GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Ingrida Sipavičienė įsitikinusi, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalviai – jei nebijai darbo, net ir mažame kaime susirasi veiklos bei nepritrūksi pajamų.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Oriai pragyventi kaime – misija įmanoma!

Kristina MIRVIENĖ - 10:09 Birželio 21d. 2018

Neretas kaimo gyventojas padejuoja, kad mažose gyvenvietėse sunku pragyventi – čia nėra darbo, o jei yra, tai atlyginimas mažas. Liūdna, tačiau vieni nė nebando ieškoti išeičių, pasileidžia pasroviui, gyvena iš pašalpų ar kitų menkų pajamų. Kiti, ieškodami oresnio gyvenimo, keliasi į miestus ar išvažiuoja į užsienį.

Tačiau yra ir treti, kurie sugeba generuoti idėjas bei verslus net ir gūdžiausiame kaime. Matydamas jų pavyzdį, supranti, kad tikrai nebūtina turėti kelias dešimtis hektarų derlingos žemės ar stambaus kapitalo, kad mažame sodžiuje galėtumei ne tik duonos nusipirkti, bet ir sočiai sviesto ant jos užsitepti.

Norint imtis bet kokio verslo, manau, privalai būti optimistas, nes jei pradėsi galvoti, kokios nesėkmės gali ištikti, kad gali nepavykti, būtų labai sunku pradėti bet kokią veiklą. O gyvenimas labai greitai priverčia išmokti to, ko reikia. I. Sipavičienė

Rajono pakraštyje, Pernaravos seniūnijos Pelutavos kaime įsikūrusi gėlių ūkio savininkė Ingrida Sipavičienė (43 m.), netruko suprasti, kad samdomo darbo mažame, nė dviejų šimtų gyventojų neturinčiame kaime, vargu ar verta tikėtis, tad pasiraitojo rankoves ir ėmėsi kurti nuosavą verslą. Moteris su šeima įsteigė gėlių ūkį, o kad žiemą, kuomet mažiau darbų, negaištų laiko veltui, sumanė imtis dar ir konditerijos.

Agurkams – ne!

Du didžiuliai Ingridos šiltnamiai bei jų prieigos skęsta gėlėse. Čia žiedų nepritrūks iki pat rudeninių šalnų. Aprodžiusi savo augalų karalystę pelutavietė kviečia į namus kavos puodelio, prie kurio patiekia pačios gaminto neįtikėtino skonio derinio – bazilikų ir braškių, prancūziško putėsių torto. Atrodo, kad viskas, prie ko prisiliečia moters rankos, yra aukščiausio lygio – jei gėlės, tai tik pačios gražiausios, skoningi jų deriniai ir pan., jei desertas, tai tik toks, kuris nepadarytų gėdos net ir prašmatniam restoranui.

3.	Ingrida (kairėje) didžiuojasi savo šauniomis dukromis (iš kairės): jaunėlė Miglė, vidurinioji Eglė ir vyresnėlė Agnė. – Ingrida, kodėl nusprendėte likti kaime ir imtis gėlių verslo? Juk darbas šiltnamiuose fiziškai labai sunkus, o taip pat reikalaujantis daugybės žinių, patirties? Kodėl būtent gėlės, ne agurkai ar kitos daržovės?

– Apie gyvenimą mieste niekada net nesvarsčiau. O gyvenant mažame kaime laukti, kol iš dangaus nukris koks samdomas darbelis, manau, neverta. Kadangi vyro tėvai vertėsi šiltnamiais, pagalvojome, kad ir mes galėtume iš to pragyventi. Pradžioje bandėme auginti daržoves, tačiau vėliau jos užleido vietą gėlėms.

Beje, kai manęs vaikystėje klausdavo, kuo aš norėčiau būti užaugusi, kiek save atsimenu, visada sakydavau, jog būsiu gėlininkė arba konditerė. Nežinau ar užsiprogramavau, ar šie dalykai tikrai buvo manyje nuo mažų dienų, tačiau išlaikiau vaikystėje duotą žodį (šypsosi).

– Šiuo metu rūpinatės dviem nemažais gėlių šiltnamiais, o ar visada gėlės buvo jūsų pragyvenimo šaltinis? Gal teko pabandyti duonai užsidirbti ir kitokiais būdais?

– Gėlėmis su vyru Vygintu verčiamės jau 18 metų – praktiškai visą savo suaugusių žmonių gyvenimą. Tik pradėję savarankišką gyvenimą su Vygintu pasistatėme šiltnamį, kuriame kelis pirmuosius metus auginome agurkus. Kaip minėjau, vyro tėvai augino šiltnamiuose daržoves, tad mums labai daug padėjo patarimais, daigais ir dar daug kuo kitu.

Bet man nepatiko nei agurkai, nei pomidorai – ne mano tai augalai. Taip pamažu perėjau prie gėlių. Gimė vaikai, tad daržovių auginimą apleidau ir pasilikau tik nedidelį gėlių šiltnamį. O vyras susirado samdomą darbą.

Vėliau, kai paaugo vaikai, pamažu didėjo ir mano gėlių plotai. Nenorėjau ir neplanavau atsisakyti to, kas tikrai širdžiai miela.

– O ar nebuvo baisu pradėti imtis gėlių verslo, juk kaip suprantu niekur jų auginti prieš tai nesimokėte, šeimoje taip pat su gėlėmis niekas neužsiėmė?

– Norint imtis bet kokio verslo, manau, privalai būti optimistas, nes jei pradėsi galvoti, kokios nesėkmės gali ištikti, kad gali nepavykti, būtų labai sunku pradėti bet kokią veiklą. O gyvenimas priverčia labai greitai išmokti to, ko reikia.

Taip ir mums – išmokome visko, ko reikėjo, o kai darbas patinka, tai ir mokytis malonu. Pradžioje gal buvo kiek sunkiau, nes ir žinių mažiau, ir šiltnamiai primityvūs buvo. Viską laistėme rankomis – iš bačkos vandenį laistytuvais tempdavome ir pan. Dabar daugiau investuojame į technologijas, įsirengėme lašelinę laistymo sistemą, taip pat daigelius perkame geresnius ir t.t.

Kaip iš šiltnamių ar bet kokio kito verslo pragyvensi, priklauso tik nuo tavęs paties. Kaip tu į savo darbą žiūri, kaip tu jį dirbi, tiek ir turėsi. Gali vos galą su galu sudurti, gali ir pasiturinčiu žmogumi tapti. I. Sipavičienė

Tačiau vis tiek rankų darbo dar labai daug, net ir tas pačias lašelines turi susitikrinti ar niekam vandens netrūksta. Turi kas rytą viską apeiti, apžiūrėti, ar koks amaras neužpuolė – ir taip pasaka be galo.

Atidirbam devynis mėnesius, o vasario viduryje vėl kuriam šiltnamius. Štai čia šiltnamių gėlių versle ir yra minusas – žiemą net trys mėnesiai visiškai laisvi. Nenorėdama laiko gaišti veltui buvau sumąsčiusi eiti atostogauti į parduotuvę – įsidarbinau pardavėja (šypsosi).

– Jūs turbūt turite slaptą energijos užtaisą. Juk sezono metu darbai šiltnamyje užtrunka nuo ankstyvo ryto iki vėlyvų sutemų. O kur dar trys vaikai! Ir dar liko jėgų štai tokioms „atostogoms“?

– Negaliu nieko neveikti. Kai įsidarbinau parduotuvėje, vaikai jau buvo gerokai ūgtelėję. O tris mėnesius trintis be darbo namuose man būtų buvę sudėtinga. Juk žiemą tik meškos miega (kvatoja)!

Bet šiuo metu atostogos dirbant samdomą darbą jau yra praeitis. Dabar laisvą laiką skiriu dar vienai savo aistrai – konditerijai.

– Kaip suprantu samdomas darbas visam laikui nesuviliojo – šiltnamiai pilni žiedų, šaldytuvas tortų. O ar atostogaujate kada nors?

– Taip, žinoma! Kai nori, laiko gali surasti viskam. Aišku, neįsivaizduoju savęs gulinčios paplūdimyje visą mėnesį, tačiau paprastai bent kartą metuose savaitėlei su jaunėle dukra išvažiuojame į kokią kelionę. Štai pernai vasaros viduryje, kuomet šiltnamiuose šiek tiek ramiau, ištaikėme savaitę nulėkti į Kroatiją.

Gąsdina kainos

– Kokios gėlės dabar yra ant bangos? Kokias auginate jūs? Ar gėlininkai turi prabangą rinktis auginti tai, kas patinka?

– Aišku, kadangi gėlės yra mano verslas auginu tai, ką geriau perka. Tačiau pastebiu, kad kiekvienas augintojas turi savo arkliuką – vieniems vienas gėlių rūšis pavyksta geriau užauginti, kitiems kitas. Aš taip pat turiu savo asortimentą, kuris yra gana platus, tiesą pasakius, net pati negalėčiau tiksliai pasakyti, kiek veislių gėlių mano šiltnamiuose yra.

O savo mėgstamiausios gėlių rūšies net ir negalėčiau įvardinti – man visos gėlės yra gražios!

Anksti pavasarį pradedu nuo įvairiausių veislių našlaičių, vėliau eina vasarinės gėlės – geriausiai tradiciškai perka surfinijas, petunijas, jurginukus, begonijas, pelargonijas ir kita, taip pat populiarūs įvairų gėlių miksai pakabinamuose vazonuose. Na, o rudenį karaliauja kol kas dar savo šarmo nepraradusios chrizantemos. Tačiau pastebiu, kad jas baigia išstumti viržiai.

Jei Lietuvos įstatymai leistų namie konditerijos verslu užsiimti, būtų kitas reikalas, tuomet tikrai būtų puiki galimybė prisidurti šiek tiek prie šeimos biudžeto. I. Sipavičienė

Aišku, tam tikros tendencijos gėlių versle, kaip ir visur, yra. Jos kasmet nesikeičia, tačiau gėlių asortimentas pamažu formuojasi naujai. Tačiau, vėlgi, klasika išlieka klasika, tad nemažai gėlių rūšių jau daugybę metų yra paklausios ir manau dar ilgai nepraras savo populiarumo.

Na, o gėlių asortimentas formuojamas stebint ką žmonės labiausiai perka, ko pageidauja – tų rūšių kitąmet daugiau ir auginame.

Būna, kad ir kokią naujovę pabandai užsiauginti, ne visos jos pasiteisina, tačiau visada labai įdomu naujas gėlių rūšis pabandyti užauginti, stebėti, kaip žmonės į jas reaguoja.

– Apsilankius Kėdainių turguje stebina prekybininkų gėlėmis gausa, nuo jų siūlomų žiedų įvairovės raibsta akys. Akivaizdu, kad konkurencija nemenka. Negąsdina konkurencija? Kas padeda išlikti?

– Konkurencija tikrai negąsdina. Ar gėlininkas ar ne gėlininkas, visur ta konkurencija yra (šypsosi). Niekada nebus, kad tu vienas atvažiavai į turgų ir prekiausi be konkurentų. Tai natūralu.

Išlikti padeda tai, kad visada į savo darbą žiūrėjau labai atsakingai, o jei siūloma prekė yra kokybiška, kaina konkurencinga, tai ir perka žmonės.

– Turbūt nerastum verslo be iššūkių. Kokie jums yra didžiausi iššūkiai?

– Šiuo metu didžiausias iššūkis gėlių kainos. Daugumos ji yra tokia pati, ar net žemesnė nei buvo prie lito. O juk nuo to laiko daug kas smarkiai pabrango.

Kėdainių turguose tarp savo užaugintų gėlių prekeivių labai mažai verslininkų, čia daugiau augintojų. Daugelis net neskaičiuoja uždarbio – pagrindinis tikslas parduoti augalą, o už kiek ne tiek svarbu. Neskaičiuoja, ar jam liko pelno ar neliko, už savikainą pardavė, o gal net ir žemiau jos – svarbiausia parduoti. O kai dirbi tam, kad užsidirbtum, būna pikta, kad kainas reguliuojamos ir nustatomos „bile parduot“ principu.

Štai šiemet, pavyzdžiui, našlaitės kainavo vos po 50 ct. Dar pernai kažkaip po 60 ct išsipardavėm, o šiemet startavom visai prastom kainom. Net litais našlaitės kainuodavo po 2 litus, geresniais metais – ir po 2,5.

Gal senatvėje tortai man pravers – kai jau nebepaeisiu, nebepanešiu dėžių su gėlėmis, sėdėsiu namie ir tortus kepsiu. O tuomet gal ir įstatymai bus sušvelnėję. I. Sipavičienė

Tad kainų tendencijos tikrai neramina. Juk ir daigą nupirk, ir vazonėlį, ir šiltnamį kūrenk, tręšk, laistyk, vežiok ir t.t. Viskas aplinkui brangta, o štai gėlės ne. Tai kitą kartą ir rankos šiek tiek svyra.

– O ar iš šiltnamių gėlių ūkio galima susikurti orų pragyvenimą?

– Mes gyvenom, gyvenam ir pragyvenam iš šiltnamių. Didelių turtų nesusikrovėme, bet ir nieko iš nieko niekada neprašėme. Užauginome ir į gyvenimą išleidome tris dukras, tiksliau dvi, trečiąją dar auginame (šypsosi). Vyresniosios jau turi savo šeimas. Aš jau ir babytė dviem anūkams esu.

O kaip iš šiltnamių ar bet kokio kito verslo pragyvensi, priklauso tik nuo tavęs paties. Kaip tu į savo darbą žiūri, kaip tu jį dirbi, tiek ir turėsi. Gali vos galą su galu sudurti, gali ir pasiturinčiu žmogumi tapti.

Atgaiva širdžiai

– Minėjote, kad vienas iš jūsų pomėgių yra konditerija? Senokai apie ją svajojote, kodėl būtent dabar jos ėmėtės?

– Konditerija, kaip jau pasakojau, mane traukė nuo vaikystės. Žalioje jaunystėje, buvau pradėjusi tortais užsiimti, bet tik tiek, kiek pati išmaniau, kokių receptų susiradau, na, taip mėgėjiškai labai. O paskui kažkaip numirė visa tai.

O dabar užsikabinau ir vėl. Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš porą metų susiruošė tekėti mano vyresnioji dukra. Ji didelių iškilmių nesirengė daryti, tad aš pasisiūliau iškepti vestuvinį tortą. Bet šį kartą norėjosi konditerijos išmokti profesionaliau, sužinoti įvairiausių šio amato gudrybių. Kaip tik Kėdainiuose pasitaikė tortų puošimo kursai. Nuėjau pasimokyti, nuo to viskas ir prasidėjo. Patiko mokymai, pats procesas. Vėliau susiradau daugiau konditerijos mokymų.

Neseniai kursuose išmokau ir kaip kelių aukštų tortą suręsti, paruošti visą saldųjį stalą.

Ypatingai mane sužavėjo prancūziški desertai – jie tokie estetiški ir kas svarbiausia ypatingo, kitokio skonio.

Tačiau neišsižadu ir paprastų tortų. Vis dar ieškau receptų internete. Turiu gana ilgą sąrašą, ką norėčiau pabandyti pagaminti.

Gėlininkė pastebi, kad kylant daugelio produktų bei paslaugų kainoms, gėlių kainos nesikeičia jau keletą metų. Tokios tendencijos moterį gerokai neramina. Aut. past.

– Kokie desertai dažniausiai gimsta jūsų virtuvėje?

– Dabar esu užsidegusi prancūziškais putėsių desertais. Taip pat jų dekoravimu veidrodiniu glajumi. Viso to išmokau įvairiuose kulinarų mokymuose. Šie desertai – tortai, pyragėliai, ne tik skanūs, bet ir įspūdingai atrodo.

Tiesa, gaminant prancūziškus desertus reikia apsišarvuoti kantrybe – tokiam skanėstui pagaminti reikia bent jau dviejų dienų. Taip pat tai gana nepigiai atsieinantys skanėstai, nes tam, kad jie pavyktų, turi naudoti tik aukščiausios kokybės produktus.

Šiaip naminiai tortai, nors ir pačios rankų darbo, tikrai nėra pigūs. Prekybos centre gatavą nusipirkti tikrai mažiau ar bent jau labai panašiai kainuoja, kaip ir pačiai gamintis. Kaina išauga, nes perki tik natūralius aukščiausios kokybės produktus. Tarkim, grietinėlę perku tik specialią prancūzišką, naudoju tik tikrą šokoladą, taip pat kiti priedai yra brangūs – riešutai, vien pistacijų pastos kaina siekia net 50 Eur/kg.

– Tortus kepate tik sau ar tai dar vienas jūsų verslas?

– Kol kas dar mokausi ir desertus gaminu tik savo šeimai, draugams, pažįstamiems ir panašiai. Džiugu, kad sulaukiu nemažai gerų atsiliepimų, tai skatina tobulėti ir eiti pirmyn.

Kol kas apie tortų verslą rimtai negalvoju. Nors užsakymų, manau, tikrai netrūktų. Tačiau norint iš to pragyventi reikėtų didinti apimtis, ieškotis patalpų konditerijos cechui, gal net ir žmones samdytis.

Žiemą, kuomet lieka daugiau laisvo laiko, energingoji pelutaviškė laisvalaikį išnaudoja mokydamasi kulinarijos paslapčių bei kurdama įspūdingus desertus. Aut. past.

Paskaičiavau, kad norint iš desertų gamybos normaliai pragyventi per dieną reikėtų pagaminti bent 10 tortų. O tai jau yra juodas darbas, tada jau jokio malonumo iš tokios veiklos nebeliktų, jei viską reikėtų vienai daryti.

Be to, kol kas dar ir gėlių nesinori atsisakyti, o tiems laisviems trims mėnesiams ieškotis cecho patalpų, darbuotojų būtų neprotinga. Štai jei Lietuvos įstatymai leistų namie konditerijos verslu užsiimti, būtų kitas reikalas, tuomet tikrai būtų puiki galimybė prisidurti šiek tiek prie šeimos biudžeto.

Gal senatvėje tortai man pravers – kai jau nebepaeisiu, nebepanešiu dėžių su gėlėmis, sėdėsiu namie ir tortus kepsiu. O tuomet gal ir įstatymai bus sušvelnėję (juokiasi).

2 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kupinas optimizmo ir vilčių apie gražesnį rytojų

Toks gyvenimas
09:08 Rugsėjo 14d. 2018
img

Terespolis: kaimas be ateities?

Toks gyvenimas
11:30 Rugsėjo 05d. 2018
img

Žvyrkelis sumaišo visas kortas

Toks gyvenimas
1
14:32 Rugpjūčio 16d. 2018
img

Pakruostė – širdžiai mielas atokus kampelis

Toks gyvenimas
1
10:43 Rugpjūčio 01d. 2018
img

Milžemiai – miškų ir vandenų apsuptas kraštas

Toks gyvenimas
1
14:33 Liepos 11d. 2018
img

Sutkūnai – vienišas vienos sodybos kaimas

Toks gyvenimas
1
15:25 Liepos 04d. 2018
img

Kaimelis, kurį kalnas saugo nuo negandų

Toks gyvenimas
1
11:54 Birželio 26d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!