GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
„Man visada norisi klausytoją įkvėpti, pasakyti jam kažką protingo, prasmingo“, – sako Valentinas.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatas: „Gėda ne žodžius pamiršti, o su fonograma dainuoti“

Judita GAIŽIUVIENĖ - 11:06 Birželio 19d. 2018

„Nesijaučiu aš kažkoks dainuojamosios poezijos profesionalas, tačiau tikintis kada nors tokiu būti“, – kiek nedrąsiai ištaria Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos abiturientas, šiemet dešimtosios Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatu tapęs akademiškis Valentinas ABARIUS ir netrukus priduria, jog premijos ar konkursų prizinės vietos nėra jo siekiamybė.

„Visi gauti titulai yra malonūs tuo, kad leidžia suprasti, jog einu teisingu keliu“, – įsitikinęs jaunasis atlikėjas.

Ankstyva pažintis su muzika ir poezija

– Valentinai, šiemet tapai dešimtosios dainuojamosios poezijos atlikėjo, aktoriaus bei režisieriaus Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatu. Sveikinu! Tačiau apie premiją kiek vėliau. Pirmiausia, papasakok apie tai, kaip į tavo gyvenimą atėjo muzika bei poezija? Kaip šie du žanrai susijungė ir tapo vienu?

Man atrodo, kad džiaugsmas yra toks dalykas, kuris ateina ir praeina, o tada vėl seka rutina. Būtent todėl visada norėjosi rašyti iš idėjos, paliesti jautrią visos žmonijos temą, nes tik tada daina kabina. V. Abarius

– (šypteli) Viskas prasidėjo dar tada, kai vyresnis brolis pradėjo mokytis groti gitara. Dėdė jam paskolino tokią klasikinę rusišką gitarą. Panorau ja išmokti groti ir aš. Tuo metu buvau gal antroje klasėje. Pramokau kelis akordus. Tiesa, net nežinau, ar tai galima pavadinti akordais, nes grojimas buvo toks gana primityvus, bet tai jau vis tiek buvo muzika. O gal labiau pabandymai?.. Visgi tai buvo pradžia, kuri, beje, tuo metu man dar neatrodė, jog tai bus mano kelias.

Taip pat tuo metu sportavau, žaidžiau futbolą, o man mama vis grūmojo pirštu ir sakė, kad nemesčiau šio instrumento, nes galbūt tai bus mano ateitis. Ir ji nemelavo (šypsosi).

Vėliau atėjo metas, kai Akademijos gimnazijoje buvo daugiau pagrojimų, padainavimų, tačiau nieko rimto kaip ir nebuvo. Viskas tik savo malonumui. O tada... prasidėjo balso mutacija. Bent man taip sakė, nes aš pats to nepastebėjau (juokiasi).

Dešimtosios Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatu šiemet tapo akademiškis Valentinas Abarius.– Kuriam laikui teko pamiršti dainavimą?

– Gal metams. Nebuvo jokių koncertų, bet kažkaip ir netrūko, nes dainavau namie. Kai atėjau mokytis į „Atžalyno“ gimnaziją, balsas jau buvo smarkiai mutavęs ir labai žemas. Muzikos mokytoja, išgirdusi mano tembrą, paklausė, ar kuo nors groju. Pasakiau, kad gitara. Tada paklausė, ar dainuoju. Atsakiau, kad teko. Šią istoriją pasakojau jau ne kartą, tačiau gal tai ir buvo toks subtilus požymis, kad gal tai tikrai mano kelias?

Taigi tąkart, kai manęs paprašė padainuoti, šalia buvo grupelė merginų. Pamenu, traukiau Juozapo Liaugaudo universalią dainą, o ten yra tokia eilutė: „...o prie viso to dar turiu pasakyti, kad nuo seno tave žiauriai myliu“. Šią eilutę pasakiau labai žemu balsu ir visos panos ėmė klykti (šypteli). Nebuvau pratęs prie tokių reakcijų, tad pagalvojau wooow. Gal tikrai kažkas iš to gali išeiti?

– Didžiavaisi savimi?

– Na, nesu iš tų, kuris labai savimi didžiuotųsi. Tiesiog buvo keista. O kad jausčiausi kietas, tai tikrai to nebuvo (šypteli).

– Vėliau dar būta tokių susižavėjimo šūksnių?

– Žinoma, buvo visko (šypteli), bet taip, kad po kiekvieno koncerto kažkas klyktų, tai tikrai ne. Nesijaučiu tiek išvaizdus, kad po kiekvieno koncerto sukelčiau tokias reakcijas (šypsosi susimąstęs).

– Esi labai savikritiškas.

– Aš stengiuosi toks būti (juokiasi). Ir man atrodo, kad tai gerai. Be to, manau, kad dainuojamoji poezija nėra tinkamas žanras žavėti paneles. Aš juk nešoku ant scenos ir jokių ten kietų judesiukų nedarau.

– O man kaip tik atrodo, kad tai gana romantiškas žanras.

– Na, taip, tai gražu, faina. Bet gal tik tiek?

Viskas, ko reikia – kūryba

– Na, gerai. O kaip poezija?

– Pažintis su poezija taip pat buvo gana ankstyva. Mano mama klausydavo grupės „Aktorių trio“ ir man šis žanras, kadangi buvo girdimas nuo vaikystės, tapo labai artimas. Tuo metu į tekstą nekreipdavau dėmesio, bet visada atrodė gražu. Tiesa, vėliau, augant, norėjosi prasmės. Dabar negaliu pakęsti banalybės. Man visada norisi klausytoją įkvėpti, pasakyti jam kažką protingo, prasmingo. O tai, kad turiu talentą dainuoti, manau, suteikia galimybę tai padaryti.

– O kaip paties kūryba?

– Taip, paskui pamažu ėmė lįsti ir ji. O per norą iš gyvenimo imti viską, ką jis duoda, įstojau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Kur, beje, supratau, kad tai visiškai ne man, nes esu labiau idėjinis, o ne akademinis žmogus. Neturiu muzikinio išsilavinimo ir man jo nereikia. Taigi kai jau ruošiausi viską mesti, man kambario draugas pasakė, kad viskas, ko man reikia, yra kūryba. Ir tai tiesa.

Man labai sunku įsprausti save į rėmus. Noriu būti laisvas, kurti, mokytis. V. Abarius

Kai grįžau namo, prasidėjo kūryba, projektai, bardų stovyklos, kuriose mane labai įkvėpė dainuojamajai poezijai atsidavę žmonės. Tai – Gediminas Storpirštis, Andrius Kulikauskas, Aras Žvirblys, Giedrius Arbačiauskas. Nebereikėjo savęs motyvuoti, nes kūryba tiesiog liejosi.

– Banalu, bet krizių buvo?

– Oi (atsidūsta)... Buvo visko. Bet krizės padeda pasiekti aukštumų. Tiesa, nors ir pats rašau tekstus, bet iš jų dainos nesigauna (juokiasi). Šiuo klausimu esu labai savikritiškas. Man atrodo, kad nubanalėju dainuodamas savo tekstus, todėl imu poetų.

„Kūryba yra jausmas. Nėra formulės kaip ją sukurti“, – įsitikinęs jaunasis atlikėjas.– Sakai, nemėgsti banalybių. Tai apie ką dainuoji?

– Tai labai subjektyvus dalykas. Visa kūryba remiasi į tai, kaip tu dabar jautiesi. Visi dainuoja apie meilę. Ir tu gali dainuoti apie meilę, bet toji meilė turi atrodyti visiškai kitaip, nei kažkieno kito. Ji turi skambėti kitaip, žodžiai turi būti kitokie, kitaip ji suprantama, išjaučiama ir parašyta turi būti.

– Tai kaip tekstą išsirenki, kad nebūtum banalus?

– Tekstą renkuosi pagal tai, kaip šiuo metu jaučiuosi, kas, man atrodo, klausytojui bus įdomu, įkvėps jį ir bus svarbu. Šiandien vienas tekstas gali būti labai gražus, o jau po pusmečio ar net kitą dieną visiškai kvailas. Kūryba yra jausmas. Nėra formulės kaip ją sukurti.

– Yra poetas, kurio kūryba labiausiai žaviesi?

– Kalbant apie tekstus nesistengiu apibrėžti, kad būtent vienas ar kitas poetas yra mano mėgstamiausias. Skaitau nemažai, kad suprasčiau, kas man patinka. Žinau tik kas nepatinka.

– Kas?

– Nepatinka, kai viskas yra gražu ir labai miela. Esu jaunas, tad natūralu, kad norisi ir maišto, ir pykčio ir kad tas grožis atrodytų kitaip. Daug dainuoju Justino Marcinkevičiaus eilių, bet negaliu pasakyti, kad jis – vienas mėgstamiausių mano poetų. Tačiau jo kūryba labai skambi, ji diktuoja savo muziką, ji įkvepia, ji užkuria. Skaityti jo eiles man nėra labai malonu. Man labiau patinka, kai gali ir skaityti, ir kurti. Vienas iš tokių poetų – Donaldas Kajokas.

Neseniai perskaičiau Pablo Nerudos knygą „Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina“. Supratau, kaip reikia rašyti apie meilę. Skaičiau ir atrodė, kad tai rašau aš pats. Labai ačiū tam, kas vertė, nes skaityti buvo nerealu. Tai buvo visai kitoks pojūtis, pakeitęs ir mano mąstymą.

– Valentinai, minėjai, kad paties kurti tekstai tau atrodo banaloki. Apie ką jie?

– Tai buvo išgyvenimai. Tačiau į koncertą nešti dainas apie išgyvenimus yra sunku. O sukurti linksmą dainą taip pat nėra labai paprasta. Man atrodo, kad džiaugsmas yra toks dalykas, kuris ateina ir praeina, o tada vėl seka rutina. Būtent todėl visada norėjosi rašyti iš idėjos, paliesti jautrią visos žmonijos temą, nes tik tada daina kabina.

Sportas – terapija

– Tiesa, o kaip futbolas?

– Sportas yra atitrūkimas nuo visko, ką veikiu. Nesvarbu tai futbolo ar krepšinio aikštelė, bet ten esu visai kitas žmogus. Čia verda aistros, čia gali išsirėkti, išsikeikti ir galiausiai palikti aikštelę visiškai išsikrovęs, ir tam tikra prasme įgavęs naujų jėgų. Tai kaip terapija.

– Tiek sportas, tiek muzika – neatsiejama tavo gyvenimo dalis?

– Į muziką ir koncertus žiūriu labai rimtai, negalvodamas apie tai, kad kažkada to atsisakysiu. Tai ir darbas, ir pomėgis. Na, o sportas, sakyčiau, tik hobis. Bet tam tikra prasme šios dvi sritys ir labai susiję.

– Kaip?

– Esmė ta, kad sportas man davė sportinį pyktį. Kai gyvenime gaunu kritikos, aš nekrentu ant žemės kryžiumi ir nesakau: „Viskas. Šie žodžiai mane nužudė“. Priešingai, aš kylu, judu į priekį ir stengiuosi būti geresnis. Kaip sporte noriu įspirti kamuolį į vartus ar įmesti į krepšį, lygiai taip pat muzikoje noriu pasiekti kuo daugiau. Ir visai nesvarbu, kad sulauki kritikos. Jei ji yra konstruktyvi, tai mane varo tik į priekį. Ir net jei kažkas man pasakytų, kad esu visiškas nevykėlis, manau, jog tam žmogui iš naujo įrodinėčiau, jog taip nėra.

– Niekada nenuleidi rankų?

– Negaliu sakyti, kad niekada, bet muzikoje tikrai niekada.

Pamiršti dainos žodžius visai ne gėda

– Valentinai, poezija – kietas riešutėlis. Ją reikia ne tik suprasti, išjausti, bet dar ir mintinai išmokti. O kas jei koncerto metu pamiršti žodžius?

– Daug kartų taip yra buvę (juokiasi). Kai kada gali tai paslėpti, kai kada nelabai, bet man visiškai negėda pamiršti žodžius. Gėda yra eiti į sceną su fonograma ir dar už tai pinigus imti. Pamiršti tekstą yra normalu, nežinau, ar yra nors vienas atlikėjas, kuris nėra pamiršęs dainos žodžių.

O beje, dažniausiai pamirštu tekstą ne tada, kai repetuoju mažai, o tada, kai turiu daug koncertų.

Man mama vis grūmojo pirštu ir sakė, kad nemesčiau šio instrumento, nes galbūt tai bus mano ateitis. Ir ji nemelavo. V. Abarius

– O kaip tokiu atveju iš situacijos išsisukti? Ar klausytojai visada atidūs ir pastebi klaidas?

– Kaip kada. Jei, pavyzdžiui, pamiršau žodžius, man labai sunku improvizuoti. Sunkiausia paslėpti klaidą tada, kai groji vienas. Kai groji su grupe, tiesiog groji savo akordus, kol atsimeni žodžius. O jei ne, tada tiesiog užbaigi dainą.

– Scenos baimė tau svetima?

– Jaudulys visada prieš pasirodymą yra, tačiau tos paniškos scenos baimės tikrai niekada neturėjau. Na, o jaudulys ateina iš noro koncerto metu atiduoti viską. Jį jaučiu tol, kol ateinu prie mikrofono ir sugroju pirmą akordą. Tuomet yra tik publika. O jei pasidaro baisu į ją žiūrėti, visada gali užsimerkti (juokiasi). Kita vertus, manau, kad jaudulys visada turi būti. Sakoma, jei nėra jaudulio, nelipk į sceną. Tačiau būna ir taip, kad aš visai nesijaudinu. Jei į mane pulsuoja žmonių energija, kuriems aš dainuoju ir kurie manęs klauso, kam tas jaudulys (šypsosi)? Žmonės mane įkvepia. O kuo didesnė publika, tuo labiau!

„Jei į mane pulsuoja žmonių energija, kuriems aš dainuoju ir kurie manęs klauso, kam tas jaudulys?“ – šypsosi atlikėjas.Premijos nėra siekiamybė

– Tiesiog negalime nepakalbėti ir apie dešimtąją Sauliaus Mykolaičio vardo premiją, kuri, beje, šiemet buvo įteikta ne kam kitam, o kėdainiečių mylimam Valentinui Abariui. Sakyk, tikėjaisi?

– (juokiasi) Kai buvau pakviestas, iš tiesų tikėjausi jos. Apskritai kalbant apie visus konkursus ir premijas, jie man nėra siekiamybė. Tai, ką darau, daryčiau ir be premijos. Jei jos negaučiau, viskas būtų gerai, vadinasi, yra kažkas geresnis ir labiau jos vertas už mane. Tad natūralu, kad judėčiau į priekį.

– Bet juk malonu būti įvertintam.

– Visi gauti titulai yra malonūs tuo, kad leidžia suprasti, jog einu teisingu keliu. Gali nelaimėti pirmos ar prizinės vietos, bet jei būsi pastebėtas ir pakviestas kažkur padainuoti, tai – jau geras rezultatas.

Beje, kai prieš dvejus metus pirmą kartą sugrojau Sauliaus Mykolaičio konkurse ir pamačiau, kaip buvo įteikta devintoji premija, pagalvojau, kad visai būtų faina kada nors ir man ją gauti, bet tuo metu tikrai nesitikėjau, kad jau kitais metais laureatu tapsiu aš (šypsosi).

Ši premija – tai ne mano vienintelio nuopelnas. Tai – visos komandos darbas, už kurį man labai malonu ir gera dėkoti ne tik jai, bet ir visam Kėdainių miestui, kuris tiki savo talentais.

Beje, mano saksofonininkas Mantas Dirda visada skundžiasi, kad žiniasklaida rašo tik apie mane (juokiasi). Noriu pasakyti, kad Mantas yra nuostabus saksofonininkas (juokiasi).

Kaip sporte noriu įspirti kamuolį į vartus ar įmesti į krepšį, lygiai taip pat muzikoje noriu pasiekti kuo daugiau. Ir visai nesvarbu, kad gauni kritikos. V. Abarius

– Kaip įsivaizduoji save, Valentinai, po kokių penkerių ar dešimties metų? Apie ką svajoja jaunasis atlikėjas?

– Su svajonėm labai atsargiai (šypsosi)... Kaip tik neseniai draugui sakiau, kad šiemet respublikiniame dainuojamosios poezijos konkurse būtų gerai užimti pirmą vietą, nes pernai užėmiau trečią, ir štai gaunu pirmąją vietą, tada, žiūrėk, premija. Visgi kažkas išeina iš tų svajonių (juokiasi). Bet jas reikia pasverti.  Na, o jei svajonės ir nevirstų realybe, manau, per daug savęs dėl to negraužčiau. Apdovanojimai nėra pats svarbiausias dalykas. Viskas, ko labiausiai noriu – tai publika, kuri eitų į mano koncertus ir vis didėtų.

Žinai, nesijaučiu aš kažkoks profesionalas, tačiau tikintis kada nors tokiu būti. Galvoju, svarbiausia – neužmigti ant laurų.

– Ačiū už pokalbį, Valentinai. Linkiu visų svajonių išsipildymo.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!