GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Ką reiškia marios laisvo laiko, B. Jomantaitė nežino: ji yra Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus mokslininko padėjėja, šiuo metu baiginėja Agronomijos bakalauro studijas, namuose,  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

„Žmones suvienyti, o ne suskaldyti – tai yra didžiausia atsakomybė“

Justina ŠVEIKYTĖ - 11:21 Birželio 18d. 2018

Įsivaizduokite orkestrą. Didelį. Nagi nagi, pasitelkite vaizduotę, dar didesnį įsivaizduokite! Štai, jau panašiau...

Šiame orkestre – kelios dešimtys giežiančių styginiais, pučiančių medinius ar varinius pučiamuosius, bumbsinčių mušamaisiais ir klavišiniais instrumentais grojančių atlikėjų. O priekyje stovi ir visą atsakomybę ne tik už kūrinio atlikimo interpretaciją, stilių ir jam suteikiamas spalvas, bet ir už visą orkestrą prisiimantis dirigentas – viena centrinių orkestro figūrų.

Mūsų visų vargą atperka akimirka, kuomet, įvykus renginiui, bendruomenės žmonės prieina ir padėkoja. Mūsų triūsą atperka tai, kai matai, kad į renginį susirinko didelė dalis kaimo žmonių, o po to dar kurį laiką girdi teigiamus atsiliepimus. B. Jomantaitė

Mosikuoja jis sau batuta, gestais praneša atlikėjams apie atskirų kūrinio dalių pradžias ir pabaigas, sustyguoja ritmą, tempą, dinamiką, o vienam atlikėjui netyčia užgrojus per šoną, kaipmat pasiunčia šiam nebylią pastabą.

Jeigu dirigento nebūtų, retas didelis orkestras ar choras galėtų sudainuoti ar sugroti deramai.

Į Kėdainių kraštą B. Jomantaitė atitekėjo... iš meilės beržukiečiui Sigitui./ Asmeninio archyvo nuotr.Dirigentai be batutos

Perkeltine prasme, panašių orkestrų, orkestrėlių ir orkestručių apstu visoje Lietuvoje. Tai – šalies miesteliai ir kaimeliai, vieni – didesni, štai netgi tūkstantį ar pusantro tūkstančio gyventojų priskaičiuojantys, kiti – su keliomis trobelėmis ir vos saujele žmonių.

Kone kiekviena tokia bendruomenė ir bendruomenėlė turi savo pirmininką. Žmogų dirigentą. Tą, kuris stengiasi į kaimą atnešti bent kiek daugiau šviesos ir kultūros, kurios iš tiesų kaimo žmonės nori ne ką mažiau, negu miestiečiai.

Vis dėlto priešingai negu miesto gyventojų, kaimiškose vietovėse įsikūrusiųjų – arčiau kultūros būti tiesiog galimybės gerokai labiau ribotos.

Taigi stovi tie bendruomenių pirmininkai tarsi dirigentai, tik už širmos pasislėpę – tariasi, kviečia, organizuoja, stengiasi, per galvą kūlversčiais verčiasi – kad tik viskas lyg iš pypkės eitųsi renginio metu.

Ne paslaptis, kad dažnas, pažvelgęs į bendruomenės pirmininką su šventės programa rankose, nesuvokia, kiek iš tiesų nematomo darbo nudirbta, laiko nepagailėta, idėjų ir minčių sudėta, kad tik bendruomenės nariai kuo šviesiau ir prasmingiau savo dienas kaime leistų.

Užsiregistravusi išvakarėse – laimėjo rinkimus

Dotnuvos seniūnijoje ramiai sau alsuoja dvidešimčia kilometrų nuo Kėdainių miesto nutolęs nedidukas Beržų kaimas. Niekuo pernelyg neišsiskiriantis, na, nebent fantastiškai gražia į jį atvedančia beržų alėja.

2011 metais šiame kaime savo gyvenamąją vietą deklaravę buvo 214 žmonių.

„Keitėsi mūsų kaimo bendruomenės pirmininkas. Jis atsistatydino po aštuonerių metų, arba dviejų kadencijų veiklos. Atėjo laikas rinkti naują pirmininką. Savo kandidatūrą pasiūlė vienas kandidatas, kuris išties norėjo pirmininkauti. Rinkimai iš vieno žmogaus? Kvailystė, ne rinkimai! Ėmėme dairytis ir antrojo kandidato, aplinkiniai pradėjo šias pareigas siūlyti man. Nutariau užsirašyti į rinkimus, galvojau: „Na, bus kaip bus“... Būgštavau, kad, tapusi bendruomenės centro pirmininke, aš tiesiog negalėsiu šiai veiklai skirti tiek laiko, kiek norėtųsi, o ir ar tinkama tam esu, nebuvau tikra. Vis tik užsirašiau į rinkimus šių išvakarėse. Rinkimai įvyko, ir viskas pasisuko taip, kad 75 procentus balsų surinkau aš“, – pradžią to, kaip prieš dvejus metus tapo asociacijos „Beržų bendruomenė“, vienijančio 66 narius, pirmininke, su šypsena prisimena Birutė JOMANTAITĖ (34), Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus mokslininko padėjėja.

Vienas lauke – ne karys

– Pasimaišėte, kaip sakoma, ne vietoje ir ne laiku? – „Rinkos aikštė“ paklausė B. Jomantaitės.

– (juokiasi) Panašiai! Šių pareigų netroškau. Kita vertus, bendruomeniška veikla, panašus darbo pobūdis man patiko visada. Man patinka organizuoti, būti įvykių centre.

Tačiau įvertinau tai, studijuoju Agronomijos bakalaurą, mokslai, baigiamasis darbas pareikalaus daug laiko. Kitas dalykas – mano darbas Žemdirbystės institute. Kuomet prasideda darbymetis žemės ūkyje, nuo pavasario iki rudens tenka padirbėti viršvalandžius, esame priklausomi nuo oro sąlygų, plušame ir iki vėlumos.

CitVis tik užsirašiau į rinkimus šių išvakarėse. Rinkimai įvyko, ir viskas pasisuko taip, kad 75 procentus balsų surinkau aš. B. Jomantaitė

Mūsų įstaigoje labai daug komandinio darbo. Vienam iš mūsų „iškritus“, griūva visa komanda. Darbo metu netgi nelabai galimi pašaliniai skambučiai. Nagi, stovi laukuose, aplinkui – dar keli žmonės. Negi versi juos laukti, kol telefonu tvarkysi savo asmeninius reikalus?

Tai įvertinusi supratau, kad negalėčiau bendruomenei skirti tiek laiko, kiek norėtųsi, kiek reikėtų. Bet atsitiko taip, kaip atsitiko, ir tenka laviruoti tarp darbo, mokslų, šeimos – juk esu dar ir žmona bei mama – ir Beržų kaimo bendruomenės (šypteli).

– Na va, rinkimai su vienu kandidatu neįvyko... Į kovą stojo antras – pastarasis ir triumfavo. Birute, kaip jautėtės, sužinojusi, kad „įkliuvote“ bent jau ketveriems metams?

– Pirmos mintys buvo: „O, dangau!“ (juokiasi). Vėliau nusiraminau. Pagalvojau, kad jeigu kiekvienas prisidės, įneš savo indėlį, ir kartu visi kažką būsime pajėgūs nuveikti. Vienas lauke juk – ne karys, o kartu žmonės, susivieniję, petys petin, ir kalnus nuversti gali.

Kartu su visa Lietuva, beržukiečiai minėjo Nepriklausomybės akto pasirašymo dieną – Vasario 16-ąją. Bendruomenė nuoširdžiai viliasi, kad vienybė ir bendrumas, kuriuo visa Lietuva pulsavo ir vis dar pulsuoja šįmet, išliks ir metams, ir keleriems po jubiliejaus prabėgus./ Asmeninio archyvo nuotr.Valstybės šimtmetis – ir Beržų kaime šimtmetis

– Beržų kaimo bendruomenės centrui pirmininkaujate dvejus metus. Ar pasikeitė kaimo žmonių gyvenimas per šį laikotarpį?

– Sunku ir palyginti. Negalėčiau įvardinti, kad turime daugiau arba mažiau renginių. Tiesiog vienam žmogui pirmininkaujant, įprastai vyksta vienokie renginiai, kitam pirmininkaujant – kitokie. Prieš mane pirmininkavęs žmogus organizavo daugiau vakaronių. Dabar jų – mažiau, vos viena kita, daugiau – tradicinių švenčių, kurioms aš teikiu pirmenybę. Labai norisi, kad jos neišnyktų.

Kadaise itin gražiai minėdavome Jonines. Per kaimą eidavo moterys su lauko gėlių puokštėmis ir sveikindavo varduvininkus. Dabar Joninių čia nebeturime, švenčia gretimi, didesni kaimai, tad nelogiška būtų rengti savo šventę, kuomet už 2–3 kilometrų vyksta kita. Joninėms keliaujame pas kaimynus (šypteli).

Užtat džiaugiamės tradicine savo kalėdinės eglės įžiebimo švente. Nežinau, ar buvo tokie metai, kuriais eglutės įžiebimas nebūtų įvykęs, tad ir aš tęsiu šią tradiciją. Visi Beržų kaimo vaikai jau pripratę, žino, kad puošime eglę, kad kaime lankysis Kalėdų senelis, dovanų ir saldainių nepagailės (šypteli).

– Užsiminėte apie pirmenybę tradicinėms šventėms. Štai ir Nepriklausomybės akto pasirašymo dienai, Valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui abejingi nelikote?

– O kaip gi! Šia iškilia proga pas mus pasipuošė net kaimo simbolis – parko beržai. Kaip aš sakau, nors mes esame Beržų kaimelis, tik mažas taškelis Lietuvos viduryje, bet užtat su didelėmis gėrio ir vienybės širdimis. Telieka tik džiaugtis, jog tiek daug mūsų – penkias dešimtis gyventojų – suvienijo laisvės džiaugsmas.

O kuomet visi užtraukėme Tautišką giesmę, net oda šiurpo.

Labai džiugina tai, kad į įvairiausias veiklas noriai įsitraukia ir kaimo jaunimėlis. Štai ir Vasario 16-ajai skirtam minėjimui jaunimas plušo iš peties. Vyresniųjų padedamas karpė, lankstė, klijavo trispalvius paukštelius, savo rankomis gamino vėliavėlės, iškarpė net šimtą penkiasdešimt nevaržomą laisvės pojūtį simbolizuojančių vėjo malūnėlių bei pripūtė net penkis šimtus trijų spalvų – geltonų, žalių ir raudonų balionų.

– Plušote, stengėtės... o juk jūs, beržiečiai, galėjote prisijungti prie didesniųjų kaimynų ir kartu su jais paminėti šimtmetį?

– Labai norisi puoselėti savo kaimą, kad ir tokį nedidelį, jį gražinti. Norisi, kad mūsų kaimas būtų toks vieningas, susitelkimo jausmo kupinas ne tą vienintelį kartą metuose, ne tą išskirtinę, tą vieną dieną per šimtą metų, o nuolat. Norisi, kad čia gyventi būtų gera. Kad žmonės norėtų likti kaime, nebėgtų iš jo... Pažadėjome sau Lietuvos himną Vasario 16-ąją giedoti kasmet. Kad suvoktų augantis jaunimas save ne vien Beržų, bet ir atsakingu Lietuvos gyventoju ir piliečiu esant.

Viliamės, kad toji vienybė nepasimirš ne vien šimtmečio metais, kad ir metams praėjus, ir trejiems, ir septyneriems – taip pat vienysimės ir su visa Lietuva būsime tarsi viena širdis.

Tebūnie šį šimtmetį žymintys metai ne atomazga, ne pati didžiausia šventė, o tik atspirtis ir nauja, galinga pradžia ateičiai.

Beje, įdomus dalykas tas, kad mes save krikštijame beržukiečiais. Šiukštu – ne beržiečiais (šypteli). Pagal lietuvių kalbos gramatikos taisykles turėtume būti beržiečiai, bet taip jau susiformavo, metai iš metų, kad vadiname save beržukiečiais.

Niekas neklausia: įdarbinti ir šeimos nariai

– Ar su Beržų kaimo bendruomene nėra panašiai, kaip jūsų darbe – pasėjate, puoselėjate augaliuką prižiūrite, rūpinatės. Jeigu tik užleisi, žiū, išdžius, supus, ir tiek žinių?

– Iš tikrųjų nežinau, ar įmanoma tai, kad bendruomenės pirmininkas visiškai nieko neveiktų. Bent jau savo bendruomenėje to neįsivaizduoju. Reikia nuolat stengtis.

Tai įvertinusi supratau, kad negalėčiau bendruomenei skirti tiek laiko, kiek norėtųsi, kiek reikėtų. Bet atsitiko taip, kaip atsitiko, ir tenka laviruoti tarp darbo, mokslų, šeimos – juk esu dar ir žmona bei mama – ir Beržų kaimo bendruomenės. B. Jomantaitė

Bandai pasiūlyti žmonėms vis naujus renginius. O jie tarpusavyje padiskutuoja: „Norėtųsi vieno ar kito“, „Va, kitos bendruomenės tai turi, kodėl mums to paties nepasidarius“.

Suformuoji pasiūlymus, idėjas. Per susirinkimus su bendruomenės nariais jas pasiūlai, o šie arba sutinka, arba atmeta.

Aišku, yra tokių žmonių, kurie visada priešinasi, kuriems visada viskas negerai, kurie niekada nieko nenori. Bet džiugu tai, kad Beržuose yra visas būrys bendražygių.

– Ar daug bendražygių turite šiame kelyje?

– Yra žmonių, kurie su tavimi visur ir visada. Net naktį paskambinus jie geranoriškai nusiteikę padėti. Artėja šventė, reikia papuošimų – kreipiesi, ir bendražygiai jau siuva, piešia, gamina dekoracijas. Vieni per kitus susikviečiame beržukiečius į renginius. Aišku, tokių atsidavusių žmonių nėra labai daug, bet jų yra. O tai – svarbiausia.

Tiesa, patys pirmieji pagalbininkai yra šeimos nariai. Nori nenori, jie visi visuomet įdarbinti.

Kuomet ruošiesi renginiui, planuoji laiką, atsižvelgi ir į artimųjų užimtumą – kad tądien, tuo laiku, toje vietoje susirinkti galėtume visi. Be jų pagalbos būtų labai sudėtinga, ypač, tuose reikaluose, kuriuose jaučiamas vyrų trūkumas – savas kas kartą, be išimties, yra įdarbintas (juokiasi).

Beržų kaimo bendruomenės centrui žemaitė Birutė Jomantaitė pirmininkauja jau dvejus metus. Ir nors šios pareigos niekada nebuvo jos svajonė, pamažu ją pradeda „vežti“./ Asmeninio archyvo nuotr.Pirmininkų vargai ir džiaugsmai

– Birute, sugrįžkime prie to, kad esate labai užimtas žmogus: mokslai, darbas, šeima, dar ir bendruomenė. Tačiau, ko gero, tas, kuris mažai ką daro, tik daug kalba, nieko ir nenuveikia. O štai labai aktyvus, organizuotas žmogus daug daugiau ir padaro?

– Tikriausiai. Tas, kuris mažai ką veikia gyvenime, nelabai norės kalnų versti ir bendruomenėje. Gal ir idėjų mažiau turės, ir polėkio.

Tenka pabendrauti su kitų bendruomenių pirmininkais, ir gana nemažai. Jie – užimti, dirbantys, nuolat skubantys žmonės. Blogybė ta, kad bendruomenės teisinius reikalus tvarkyti pirmininkams dažniausiai tenka darbo dienomis ir darbo valandomis. Mano darbas toks, kad net prie geriausių norų dienos metu išlėkti net ir trumpam galimybės nėra.

Reikia tvarkyti bendruomenės dokumentus, tai atlikti patogiausia kompiuteriu, o aš – laukuose, tik su mobiliuoju telefonu...

Be to, bendruomenėms keliami dideli reikalavimai. Iš jų daug reikalaujama, jos patiria spaudimą, susiduria su biurokratija ir popierizmu.

– Tai – tarsi darbas, tik be etato ir dargi neapmokamas?

– Pagalvokite, jeigu su bendruomenės dokumentais tau reikia į įvairias įstaigas važiuoti, tenka imti laisvą dieną iš darbo, ir ji tau nėra apmokama. Visur keliauji automobiliu, į kurį kurą pili už savo lėšas. Pagalvojus, būdamas bendruomenės centro pirmininku, atneši sau didelius finansinius nuostolius, o dėl to privalai susimažinti savo paties ir šeimos poreikius.

Už bendruomenės pirmininko veiklą negauni nė cento.

Kartais su kitų bendruomenių pirmininkais mes juokaujame, kad norėdamas būti tobulu pirmininku, turi būti veiklus, kažko siekiantis žmogus, pageidautina – bedarbis, bet labai turtingas. Tiesa, ir dar – šiai veiklai atsidavęs altruistas.

Vargina ir tai, kad tapęs bendruomenės pirmininku, automatiškai tampi šiek tiek labiau viešas žmogus. Tave stebi, būna, tarsi po padidinamuoju stiklu. Apie tave kalba, domisi, gvildena tavo šeimos gyvenimą.

– Turbūt, retas kuris pirmininkas labai džiaugiasi savo pareigomis. Juk tai – ir laikas, ir išlaidos, ir kritika nesėkmės atveju. Juk ką jau ką mes, lietuviai, mokame, tai – vertinti ir kritikuoti...

– Iš tiesų, neretas šiose pareigose dėl to, kad aplinkybės susiklostė vienaip ar kitaip. Nėra kaip išeiti, nėra kam perimti bendruomenės vairo į savo rankas, o, galų gale, įsidirbti, prisijaukini, ir palikti, galbūt, gaila.

Pirmos mintys buvo: „O, dangau!“. Vėliau nusiraminau. Pagalvojau, kad jeigu kiekvienas prisidės, įneš savo indėlį, ir kartu visi kažką būsime pajėgūs nuveikti. B. Jomantaitė

Ne vien dėl laiko ar finansų sudėtinga. Kaimo žmones sujungti, o ne juos skaldyti – pakankamai didelė atsakomybė. Charakteriai skirtingi, vieni linkę būti su žmonėmis, tarp žmonių ir žmonėms, kiti – uždari, vienišiai, viskam, regis, tik ir kišantys koją. Tokie, kuriems niekada niekuo neįtiksi. Tie, kurie skundžiasi, kad kaime niekas nevyksta, nuolat priekaištauja, tačiau į renginius niekada taip ir neateina.

Šiuo atžvilgiu, tikiu, lengviau didesnių miestelių bendruomenių pirmininkams – natūralu, kad didesnėje gyvenvietėje ir aktyvumas turėtų būti didesnis.

Tačiau bendruomenės pirmininko vargai anksčiau ar vėliau atsiperka. Yra kai kas, dėl ko verta stengtis, aukoti savo ir šeimos laiką, pavargti. Mūsų visų vargą atperka akimirka, kuomet, įvykus renginiui, bendruomenės žmonės prieina ir padėkoja. Mūsų triūsą atperka tai, kai matai, kad į renginį susirinko didelė dalis kaimo žmonių, o po to dar kurį laiką girdi teigiamus atsiliepimus.

Va tada širdis džiaugiasi, o tu gauni pati didžiausią apmokėjimą.

Gera supratus, kad kažkam suteikei užsiėmimą, džiaugsmą, progą susiburti, pabendrauti, pabėgti nuo kasdienių savo vargų ir rūpesčių.

Dar vienas įdomus dalykas – tapus bendruomenės pirmininku, tiesiog negali būti jai abejingas ar dėl jos nesistengti. Pamažu šios pareigos ima „vežti“. Nesąmoningai pradedi stebėti aplinką mieste ar kituose miesteliuose ieškodamas, ką galėtum pritaikyti ir pas save. Pradedi modeliuoti: „Aha, šitą galime prisitaikyti sau, kodėl gi ne?“ (juokiasi). Žiūri, ką gero gali padaryti kaimui, kokių naujų vėjų įpūsti. Galiausiai tuo pradedi gyventi.

Juk jeigu nedėtum jokių pastangų, nesiūlytum savo minčių, nesistengtum, niekas neitų ir tau nesiūlytų, o bendruomenė vieną dieną tiesiog sugriūtų.

Bendruomenės pirmininkas tam ir reikalingas, kad žmonės būtų arčiau vienas kito. Bent šiek tiek. Kad žmonės veiklos turėtų, galėtų daugiau laiko kartu praleisti. Taip, susitinkame, pliurptelime pakeliui į parduotuvę, eidami šiukšlių į konteinerį išmesti, pasivaikščioti, bet tai juk ne tas pats. Bendruomenės renginiai skatina miestelių ir kaimų gyventojus susitikti, pasidalinti mintimis. Juk kažkas kažkur buvo išvažiavęs, kažką matė, nori papasakoti.

Ypač, tuose reikaluose, kuriuose jaučiamas vyrų trūkumas – savas kas kartą, be išimties, yra įdarbintas. B. Jomantaitė

Kaip bendruomenės pirmininkas tu visomis išgalėmis stengiesi kaimą padaryti bent šiek tiek gyvybingesnį ir laimingesnį.

Aš kaimietė? Nu ir valio!

– Birute, neretai miestų gyventojai kaimiškųjų vietovių žmones linkę vadinti tiesiog „kaimiečiais“. Ar asmeniškai jus šis žodis žeidžia?

– Būtų galima pajuokauti: „Kaimietis – tai gyvenimo būdas“. O jeigu rimtai, manęs tai nė kiek nežeidžia. Ką reiškia kaimietis? Žmogus, turintis galimybę kvėpuoti tyru oru, turintis daugiau erdvės, savo daržą, užsiauginantis savas daržoves be nitratų, nitritų ir pesticidų likučių?

Tai – privalumas, ne trūkumas.

O be to, kaimo gyventojas nebūtinai bus kvailesnis ir žioplesnis už miestietį. Nieko panašaus! Kaimuose yra labai protingų žmonių, ir dar daugiau išsilavinusių, negu kai kurie miestiečiai.

– Beržų kaime gyvenate penkiolika metų. Čia jūs, gimusi Žemaitijoje, esate meilės emigrantė – atitekėjote pas mylimąjį Sigitą, su kuriuo auginate du vaikus. Ar pasikeitė Beržai per pastaruosius penkiolika metų?

– Kaimas mažėja ir nyksta. Žmonės išvyksta, o taip norėtųsi, kad jie liktų gyventi, kad visi kartu čia susikurtume draugišką aplinką. Kad niekas neišvyktų. Na, tebūnie, kad išvyktų į miestą, bet neemigruotų.

Kartais su kitų bendruomenių pirmininkais mes juokaujame, kad norėdamas būti tobulu pirmininku, turi būti veiklus, kažko siekiantis žmogus, pageidautina – bedarbis, bet labai turtingas. Tiesa, ir dar – šiai veiklai atsidavęs altruistas. B. Jomantaitė

Bendruomenėje buvo rengiama tradicinė vasaros vaikų sporto šventė – spartakiada. Tačiau jau kelis metus jos nebėra – pasibaigus mokslo metams, vaikai išvyksta atostogų pas brolius ir seseris į Angliją, Švediją ar didesnius Lietuvos miestus, o lieka tik patys mažiukai, kurie turi būti nuolatinėje tėvų priežiūroje.

Vis dėl to, užpildėme paraišką Nacionalinei paramai gauti, viešųjų erdvių sutvarkymui, kad jaunimas, bent jau mokslo metais, kol neišvyksta, turėtų, kur išlieti energiją, kad kompiuterius išjungtų ir į lauką išeitų.

– Ar šiuo sodybų tuštėjimo metu jūs pati su šeima planuose „nepiešiate“ gyvenimo mieste arba netgi užsienyje?

– Į miestą nesinori. Esame pratę gyventi kaime. Taip, kartais pasižiūrime parduodamų namų ar butų skelbimus, bet tik tų, kurie yra netoli Beržų.

Gal todėl ir dirbu Žemdirbystės institute, kad man reikia erdvės, laukų, saulės ir gryno oro (šypteli).

Užsienis? Ne, traukia Lietuva. Matyt, esame patriotai. Aš vienintelė iš savo šeimos esu likusi gimtinėje – visi trys mano broliai gyvena Anglijoje. Aplankyti nuvažiuojame, bet išvykti paskui juos neplanuojame.

Taip, broliai sau gali leisti daugiau, skaičiuoti, taupyti jiems reikia mažiau... Bet jie žvėriškai nori sugrįžti gyventi į Lietuvą, jeigu tik finansai čia būtų šiek tiek kitokie.

Jie apsisprendė ir išvyko, bet su mintimi vieną dieną sugrįžti čia.

Na o mes... Matomai, kad ir kaip sudėtinga, jeigu vis dar esame Lietuvoje, vadinasi, čia nėra taip blogai (šypteli).

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kupinas optimizmo ir vilčių apie gražesnį rytojų

Toks gyvenimas
09:08 Rugsėjo 14d. 2018
img

Terespolis: kaimas be ateities?

Toks gyvenimas
11:30 Rugsėjo 05d. 2018
img

Žvyrkelis sumaišo visas kortas

Toks gyvenimas
1
14:32 Rugpjūčio 16d. 2018
img

Pakruostė – širdžiai mielas atokus kampelis

Toks gyvenimas
1
10:43 Rugpjūčio 01d. 2018
img

Milžemiai – miškų ir vandenų apsuptas kraštas

Toks gyvenimas
1
14:33 Liepos 11d. 2018
img

Sutkūnai – vienišas vienos sodybos kaimas

Toks gyvenimas
1
15:25 Liepos 04d. 2018
img

Kaimelis, kurį kalnas saugo nuo negandų

Toks gyvenimas
1
11:54 Birželio 26d. 2018
img

Oriai pragyventi kaime – misija įmanoma!

Toks gyvenimas
10:09 Birželio 21d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!