LAISVALAIKIS

Visos kategorijos
„Ąžuoloto partizanų“ įkūrėjas Mantas Atkočiūnas (kairėje) dažasvydžiu susidomėjo prieš šešerius, šratasvydžiu – prieš dvejus metus.   / Asmeninio archyvo nuotr.

Mėlynių daug, adrenalino – keturgubai tiek

Justina ŠVEIKYTĖ - 13:35 Gegužės 24d. 2018

Apleistų, pastatais vaiduokliais pramintų gamyklų korpusai ir apgriuvę fabrikai traukia ne vien keisčiausias vieteles medžiojančius. Neretai tokios erdvės tampa dažasvydžio ir prieš kelis metus Lietuvoje atsiradusio bei sparčiai populiarėjančio šratasvydžio entuziastų susibūrimų vietomis.

„Laisvalaikiu veikiu išties nemažai. Važinėjuosi motociklu ir dviračiu, keliauju, nardau, bet taip pat su didžiausiu malonumu, kaip sakoma, „šaudau ir gaudau“, – juokiasi „Ramirent“ įmonės Kėdainių padalinio vadovas Mantas ATKOČIŪNAS (27), prieš aštuonerius metus įkūręs dažasvydžio klubą „Ąžuoloto partizanai“, o prieš dvejus savo valdose pradėjęs organizuoti ir šratasvydžio žaidimus.

Juk sakoma: jeigu nori sugadinti hobį – padaryk iš jo verslą. Tikrai veikia. M. Atkočiūnas

Šie žaidimai lyties apribojimų neturi. Tiesa, yra šioks toks amžiaus cenzas – dažasvydį žaisti galima nuo 12, šratasvydį – nuo 16 metų. Anot M. Atkočiūno, į juos pasineria tiek aštuoniolikmečiai, tiek penkiasdešimtmečiai. Vieni tarsi įgyvendina neišsipildžiusią svajonę pabūti kariuomenėje, kiti mena laikus joje, o treti tiesiog nori aktyviai praleisti laisvalaikį. Asmeninio archyvo nuotr.Nupirko 12 ginklų: vieną – draugui, likusius – sau

Dažasvydį jaunas vyras pirmąsyk išbandė dar būdamas devintoje klasėje, atostogaudamas Palangoje. Grįžęs iš pajūrio, ėmė tėvams zyzti: „Suorganizuokime tai ir Kėdainiuose!“. „Tuo metu tėvai mano sprendimo nepalaimino, sakė, kad aš per jaunas. Metai ėjo, bet ši mintis nedavė man ramybės. Baigęs mokyklą, sugalvojau įsigyti asmeninį dažasvydžio šautuvą. Pradėjau kalbinti draugus, natūralu – vienas nežaisi. Radau skelbimą, kad parduodami dvylika ginklų komplektų. Su draugu nusipirkome: jis vieną, aš – vienuolika ginklų. Taip hobis tapo veikla, – pasakoja M. Atkočiūnas. – Daug kas mano, kad kiekvieną savaitgalį tuo užsiimu ir kad esu profas... Nieko panašaus. Dažniausiai, ypač paskutiniais metais, tik organizuoju renginius, bet juose nebežaidžiu, nes reikia juose teisėjauti. Juk sakoma: jeigu nori sugadinti hobį – padaryk iš jo verslą. Tikrai veikia.“

Ir panašūs, ir skirtingi

Dažasvydis – greitas, aktyvus žaidimas, kuriame svarbus judesys bei gera orientacija. Pergalę švenčia ta komanda, kuri varžovus apšaudo specialiais dažais iš dažasvydžio šautuvo, kitaip – markerio. Tuo tarpu šratasvydis („Airsoft“) – sportinis karinis žaidimas – aktyvus laisvalaikio leidimo būdas, kuriame naudojami „airsoft“ ginklai – itin realistiškai atrodančios tikrų šaunamųjų ginklų pneumatinės ar elektropneumatinės kopijos, šaudančios plastikiniais rutuliukais. Žaidimai vyksta uždarose patalpose arba lauke, aikštelėse, trunka nuo kelių dešimčių sekundžių iki kelių valandų.

Anot M. Atkočiūno, šios dvi pramogos – ir panašios, ir skirtingos: „Panašios tuo, kad tai – šaudymas su ginklais, bet skiriasi jų scenarijai ir pati specifika. Dažasvydyje šaudoma dažais, o šratasvydis – arčiau realybės, žaidėjai vilki kamufliažus, neperšaunamų liemenių imitacijas, jų ginklai – tikrų ginklų imitacijos, naudojami šalmai. Gatvėje sutikęs penkis šratasvydininkus, ko gero, pasijustum nejaukiai. Iš pirmo žvilgsnio nė neatskirsi, tikri šautuvai jų rankose ar tik ginklų replikos.“

Šautuvas – nuo 200 iki 3 000 eurų

Turbūt bet kuris rimtas hobis yra ganėtinai nepigus: juk kokybiškos meškerės žvejams ar anglies pluošto dviračiai sportininkams kainuoja šimtus ar net dešimtis tūkstančių eurų. Ne išimtis ir dažasvydis, kurio šautuvo kaina siekia iki 3 000 eurų. Dar tiek reikia suploti už suspausto oro kompresorių užtaisyti dažasvydžio ginklams. Kiekvienoms varžyboms vienam dalyviui prireikia daugmaž dviejų dėžių šovinių, kurių kaina siekia 150 eurų.

Su draugu nusipirkome: jis vieną, aš – vienuolika ginklų. Taip hobis tapo veikla. M. Atkočiūnas

„Sakykime, kad per vienerias nedideles varžybėles, kuriose dalyvauja 6–8 komandos, iššaudoma 20 dėžių po 2 000 šovinių“, – prapažįsta M. Atkočiūnas.

Pats jis per vienerias varžybas vidutiniškai išpleškina 3–4 tūkstančius šovinių. Ar visi jie atsimuša į priešininkus? „Na, tikslas yra būtent toks – pataikyti. Didesnioji dalis skrieja pro šalį, bet natūralu, kad kuo daugiau iššauni – tuo didesnė tikimybė pataikyti į priešininką“, – juokiasi vyrukas.

Dažasvydyje pergalę švenčia komanda, varžovus apšaudžiusi specialiais dažais iš dažasvydžio šautuvo. O šratasvydyje veiksmas tarsi persikelia į realybę. Tikslas – pašauti kuo daugiau priešininkų, sprogdinti ar detonuoti bombas, pagrobti ar išlaisvinti įkaitus. Asmeninio archyvo nuotr., rinkosaikste.lt koliažasTuri savo lygą

M. Atkočiūnas anksčiau netgi priklausė dažasvydžio komandai „Grizliai +“. Pasirodo, jog kaip koks krepšinis, futbolas ar ralis, sportinis dažasvydis taip pat turintis savo čempionatą.
„Yra Lietuvos dažasvydžio lyga. Anksčiau ji buvo labai populiari, 2008–2011 metais rinkdavosi 20 komandų ar net daugiau, dalyvaudavo latviai, estai, lenkai, o čempionatas vykdavo keliais etapais. Šiuo metu jo populiarumas kritęs, dalyvauja kokios 4–8 komandos, – pasakoja kraštietis. – Pramoginis dažasvydis – tai pasižaidimas, lengvas pasibuvimas su draugais ar klasiokais. Štai sportinis – visai kitas reikalas. Jis reikalauja pasiruošimo, treniruočių. Visai kaip koks bėgimas. Viena, kai juo užsiimi laisvalaikiu. Kita – kai į jį žiūri kaip į sportą, tavo tikslas – laimėti, o tavo rezultatai – reitinguojami.“

Gatvėje sutikęs penkis šratasvydininkus, ko gero, pasijustum nejaukiai. Iš pirmo žvilgsnio nė neatskirsi, tikri šautuvai jų rankose ar tik ginklų replikos. M. Atkočiūnas

Merginos žaidžia retai

Kraštietis pasakoja, kad žiemą kiek primigusi, jau pavasarį ši paslauga atgyja pastebimai. „Dažnai čia užsuka vyresniųjų klasių moksleiviai paminėti mokslo metų pabaigos, ar įmonių „TEAM Building“. Vienareikšmiškai tai – labai mėgstama bernvakarių pramoga, – kalba M. Atkočiūnas. – Tiesa, dailiosios lyties atstovės tiek dažasvydžio, tiek šratasvydžio žaidimuose yra retos viešnios. Praėjusiais metais pas mus apsilankė na, galbūt, kokios dvi dešimtys merginų. Dažniausiai jos atvyksta kaip palaikymo komanda, pažiūrėti, kaip sekasi jų vaikinams. Ir jeigu bernvakariai čia gana dažni, mergvakario dar nė vieno nebuvo. Merginos veikiausiai renkasi kitokias pramogas. Šokolado fondiu ar jodinėjimą žirgais.“

Žaidimas pasibaigė nežaismingai – išmušta akimi

Ne paslaptis, kad po intensyvios dažasvydžio partijos šios pramogos mėgėjai kelias dienas vaikšto su mėlynėmis, „puošiančiomis“ įvairias kūno dalis. „Sakyčiau, kad abu žaidimai panašiai (ne)skausmingi. Priklausomai nuo to, iš kokio atstumo į tave šaunama, kokiais drabužiais vilki, kiek jie įtempti, ir dar begalė faktorių. Vis tik blogiausia, kas yra nutikę dažasvydžio istorijoje – išmušta akis. Tai – liūdnas įvykis, vyrukas žaidimo aikštelėje nusiėmė akinius, o tai daryti griežtai draudžiama. Pasitaiko, kad žaidėjai susižaloja nukritę iš nemažo aukščio. Pasekmės ir traumos būna įvairios. Vienam mano draugui netgi galvos operacija buvo atlikta, ant kaukolės uždėtas devynių kvadratinių centimetrų metalo gabalas. Tiesa, pas mus tokių atvejų nėra buvę, kadangi labai griežtai žiūrime į saugos reikalavimus, – atvirauja M. Atkočiūnas. – Vis dėlto, nenorėčiau teigti, kad dažasvydis ar šratasvydis yra nesaugus žaidimas. Juk žmogų, netgi einantį per perėją leistinoje vietoje, gali nublokšti automobilis. Viskas priklauso nuo žaidimo organizatorių atsakomybės ir to, kaip žaidėjai paiso saugos reikalavimų.“

Pasekmės ir traumos būna įvairios. Vienam mano draugui netgi galvos operacija buvo atlikta, ant kaukolės uždėtas devynių kvadratinių centimetrų metalo gabalas. M. Atkočiūnas

Nemenčinės įvykiai palietė ir kėdainiečius

Ko gero, visi mena atvejį, praėjusių metų gegužę užfiksuotą miške prie Nemenčinės. Grupė jaunuolių, kurių dalis vilkėjo rusiško pavyzdžio maskuojamas uniformas ir, regis, buvo ginkluoti rusiškais automatais, antiteroristinių operacijų rinktinės ARAS kovotojų buvo išguldyti ant žemės.

„Ir man teko žaidimus organizuoti tuose pačiuose miškuose. Tiesa, kiekvienąkart buvau sutaręs su žemės savininku, ir jis žinodavo, kada mes ten esame. O kas dėl šio atvejo, kažkas pranešė, jog įdomūs vyrai rusiškomis aprangomis vaikštinėja, juos „susėmė“ ir palaikė ant žemės tris valandas... Įtariu, kad vaikinai pradėjo atsikalbinėti ir išsirutuliojo konfliktas, – sava įvykių versija dalijasi kraštietis. – Mes visuomet viską darome oficialiai. Prieš žaidimus Ąžuolote paskambinu ugniagesiams gelbėtojams, pranešu, kad vietovėje gali būti pastebėti dūmai, vis tik pirotechnika yra naudojama. Anksčiau pranešdavau policijos pareigūnams, prašydavau, kad gavę iškvietimą, susisiektų su manimi, neskubėtų čia atvykti. Bet po įvykių Nemenčinėje, susisiekus su policijos pareigūnais, man buvo pranešta, kad bet kuriuo atveju jie reaguos. Anksčiau viskas buvo paprasčiau. Jaudinamės, kad mums neįvestų papildomų apribojimų ir nepasunkintų mums gyvenimo, kad neuždraustų ginklų transportavimo be leidimų ir panašiai. Na, bet kita vertus – viskas dėl mūsų pačių saugumo.“

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!