GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kėdainietė Gabrielė Jociūtė pernai rudenį du mėnesius savanoriavo Graikijoje netoli sostinės Atėnų įsikūrusioje vėžlių gelbėjimo stotyje „Archelon“.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Graikijoje vėžlius gelbėjusi savanorė iš Kėdainių: „Nykstantiems jūrų vėžliams gali padėti visi!“

Kristina MIRVIENĖ - 15:16 Kovo 27d. 2020

Dabar daug diskutuojama apie ekologines problemas, vis ieškoma įvairių jų sprendimo būdų. Tačiau kol vieni kalba, 22-ejų kėdainietė Gabrielė JOCIŪTĖ surado galimybę tiesiogiai prisidėti prie nors ir nedidelės, bet svarbios pasaulio gamtos dalelės išsaugojimo. 

Ką aplinkos tarša reiškia gyvajai gamtai ir itin liūdnas jos pasekmes faunai, Gabrielė savo akimis pamatė Graikijoje, šalia sostinės Atėnų įsikūrusioje vėžlių gelbėjimo stotyje „Archelon“. Čia keletą mėnesių savanoriavusi kraštietė neslepia, kad tai, su kuo susidūrė, gerokai sukrėtė.

Neliko abejinga

Vėžlių gelbėjimas nėra naujas dalykas, tai įvairiose pasaulio vietose daroma jau kelis dešimtmečius. Šie ilgaamžiai gyvūnai ypač jautrūs ekologinėms problemoms, mat jų branda ilga ir tik nedaugelis jų sulaukia meto, kuomet gali palikti palikuonis – teigiama, kad brandą pasiekia tik vos 1 proc. išsiritusių jūrinių vėžliukų.

Todėl iš Josvainių kilusi G. Jociūtė itin džiaugiasi galėjusi ne tik prisidėti prie nykstančių rūšių vėžlių išsaugojimo, bet ir geriau suvokti iššūkius, su kuriais kasdien tenka susidurti nemažai daliai faunos rūšių.

„Vėžlių gelbėjimo stotyje „Archelon“ Graikijoje savanoriavau pernai rudenį, ten atsidūriau savo mokslo įstaigos dėka. Esu Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto absolventė. Po universiteto baigimo bei vasaros, praleistos Jungtinėse Amerikos Valstijose, nusprendžiau pasinaudoti universiteto siūloma mainų programa ir prisidėti prie nykstančių jūros vėžlių išsaugojimo. Mane labai jaudina aplinkosaugos problemos, todėl bet kas, kuo galiu prisidėti prie gamtos išsaugojimo, man visada aktualu, norisi ne tik dejuoti, baisėtis ar apgailestauti, bet ir realiu darbu prisidėti prie pokyčių.

Norintiems savanoriauti „Archelon“ stotyje reikalavimai yra visiškai paprasti – tereikia mokėti anglų kalbą ir atitikti nedidelius fizinius reikalavimus. G. Jociūtė

Domėjausi jūrų biologija, universitete teko nemažai mokytis apie jūrinius vėžlius, tai natūraliai susiformavo toks mąstymas saugoti ir prisidėti prie nykstančių rūšių gelbėjimo. Savanorystė man pasirodė kaip puikus būdas tapti to dalimi ir įgauti įdomios patirties, kurios negaliu užmiršti iki šiol“, – sako G. Jociūtė.

Į vėžlių gelbėjimo stotį kasmet patenka apie 50 vėžlių, kuria čia gydomi nuo sužeidimų bei kitų negalavimų. / Asmeninio archyvo nuotr.Gali visi

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad patekti į „Archelon“ ir ten savanoriauti vėžlių gelbėjimo stotyje gali visi norintys, kandidatams nėra keliami jokie specialūs reikalavimai. 

„Norintiems savanoriauti „Archelon“ stotyje reikalavimai yra visiškai paprasti – tereikia mokėti anglų kalbą ir atitikti nedidelius fizinius reikalavimus, kadangi norint dirbti vėžlių gydymo ir reabilitacijos centre reikia būti pakankamai fiziškai stipriam. Čia tenka kilnoti vėžlius, o jie kartais būna tikrai dideli ir sunkūs, taip pat visą dieną reikia dirbti fizinius darbus, o visa tai reikalauja nemenkos fizinės ištvermės. Tačiau čia nėra jokio amžiaus ar išsilavinimo cenzo, niekam nerūpi tavo darbo patirtis ar išvaizda, kviečiami visi, kas gali ir nori padėti vėžliams. Dėl šios priežasties ir kolegų turėjau labai įvairių. Beje, „Archelon“ organizacijoje savanoriauti gali ir visa šeima, kartu su vaikais, savaitės trukmės programa numatyta ir šeimoms“, – pastebi G. Jociūtė.

Vėžlių gelbėjimo centras „Archelon“ buvo įkurtas prieš daugiau nei 30 metų. Ir, kaip pastebi Gabrielė, nors stotis yra skirta saugoti vėžlius, tačiau jos veikla apima kur kas platesnę sritį.

„Savanoriavimas jūrinių vėžlių gydymo centre susideda ne vien tik iš darbo su vėžliais.  Organizacija vykdo daug įvairios veiklos, susijusios su vėžlių išsaugojimu. Tai ir įvairūs stebėjimai, skaičiavimai, prognozės, paplūdimių, kur vėžliai deda kiaušinius, saugojimas.

Čia vykdoma ir visuomeninė šviečiamoji veikla, kurios tikslas – visus centro lankytojus, kurie daugiausiai yra turistai bei moksleiviai, supažindinti su žmogaus neigiama įtaka jūriniams vėžliams. Taip pat pasakojama apie vėžlių gydymo ir reabilitacijos procesus, supažindinama su kasdienio darbo ypatumais. Dauguma lankytojų išgirsta ir supranta, ką norime pasakyti, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie ateina tik pasifotografuoti, o išgirdę, jog nuotraukų su jūriniais vėžliais pasidaryti nepavyks, nes čia yra ne zoologijos sodas, o vėžlių ligoninė, gydymo vieta, nustemba ir nuliūsta. Tačiau didžioji dalis turistų mielai palaiko „Archelon“, perka įvairią atributiką, marškinėlius ir savanoriškai aukoja centrui bei visai organizacijai. Tai labai svarbu, kadangi ji nėra remiama valstybės, ir visas lėšas bei pagalbą gauna iš privačių rėmėjų, organizacijų, savanorių ir lankytojų paramos.

Todėl visi norintys įprasminti savo laiką ir prisidėti prie vėžlių gydymo organizacijos bei tapti savanoriu, yra labai laukiami organizacijoje „Archelon“, – kviečia G. Jociūtė.

Anot G. Jociūtės, labiausiai jaudinanti savanoriavimo akimirka buvo išgydytų vėžlių paleidimas atgal į laisvę.  / Asmeninio archyvo nuotr. Viskas dėl vėžlių

Pašnekovė tvirtina, kad praleidusi vos du mėnesius vėžlių gelbėjimo stotyje „Archelon“ apie šiuos ilgaamžius gyvūnus sužinojo labai daug.

„Mėnesiai, praleisti dirbant su vėžliais, buvo beprotiškai intensyvūs tiek žinių, tiek veiklos prasme. Apie vėžlius sužinojau begalę dalykų, pradedant šio gyvūno anatomija, fiziologija, elgsenos ypatumais, baigiant tokiomis smulkmenomis, kaip mėgstamiausias jūros vėžlių skanėstas – mačiau kaip jie dievina kalmarus.

Darbas vėžlių gydymo centre visada prasidėdavo 8 val. ryte ir baigdavosi apie 18 val. su valgymo, pasišnekučiavimo pertraukėlėmis. Pats mano darbas susidėjo iš kasdienio vėžlių baseinų ir pačių vėžlių valymo, maisto (žuvies) paruošimo, vėžlių valgydinimo, žaizdų valymo ir gydymo, asistavimo operacinėje. Vadinamojoje vėžlių ligoninėje vykdavo pagrindinis mano darbas.

Du mėnesiai vėžlių gelbėjimo stotyje, kur užėmiau vėžlių gydymo ir reabilitacijos centro savanorių koordinatorės poziciją, buvo viena iš geriausių mano gyvenimo patirčių, kurioje puikiai derėjo veiklos prasmė ir tam tikri gyvenimo malonumai – kito krašto pažinimas, kelionės, naujos pažintys“, – džiaugiasi G. Jociūtė.

Mergina pastebi, kad dirbant su vėžliais teko išvysti daug sukrečiančių vaizdų, sužeistų vėžlių žaizdos ne kartą vertė pašiurpti.

„Didžioji dalis vėžlių į stotį atkeliauja iš įvairių Graikijos pakrančių salų – Kretos, Zakinto, Kefalinijos, Rodo ir kt. Dauguma jų čia patenka dėl patirtų sužalojimų ar susirgimų, kurių pagrindinė priežastis – žmogaus veikla. Čia apstu vėžlių, sužeistų laivų propeleriais, nemaža dalis jų atvyksta į gydymo centrą be vieno peleko ar su praskeltu karapaksu (vėžlio kaulinis šarvas aut. past.), sužeistu, skylėtu plastronu (vėžlio kaulinio šarvo apatinis skydas aut. past.), galva ar kitais sužalojimais.

Taip pat begalė vėžlių savo skrandyje turi prariję žvejų tinklų, kabliukų ar prisivalgo įvairaus jūroje esančio plastiko, juk maišelį vėžliui sumaišyti su medūza nėra sunku. Dėl prarytų šiukšlių, plastiko sutrinka vėžlių virškinimo sistemos veikla, vėžliai patiria stresą, stiprius skausmus, nustoja valgyti, dėl ko netenka svorio, energijos, tampa ligoti, nemažai tokių nelaimėlių nugaišta. Sunkiausia ir būdavo stebėti sveikimo progreso nebuvimą kai kurių vėžlių reabilitacijos procese.

Savanoriaujant ir gelbstint silpnesnį už save individą, mano nuomone, yra ugdomas suvokimas, kad jaunas žmogus gali kurti kokybinį pokytį gamtai ir šis suvokimas yra aukso vertės. Nereikia ieškoti atsakymų, kokia prasmė, toji prasmė yra daug platesnė, nei mes galime įsivaizduoti. G. Jociūtė

Labai liūdino matyti sergančius, sužeistus vėžlius ir suvokti, kad visa tai vyksta dėl žmogaus veiklos. Tai buvo viena sudėtingiausių darbo dalių. Ir nors teikė pasitenkinimą, kad galima išgelbėti bent dalį tokių vėžlių, tačiau vis vien nėra paprasta negalvoti apie taršos mastą, jos poveikį gimtajai gamtai“, – susimąsto mergina.

G. Jociūtė: „Begalė vėžlių savo skrandyje turi prariję žvejų tinklų, kabliukų ar prisivalgo įvairaus jūroje esančio plastiko, juk maišelį vėžliui sumaišyti su medūza nėra sunku.“ / Asmeninio archyvo nuotr. Vėžliai nyksta

Gabrielė pasakoja, kad vėžliai yra sužeidžiami ne vien laivų propelerių, jie dažnai yra sužalojami ir žvejų:

„Kadangi kai kurie senesnio amžiaus žvejai tiki, kad žuvys nekimba, jei šalia plaukioja vėžliai, todėl juos bando išgąsdinti ar su kokiu nors sunkiu daiktu trenkia į galvą ar karapaksą. Taip pat, kaip minėjau, juos žudo begalė plastiko, kuris yra vandenyne, tai šiaudeliai, maišeliai, žuvų gaudymo tinklų atliekos ir įvairios šiukšlės, kurias vėžliai supainioja su medūzomis ar žuvimis, kalmarais ir suvalgo. Realiai tik žmogus sukelia tokį stiprų neigiamą poveikį vėžlių gyvenimui.“

Anot Gabrielės, vėžliai Graikijoje yra gydomi ne vien iš humaniškų sumetimų, bet ir dėl to, kad jiems yra iškilęs išlikimo pavojus.

„Graikiją skalaujančioje Viduržemio jūroje plaukioja 3 rūšys vėžlių, o dvi iš jų yra nykstančios, tai Žaliasis jūrų vėžlys (Chelonia mydas) bei Logerhedai (Caretta caretta). Žalieji vėžliai yra vieni didžiausių pasaulio vėžlių, jie užauga iki 300 kg svorio, tai ilgaamžiai gyvūnai, kurie subręsta ir gali daugintis tik sulaukę 20–50 metų. Nenuostabu, kad jie nyksta, nes tiek ilgai išlikti pasaulyje, kuris yra toks nepalankus jiems, yra nelengva.

Logerhedai yra kiek mažesni, paprastai užauga iki maždaug 130 kg, bet yra individų, kurie būna keliskart didesni. Jie brandą pasiekia maždaug per 17–33 metus.

Šie gyvūnai yra gelbėjami nuo mirties ir išnykimo, tikrąja to žodžio prasme. Dėl patirtų sužeidimų ir plastiko skrandžiuose vėžliai išplaukia į krantą ir paplūdimiuose juos pastebėję žmonės praneša vietinio paplūdimio gelbėtojams arba tiesiogiai skambina į gydymo centrą, tada yra organizuojama sergančio vėžlio kelionė laivu, autobusu ar lėktuvu į gydymo centrą, kuriame jau veterinarai ir savanoriai imasi savo darbo“, – pasakoja Gabrielė.

G. Jociūtė tarsteli, kad kita sudėtingiausia darbo „Archelon“ stotyje dalis – pakelti kone 100 kg sveriančius sergančius vėžlius ir nugabenti juos į už 100 metrų esančią operacinę.

„Jūriniai vėžliai stambūs gyvūnai, todėl su jais dirbti yra nelengva ir fizine prasme, tačiau „Archelon“ stotyje yra tam tikra technika, kuri pagelbėja rūpinantis vėžliais.

Kasmet į vėžlių gydymo centrą patenka po kiek daugiau nei 50 individų, didžioji dalis jų yra pagydomi ir paleidžiami atgal į jūrą. Dalis vėžlių lieka gydytis ilgesniam laikui. Vėžlių gydymo procesas yra gana sudėtingas, dėl to, kad vėžliai gyvena vandenyje yra sunkesnis jų žaizdų gijimas. Vėžlių gydymas yra daug kantrybės, atkalumo ir pastangų reikalaujantis procesas“, – pastebi G. Jociūtė.

Į vėžlių gelbėjimo stotį kasmet patenka apie 50 vėžlių, kuria čia gydomi nuo sužeidimų bei kitų negalavimų. / Asmeninio archyvo nuotr.Ne materialu

Pašnekovė neslepia nuostabos, kad visiškai be jokio atlygio vėžlius Graikijoje gelbėti ryžtasi daugybė žmonių.

„Labiausiai žavėjo savanorių atsidavimas darbui gydymo centre. Nė vienas savanoris neskaičiuodavo darbo valandų bei savęs netaupydavo – visi dirbdavome intensyviai ir sunkiai, kas ir labiausiai džiugino. Žmonės atvyksta iš Amerikos, Afrikos, Azijos, Australijos, sukaria tūkstančius kilometrų, kad atvyktų į nuo Atėnų 20 km atitolusį Glyfados miestą, kur yra įsikūręs „Archelon“ centras, ir visu šimtu procentų atsiduotų darbui, už kurį negauna jokios materialios naudos – niekam nėra mokami pinigai. Tačiau visi dirba, tartum gautų didžiausius pinigus. Dėl to tik pasavanoriavus ateina suvokimas, jog ne atlygis  suteikia šioje vietoje džiaugsmo ir pilnatvės“, – tvirtina G. Jociūtė.

Kiek pamąsčiusi pašnekovė priduria, kad veikla Graikijoje jai davė kur kas dagiau nei vien gamtosauginį suvokimą.

„Įgijau daug kantrybės ir pasisėmiau nemažai patirties, tiek gyvenimiškos, tiek praktinės. Atvirai kalbant, Graikijoje palikau savo antrą šeimą. Visi savanoriai buvome geriausi draugai, kartu susigyvenome ir užmezgėme stiprius ryšius, visuomet susikalbėdavome tarsi be žodžių. Tas kontaktas, kurį sukūrėme būdami ten, yra ir bus ypatingas, kurio neįmanoma atpasakoti žodžiais. Atėjus dienai, kai reikėjo palikti centrą, buvo be proto liūdna ir širdį vėrė skausmas. Atrodo, mažą dalį savęs, kurią turiu susigrąžinti, palikau ten,“ – jautrumo neslepia Gabrielė.

Magiška ceremonija

Kaip vieną įsimintiniausių savanoriavimo „Archelon“ centre akimirkų, Gabrielė įvardija išgijusių vėžlių paleidimo atgal į gamtą momentą.

„Maždaug kartą per savaitę važiuodavome į magišką ceremoniją – vėžlių paleidimą, kurios metu slaptame paplūdimyje išleisdavome jau reabilituotus ir išgydytus vėžlius į jų tikruosius namus. Po paleidimo visada aplankydavo stiprios emocijos: džiaugsmas, susipynęs su suvokimu, jog visos įdėtos pastangos bei sunkus darbas ir atsidavimas atsiperka. Tą dieną visi centro savanoriai būdavo nepaprastai laimingi. Pora savanorių ir du veterinarai plaukdavo ir nerdavo  kartu su paleidžiamu vėžliu į jūrą – turėdavo unikalią galimybę stebėti pirmąsias jo naujo gyvenimo sekundes jūroje.

Dar dabar ryškiai pamenu, kaip laukiau savo eilės dalyvauti paleidime ir nerti kartu su vėžliu. Atsimenu, kaip jaudinausi, kad tik vėžlys greitai adaptuotųsi, nesugalvotų grįžti į krantą. Labai stiprus jaudulys suspausdavo krūtinę pirmąsias sekundes stebint vėžlio paleidimą. Na, o galiausiai kai vėžlys nuplaukdavo tolyn, viską vainikuodavo nepaprastai stiprus džiaugsmas ir palengvėjimas, jog savanorių ir visos „Archelon“ organizacijos dėka jūra pasipildė dar vienu išgydytu nykstančios rūšies vėžliu“, – jaudindamasi pasakoja Gabrielė.

Pabaigai mergina priduria, kad kartais darbo prasmė slypi daug giliau ir yra daug platesnė nei galima būtų pagalvoti.

„Savanoriaujant ir gelbstint silpnesnį už save individą, mano nuomone, yra ugdomas suvokimas, kad jaunas žmogus gali kurti kokybinį pokytį gamtai ir šis suvokimas yra aukso vertės. Nereikia ieškoti atsakymų, kokia prasmė, toji prasmė yra daug platesnė, nei mes galime įsivaizduoti. Kiekvienas, grįžęs iš savanorystės veiklos, skleis žinią savo draugams, artimiesiems ar tiesiog praeiviams, sutiktiems gatvėje ar kavinėje, jog turime ir privalome saugoti gamtą, o pradėti galime pirmiausia nuo savęs, ir tai be galo paprasta: rūšiuoti atliekas, nenaudoti plastikinių šiaudelių, turėti daugkartinį pirkinių maišelį ir mažinti plastiko suvartojimą. Beje, turėti savo daugkartinį puodelį irgi svarbu, be to, ir madinga. Pažiūrėkite į Niujorko gatves, daugkartinis „Starbucks“ puodelis yra kasdienis skubančiųjų palydovas, tad būkime protingai madingi bei prisidėkime prie gamtos tausojimo ir mes“, – kviečia G. Jociūtė.

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Tokios stovyklos dar nebuvo: laiką drauge leido vaikai ir senjorai

Trys mylios virš kasdienybės
12:57 Rugpjūčio 05d. 2020
img

Atskleidė vaikų kūrybinį bei meninį potencialą

Trys mylios virš kasdienybės
1
11:00 Rugpjūčio 05d. 2020
img

Kėdainių rajono bendruomenės susitiko Pernaravoje

Trys mylios virš kasdienybės
15:03 Liepos 31d. 2020
img

Šiai merginai ribų nenubrėši

Trys mylios virš kasdienybės
12:00 Liepos 29d. 2020
img

Kėdainiai netrukus taps didele filmavimo aikštele

Trys mylios virš kasdienybės
09:15 Liepos 23d. 2020
img

Tikrieji gyvenimo stebuklai gimsta iš bendrystės

Trys mylios virš kasdienybės
08:26 Birželio 23d. 2020
img

Deimantinė sukaktis: dviejų širdžių meilės valsas tęsiasi jau 60 metų

Trys mylios virš kasdienybės
1
14:44 Balandžio 30d. 2020
img

R. Doveika: „Linkiu visiems tikėjimo švenčių namuose“

Trys mylios virš kasdienybės
08:48 Balandžio 12d. 2020
img

Ričardas Doveika: „Supriešintos kartos“

Trys mylios virš kasdienybės
08:13 Balandžio 10d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!