GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
  / BNS (Juliaus Kalinsko) nuotr.

Saugūs namai vaikui – kas tai ir kaip juos sukurti?

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 16:10 Sausio 09d. 2019

Kiekvienas norime, kad mūsų vaikai būtų laimingi, nieko nestokotų. Tik dažnai besirūpindami sotesniu gyvenimu, siekdami nupirkti kuo gražesnį ir išmanesnį žaislą, mes pamirštame pamaitinti vaikų... sielas. Tai nieko nekainuoja, tik trupučio daugiau ir kokybiškesnio laiko, o rezultatas – laimingas, linksmas ir mylintis vaikas. Kaip tokį rezultatą pasiekti, paklausiau jau ne vieną dešimtį metų su vaikais dirbančios psichologės Nidos Gruodienės.

– Nida, Jūs minėjote, kad tema apie saugius namus vaikui yra Jūsų mėgstamiausia. Kas tai yra?

– Kur formuojamas emocinis prieraišumas tarp vaiko ir tėvų. Tai – atviri santykiai, kai patenkinami vaiko emociniai poreikiai, kai jis yra saugus ir nebijo išreikšti savo neigiamų ir teigiamų jausmų. Žino, kad jis bus suprastas ir bus sureaguota į jo tam tikrus gyvenimo etapus, emocijas, kurias jis atsineša iš gatvės, mokyklos ar pan. Tai reiškia, kad nereikia kritikuoti, neigti tų jausmų, bet išklausyti, išbūti juose ir suteikti logišką, racionalią pagalbą. Saugūs namai yra tada, kai žmonės nori grįžti į namus.

Kartais būna pasakoma: „Koks tu kvailas, kad vienaip ar kitaip pasielgei!“. Žinote, tai išlieka žmogui visam gyvenimui. Taigi kas beįvyktų, kas beatsitiktų, reikia ne asmenį kritikuoti, bet jo elgesį ir tada apsvarstyti, ką tu galėjai padaryti kitaip. N. Gruodienė

– Kaip juos sukurti?

– Visų pirma turi būti pagarba šalia esančiam žmogui – šeimynykščiui – ar jis vaikas, ar tėvas, ar mama – pagarba jo išgyvenamiems jausmams, emocijoms nepaisant to, kad kartais tikrai padaroma klaidų, jokiais būdais neužgauti, neįžeisti. Pavyzdžiui, kartais būna pasakoma: „koks tu kvailas, kad vienaip ar kitaip pasielgei!“. Žinote, tai išlieka žmogui visam gyvenimui. Taigi kas beįvyktų, kas beatsitiktų, reikia ne asmenį kritikuoti, bet jo elgesį ir tada apsvarstyti, ką tu galėjai padaryti kitaip.

– Bet tėvai irgi yra skirtingi žmonės, iš skirtingų šeimų, skirtingų patirčių. Tad ir jų pagarbos suvokimas gali būti skirtingas...

– Jeigu jūs norite, kad jūsų vaikai būtų laimingi, jūs neauklėkite savo vaikų, nes vis tiek vaikai bus panašūs į jus. Geriau auklėkite save ir tada per savo pavyzdį, per savo santykius jūs padarysite vaiką laimingą. Tėvai gali būti atėję iš bet kokių šeimų, bet jeigu jie bus suinteresuoti ir kelia sau bendrą tikslą, kad mūsų šeima nori būti laiminga, stabili, saugi, aš noriu, kad mano vaikas, kad ir kur jis bebūtų, norėtų grįžti į savo namus, tada aš ir kursiu tuos namus. Šiandien, konsultuodama vaikus paklausiu, pavyzdžiui, kodėl tu neini namo, kodėl tu neišsakai šito savo mamai, o sakai man, aš labai dažnai girdžiu, kad „aš nenoriu namo eiti, nes labai dažnai aš matau savo motiną pervargusią, susiraukusią ir rėkiančią, o tėvo tiktai kuprą, palinkusią prie interneto ar televizoriaus“. Šeimoje nėra bendravimo, tada, aišku, nesaugūs namai. Jeigu mes norime, kad vaikas grįžtų ir nebūtų gatvėje, įsitraukęs į tam tikras kompanijas, tai be abejonės, mes tada keisimės, domėsimės, skaitysime, eisime į seminarus ir mes sukursime, ko siekiame. Kodėl gi ne? Žmogus juk gali keistis. Jeigu mes nuspręsime, kad žmogus negali keistis, jis yra pasmerktas, nes atėjo iš tokios aplinkos, tada viskas, gyvenimas yra baigtinis.

– Tikriausiai kitą kartą išsilavinimas, užimamos pareigos ir uždirbamų pinigų kiekis vaikui nėra tiek svarbus, kiek pajautimas, kad jis yra mylimas ir nuoširdžiai juo rūpinamasi?

– Tikriausiai, kad nėra. Pažiūrėkite, kokioje paprastoje kaimo troboje ar kažkokioje pavėsinėje žmonės gyvena, bet jeigu formuojamas tas saugumas, nepaisant to, kiek ten tie tėvai apsiskaitę, apsišvietę. Tai ir yra svarbu. Vaikai visada norėtų grįžti į tokią šeimą.

„Konfliktas yra labai geras dalykas – galimybė užaugti ir keisti santykį. Ir jeigu tėvai konfliktuoja, konfrontuoja, bet kultūringai, debatų forma, tai vaikas mokosi, kaip iš tikrųjų konfliktuoti“, – sako jau ne vieną dešimtį metų su vaikais dirbanti psichologė Nida Gruodienė. Asmeninio archyvo nuotr. – Kaip kuriant tuos saugius namus neperlenkti lazdos, t.y. nesudaryti vaikui šiltnamio sąlygų, kad jis paskui, išėjęs į gyvenimą, jame nepasimestų ir negautų šoko?

– Šiltnamio sąlygos tai nėra saugūs namai. Reikia kalbėti, vaikui pasakoti visus socialinius įvykius. Ir jeigu, pavyzdžiui, vaikas patyrė patyčias, mes jas aptariame; jeigu įvyko tėvo konfliktas su viršininku ar bendradarbiu, mes jį taip pat aptariame ir vaikas girdi. Jis tada supranta, kad gyvenimas yra visoks. Jeigu norime užauginti laimingą vaiką, turime jam parodyti gyvenimą ir aptarti visus socialinius reiškinius, kad jis žinotų, jog gyvenimas yra visoks, jis nėra kaip mūsų šeima. Mūsų šeima yra saugumas. Ir tu, vaikeli, žinok, kad čia visada gausi paramą. Bet tai nereiškia, kad gyvenime paramą tu gausi iš visų žmonių.

Jei, pavyzdžiui, važiuojame kur nors, mes visi kartu matome kažkokius reiškinius ir paskui juos aptariame. Tai čia tikrai neužauginsime vaiko šiltnamio sąlygomis, jeigu mes, eidami, pavyzdžiui, zoologijos sode matome skriaudžiamą gyvūną, konfliktuojančius žmones prie kasos ir rėkiančius vienas ant kito. Mes aptariame šitą reiškinį šeimoje ir vaikas susidaro tokį socialinį gyvenimo portretą.

– Tikriausiai retai kada tėvai po darbo dienos gali skirti daug laiko vaikams, kad su jais pakalbėtų, išklausytų. Paprastai apsiribojama pačiais būtiniausiais klausimais – ar pavalgei, ar paruošei pamokas, kaip sekėsi mokykloje...

– Saugūs namai taip pat yra ir tėvų domėjimasis savimi. Kada vaikas yra iš tikrųjų laimingas? Kai jis mato laimingus tėvus. O laimingi tėvai būna tik tada, kai kažkur save realizuoja, patys užsiima mėgstama veikla, turi savo laisvalaikius, hobius, darbą. Tada visi susitikę dalijasi įspūdžiais, potyriais. Saugūs namai – tai tradicijos, pokalbiai. Tai yra kažkokie ritualai, kai mes vakare susėdame prie stalo ir aptariame dieną, tam tikrus įvykius, galbūt net pačius baisiausius. Bet parodome tuos įvykius iš įvairių pusių. Tai nebūtinai kiekvieną dieną turi būti, nes mes kalbame apie laiko kokybę, o ne kiekybę. Gali žmonės labai ilgai kartu leisti laiką, bet nieko vienas kitam neperduoti. Ypatingai turi būti tėvai labai turtingi. Ir jie kad ir valandą skirs per dieną savo vaikams, bet vaikams bus įdomu su jais kalbėtis, tėvai vaikams bus pavyzdys. Tai yra labai svarbu – tėvai turi neapleisti savęs ir tada jie praturtins šeimos gyvenimą.

– O kaip konfliktai – ar jie griauna saugius namus?

– Tai nereiškia, kad saugioje šeimoje tėvai nekonfliktuoja. Jie konfliktuoja, jie irgi sprendžia problemas. Bet per konfliktą vyksta augimas. Konfliktas yra labai geras dalykas – galimybė užaugti ir keisti santykį. Ir jeigu tėvai konfliktuoja, konfrontuoja, bet kultūringai, debatų forma, tai vaikas mokosi, kaip iš tikrųjų konfliktuoti. Jis mato, kad paskui tėtis atsiprašo mamos ar mama tėčio, ar paskui vyksta kažkokie ritualai, kaip susitaikyti ir vaikas iš to modelio mokosi. Jis tikrai neišvengs konfliktų ir taip pat konfliktuos. Jeigu, pavyzdžiui, matai mokykloje vaiką ir jis konfliktuodamas rėkia, nekenčia kito vaiko, mėto į jį daiktus, tai atitinkamai mes galime spręsti, kad gal namuose taip konfliktuojama. Jis nesuvokia, kaip galima konfliktuoti gražiau. Tėvystė yra pakankamai atsakingas dalykas.

Šiltnamio sąlygos tai nėra saugūs namai. Reikia kalbėti, vaikui pasakoti visus socialinius įvykius. Ir jeigu, pavyzdžiui, vaikas patyrė patyčias, mes jas aptariame; jeigu įvyko tėvo konfliktas su viršininku ar bendradarbiu, mes jį taip pat aptariame ir vaikas girdi. Jis tada supranta, kad gyvenimas yra visoks. Jeigu norime užauginti laimingą vaiką, turime jam parodyti gyvenimą ir aptarti visus socialinius reiškinius, kad jis žinotų, jog gyvenimas yra visoks. N. Gruodienė

– Gražiai konfliktuoti šeimoje pavyksta turbūt tik vienetams. Vis tiek kivirčų metu būna ir pakeltas tonas, nepagarbūs žodžiai... Ar tokio konflikto metu vaikas jaučiasi nesaugus?

– Be abejo, jeigu tėvas ir motina vadina vienas kitą asilu, tai, aišku, nesaugus. Bet gali būti pakeltas tonas dėl elgesio. Tačiau, jeigu vaikui paskui yra paaiškinama, jog tai buvo mano emocijos ir aš jų niekaip negaliu suvaldyti, bet aš stengiuosi ir panašiai, tai vaikui tampa aiškiau, kad konflikto formos gali būti išreiškiamos įvairiai, kad konflikto metu mes galime ir įžeidinėti ir tai yra labai nesaugu. Bet mes galime mokytis ir tėvai po to gali pripažinti savo klaidas ir jas aptarti, kad tai nėra geriausias konflikto variantas. Taip, aš supykau, bet ne ant tėvelio, o dėl jo elgesio, bet tikrai labai neteisingai pasielgiau, kad pakėliau toną. Bet aš irgi mokausi, noriu būti geresnė mama, geresnė žmona ir tada viskas tampa aišku. Vaikai nėra kvaileliai, kurie nesuprastų kažkokių dalykų. Jiems tiesiog reikia paaiškinti. Nei vaikas atsirado iš kopūsto ar atnešė kokie gandrai ir konfliktai yra normalus dalykas ir mes nesame tobuli tėvai, bet mes siekiame kažkokio tobulumo.

– O ar gali nepilna šeima sukurti saugius namus vaikui?

– Tikrai gali, tik svarbiausia, kad vienas iš tėvų, kuris augina vaiką, nejaustų kaltės. Jeigu, pavyzdžiui, motina jaučia kaltę dėl to, kad dėl kažkokios priežasties šeimoje neturi tėvo ir jeigu tą kaltę vaikui bando kažkaip kompensuoti, tada jau yra visiškas fiasko. Reikia vaikui aiškiai pasakyti situaciją, kad kartais gyvenime taip būna, kad žmonės išsiskiria, bet tu gali bendrauti su savo tėvu (motina) ir tada viskas yra labai gerai. Šeima yra mažesnė, bet joje gali būti suformuoti puikūs prieraišūs santykiai. Bet jeigu, pavyzdžiui, mama jaučia kaltę aukos pozicijoje ir dar kaltina tėvą, tai vaikui tada tikrai labai nesaugu ir apskritai formuojasi nepilnavertiškumo jausmas. Jeigu auga mergaitė, tai jai vyru atžvilgiu formuojamos labai prastos nuostatos, o jei berniukas, tada jis auga labai nepasitikintis vyrais ir gyvenimu.

Svarbiausia, kad mama protingai šnekėtų ir suvoktų savo poziciją, tada ji vaiko nesuformuos nei aukos, nei tirono. Neuždės nesėkmės kodo. Aš atsimenu kažkada tokia dainininkė Gintarė Jautakaitė sakė, kad aš niekada nemačiau savo tėvų, nes jie visada dirbo. Augau su močiute, bet mano močiutė buvo nuostabi, ji mane mylėjo, suvokdavo mano jausmus, o tėvais aš didžiavausi ir man užtekdavo pokalbių telefonu, nes jie buvo turtingi kaip asmenybės. Mes kalbėdavome apie daug ką: apie gyvenimą, apie mus ir man to užteko, kad aš užaugčiau brandi asmenybė. Aišku, labai svarbus tėvų buvimas, bet svarbiausias yra bendravimas, kad ir per atstumą.

– Šiais laikais skiriasi labai daug šeimų. Ir labiausiai dėl to kenčia ne kas kitas, bet vaikai. Nors, kita vertus, gal tėvų skyrybos kaip tik gali sukurti saugius namus vaikui?

– Gali. Jeigu šeimoje buvo psichologinis ar fizinis smurtas, tėvai ignoravo vienas kitą, buvo šalti santykiai tarpusavyje, tai akivaizdu, kad tai yra nesaugūs namai. Dažniausiai „vaike“ tai matosi – jis negeba užmegzti santykio, jo emocijos labai neišreikštos, jis yra ne empatiškas... Paskui sužinai, kad žmona su vyru visiškai tarpusavyje nekontaktuoja. Pavyzdžiui, tokia situacija iš konsultacijos: vaikas neužmezga santykio, labai šaltai reaguoja, empatiškai nesupranta kito vaiko jausmų. Jis gali suduoti kitam ir jis nereaguoja, į kito vaiko jausmus, kad jis kenčia. Tada pasikviečiu tėvus ir klausiu, kaip jūsų šeimoje, kaip santykis tarp jūsų? Sako: „mes nekonfliktuojame, vaikas nemato jokių konfliktų“. Tada klausiu: „apskritai, kaip jūs elgiatės tarpusavyje?“. Pasirodo, jie tarpusavyje visiškai nešneka, neapsikabina, nesidalina, jie gyvena kaip kaimynai. Tai ką vaikas mato? Ar čia saugūs namai? Jis mato ignoravimą, tai yra psichologinis smurtas vienas kito nepastebėti. Ir vaikas nesimoko jokių jausmų išraiškų, kaip suprasti tuos jausmus. Tai jis atitinkamai tai perduoda į aplinką.

– Kokie dar požymiai rodo, kad vaikas gyvena nesaugiuose namuose?

– Vienas psichologas visą gyvenimą tyrinėjo ir dirbo su nusikaltėliais paaugliais. Ir jis padarė tokias išvadas, kad vaikas, kuris iš tikrųjų turi elgesio sutrikimų, yra žemos savivertės, negali koreguoti savo impulsų, neatpažįsta kito žmogaus ir savo jausmų, dažniausiai jis ateina iš tų šeimų, kur suformuotas nesaugus prieraišumas, kur nebuvo pagarbos, nebuvo atsižvelgiama į jausmus, formavosi labai uždari, komplikuoti santykiai tarp tėvo, mamos ir vaiko. Todėl atpažinti tokį žmogų yra pakankamai lengva. Tie vaikai yra arba labai agresyvūs arba labai uždari, jie nepasitiki savimi arba atvirkščiai - per daug aukšta jų savivertė, nemoka užmegzti santykių, nemoka dalintis, labai jautriai reaguoja į kritiką, pastabas.

Saugūs namai taip pat yra ir tėvų domėjimasis savimi. Kada vaikas yra iš tikrųjų laimingas? Kai jis mato laimingus tėvus. O laimingi tėvai būna tik tada, kai kažkur save realizuoja, patys užsiima mėgstama veikla, turi savo laisvalaikius, hobius, darbą. Tada visi susitikę dalijasi įspūdžiais, potyriais. N. Gruodienė

– Ar įmanoma pakeisti tokią situaciją vaiko gyvenime?

– Tikrai įmanoma. Visų pirma įmanoma per tėvus, juos šviesti. Pavyzdžiui, tėvai, atėję į konsultaciją dėl vaiko sutrikimų, dažnai taip suformuluoja užklausą ir išreiškia savo poreikį: „padarykite ką nors su mano vaiku, nes jam yra blogai“. Retas tėvas formuluoja užklausą: „kas su mumis yra negerai, kas mūsų šeimoje vyksta ne taip, kad mūsų vaikui yra negerai?“. Reikia suprasti ir įsisąmoninti, kad šeima yra sistema: jeigu serga vienas – serga visi. Dažniausiai vaikai yra ne ligos šaltinis, o šeimos ligos atspindys. Ir jeigu atvedė vaiką su kažkokiais emocinio, psichologinio nepasitenkinimo simptomais, tai dažniausiai užuomazgos yra šeimoje. Taip, be abejo, gali būti ir mokykloje. Nors jeigu yra saugi, labai stipri šeima, ji moka sureaguoti. Net patyčias vaikas kitaip įveikia ir kitaip suvokia – gali pasipriešinti, jam nėra nedrąsu pasakyti „ne“. Visiškai kitaip sunkiose situacijose vaikas elgiasi atėjęs iš saugių namų, kur paprastai formuojamas kritinis mąstymas, priežasčių ir pasekmių ryšio suvokimas.

Saugi šeima tai nėra tas primityvus pozityvumas. Tai – kritinis mąstymas, kur įžvelgiama daugiau pozityvių dalykų negu negatyvių, kur žmonės geba džiaugtis smulkmenomis, detalėmis, kurie tikrai yra sveikos nuovokos.

– Ar, atrodytų, viską turintis vaikas – namus, aprūpintą gyvenimą, tėvus – jaustis nesaugus?

– Visiškai... Aš jau 20 metų dirbu psichologe. Kai pas mane ateina konsultuotis vaikai, aš jiems užduodu tokį klausimą: „ar tu esi laimingas?“. Bet prieš tai visada visada paklausiu: „kas tau yra laimė?“. Ir jis atsako, kaip jis įsivaizduoja, ką reiškia būti laimingu. Paskui aš tėvų auditorijose paklausiu: „kaip jūs, tėvai, galvojate, ką reiškia būti laimingu vaiku? Kaip jūsų vaikai atsako į šitą klausimą?“. Tai žinokite, tokios „žirklės“ atsiranda. Pavyzdžiui, tėvai galvoja, kad būti laimingu vaiku – tai turėti tą, aną, trečią, ketvirtą – tai yra materialūs objektai, o vaikas tuo metu sako, kad būti laimingu – tai sutarti su tėčiu ir mama, kad niekas nesipyktų, kad seneliai nemirtų, kad aš turėčiau daug draugų, jie su manimi žaistų, skaitytumėm knygas, važiuotumėm kartu... Vaikas intuityviai jaučia, kas jam yra saugu, o tėvai tai kartais suvokia iškraipytai.

Praėjusiais mokslo metais turėjau atvejį: einu gatve ir mergaitė ant „bordiūro“ atsisėdusi verkia. Paklausiau, ko verkia, kodėl neina namo, nes buvo maždaug penkios valandos, tai tokiu laiku vaikas jau kaip ir turėtų eiti namo. Ji man sako: „aš bijau eiti namo. Aš blogą pažymį gavau. Ant manęs rėks“. Sakau: „o tai tu bijai rėkimo?“. Ji sako: „Labai bijau, mama labai rėkia“. Tai yra nesaugu. Kas benutiktų, vaikas turi nebijoti grįžti. Jis turi žinoti, kad šeimoje mes aptarsim, pakalbėsim, kodėl čia tas pažymys blogas ir kartu išspręsim šitą problemą.

– Klasėse ar grupėse būna vaikų, kurie elgiasi neadekvačiai. Ir tai akivaizdu, kad vaikas nesijaučia saugus. Kaip reaguoti tokiu atveju kitų vaikų tėvams? Jei jie sugalvotų prieiti ir ką nors pasakyti to vaiko tėvams, tai jie turi pilną teisę pasakyti: „nesikišk ir neaiškink, kaip man auklėti savo vaiką!“...

– Ne, be abejo mes nesame diagnozuotojai. Ir aš tikrai manau, kad niekas neturi teisės prieiti ir pasakyti, kad aš matau, jog tavo vaikas gyvena nesaugioje aplinkoje. Žinoma, kiti tėvai pasipriešins. Aš manau, kad jie pirmiausia turėtų pasakyti galbūt auklėtojai, išreikšdami kažkokį savo nuogąstavimą. Tada auklėtoja galbūt turėtų perduoti psichologei. Mokyklose yra vaiko gerovės komisija, kuri tikrai žinos, kaip pasikviesti vaiko tėvelius ir įvardinti gražiai, be spaudimo, kad tėvai neįsižeistų ir nepagalvotų, jog kėsinamasi į jų privačią erdvę, kad kažkas yra negerai. Jeigu tėvai suinteresuoti, kad jų vaikui būtų gerai ir jis jaustųsi laimingas, manau, tikrai neturėtų supykti ir apsidžiaugtų gavę tokią informaciją. Bet nemanau, kad čia turėtų būti iš kitų kištis kiti tėvai.

– Gal esate girdėjusi ar yra atlikti kokie nors tyrimai, kokioje šalyje vaikai jaučiasi saugiausi?

– Šitų dalykų tikrai negirdėjau. Žinau tik tuos laimės indeksus, bet negaliu išskirti tik vaikų. Žinau tik, kad Lietuva pasaulyje pagal 2017 metų duomenis yra 52 vietoje. Jau ji aplenkė kaimynines šalis – Latviją, Estiją, Baltarusiją. Lyginant su 2012–2014 metais mūsų šalis atrodo visai neblogai. Bet vaikų psichinė, emocinė sveikata nėra gera. Didelis savižudybių, elgesio ir emocijų sutrikimų skaičius, depresijos lygmuo rodo, kad mūsų vaikai tikrai nėra laimingi. Jie yra pasimetę, vertybės išsisklaidžiusios. O vertybes vis gi formuoja šeima, bet ne mokykla. Mokykla yra tik šalia. Iš savo darbo patirties taip pat galiu pasakyti, kad vaikai turi prastoką emocinį atsparumą.

Labai svarbu yra tėvų tarpusavio santykiai, nes vaikas modeliuoja santykį su išore per tėvų santykius. Dažniausiai mūsų tėvai nukreipia visą dėmesį į vaikus, o nebekreipia dėmesio vienas į kitą. Geriausią kąsnelį motina turėtų skirti tėvui, o tėvas motinai ir tiktai likęs lieka vaikui. O šiandieną būna atvirkščiai ir yra palaužiama jėgos hierarchijos taisyklė. Šiandieną vaikai į mokyklą atvažiuoja su gerom mašinom, išmaniais telefonais, gražiais drabužiais, o mama ateina į konsultaciją apskurusi, nukramtytais nageliais, tėvas irgi visas pervargęs. Tai yra baisiausios, didžiausios klaidos. Aš tiek keliaudama po pasaulį niekada nemačiau, kad tėvai tiek save skriaustų vaikų sąskaita.

Dažniausiai mano auditorija sako, kad jeigu aš jam nenupirksiu, jį užgrauš, jis patirs patyčias. Tai sakau tada, kam jūs esate, kad jūs suteiktumėte vaikui stiprumą ar kalbėtumėt apie vertybes? Turime vaiką auginti taip, kad nepaisant to, kad šalia yra vaikas turi geresnį telefoną, aš turėdamas prastesnį, blogiau nesijaučiu, nes man svarbesni yra kiti dalykai.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite

SKELBIMAI

touched by digitouch!