GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Macgaliai: dulkėto kelio pašonėje sustojęs laikas

Dimitrijus KUPRIJANOVAS - 15:29 Spalio 18d. 2018

Šiandien ir vėl keliausime ieškoti neatrastų Kėdainių rajono kampelių. Ieškosime „Rinkos aikštės“ dar neaprašytų kaimelių, susipažinsime su gyventojais, jų gyvenimo istorijomis, nūdienos aktualijomis. Pasidalinsime jų džiaugsmais ir vargais, paklydimais ir atradimais, išgyvenimais ir patirtimis. 

Josvainių seniūnija

Apsispręsti, kur šiandien vyksime, nebuvo labai sunku. Pažvelgęs į žemėlapį, suprantu, jog dar daug neaplankytų kaimelių yra Josvainių seniūnijoje. Tad ten ir trauksime. Nežinau kodėl, bet mane vis labiau traukia mažesni kaimeliai. Galbūt todėl, kad vienu ypu galime pažinti visus kaimo žmones, pažinti visą kaimą. Nes, sutikite, aprašyti, kad ir Josvainių miestelį, kelių laikraščio lapų tikrai nepakaktų. Reikėtų bent kelių didelių straipsnių. 

Šalia kelio

Apsisprendžiau. Šiandien lankysimės Macgalių kaime. Nieko nelaukę susikrauname mantą ir išvykstame. Važiuojame Josvainių link, po to sukame į kairę, į kelią, kuris veda Kunionių kaimo link. Neišasfaltuotas! Kelias neišasfaltuotas, nors buvo žadama, kad darbai bus vykdomi šiemet. Na, yra dar laiko... Ims ir padarys per mėnesį, pagalvoju. Juk tokie garbūs vyrai žadėjo, kad žmonėms nereikės skęsti dulkėse. Trumpai su fotografu pamurmėję važiuojame, kad ir neišasfaltuotu, tačiau labai gerai nugreideriuotu keliu. 

Kas antra

Nusprendžiame padaryti žvalgybą – važiuoti kaimo keliuku ir apžiūrėti, kiek gi čia tų trobų ir žmonių yra. Sodybos Macgalių kaime išsidėsčiusios šalia kelio, tačiau ganėtinai toli viena nuo kitos. Sakyčiau, tokie atskiri vienkiemiai. Sodybas galime suskaičiuoti ant rankų pirštų, o gyvenamas – ant vienos rankos pirštų. Jų čia išties nedaug ir, kaip beveik kiekviename kaime – pusė apleistų. Labai gaila, mat Macgaliai visai patogioje vietoje, šalia Josvainiai, netoli Kėdainiai... 

Nusprendžiame daugiau nieko nelaukti ir sukti į pačią pirmąją Macgalių sodybą. Ji kiek tolėliau nuo kelio, nutolusi kokį šimtą metrų. Čia sutinkame kieme vaikštančią ponią Eleną. A. Barzdžiaus nuotr. Dešimtys metų

Nusprendžiame daugiau nieko nelaukti ir sukti į pačią pirmąją sodybą. Ji kiek tolėliau nuo kelio, nutolusi kokį šimtą metrų. Čia sutinkame kieme vaikštančią ponią Eleną. Elena šiame kaime gyvena jau tris dešimtis metų, o jos sodybai jau aštuonios dešimtys metų. 

„Gyvenimas teka sava vaga ir tiek. Mūsų kaimas visada buvo toks nedidelis, tačiau kažkada visos gryčios buvo gyvenamos, o dabar vos keli gyventojai likę. Seni žmonės miršta, o jaunimas atsikraustyti nelabai nori, nebent atvažiuoja savaitgaliais vasarą pabūti ir pailsėję važiuoja namo, nepasilieka“, – atskleidžia Elena. 

Gyvulių nebeaugina

Ponia Elena atskleidžia, kad gyvulių jau seniai nebeaugina. Sako, kad nėra sveiktos, nėra noro.

„Kad kaimuose mažai kas gyvulius laiko. Turime porą vištelių dėl savęs ir viskas. O daugiau nieko. Šuniukas tik. Anksčiau laikėme ir gyvulius, ir paukščių daug turėjome. Buvome gausesnė šeima, o dabar visi išsivažinėjo, išėjo, sukūrė savo gyvenimus, tai kiek man čia reikia. Kiek turiu, tiek ir užtenka“, – dėsto Macgalių gyventoja.

Tvarkosi kaip gali

Moters namuose labai daug akmenų. Iš jų ji su vyru sumeistravusi gėlių darželį ir šiaip visur dėl grožio pridėliojusi. Juk akmuo – stiprybės simbolis!

„Mūsų sodyboje kadaise stovėjo didelis namas, mat likę čia jo pamatai buvo. Vyras juos nusprendė atkasti, tai ir rado daugybę akmenų. Daug čia jų buvo, po visu namu. Tad dabar mūsų kieme pilna akmenų. Vyras sugalvojo tokį gėlyną padaryti. O ir šiaip juk akmuo labai gražu. Tad ir padėliojome čia kieme“, – viską paprastai ir logiškai paaiškina kukli moterėlė.

Dukra – kaimynystėje 

Poniai Elenai gyventi Macgaliuose neliūdna, mat visai netoli, tame pačiame kaime, gyvena jos dukra su žentu. 

„Mes gyvename čia, tai ir jie nusprendė šalia įsikurti. Atsirado laisva troba, senieji šeimininkai išmirė, tad ir įsikūrė dukra su žentu. Gerai, ir mums linksmiau. Juk kaimas nėra didelis. Visi vieni kitus puikiai pažįstam, pavardes žinom“, – šyptelis moteris.

Tikras krosnininkas

Atsisveikinę su ponia Elena patraukiame kitos sodybos link – ten, kur gyvena moters dukra. Kieme sutinkame tarp daugybės labai keistų ir retų plytų besidarbuojantį vyriškį. Tai – Elenos žentas Marius. Pasirodo, vyras yra tikras auksarankis. Jis stato tikras senovines krosnis. Dirba visoje Lietuvoje ir yra labai paklausus meistras. Marius mano, kad darbas tikrai žmogų puošia.

Netrukus prie Mariaus ateina ir jo išrinktoji Aurelija ir vyras prisimena, kaip jis apsigyveno Kėdainių rajone. A. Barzdžiaus nuotr. Nuo kompiuterio prie plytų

„Kai gyvenau ne čia, dirbau su kompiuteriu, sėdėjau prie stalo, bet toks darbas ne man. Tuomet atsikrausčiau čia ir sugalvojau imtis amato. Krosnis mūryti mokėjau, mat teko dirbti pagalbiniu darbininku. Dabar pats viską mūriju ir turiu savo pagalbinį darbuotoją. Darbų tiek daug, kad neturiu kada ilsėtis. Užsakymų būna visoje Lietuvoje“, – atskleidžia auksarankis meistras.

Krosnis – ne židinys 

„Pastatyti senovinę krosnį tikrai reikia mokėti. Židinius šiais laikais stato daug kas, o va krosnių meistrų tikrai nėra daug. Josvainiuose vos vieną kitą mėgėją žinau tik, profesionalų net nepažįstu. Tad supraskite, kad darbo tikrai netrūksta. Tiesa, vien Josvainiuose ar Kėdainiuose klientų tikrai nepakaktų, norint išgyventi, reikia dirbti visoje Lietuvoje, kitaip neišeina“, – dėsto Marius ir vedasi mus apžiūrėti įvairiausių rūšių plytų.

Reikia išmanyti

„Mano darbas išties yra sunkus. Reikia išmanyti, ką darai. Net plytas reikia pirkti tokias, kokias reikia, ir ne kitokias. Jei plytos bus netinkamos, krosnis ilgai nelaikys. O to mes juk nenorime. Tad plytas perku didmiesčiuose. Po to, kai gaunu užsakymą, prisikraunu plytų, visus įrankius susidedu, ir keliauju pas klientą. Keletas dienų ir krosnis gatava. Anksčiau ir kaminus mūrydavau pats, bet dabar tai daro mano kolega, mat aš nebespėju. Fiziškai nebeturiu laiko tokiam darbui“, – aiškina Marius.

Gyventi galima

Mariaus sodyba yra visai šalia pagrindinio kelio, tad vyras nėra patenkintas keliamomis dulkėmis ir vis laukia kada gi bus išasfaltuotas kelias.

„Čia mums vis žada ir žada tą kelią išasfaltuoti, bet pažadai ir lieka pažadais. Bet mes jau pripratę prie tų dulkių. Per kelerius metus pripratome ir prie eismo įvykių. Štai prie mūsų trobos automobiliai net du kartus buvo nulėkę nuo kelio ir atsitrankę į stulpą, mat čia yra toks posūkis. Iš tiesų, nesaugu čia“, – susimąsto vyriškis.

Šeimos namai

Netrukus prie Mariaus ateina ir jo išrinktoji Aurelija ir vyras prisimena, kaip jis apsigyveno Kėdainių rajone. 

„Aš esu iš Ukmergės, bet mano mamos gimtinė yra Josvainiuose. Dirbau vadybininku, bet užėjo krizė. Pasitaikė taip, kad atsirado namas prie uošvių, tad jį ir nusipirkau. Galvojau, kad Kėdainiuose bus daugiau darbo, juk čia daug gamyklų, pramonė ir visa kita, bet taip išėjo, kad pradėjau savo verslą. Ir man patinka, patinka ir gyvenimas kaime, ir tas nedidelis versliukas. Neįsivaizduoju savo gyvenimo dėžutėje, ar ten, kur arti yra kaimynų. Čia niekas nežiūri per tvorą, kai grįžti namo, čia ramu ir gera. Čia mano šeima“, – atsidūsta vyriškis.

Tuščios gryčios

Smagiai pasikalbėję su auksarankiu Mariumi patraukiame toliau. Matome ir vieną, ir kitą tuščią trobą. Vietiniai mums papasakojo, kad vienoje iš jų įsikūrę kauniečiai, kurie čia atvažiuoja tik savaitgaliais, kitoje būna jauni žmonės, tačiau čia jie taip pat reti svečiai, atvažiuojantys praleisti atostogų ar laisvo laiko. Yra ir visiškai apleistų sodybų, kurios viliasi, kad jose kas nors kada nors apsigyvens. 

Loreta meiliai rankose laiko didžiulį triušį. A. Barzdžiaus nuotr.Marti ir uošvis

Keliaujame toliau ir pamatome gyvenamą trobą. Prie vartelių mus pasitinka Loreta, kuri tuoj pat puola kviesti sodybos šeimininką Algimantą.

„Aš čia tik gyvenu, čia mano uošvio šitie namai, tai nieko aš jums daug ir nepapasakosiu. Man čia patinka būti, ramus kaimas čia, galima sakyti, kad vienkiemis, nes turim tik vieną kaimynę, garbaus amžiaus močiutę, o kita troba yra tuščia. Tuoj, luktelkit, pakviesiu šeimininką“, – nuskuba Loreta kviesti savo uošvio. 

Mėgstamiausias laikraštis

„Čia iš „Rinkos aikštės“ jūs? Juk jūs esate mano mėgstamiausias ir geriausias laikraštis, mes jį prenumeruojame. Įmeta į dėžutę mums“, – nusišypso Algimantas ir atskleidžia, kad jam šiek tiek liūdnoka gyventi kaime. Vyras pasakoja, kad neseniai Anapilin iškeliavo jo žmona, tad gyvena su sūnumi ir marčia. Vyras augina net kelis šuniukus, kad būtų linksmiau.

Triušis ir antys

„Kažkaip po žmonelės mirties nerandu vietos, liūdna labai. Nu, bet ką padarysi, gyvenimas teka sava vaga. Gyvenam ir tiek. Nebe toks tas gyvenimas. Anksčiau ir gyvulių laikydavom, ir paukščių pulkus, ir žemių turėjom. O dabar tik sau daržovėm plotelį turim ir užtenka. Sunku vienam net kiemą sutvarkyti, tai ką čia apie daržus kalbėsi. Turiu porą ančių ir triušį, kad būtų linksmiau. Ir dar pulką šuniukų, kurie saugo sodybą“, – pasakoja Algimantas.

Algimantas atskleidžia, kad buvo emigravęs į Angliją, bet jam ten nepatiko, tad vėl sugrįžo į Lietuvą, į Josvainius, į Macgalius. A. Barzdžiaus nuotr. Macgalių emigrantas

Algimantas atskleidžia, kad buvo emigravęs į Angliją, bet jam ten nepatiko, tad vėl sugrįžo į Lietuvą, į Josvainius, į Macgalius. 

„Visur gerai, bet namuose geriausia. Gyvenu čia daugybę metų, čia praėjo mano geriausi metai, čia aš ir liksiu. Niekur keliaut nesiruošiu, man ir čia gerai. Pabuvau užsienyje, pamačiau ir užtenka. Nieko ten ypatingo nėra. Kaimelyje savame man geriausia. Būna sūnus, būna marti, vis linksmiau. Turiu gerą kaimynėlę, garbaus amžiaus močiutę, tai ji mano draugė yra, labai gera močiutė“, – pasakoja Algimantas ir žvilgteli į savo kaimynų kiemą. 

Moderni gryčia

Maloniai pašnekėję su Algimantu ir jo martele traukiame į kitą gryčią. Ir patenkame į labai jau modernią kaimo trobelę, mat vos įėję į kiemą pastebime, jog mus stebi vaizdo stebėjimo kameros. Ot išmani gryčiukė, o dar sakė, kad čia devyniasdešimtmetė gyvena, pagalvoju. Taip pat į akis labai krinta sutvarkytas kiemas, žolynai, augalai, stovintis giminės kryžius.

Netrukus duris mums praveria šios gražios trobos šeimininkė ponia Genovaitė. Močiutė tvarkosi kiek tik gali, jai padeda ir vaikai, ir anūkai. A. Barzdžiaus nuotr. Šauni močiutė

Netrukus duris mums praveria šios gražios trobos šeimininkė ponia Genovaitė. Močiutė tvarkosi kiek tik gali, tačiau jai padeda ir vaikai, ir anūkai.

„Vaikai man namelį sutvarkė, įvedė ir karštą, ir šaltą vandenį. Apkalė, apšiltino namelį. Tai patogiai gyvenu. Visko čia man užtenka. Tikrai nenorėčiau gyventi bute, man čia gerai, čia nuostabu. Labai dažnai vaikai atvažiuoja, būna su manim, ko dar gali trūkti. Žmogus kaime augęs, taip pripratęs gyventi, ir gyveni“, – nusišypso ponia Genovaitė ir priduria, kad ji taip pat yra ištikima „Rinkos aikštės“ laikraščio skaitytoja. Labai apsidžiaugiame, dar truputėlį padiskutuojame apie laikraštį ir atsisveikiname su močiute, linkėdami jai sveikatos. 

Atsisveikinę su ponia Genovaite, kupini įvairių įspūdžių keliaujame atgal į redakciją, juk visus potyrius reikia surašyti.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Gyvybe alsuojanti kelio pradžia ir pabaiga

Toliau nuo miesto
1
17:46 Spalio 29d. 2018
img

Ąžuolaičiai – ūkiškų žmonių kraštas

Toliau nuo miesto
1
16:56 Spalio 25d. 2018
img

Gelnai – išskirtinio grožio kaimas

Toliau nuo miesto
1
12:25 Rugsėjo 18d. 2018
img

Terespolis: kaimas be ateities?

Toliau nuo miesto
11:30 Rugsėjo 05d. 2018
img

Žvyrkelis sumaišo visas kortas

Toliau nuo miesto
1
14:32 Rugpjūčio 16d. 2018
img

Pakruostė – širdžiai mielas atokus kampelis

Toliau nuo miesto
1
10:43 Rugpjūčio 01d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!