuščioje bažnyčioje, bet ne vienišas. Nes kiekvienoje tikinčių žmonių šeimoje tą bendros maldos valandą, Mišių valandą, Dievo Žodžio valandą namai tampa šventove, o visų namuose esančių žmonių širdys – gyvuoju altoriumi, ant kurio aukojamas Velykų Avinėlis.

Kiaušinį apdedu svogūnų lukštais, užberiu kelių spalvų dažais ir dedu į kojinę bei apvynioju siūlais. Taip paruoštus margučius dedu į verdantį, pasūdytą vandenį, įpilu truputėlį acto, įdedu vieną spalvą ir sudedu margučius. R. Doveika

Švenčiama pergalė prieš nuodėmę ir mirtį, paliudijamas Gyvenimas. Kiekvieni namai, tapę mažąja bažnytėle, tampa ir tikro gyvenimo džiaugsmo, iš kurios kyla ir asmeninės laimės patirtis, šaltiniu ir versme. To labai, labai linkiu kiekvienai šeimai.

– Gerbiamas Kunige, ką Jums pačiam reiškia Velykos? Kaip jas švenčiate?

– Asmeniškai man tai – tikėjimo šventė. Tikėjimo, kuris kyla iš supratimo ir sąmoningumo. Kiek Dievas man, nusidėjusiam žmogui, yra suteikęs.

Man patikėtas gyvenimas ir nemirtingumas. Todėl man Velykos – Gyvenimo ir Nemirtingumo iškilmė. Ėjimas šios dienos link yra gavėnios kelias, kuriame analizuodamas save supranti, kad turi ko ir už ką atsiprašyti, atlikti atgailą ir išpažintį. Susitaikyti ir padėkoti. Suvokiu, kad viskas, kas esu ir ką turiu, yra tik iš malonės. Dievo ir žmonių.

Velykų šventes švenčiu parapijoje patarnaudamas žmonėms. Vadovaudamas liturginėms apeigoms, kurios labai gilios, prasmingos ir prakalbinančios.

Rūpinuosi bažnyčios papuošimu. Su bendradarbiais apsitariam, kaip puošim, ką darysim. Žmonių gerumo dėka sutelkiamas maisto ruošinys parapijos žmonėms, esantiems stokoje. Pats važiuoju į parduotuves nupirkti to, ko trūksta į parengtus maisto paketus.

Man didelė garbė pačiam savo rankomis tai nupirkti, sudėti į mašiną, atvežti, iškrauti.

Mėgstu darbuotis su komanda ir patinka prisidėti.

Parapijos kunigai aplankom senelius, ligonius jų namuose. Šiemet, dėl karantino, tai nukeliama vėlesniam laikui. Visada tai judėjimo, tarnystės, maldos ir prasmės laikas.

Velykų rytą, po visų Mišių, parapijos namuose valgome pusryčius. Pasikviečiame ir keletą vienišų žmonių. Tiek, kiek leidžia galimybės.

Paskui važiuoju aplankyti tėvelių ir senelių kapų, nes jie palaidoti Vilniuje ir aplankau brolio šeimą, kuri, dalyvavusi ryto Mišiose, namie valgo šventinius pusryčius, kol mano tarnystė tęsiasi bažnyčioje. Ir kai tik galime, popiečio kavai ir saldėsiams susirenkame pas brolį jo šeimoje.

– Ar pats dažote kiaušinius? Jei taip, koks kiaušinių dažymo būdas Jums yra maloniausias ir priimtiniausias? Galbūt netgi turite mėgstamiausią spalvą kiaušiniams?

– Savo svajonėse esu realizavęs didelę svajonę – esu virėjas. Tai man labai pagelbsti gyvenime, nors parapijoje yra šeimininkė, kuri pasirūpina kasdieniniu kunigų ir parapijoje dirbančių žmonių maitinimu. Viskuo pasirūpina šeimininkė ir tikrai yra galimybė būti laisvam nuo stalo paruošimo ir buities. Bet velykinius margučius mėgstu ir kiekvienais metais dažau tėvų namuose. Išmokta iš tėvų ir senelių patirtimi. Turguje nusiperku dažų, svogūnų lukštų.

Dažniausiai tai darau vėlyvą Didžiojo Penktadienio metą. Laikas peržengia ir vidurnakčio slenkstį. Man svarbu, kad galiu asmeniškai tęsti senelių ir tėvelių naudotus procesus.

Nuoširdžiai linkiu, kad turėtumėte tėvelius, senelius, brolius ir seseris. Vertinkite tai. Didžiuokitės tuo. Mokykitės vieni iš kitų. Ir būkite vieni dėl kitų. R. Doveika

Iš vakaro užmerkiu svogūnų lukštus šaltame vandenyje. Turiu net tam skirtus keletą puodų, kuriuose tik dažau ir verdu margučius. Kiaušinį apdedu svogūnų lukštais, užberiu kelių spalvų dažais ir dedu į kojinę bei apvynioju siūlais.

Taip paruoštus margučius dedu į verdantį, pasūdytą vandenį, įpilu truputėlį acto, įdedu vieną spalvą ir sudedu margučius. Juose esančios kelios spalvos, svogūno lukštai ir dominuojanti spalva vandenyje visada sukuria savotišką paslaptį.

Ir nukelia į vaikystę, kurioje labiausiai buvo įdomu išvynioti išvirtą margutį, pamatyti, koks išėjo. Mėgstu, kad margučiuose būtų skirtingų spalvų žaismas. Visad mane tai nukelia į vaikystę.

Po marginimo, eidamas miegoti, Dievui maldoje dėkoju už tėvus, senelius ir prosenelius, kurių dėka esu kas esu, turiu tai, kas iš jų gerumo paveldėta ir pažadu visa tai atsakingai saugoti.

Visada maldą už juos baigiu prašydamas jų palaiminimo, kad galėčiau būti naudingu kunigu žmonėms. Neįsivaizduoju maldos už juos nepaprašęs jų palaiminimo. Nes man tai – kiekvieną dieną švenčiamos Velykos. Nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo tikrovės Velykos. Tikrovės, kurioje TOLIAU YRA man brangiausi žmonės. Čia mano stiprybė.

– Kokios būdavo Jūsų vaikystės Velykos? Kas labiausiai įsiminė?

– Vaikystėje, kaip ir minėjau, įdomiausia būdavo stebėti ir prisidėti prie margučių marginimo.

Visą vaikystę ir dalį paauglystės gyventa kuklioje namų erdvėje, todėl viskas buvo labai arti. Viskas buvo toje pačioje aplinkoje, erdvėje. Klegesio, rimtumo, nuostabos ir susižavėjimo.

Mama su močiute rūpindavo stalo gėrybėmis. Su tėčiu ir broliu eidavome į bažnyčią pašventinti maisto. Nes pašventinti, vadinasi pripažinti, kad tai – malonė. Dievo palaiminta ir žmogaus prakaitu sukurta.

Namuose išmokau pabučiuoti nukritusios duonos gabalėlį ir suvalgyti, o ne išmesti kaip per akimirką mikrobais užsikrėtusią blogybę. Gal kam keista pasirodys, bet ir šiandien darau tą patį – nukritusį duonos gabalėlį pabučiuoju ir suvalgau. Man tai – viena iš šventų pamokų, išmoktų šeimoje.

Velykų rytą eidavome į bažnyčią. Paskui namuose pusryčiaudavome. Ir keliaudavome pas močiutės seseris bei brolį.

Jų namuose vykdavo margučių ridenimai. Susirinkdavo kitų giminaičių. Kieme netrūkdavo vaikų klegesio, o namuose supratimo, kaip gera visiems namie būti kartu – vaikams, tėvams, seneliams... Ir kaip viso to dabar pasiilgstu.

Aplankydamas jų kapus, tarnaudamas žmonėms bažnyčioje, peržengdamas brolio šeimos slenkstį bandau visą šį lobį perduoti brolio vaikams.

Nuoširdžiai linkiu, kad turėtumėte tėvelius, senelius, brolius ir seseris. Vertinkite tai. Didžiuokitės tuo. Mokykitės vieni iš kitų. Ir būkite vieni dėl kitų.

Niekada namuose šventės nevirsdavo barniais ar konfliktais. Reikalus spręsdavome ne švenčių dienomis. Nesuvokiu, kaip galima švęsti tikėjimo šventes ir namų sakraliausią erdvę paversti pykčio, priekaištų ar net smurto erdve.

Visada man tai buvo svetima ir nesuvokiama, nes niekada to nemačiau. Nes visada, visose sąlygose, šventėme tikėjimo šventes. Linkiu visiems tikėjimo švenčių namuose.

– Kunige, Jūs mokate sakyti nuostabius, prasmingus, įsimintinus ir verčiančius susimąstyti pamokslus. Gal galėtumėte pasakyti trumpą pamokslą-palinkėjimą mūsų skaitytojams Velykų proga?

– Velykos – tai ta perėjimo diena, kai Viešpats ir visi mes, kurie Jį tikime, įžengiame į Šviesą. Reikia tik leisti Prisikėlusio Jėzaus kapo tuštumai užpildyti širdį, Meilei vadovauti visiems mūsų pasirinkimams, kad mes būtume dovana kitiems, taip liudydami su mumis gyvenantį Gyvybės ir Prisikėlimo Dievą.

Visiems ir kiekvienam palaimintų šventinių dienų. Jis prisikėlė. Tikrai PRISIKĖLĖ.

– Labai dėkoju už nuoširdų ir įdomų pokalbį, įžvalgas, mintis. Jaukios, ramios ir prasmingos Jums Kristaus prisikėlimo šventės.

 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Tokios stovyklos dar nebuvo: laiką drauge leido vaikai ir senjorai

Trys mylios virš kasdienybės
12:57 Rugpjūčio 05d. 2020
img

Atskleidė vaikų kūrybinį bei meninį potencialą

Trys mylios virš kasdienybės
1
11:00 Rugpjūčio 05d. 2020
img

Kėdainių rajono bendruomenės susitiko Pernaravoje

Trys mylios virš kasdienybės
15:03 Liepos 31d. 2020
img

Šiai merginai ribų nenubrėši

Trys mylios virš kasdienybės
12:00 Liepos 29d. 2020
img

Kėdainiai netrukus taps didele filmavimo aikštele

Trys mylios virš kasdienybės
09:15 Liepos 23d. 2020
img

Tikrieji gyvenimo stebuklai gimsta iš bendrystės

Trys mylios virš kasdienybės
08:26 Birželio 23d. 2020
img

Deimantinė sukaktis: dviejų širdžių meilės valsas tęsiasi jau 60 metų

Trys mylios virš kasdienybės
1
14:44 Balandžio 30d. 2020
img

Ričardas Doveika: „Supriešintos kartos“

Trys mylios virš kasdienybės
08:13 Balandžio 10d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!