GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Sėkmės ir lyderystės mokykloje pirmą kartą lankėsi verslininkas ir investuotojas Ilja Laursas.  / Autorės nuotr.

Įtakingiausiųjų 10-uke esantis I. Laursas: „Lyderystė – tarsi raumuo: lavinamas“

Justina ŠVEIKYTĖ - 10:20 Birželio 05d. 2018

Po Šviesiosios gimnazijos stogu įsikūrusios Sėkmės ir lyderystės mokyklos auklėtiniai svečiuose sulaukė vieno įtakingiausių šalies žmonių – verslininko ir investuotojo Iljos LAURSO (42). Įkvepiančią paskaitą miesto švietimo įstaigų septintų, aštuntų, devintų ir dešimtų klasių moksleiviams vedęs I. Laursas įtakingiausiųjų 2017 m. šalies verslininkų sąraše pateko į 10-tą vietą.

Jo įkurta kompanija „GetJar“ – pirmoji mobiliųjų aplikacijų parduotuvė, išpopuliarėjusi prieš „Apple App Store“ ir „Google Play“ atsiradimą – 2014 metais buvo nupirkta kinų bendrovės „Sungy Mobile“ už 50 mln. JAV dolerių.

Jau ketvirtus savo veiklos metus skaičiuojančioje Sėkmės ir lyderystės mokykloje mokslus kremta 129 vaikai – miesto švietimo įstaigų septintų, aštuntų, devintų ir dešimtų klasių auklėtiniai. Aut. past.

Ekonomiškai stiprios šalys: be laimės ir motyvacijos

– Su Sėkmės ir lyderystės mokyklos moksleiviais kalbėjotės apie lyderystę. Kokie gi yra patys svarbiausi dalykai, kuriuos turi žinoti visi jauni žmonės, trokštantys tapti ateities lyderiais? – „Rinkos aikštė“ paklausė I. Laurso.

– Svarbiausia yra mokėti savarankiškai mąstyti ir jokiu būdu nesivadovauti minios psichologija, minios instinktu.

Turi būti ir kūrybiškas, nes neturint idėjos ir apskritai negeneruojant naujų idėjų nuolat yra labai sudėtinga kažką naujo atrasti. Sudėtinga suprasti, kur reikia judėti.

Lyderystė – ir gilus supratimas, ir kompetencija. Negali skirti savęs lyderiu ten, kur nesi profesionalas ar kompetentingas priimti sprendimus.

Be abejo, būtina mokėti prisiimti visą atsakomybę. Būtina elgtis žmogiškai ir šventai laikytis vertybių sistemos. Manau, kad visa tai padarius įmanoma tapti stebuklingu lyderiu.

Po dar kelių įdomių veiklų ketvirtuosius mokslo metus Sėkmės ir lyderystės mokyklos auklėtiniai užbaigs birželio 1-ąją. – Susitikime su jaunąja Kėdainių karta palietėte ir kitą temą – norą, troškimus, kurių jauni žmonės tiesiog... nebeturi. Jauni žmonės, jūsų teigimu, nieko nebenori ir viskam tampa apatiški. Kokia yra jūsų pozicija šiuo klausimu? Kodėl tai vyksta?

– Manau, kad tai yra labai aštri, gili ir jautri problema. Iš tiesų, kad ir kaip bebūtų keista, dabartiniame pasaulyje situacija tokia: kuo turtingesnė šalis, tuo labiau jos gyventojai nebenori nieko daryti, o ypač apatiškas yra jaunimas. Jiems atrodo šitaip: „Kam kažko norėti, kam kažką bandyti daryti, jeigu viskuo yra pasirūpinta?“. Tėvai juk jaunimui duoda namus, „iPad‘ą“, „iPhon‘ą“, automobilį, ir motyvacijos nebuvimas tampa labai labai rimta problema.

Tai veda prie dėsningos išvados, kad kuo turtingesnė šalis – tuo mažesnis laimės indeksas joje.

Dalinai tas laimės nebuvimas susijęs su tuo, kad dingsta motyvacija kažką daryti. Juk motyvacija daug labiau atsiliepia laisvės ir laimės pojūčiui nei ekonominė gerovė. Ir kol kas žmonija neturi atsakymo, ką tikrai būtina daryti.

Vėlgi pasitaiko įvairių nuomonių, teorijų ir pamąstymų, vadinasi, noras suprasti, kas vyksta ir kodėl vyksta, yra. O čia iškyla retorinis klausimas: aš paklausčiau, ar mums neverta pradėti žiūrėti į alternatyvias filosofijas, tarkime, Rytų filosofiją, kuri pagrįsta ne ekonomine gerove, bet dvasingumu?

Tai – filosofija, kurios siekis yra pagerinti save kaip žmogų ir pasiekti vadinamąją gerovės būseną per vidinius variklius.

Manyčiau, jog pats laikas atrasti senąsias tiesas ir pažiūrėti į tai, na, nes vėlgi – koks skirtumas, ką mes turime, jeigu nebesugebame tuo džiaugtis?

Lyderystė – išlavinama tiek, kiek ir įgimta

– Teigiate, jog žmonėms pradeda stigti motyvacijos, noro ko nors imtis. Bet ar dėl to pasaulyje mažėja lyderių?

– Mano asmeninė nuomonė, su kuria galite sutikti arba nesutikti, yra ta, kad lyderių kiekis procentaliai kalbant yra konstanta. Sociumas yra gamtos sukurtas tokiu būdu, kad lyderiu neturėtų ir net nenorėtų būti kiekvienas, nes jeigu kiekvienas taptų lyderiu, visuomenė nebežinotų, ką reikia daryti, kuo reikia sekti. Tai, kad lyderiu būti nori kiekvienas, yra mitas.

I. Laurso įkurta kompanija „GetJar“ 2014 metais buvo nupirkta kinų bendrovės „Sungy Mobile“ už 50 mln. JAV dolerių. Aut. past.

Manau, kad lyderis yra vienas žmogus iš tam tikro kiekio. Tai būdinga ir gamtai.

Vėlgi svarbu kalbėti ir apie naštą, kurią lyderiui tenka nešti. Taip, galbūt jiems gera gyventi, jie susikuria sau puikias sąlygas, bet lyderystė – tai ir atsakomybė, ir nuolatinis stresas, ir taip toliau.

Manyčiau, kad lyderių nėra daug.

Daug būti ir neturėtų. Ir su tuo viskas tvarkoje.

– Susitikimo Šviesiojoje gimnazijoje metu kalbėjote ir apie tai, kad lyderystė nebūtinai turi būti įgimta. Ji gali būti ugdoma. Išmokstama, valdoma, tarsi įgūdis, kaip... matematika ar istorija?

– Aš sakyčiau, jog lyderystė – tarsi raumuo. Labai norint, galima ją išlavinti. To receptai ir instrumentai yra žinomi. Klausimas tik tas, ar tu to nori, kiek tu to trokšti ir kiek tu pastangų gali bei esi pasiryžęs investuoti į konkrečiai šito raumens išauginimą.

Ateities lyderių paieškos auditorijose

– Ne paslaptis, kad jums tenka dažnokai lankytis mokyklose, vedate seminarus ir universitetuose, ir suaugusių žmonių grupėms. Kokių reakcijų į kalbas apie lyderystę tenka sulaukti?

– Tiesą pasakius, daug dažniau man tenka lankytis universitetuose, o ne mokyklose, ir nežinau – gerai tai ar blogai. Bet vis tiek manau, kad kai kurie klausimai, ypač – egzistenciniai, mums kyla brandesniame amžiuje. Man dažniau tenka dirbti su vyresnėmis auditorijoms, bet vėlgi kaip lektorius tu visad matai auditorijos reakciją, ir man labai džiugu, kad vis dėlto sulaukiu daug tikro, nuoširdaus dėmesio, o ne dirbtino, valdomo ar reguliuojamo.

Ir Šviesiojoje gimnazijoje matėsi, kad mano tariami žodžiai rezonuoja.

Labai norisi tikėti, kad jie duos kažkokį rezultatą. Gal ne šiandien. Gal ne rytoj. Bet bent jau po kurio laiko (šypteli).

– O ar auditorijose sutinkate būsimųjų ateities lyderių, Ilja? Kaip sekasi tokių žmonių paieškos?

– Kiekvienoje auditorijoje jų yra. Tai – neišvengiamas dalykas: bet koks sociumas turės lyderius. Taškas. Sociumo be lyderio nebūna. Geras, blogas jis lyderis – čia jau kitas klausimas. Bet, kaip ir minėjau, tai yra lavinama, pasiekiama. Norėdamas – garantuotai kiekvienas gali pasiekti daug ką. Juk barjerai egzistuoja tik mūsų galvose.

Kas dar apie lyderius auditorijose – juos pastebi per tam tikrus momentus.

Vienas klausytojas, jam prireikus, išeis iš auditorijos nesakęs nė žodžio. Ir tas, kuris išeina neatsiklausęs iš salės, didelė tikimybė, kad bus didesnis lyderis, negu tas, kuris pasiklausia, ar jam galima išeiti.

Nežinau, kaip tokį moksleivių elgesį vertina pedagogai, bet, mano akimis, tai reiškia, kad vieno žmogaus vidinė sprendimų priėmimo laisvė yra kur kas aukštesnė negu kito.

Manau, kad tai yra labai aštri, gili ir jautri problema. Kuo turtingesnė šalis – tuo mažesnis laimės indeksas joje. I. Laursas

Tai – mažas subtilus momentas, bet jis jau indikuoja, kad kai kurie jau jaučiasi didesni lyderiai už kitus. Ir tai yra normalu.

Į įtakingiausių šalies žmonių dešimtuką patenkantis Ilja Laursas šventai įsitikinęs: lyderiais ne vien gimstama, bet ir tampama. Jo teigimu, tereikia užsibrėžimo, didelio noro ir į svajonę įdėtų pastangų. I. Gelūno nuotr.Ir lyderiams ateina metas trauktis

– Ne paslaptis, kad mes, lietuviai, esame gana drovūs. Pranešėjui uždavus klausimą, per auditoriją retai kada nuvilnija rankų miškas. Ar tie, kurie veržiasi atsakyti, rodo polinkį į lyderystę?

– Ko gero, taip (šypteli). Mano manymu, tai vėlgi yra labai stiprus požymis, kad žmogus elgiasi savarankiškai. Aš kalbu su daug skirtingų auditorijų – vaikų, studentų, suaugusių žmonių. Žinau, kaip sunku pakelti ranką, kai pranešėjas užduoda klausimą. Juk taip norisi palaukti, kol kažkas kitas tai padarys, sėdėti, kaip visi aplinkui, tyliai, komfortiškai ir ramiai, į save neatkreipiant dėmesio. Žinau garantuotai – kuris pirmas vis dėlto pralaužia save, kuris pirmas kelia ranką ir užduoda klausimą arba į pranešėjo užduotą klausimą atsako, turi susiformavęs tam tikrą įprotį: jam nesvarbu, ką pasakys kiti, kiek žmonių auditorijoje sėdi ar nesėdi. Jis kažkur – sporte, kokiame nors būrelyje ar šeimoje jau yra stipresnis lyderis negu kiti. Tai – šokia tokia ankstyva indikacija.

– Mes vis kalbame apie tai, kaip užauginti lyderį, kaip jį suformuoti, kaip jį indikuoti... Bet kaip gi ir kada lyderiai žlunga, Ilja?

– Manau, kad žlunga jie tokiu atveju, jeigu padaro kažką neteisingo. Juos arba minia linčiuoja, arba jie patys pasišalina.

Labai gilus klausimas yra tas, ar lyderis apskritai yra pasiruošęs ir kiek jis pasiruošęs pasišalinti arba prisipažinti, kad jis nebe stipriausias, nebe protingiausias „vilkas“ gaujoje.

Kartais lyderystė, realiai, po kurio laiko pradeda koreliuoti su gyvenimo gerove, valdžios jausmu ir visa kita.

Man atrodo, kad žmogui labai sunku tam pasipriešinti. Tad klausimas iš tiesų yra toks – ar lyderis turėtų pakankamai jėgų pasakyti: „Žinote ką, šitas „vilkas“ yra jaunesnis, stipresnis, protingesnis, ir visiems būtų daug geriau, jeigu lyderis būtų jis“ ir pasišalinti?

Manau, tai sugebėtų vienas lyderis iš šimto, ir toks žmogus būtų vertas labai didelės pagarbos.

– Renginio metu prasitarėte neretai pastebintis žmones, kurie komunikuoja be jokios žinutės savo kalboje, kurie kalba tiesiog tam, kad kalbėtų...

– Gal pasakysiu kiek „riebiai“, bet tai iš tikrųjų pasitaiko daug kur. Man atrodo, kad 80 procentų visų įmonių ir institucijų vadovų ne visiškai supranta savo darbą, savo profesiją, savo kompetenciją, vadovavimą, pagrįstą sprendimais, bet dažnai viską daro tiesiog kaip kiti: „Va, kita kompanija padarė taip ar anaip, ir aš taip padarysiu!“.

Tą sugebėjimą galima nujausti pagal žmogaus retoriką. Kartais žmonės išties šneka be jokios žinutės, ir tu supranti, kad jis kalba vien tam, kad kalbėtų.

Tai – neišvengiamas dalykas: bet koks sociumas turės lyderius. Taškas. Sociumo be lyderio nebūna. Geras, blogas jis lyderis – čia jau kitas klausimas. I. Laursas

Tačiau užvis liūdniausia yra tai, kad auditorija nedažnai ir supranta, jog žmogaus kalbėjimas yra be žinutės, kad tai tėra, kaip sakau, „retorika dėl retorikos“. Klausytojui dažnai atrodo, kad jeigu žmogus šneka kažką protingai, o jeigu pats klausytojas nesupranta, apie ką eina kalba, vadinasi, kalbantysis kalba gerai ir protingai.

Ypatingai dažnai tai pasitaiko politikoje. Tenka matyti žiaurius, neteisingus politikų žingsnius. Ir kalbas, kuriose iš tikrųjų nėra jokios žinutės.

Štai tokią nuotrauką Kėdainių jaunimui rodė I. Laursas. Ši fotografija – pavyzdys su minios instinktu susijusios ironijos: šiame lauke yra tik vartai. Ir nors tvoros čia nėra, avinai vis tiek vienas po kito bando prasibrauti pro vartus, užuot juos apėję ir ramiai sau nuėję čiaumoti žolės. – Ir mūsų pokalbio, ir susitikimo su gimnazistais metu ne kartą akcentavote neigiamus mus kartais apimančio bandos jausmo aspektus. Moksleiviams rodėte paveiksliuką su avinais. Plyname lauke, neaprėpiamo dydžio pievoje stovi vartai. Jokių tvorų nėra, vien tik šie vartai, tačiau avinai susigrūdę ties jais ir įstrigę iš abiejų pusių. Kuo jums taip patiko ši iliustracija?

– Gimnazistams rodžiau nuotrauką su avinais, kuri man išties labai labai patinka. Tiksliau, pati situacijos ironija: atviras laukas, kiekvienas gali eiti, kur tik nori, eiti bet kokia kryptimi, mat niekas niekas nevaržo. Tačiau visi avinai eina per tuos vartelius, braunasi, nors nėra sienų, nėra tvorų, nėra jokio suvaržymo, bet jie grūdasi į ties varteliais susidariusį kamštį... Nors aplink, iš visų pusių, yra apstu nesuėstos žolės.

Šis paveikslėlis labai gerai iliustruoja tai, kiek brangiai mums kartais kainuoja minios instinktas. Kiek brangiai gali kainuoti nedarymas kažko, ką galėtum daryti, ir vietoje to – darymas to, ką daro visi. Nesuprasdami, kad visada galima daryti geriau, kad galima daryti kitaip, dažnai žmonės sumoka labai daug.

Klausimas ne apie tai, kad žolę valgysi valanda vėliau ar valanda anksčiau. Klausimas ne apie tai, kiek valgysi – kilogramą ar pusantro. Kartais kaina yra visas tavo gyvenimas. I. Laursas

Klausimas ne apie tai, kad žolę valgysi valanda vėliau ar valanda anksčiau. Klausimas ne apie tai, kiek valgysi – kilogramą ar pusantro. Kartais kaina yra visas tavo gyvenimas.

Šia nuotrauka norėjau paryškinti tai, kaip kartais komiškai viskas gali atrodyti, tačiau galiausiai gali turėti labai gilių pasekmių kiekvienam individui.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!