GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kėdainiečiai puikiai žino ilgamečius prekiautojus laikraščiais brolius Eugenijų Jačionį (kairėje) ir Vilių Proscevičių.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Žinomiausi Kėdainių broliai: „Neprarandame vilties, kad gyvenimas dar pasikeis“

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 14:14 Kovo 06d. 2018

Broliai Jačioniai. Taip kėdainiečiai vadina jau bene du dešimtmečius mieste laikraščiais prekiaujančius visai neseniai 41-erių sulaukusį Eugenijų ir 55-erių jo brolį Vilių. Vis tik vyrai pataiso, pasirodo, jų pavardės nėra vienodos. „Mes esame tos pačios mamos, bet skirtingų tėvų sūnūs, – patikslina 14 metų vyresnis Vilius. – Mano pavardė Proscevičius.“ Iš šių brolių rankų „Rinkos aikštės“ laikraštis patenka ir pas kai kuriuos iš Jūsų, brangūs mūsų skaitytojai.

Taigi šį kartą kviečiame iš arčiau susipažinti su bene žinomiausiais Kėdainių broliais. Kaip atrodo įprasta jų diena? Kodėl broliai sako: „Esame atstumtieji ir neretai jaučiame žmonių priešiškumą“? Ko jie viliasi, apie ką svajoja ir kokį sėkmės receptą mūsų šaliai turi vienas iš brolių, kadaise puoselėjęs ambicingą tikslą – tapti Lietuvos prezidentu?

Vienam – žmona ir ūkis, kitam – bendravimas

Eugenijaus ir Viliaus iš pradžių pasmalsauju, kaip atrodo įprasta jų diena.

„Atsikėlęs ryte apsitvarkau, kartkartėmis žmoną Eriką palepinu kava ar pusryčiais į lovą. Ne kažin ką moku paruošti. Sumuštinių ar kiaušinienę, bet vis tiek. Paskui einu pasirūpinti savo ūkiu. Turiu septynias vištas, kelias antis, triušių porelę ir keturis šunis, – augintinius suskaičiuoja jaunėlis Eugenijus. – Na, o tada, jei laikraščio prekybos diena, einame į „Rinkos aikštės“ redakciją pasiimti laikraščių ir keliaujame pas savo klientus.“

Žmonės kiekviename žingsnyje jaučia blogį. Nors santvarka jau pasikeitė, bet jie dar negali atsigauti, kad laikai kiti. Nors gerai uždirba, bet vis tiek jiems į kraują įaugę, kad yra blogai. Lietuviai nebetiki gyvenimu. Žmones kamuoja skurdo sindromas ir jie jaučia neapykantą. Užsikrėtėme baisia visuotine depresija. V. Proscevičius

Vilius pasakoja mėgstantis vaikščioti po miestą bei neslepia laisvą laiką leidžiantis taip pat ir alaus bare.

„Nelabai garbingas dalykas, kad laiką alubaryje leidžiu, bet ten sutinku daug ir iš įvairaus sluoksnio žmonių. Man labai įdomios politinės idėjos. Prie bokalo gali ir su inteligentais pabendrauti, pavyzdžiui, su buvusiais mokytojais susipažinti. Juk taip paprastai pas inteligentą į namus nepateksi, o prie bokalo su labai protingais žmonėmis gali pabendrauti. Taigi čia ne tiek alkoholio poreikis, o noras pažinti įdomių žmonių, kurie su sąjūdžio įkūrimu netgi buvo susiję, – aiškina Vilius. – Kitą kartą tarsi ekstrasenso akimi jau esu įgudęs nustatyti, iš kokios sferos žmogus – pabandau spėti ir dažnai neprašaunu pro šalį.“

Kėdainiečiams Eugenijus ir Vilius tiesiog neišskiriami. Vyrai sako, jog kartais žmonės juos netgi supainioja, bet juodu panašūs nesijaučia. Atvirkščiai – broliai patys sau atrodo itin skirtingi. Algimanto Barzdžiaus nuotr. Žmoną namo parsinešė

Eugenijus labai džiaugiasi ir puikuojasi savo žmona Erika. Moteris, palyginusi savo dabartinę santuoką su ankstesniąja, jaučiasi mylima ir gerbiama tarsi karalienė. Mat Eugenijus ją išgelbėjo iš tikro pragaro.

„Pamačiau Eriką prie buvusios Kėdainių metrikacijos ir tiesiog parsinešiau sau žmoną namo, – abu su vyru nusijuokia, o Erika trumpai papasakoja, iš kokio gyvenimo ją ištraukė santykiai su Eugenijumi. – Su buvusiu vyru pragyvenau 20 metų. Visą gyvenimą jį globojau, bet už tai kenčiau tik pažeminimus ir smurtą, – atvirai prabyla moteris. – Jis mane labai mušė. Net iki šiol terorizuoja. Kol gyvenome kartu, viskas buvo iš manęs: mano pinigai, mano maistas, mano butas. Per jį praradau butą Kėdainiuose, kurį pati buvau nusipirkusi. Jis mane versdavo elgetauti, o paskui viską atimdavo.

Su Eugenijumi mano gyvenimas visiškai kitoks. Man nereikia penktą ryto keltis ir eiti ieškoti kancarų ar maisto. Eugenijus iš manęs pinigų neatiminėja, nemuša. Jis mane globoja. Man labai patinka dabartinis mano gyvenimas.“

Eugenijus šypsosi žmonos giriamas ir sako turėdamas atliekamą pinigėlį mėgstantis žmoną palepinti netikėtomis staigmenomis. Vyras iki šiol nepamiršta judviejų su išrinktąją santuokos įžadų šventės.

„Tai mano pirma santuoka. Man net kojos linko, – nusijuokia Eugenijus, prisiminęs santuokos dieną išgyventą jaudulį. – Vestuvinių suknelių salonas paskolino Erikai suknelę, o man padovanojo kostiumą. Atrodėme tarsi gulbė ir princas.“

Eugenijaus džiaugsmą radus antrąją pusę temdo vienintelis gyvenimo skausmas – tėvas jo nenorėjo pripažinti. „Suprask, kad mane gandras atnešė“, – liūdnai šypteli vyras. „Jaučiuosi kaip atstumtasis“, – sako jis ir daugiau šia tema nedaugžodžiauja.

Jaunystės svajonė – tapti prezidentu

Vilius atvirauja savo išrinktosios, kurią būtų galėjęs nusivesti prie altoriaus, taip ir nesutikęs. Jis pasakoja keliolika metų išdirbęs elektros aparatūros gamykloje. Deja, ši buvo uždaryta.

„Didžiausias stresas, kad ta gamykla buvo dirbtinai – tyčia sužlugdyta, – įsitikinęs Vilius. – Aš pats įstojau į politinę partiją, bandžiau gelbėti tą gamyklą, bet eilinio žmogaus balsas niekur neina, o mane į partiją priėmę tam tikri žmonės vėliau gal net gailėjosi to, nes aš ėjau savarankiška linija. Buvau kaip politinis chuliganas – neklausiau idėjų vadų ir bandžiau savo idėjas vos ne jėga pramušti. Aišku, niekas neklausė, niekas jų neįgyvendino. Jau tada sakiau, kad Lietuva iš vienos santvarkos į kitą pereina nemokšiškai ir tai gero neduos.

Mes esame atstumtieji. Reikia įsidarbinti rimčiau, nes laikraščių prekyba… Na, vis tik per maža apyvarta. Nėra tokio pelno, kad iš to būtų galima normaliai gyventi. Reikia pastovaus normalaus darbo, bet mus visi atstumia ir belieka tik prasiskolinti. Kartą žlugusiems žmonėms mūsų visuomenė neduoda galimybės atsikelti. V. Proscevičius

Aš esu savotiškas politinių idėjų generatorius, noriu kurti savas idėjas. Mano rožinė svajonė buvo tapti Lietuvos prezidentu. Tokio laipsnio ambicijos buvo! Vis tik tai baigėsi nesėkme – atsidūriau psichiatrinėje. Norėjau saviįtaigos būdu tiek save patobulinti, kad jau pradėjau nerealiame pasaulyje gyventi. Svajojau patobulinti aukščiausią valdžią.“

Mokyklos metai su „Amerikos balsu“

Pasaulis ir politikos įvykiai Viliui rūpėjo dar mokykloje. Vyras prisimena, kad vaikystė buvo sunki, tačiau skurdus gyvenimas nesugebėjo širdyje ir galvoje numarinti didžių tada dar nedidelio berniuko užmojų.

„Tėvai išsiskyrė per pirmus santuokos metus. Mane augino vieniša mama. Taigi ne per geriausia vaikystė buvo. Nors sovietiniais laikais šiaip žmonės neskurdo, bet mūsų šeima skurdo. Mama dirbo siuvėja, turėjo sveikatos problemų, tad dažnai ėmė nedarbingumo lapelį, todėl ir pinigų užtektinai nebuvo“, – trumpai išdėsto Vilius.

Su žiburiais akyse jis prisimena mokyklos laikus. Nors matematika pašnekovui nesisekė, bet lietuvių, rusų kalbų ir geografijos pamokos kėlė didžiulį žinių troškulį, o ypač žavėjo tautiška dvasia auklėjęs ir valdžiai už tai būti išskųstas nebijojęs klasės vadovas lietuvių kalbos mokytojas Kazimieras Muzikevičius. Jį Vilius vadina tikru šviesuoliu.

„Aš – humanitarinio profilio žmogus. Turiu polinkį į filosofiją bei psichologiją, – save pristato pašnekovas. – Mokyklos laikais klausydavausi radijo stoties „Amerikos balsas“, o rusų kalba – Kinijos, Albanijos naujienų. Ką išgirsdavau, lygindavau su savo idėjomis. Tada mano svajonė buvo gyventi laisvoje demokratijoje, keliauti po pasaulį.“

Politinius Lietuvos bei pasaulio įvykius Vilius seka ir šiandien.

„Žiūriu visas informacines programas. Taip pat klausau radijo rusų, lenkų kalbomis. Jas moku laisvai, o anglų ir vokiečių tik simboliškai. Taip, mano informacija apie politinę situaciją subjektyvoka – čia labai daug mano paties komentaro“, – į absoliučią ir neginčijamą tiesą nepretenduoja diplomatiškai savo nuomonę reiškiantis Vilius.

Nors likimas brolių švelnia ranka neglostė, bet jiedu pro akis nepraleidžia niūraus šiandieninių lietuvių būdo ir ragina vaikščioti linksmesniems, daugiau šypsotis. Algimanto Barzdžiaus nuotr. Kas skandina Lietuvą?

Vilius pabrėžia, kad Lietuvoje itin ryški turtingesniųjų netolerancija skurdžiau gyvenančiam žmogui.

„Žinoma, taip elgiasi ne visi, bet tas susipriešinimas ir turtingųjų arogancija labai stipriai jaučiami, – sako pašnekovas. – Pagrindinis dalykas, kodėl Lietuva žlunga, yra tas, kad turtingasis nori skurstantįjį dar labiau sunaikinti. Pas mus išėjo toks paradoksas. Turtuolis gerbia minimalų atlyginimą, nes dažnai daugiau mokėti nenori, o darbininkas džiaugiasi minimaliu atlyginimu, nes vis tiek nieko geriau negaus. Lietuvoje praraja tarp turtingiausio ir skurdžiausio sluoksnio yra kaip Pietų Amerikoje – Čilėje, Argentinoje. Mes negyvename kaip Švedija.“

„O galėtume?“ – pasiteirauju.   

„Taip. Lietuvoje gyvenimą taisyti reikia ne per mokesčių sistemą, bet per maisto kainų mažinimą, nes jei maisto kainos ir toliau taip augs, vilties nebus. Tada teks kareiviškos košės katilus prie prekybos centrų statyti, kad badaujantys žmonės galėtų pavalgyti. Su tom neprotingai augančiom maisto kainom lietuviai patys save naikina. Visą šalį tai suės. Kitos sistemos jau juda, bet maisto kainų augimo nesugebame pažaboti. Ką, laukia kol dar milijonas iš Lietuvos pabėgs?“ – pykteli Vilius.

Kitiems panašūs, o sau – labai skirtingi

Nors Vilius itin mėgsta diskutuoti apie politiką, vis tik norisi pasikalbėti ne tik apie globalius, bet ir apie lokalius dalykus – apie jų su broliu gyvenimą.

Aš – humanitarinio profilio žmogus. Turiu polinkį į filosofiją bei psichologiją. Mokyklos laikais klausydavausi radijo stoties „Amerikos balsas“, o rusų kalba – Kinijos, Albanijos naujienų. Ką išgirsdavau, lygindavau su savo idėjomis. Tada mano svajonė buvo gyventi laisvoje demokratijoje, keliauti po pasaulį. V. Proscevičius

Kėdainiečiams Eugenijus ir Vilius tiesiog neišskiriami. Vyrai sako, jog kartais žmonės juos netgi supainioja, bet juodu panašūs nesijaučia. Atvirkščiai – broliai patys sau atrodo itin skirtingi.

„Muštis nesimušame, bet nuomonės dažnai išsiskiria, – sako Eugenijus, o brolis Vilius jam paantrina. – Mūsų charakteriai labai nesutampa ir bendrų temų sunkiai randame. Mano iškalba ir mąstymas filosofiniai, o brolio paprastesni. Mano išsilavinimas – nebaigtas buhalterinis, o jo – gatvės universitetas. Tiesa, gyvenimo, gatvės universitete daugiau praktiškos vadybos įgyji.“

Prekiauja nuo vaikystės

Prekiauti laikraščiais broliams sekasi. Eugenijus tikina, jei reiktų, tai bet ką parduotų, mat iškalbos jam netrūksta. Pasirodo, prekybininko stažą jis kaupia nuo vaikystės. Kadaise Eugenijus turguje prekiaudavo daržovėmis, vėliau pardavinėje cigaretes, o paskui – ir laikraščius.

„Kai kurie žmonės mano, kad iš mūsų laikraščius perka tik dėl gailesčio“, – žmonių kalbas atskleidžia Eugenijus, bet broliai šiais žodžiais nėra linkę tikėti.

Jaučia aplinkinių panieką

Vilius ir Eugenijus išduoda bene kasdien susiduriantys su dalies žmonių panieka jiems bei išankstiniu priešiškumu.

„Nueini į kokią įstaigą ir tuoj rėkia: „Ar negalit rankų nusiplauti?!“ – pasakoja broliai. – O tu pasiūlyk, kur rasti nemokamą tualetą su šiltu vandeniu ir muilu. Nepasiūlys. Mažai tokių tualetų. – problemą iškelia Vilius. – O jei padaro nemokamus, tai mūsų visuomenė tokia, kad tuoj viską sulaužo, suniokoja.“

Broliai kalba atvirai. Jie nekart apie save yra girdėję skaudžių replikų: „Smirdat. Jūs – bomžai konteineriniai.“ „Jaučiame panieką mūsų atžvilgiu“, – reziumuoja pašnekovai.

Čia prie pokalbio prisideda ir Eugenijaus žmona Erika. „Pasirūpinu, kad vyras ir perrengtas būtų, nusiskutęs, nusiprausęs, bet vis tiek žmonės rėkia „Smirdat, eikit iš čia“ ir viskas“, – apgailestauja moteris.

„Juk neapsidirbę, atsiprašant, ateinam, bet mums išėjus, jei buvome prisėdę ant kėdės, tuoj puola ją purkšti, duris, langus atplėšia ir vėdina“, – kasdienybės detalėmis pasidalija Eugenijus.

Suklupusiam visuomenė antro šanso gaili

„Eugenijau ir Viliau, jei paprašyčiau įvertinti šiandieninį savo gyvenimą, ar jaučiatės laimingi?“ – klausiu brolių.

„Šiek tiek“, – ištaria Eugenijus.

Atsikėlęs ryte apsitvarkau, kartkartėmis žmoną Eriką palepinu kava ar pusryčiais į lovą. Ne kažin ką moku paruošti. Sumuštinių ar kiaušinienę, bet vis tiek. Paskui einu pasirūpinti savo ūkiu. E. Jačionis

„Atvirai pasakius, kažkaip ne visai, – nuoširdžiai prabyla Vilius. – Mes esame atstumtieji. Reikia  įsidarbinti rimčiau, nes laikraščių prekyba… Na, vis tik per maža apyvarta. Nėra tokio pelno, kad iš to būtų galima normaliai gyventi. Reikia pastovaus, normalaus darbo, bet mus visi atstumia ir belieka tik prasiskolinti. Kartą žlugusiems žmonėms mūsų visuomenė neduoda galimybės atsikelti. Norėtume dirbti ir užsidirbti pragyvenimui.“

Kodėl lietuviai rūškani?

Nors likimas brolių švelnia ranka neglostė, bet jiedu pro akis nepraleidžia niūraus šiandieninių lietuvių būdo ir ragina vaikščioti linksmesniems, daugiau šypsotis.

„Žmonės kiekviename žingsnyje jaučia blogį. Nors santvarka jau pasikeitė, bet jie dar negali atsigauti, jog laikai jau išties kiti. Nors gerai uždirba, bet vis tiek jiems į kraują įaugę, kad yra blogai. Lietuviai nebetiki gyvenimu, – nuogąstauja Vilius. – Žmones kamuoja skurdo sindromas ir jie jaučia neapykantą. Užsikrėtėme baisia visuotine depresija.“

Kiekvieną dieną pradeda su viltimi

„Kiekvienas žmogus turi savo stiprybės šaltinį. O kas jums padeda pradėti kiekvieną dieną?“ – paskutinį klausimą užduodu savo pašnekovams.

„Mano stiprybės šaltinis – žmona, – atsako Eugenijus. – Taip pat labai džiaugiuosi galėdamas padėti sužeistiems gyvūnams, seniems žmonėms, greitosios pagalbos medikams, jei matau, kad mieste reikia padėti ką nors įkelti į automobilį. Kartą net pirštus prisispaudžiau su tais jų ratukais.“ Eugenijus ir pats padėkoja greitosios pagalbos medikėms. Mat šios ir jį sykį išgelbėjo.

„O man kasryt atsikelti padeda savotiškas idealizmas, – paskutiniams interviu sakiniams prabyla Vilius. – Vis tik tikiuosi dar kažkur prasimušti. Dabar save skaitau visiškai žlugusiu, bet noriu kažkur pakilti. Dar turiu vilties pakeisti savo gyvenimą.“

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite

SKELBIMAI

touched by digitouch!