GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos tarybos narys Giedrius Stoškus kelerius metus žvelgė į pasaulį savomis akimis. Deja, sudėtinga liga ir dar sudėtingesnė paskui sekusi komplikacija atėmė iš Giedriaus regos dovaną.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pūkuotus katinus glosto neregiai?

Justina ŠVEIKYTĖ - 12:44 Lapkričio 30d. 2017

Kuomet į „Rinkos aikštės“ laikraščio redakciją skaitytojai kreipėsi su, regis, nesudėtingu klausimu: „Kaip gi aklieji žaidžia šaškėmis?“, tikėjausi paprastai gauti dar paprastesnį atsakymą.

Tačiau stabtelėjusi akimirkai supratau, kad niekada anksčiau apie tai nė susimąstyti neteko.

Na, ko gero, žaidžia taip pat, kaip ir matantieji?

O kaip gi dar?

Tačiau kuomet prisiskambinau Giedriui Stoškui, šiemet viešėjusiam Kėdainiuose, čia vedusiam Aklųjų dienai skirtus renginius, bendravusiam su mūsų miesto moksleiviais, supažindinusiam juos su neregių gyvenimu, mokiusiu jaunąją krašto kartą vesti akląjį žmogų šalia savęs, paaiškėjo, kad pokalbis būsiantis kur kas įdomesnis.

„Ar patiko bendrauti su mūsų krašto moksleiviais? Kaip tie, kurie, ko gero, pirmąjį kartą gyvenime iš taip arti savomis akimis regėjo neregį žmogų, reagavo į jūsų apsilankymą?“ – pasiteiravau.

„Taip, kaip ir dauguma – pradžioje buvo kiek nedrąsūs, bet vėliau – labai aktyvūs“, – nors kalbėjome telefonu, jaučiau, kaip šypsena nutvieskia keturiasdešimt penkerių metų neregio, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos tarybos nario, teisininko G. Stoškaus veidą.

Teko žaisti šaškėmis su tokia gudrute, kuri pavažiuoja į priekį tyliai tyliai, nuspaudžią laikmatį tyliai tyliai ir tikisi, kad aš neišgirsiu, o laikas man tai tiksės. G. Stoškus

Daugybė žmonių Lietuvoje nemato arba mato prastai

– Vienoje įmonėje, susijusioje su elektros instaliacijos gaminiais, dirbate teisininku. Ką daro tokios įmonės teisininkas?

– Na, daugiausia laiko praleidžiu prie dokumentų. Ruošiu sutartis, konsultuoju, kaip darbo santykių laikytis, kaip skolas išsireikalauti (šypteli).

– Kiek narių šiandien yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje?

– Visoje Lietuvoje – apie šeši tūkstančiai. Nematančiųjų, silpnaregių yra daugiau, ko gero, tiesiog ne visi dalyvauja asociacijos veikloje. Galbūt kažkokia kitokia veikla užsiima. Galbūt nežino, kad tokia asociacija apskritai yra.

Matote, tik pilnametis gali įstoti į asociaciją. Faktiškai. Bet už nepilnametį jau gali įstoti jo tėvai. Birželį priėmėm naujus įstatus, leidžiančius vietoje vaiko su regos sutrikimais į asociaciją įstoti jo tėvams.

Į asociaciją priimame žmones, kurie mato iki trisdešimties procentų. Jeigu nenustatytas neįgalumas, bet regėjimas silpnesnis nei trisdešimt procentų, galime priimti ir mielai pagelbėti, padėti, patarti. Bent jau informuoti, kur kreiptis nustatyti savo neįgalumą.

Aklųjų šaškių lenta. Juodi langeliai, kuriais „vaikšto“ šaškės, yra įleisti daugmaž puse centimetro giliau nei baltieji langeliai. Bandė apgauti šaškių partijoje

– Taigi, Giedriau, sugrįžkime prie klausimo, nuo kurio ir prasidėjo mūsų pokalbis. Kaip gi aklieji ir silpnaregiai žaidžia šaškėmis? Ar šių partijos laikas skiriasi nuo reginčiųjų, galbūt skiriasi pati šaškių lenta?

– Paties žaidimo taisyklės nesiskiria, juk reikia, kad ir tarpusavyje aklasis ir matantysis galėtų sužaisti (šypteli). Skirtingomis taisyklėmis nelabai sužaistų.

Silpnaregiai – vėlgi labai skirtingi žmonės. Kai kurie turi stipresnį regos likutį ir mažai tesiskiria nuo matančiųjų. Turintys silpnesnįjį regos likutį žaidžia arčiau lentos palinkę. Silpnaregiams, turintiems mažai regos likučių, ir akliesiems yra sudaryta speciali šaškių lenta. Juodi laukeliai lentoje pažeminti kokiu puse centimetrų. Į tuos juodus laukučius statomos šaškės.

O ir jos pačios kiek skiriasi.

Apčiuopiant gali jausti, kuri juoda, kuri – balta. Ant jų išraižyti skirtingi brūkšneliai. Ant juodų – pats kraštelis įbrauktas, ant baltų – tarsi pora apskritimų vidurio link. Skirtingi brūkšniukai skirti tam, kad galėtum sučiupinėti.

Pati partija gal ir trunka kiek ilgiau, bet ne ženkliai. Dažniausiai aklųjų sporto federacija, organizuojanti šaškių varžybas, visai nematantiems žmonėms prideda penkias minutes laiko.

– Tik penkias minutes?

– Daugiau laiko neduodam, galvojimo procesas juk vyksta vienodai greitai. Tiesa, reikia kelių minučių daugiau – apsičiupinėti lentą, suprasti varžovo ėjimą, jeigu jis nepasakė, kur paėjo.

– Būna ir taip, kad varžovas nutyli?

– Na, dažniausiai išgirsti, jog jis paėjo. Dažniausiai varžovas apie tai praneša. Tiesa, man yra buvę linksmų istorijų. Teko žaisti šaškėmis su tokia gudrute, kuri pavažiuoja į priekį tyliai tyliai, nuspaudžią laikmatį tyliai tyliai ir tikisi, kad aš neišgirsiu, o laikas man tai tiksės (juokiasi).

Akliesiems pritaiko ir sporto šakas, ir kompiuterius

– Kokių dar kuriozų tenka patirti žaidžiant šaškėmis, Giedriau?

– Na, kartais, labai retai būna, kad matantis varžovas greta pasistato kitą šaškių lentą ir joje atkartoja ėjimus. Aš juk ruošdamasis savo ėjimui čiupinėju lentą, galbūt jam vaizdą uždengiu (juokiasi). Bet tai pasitaiko labai labai retai. Bet tai juk – joks ne sukčiavimas. Galbūt žmogus išties nori pastrateguoti, apgalvoti kelis ėjimus į priekį.

Na, iš esmės žaidžiame šaškėmis taip, kaip matantieji. Tiesiog žaidi ir skaičiuoji. Tik tiek, kad ilgiau čiupinėji lentą.

„Įrašykite skaičiukus ir parodykite, kad jūs ne robotas“. Na, aš ne robotas, bet nematantis žmogus už robotą užskaitomas. G. Stoškus

– Ar šaškės – populiari sporto šaka tarp silpnaregių?

– Sakyčiau, jog tikrai gana populiari. Šalia aklųjų ir silpnaregių sąjungos yra kita asociacija – Lietuvos aklųjų sporto federacija. Ją sudaro devyni klubai. Vien šaškių varžybos vyksta tris–keturis kartus metuose.

Akliesiems pritaikytos ir šimtalangių lentos, ir braziliškos šaškės su šešiasdešimt keturiais langeliais.

– Ar daug sporto šakų, hobių yra pritaikoma neįgaliesiems, kad tik šie galėtų gyventi visavertišką gyvenimą?

– Na, ne viskas pritaikyta. Krepšinio, pritaikyto sau, neturime (šypteli). Futbolas lyg ir yra. Šachmatai pritaikyti taip pat. Kiekviename langelyje išgręžta skylutė, o šachmato figūroje – kotukas. Baltos ir juodos figūros taip pat pažymėtos skirtingai.

Akliesiems tikrai daug pritaikyta. Laikrodžiai, kompiuterių ekrano skaitymo programa, ekrano skaityklė. Ekrano skaitymo programa nurodo, kada, esant kokioms sąlygoms, kokiai programai veikiant, kurį ekrano plotelį, lopinėlį ištransliuoti.

Veikia dvi programos vienu metu. Viena gryniausia skaitymo programa, kita – balso sintezė.

Būna piešinėlių, su kuriais sunkoka susidoroti. Tarkime, ką nors pildai, kokį dokumentą, na, valstybės įstaigų interneto svetainėse. Ir jose sistema kreipiasi į naršantįjį: „Įveskite nuotraukoje matomą kodą“. O tos nuotraukytės programa tai nenuskaito. „Įrašykite skaičiukus ir parodykite, kad jūs ne robotas“. Na, aš ne robotas, bet nematantis žmogus už robotą užskaitomas (juokiasi).

Pažengusios programos šalia turi MP3 failiuką, gali perskaityti balsu. Nuspaudi nuorodėlę ir ištransliuoji. Kai kur interneto portalų nuorodos nesutvarkytos, mygtukai netvarkingi, jų kompiuteris neperskaito.

Yra ir tokių neregių, kurie nemato nuo pat gimimo, o orientuojasi ir vaikšto vieni patys, kelią randa su baltąja lazdele – be jokių problemų. G. Stoškus

Baltąja lazdele kelią randa be problemų

– Giedriau, ar nuo pat gimimo esate neregys?

– Ne, vaikystėje aš truputėlį mačiau. Šaškėmis žaidžiu nuo ketverių, to išmokė tėtis ir mama. Pradžioje man pakako regėjimo, tačiau augant jis silpo, teko persiorientuoti. Man – įgimta glaukoma, katarakta buvo kaip antrinė ligos komplikacija.

Teko persiorientuoti nuo dar šiek tiek matančio prie nematančio šaškių žaidėjo amplua. Įpratau. Gerai žaidžiu lyg. Daugmaž (juokiasi).

– Kaip manote, jūs, kelerius metus gavęs pamatyti pasaulio, esate sėkmingesnis negu tie, kuriems neteko jo išvysti niekada?

– Na, galbūt man buvo lengviau prisitaikyti. Bent šiek tiek informacijos yra likę iš seniau, kažkiek gali įsivaizduoti, kažkiek gali lengviau suprasti. Tai padeda orientuotis erdvėje, susidaryti grafinį vaizdą, kaip kas daugmaž turi atrodyti.

Dėl laimės sudėtinga kažką ir pasakyti. Tai – toks neapčiuopiamas dalykas, kurį lemia labai daug veiksnių.

Tačiau yra ir tokių neregių, kurie nemato nuo pat gimimo, o orientuojasi ir vaikšto vieni patys, kelią randa su baltąja lazdele – be jokių problemų.

– Ar sakote savo bičiuliams – iki pasimatymo, negaliu sulaukti, kol tave išvysiu, ir panašiai – frazes, kurios, įsigilinus, ant veido reginčiajam sukelia mielą, žavesio kupiną šypseną?

– Kartais galiu ir pasakyti... Na, tas matymas – keliaprasmis žodis. Ne vien regos procesą, regos juslę perteikiantis. Nebūtinai susitikę vienas į kitą žiūrėsime (šypteli). Tiesiog tai reiškia, kad norisi susitikti.

Aklieji – su aštresniais likusiais pojūčiais?

– Kartais tenka girdėti tarsi pasvarstymus, kad aklieji turi kitus stipresnius, aštresnius įgimtus pojūčius – uoslę, klausą, lytėjimą. Kaip yra iš tiesų, Giedriau?

– Ko gero, tai – tik stereotipas. Visi kažkodėl įsitikinę, kad jeigu Dievas kažkur nuėmė, kažko nedavė, būtinai kitur drėbtelėjo. Nemanau. Galbūt kuomet esi aklas, labiau sutelki dėmesį į kitus ir įpranti jais labiau vadovauti. Pagalvokite, kuomet eini vienas, kaip kelią įsimeni ir kai einu su draugais, tuo metu plepėdamas, kelio neįsimeni. Mūsų, aklųjų atveju, tai tiesiog dėmesio sutelkimas į girdimą informaciją. Į lytėjimu gautą, užčiuoptą informaciją. Pagal tai, ką išgirdai, užuodei.

Visi kažkodėl įsitikinę, kad jeigu Dievas kažkur nuėmė, kažko nedavė, būtinai kitur drėbtelėjo. Nemanau. G. Stoškus

– Jeigu abu tėvai su regos sutrikimais – ar juos paveldi ir vaikai?

– Manau, kad paveldėjimas – retesnis atvejis. Dažniau – tokie atsitikimai kaip mano, traumos. Bet ne vieną atvejį žinau, kad ir paveldėtas. Reikėtų apžvelgti visos giminės istoriją – prosenelių, senelių. Aš nė vieno neregio giminėje neradau, esu vienintelis toks, mano žmona savoje šeimoje taip pat vienintelė akloji. Na, o mudviejų dukra – silpnaregė.

Tamsos pasaulis – ne baisus, bet sukelia nepatogumų

– Patarkite, kaip elgtis greta neregio? Dažnai mes, regintieji, ne iš blogos valios, bet iš nežinojimo, iš to, jog anksčiau nėra tekę susidurti, nežinome, kaip užkalbinti, kaip pasiūlyti pagalbą, nors galbūt ir labai norėtume?

– Manau, kad svarbiausia yra elgtis natūraliai. Nereikia pulti padėti. Pirmiausia reikėtų paklausti, ar reikia pagalbos. Nors situacijų visokių būna. Kartais gerai, kad žmogus pasisiūlo, kartais nelabai. Tarkime, nori pasivaikščioti ir pabūti vienas. Arba lauki draugų. Bet jeigu pasiklysti, tai pagalba labai labai gerai (juokiasi).

Tik kaip atskirti, neregys paklydo, reikia jam pagalbos ar ne? Na, dažniausiai bent jau man pasitaiko atvirkščiai. Kai išeinu pasivaikščioti, prieina ir pasiūlo pagalbą. Jeigu paklysti – na beveik niekada, niekada pagalbos nepasiūlys (juokiasi). Galbūt dėl to, kad pamato išsigandusį, perpykusį neregio veidą ir nebekalbina? Atbaido emocijos? Niekas nenori prieiti, iš tolo aplenkia?

Bet svarbiausia – žodinis kontaktas. Reikia drąsiai pakalbinti ir nebijoti įžeisti. Juk mes suprantame, kad regintieji ne visada žino. Jeigu mato neregį pirmą kartą, natūralu, kad pasimeta, nežino, kaip šalia jo elgtis.

Galima natūraliai paklausti: „Galbūt jums reikia pagalbos?“.

– O ar pasitaiko, kad kur nors parke atsakinėjate į ne jums užduodamus klausimus arba priešingai – neatsakote, nes nesuprantate, kad išties jus kalbina?

– Būna, kartais, juk žmogus nežino mano vardo, nežino, kaip į mane kreiptis. Pasitaiko, kad kalba žmogus telefonu, klausia pašnekovo, kaip šiam sekasi, o aš manau, kad mane kalbina. O būna ir priešingai – aš manau, kad kažkas kalba tarpusavyje, bet iš tiesų kažkas kalbina mane.

Kai studijavau buvo viena nematanti mergina, kurios aš nepažinojau. Ji lyg ir su drauge pro šalį ėjo, norėjo mane pakalbinti. Kažką pasakė, vardo mano nežinojo, aš, aišku, nesupratau, kad tai – skirta man. Nieko neatsakiau. O ji mane mandru palaikė, va, nieko net neatsakau pašnekintas.

Kitąkart ji jau su savo mamyte ėjo. Toji griebė mane už rankos akivaizdžiai ir sako: „Va, čia mano dukra, judu – to paties likimo“. Tada supratau, kad merginos žodžiai anąkart man buvo skirti (juokiasi).

– Ar baisus tas tamsos pasaulis, Giedriau?

– Na, savaime suprantama, kad jis sudaro problemų tokių, kurių nebūtų turint regėjimo dovaną. Tačiau tos problemos – ne pasaulio pabaiga. Vienaip ar kitaip klausimai išsisprendžia.

Nėra taip, kad tiksliai žinočiau, kur katino galva, o kur – uodega. Paglostau, brūkšteliu delnu nuo nugaros link galvos ir abu jie skuodžia į šoną. G. Stoškus

Sakykime, nepatogumų sukelia parduotuvėje pakeistas prekių išdėstymas. Savitarnos kasos – sudėtingos.

Būna juokų su katinais. Esu didelis katinų mėgėjas. Turiu du – vieną pūkuotą, kitą – beplaukį sfinksą. Jie skirtingi, todėl nėra sudėtinga atskirti (šypteli). Būna, kad kartais paglostau katiną ne iš tos pusės. Aš juk nematau (juokiasi). Nėra taip, kad tiksliai žinočiau, kur galva, o kur – uodega. Paglostau, brūkšteliu delnu nuo nugaros link galvos ir abu jie skuodžia į šoną. Ypatingai pūkuotasis to negali pakęsti (juokiasi).

O ir su telefonu kokių tik pokštų nepasitaiko. Turiu nusipirkęs naują, liečiamu ekranu, tad būna, kad ne iš tos pusės bandau atrakinti, paskambinti, atsiliepti jam skambant.

Bet viskas išsisprendžia (šypteli).

 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!